Praėjusius metus LR Seimas paskelbė Ateitininkų metais, o ankstesnius dvejus – skautų ir šaulių. Ateitininkai šventė 110-uosius, o šauliai ir skautai 100-uosius organizacijų veiklos metus, visos organizacijos buvo pripažintos nusipelniusiomis Lietuvai. Šių jubiliejų proga ateitininkų iniciatyva buvo nufilmuota ir Lietuvos mokyklose išplatinta pilietiškumo pamoka apie nevyriausybines jaunimo organizacijas vyresniųjų klasių moksleiviams, kaip pagalba mokytojams šią temą išdėstyti klasėje.
Pamoką vedė studentas, ateitininkas, filosofijos trečiakursis Donatas Jokubauskas kartu su jaunąja šaule, Vilniaus Licėjaus abituriente Mėta Žemaityte ir skautu, biochemiku Matu Dauniu. Su jais ir kalbuosi apie tai, kokį žmogų siekia išugdyti kiekviena iš šių organizacijų. Sužinosite, ką bendra turi šios organizacijos ir kas sieja skautą, šaulę ir ateitininką kaip asmenybes.
Kokios nuotaikos ir mintys aplankė po pilietiškumo pamokos filmavimo?
Mėta: Labai džiaugiuosi tiek filmavimu, tiek pasiruošimu jam ir pačia galimybe mūsų organizacijoms bendradarbiauti. Tikiuosi to ir ateityje.
Matas: Anksčiau neturėjau progos dalyvauti bendrame projekte kartu su šauliais ir ateitininkais, tad buvo įdomu giliau pažinti kitas organizacijas.
Donatas: Šis susitikimas man priminė prieš kelerius metus organizuotą renginį „Drauge“, taip pat skirtą šių organizacijų bendradarbiavimui, kai visi rinkomės Vingio parke, buvo piknikas, žaidėme vieni kitų žaidimus, bendravome. Jis turėjo įvykti ir šiais, Ateitininkų, metais, bet, deja, buvo atšauktas dėl pandemijos. Vis tiek džiugu, kad galėjome kitaip įprasminti mūsų bendradarbiavimą – kalbantis apie mums visiems svarbią temą pilietiškumą.
Užduotis jums – kaip keliais žodžiais apibūdintumėte kitas dvi organizacijas?
Mėta: Lietuvos skautiją apibūdinčiau kaip organizaciją, kurioje išmoksti, kaip išgyventi miške, bet tuo pačiu ir kurioje nuolat girdisi dainos, šokiai ir juokas. O Ateitininkų federacija ugdo jaunimą būti stipria Lietuvos ateitimi, nuoširdžiai tikiu, kad žmogus, besivadovaujantis penkiais ateitininkiškais principais, galėtų dalyvauti šalies valdyme, ir kiti žmonės galėtų imti iš jo pavyzdį.
Matas: Visos trys organizacijos turi tą patį tikslą – ugdyti jaunimą. Tačiau kiekviena organizacija akcentuoja skirtingus dalykus. Pavyzdžiui, ateitininkai didžiausią dėmesį skiria religijai, šauliai – tėvynei, o skautai – artimui.
Donatas: Šaulius įsivaizduoju kaip civilinį kariuomenės atitikmenį. Karyba retai užsiimama dėl pramogos, ypatingai, jei tai yra savanoriška veikla, todėl manau, jei priklausai tokiai organizacijai, esi vedamas patriotinių motyvų. O su skautais man labiausiai asocijuojasi žodžiai veiklumas ir bendruomeniškumas. Kiek žinau, jie veikia nedidelėse grupelėse ir taip kuria artimą ryšį vieni su kitais, bet ne todėl, kad galėtų kartu pasibūti ir geriant arbatą apie ką nors padiskutuoti, bet jų bendruomeniškumas yra kuriamas per bendrą veikimą: kartu organizuoti žygius, stovyklauti miške ar savanoriauti.
Kaip atsiradote savo organizacijoje? Koks buvo pirmas įspūdis ir kodėl nusprendėte jai įsipareigoti, tapti jos nariais?
Mėta: Būdama vienuolikos ar dvylikos metų su pusbroliu nuvažiavome į Šaulių sąjungos organizuojamą stovyklą, kur pirmąkart susidūriau su šaulių veikla ir sąjungos žmonėmis. Man patiko vykdoma veikla ir rutina, bet tik po kelių metų apsisprendžiau prisijungti prie organizacijos veiklos – 2017 m. kovo 11 d. tapau jaunąja šaule. Pradžioje atmosfera buvo šiek tiek bauginanti: griežta tvarka, daug taisyklių, subordinacija (vadai yra vadai, negali su visais būti draugais). Bet tai ilgai netruko, nes kiti skyriaus žmonės buvo labai draugiški, instruktoriai vesdavo labai įdomias paskaitas, šiltai bendraudavo.
Matas: Pirmąkart apie skautus sužinojau pirmoje klasėje, kai klasės draugas papasakojo apie skautiškus savaitgalius gamtoje, naktis palapinėje arba po žvaigždėtu dangumi ir tai, kad jis moka pats užkurti laužą. Mane jo pasakojimas labai sužavėjo ir pirmas renginys, kuriame dalyvavau, buvo pavasarį vykstanti kasmetinė šventė – Jurginės, kurioje susirenka visos Lietuvos skautai ir vyksta tarytum vienos dienos festivalis. Didžiausią įspūdį paliko to renginio masiškumas, nes tuo metu dar nebuvau matęs tiek daug žmonių, tada buvo susirinkę apie tūkstantis skautų. Labai žavėjo ir tai, kad, nepaisydami amžiaus skirtumo, visi vieni kitus ten vadino broliais ir seserimis. Prezidentas Valdas Adamkus, kuris renginio metu buvo užlipęs ant scenos mus pasveikinti, į minią irgi kreipėsi kaip į brolius ir seseris. Pamaniau, kad labai šaunu, jog Lietuvos prezidentą ir aš galiu vadinti savo broliu. Devynerių metų jau tapau skautu.
Žinoma, kol esi vaikas, didžiausią veiklos dalį sudaro žaidimai, paskui, kai paaugi ir formuojiesi kaip asmenybė, dėmesys krypsta į vertybes, į lyderystę, galiausiai vėlyvoje paauglystėje atsiranda ir įvairių projektų, kuriuose gali dalyvauti. Pavyzdžiui, prieš pat mokyklos baigimą savaitę praleidau plaukdamas didžiuliu burlaiviu su lenkų skautais.
Priežastys, dėl ko esu šioje organizacijoje, kito: pradžioje buvo svarbu išmokti sukurti laužą, o dabar man svarbiausias bendruomeniškumas ir tai, kad bet kurioje šalyje, į kurią nukeliaučiau, rasiu draugą skautą.
Donatas: Su ateitininkais pirmąkart susidūriau Šv. Jonų bažnyčioje, į kurią vaikščiodavau sekmadieniais. Joje veikė moksleivių ateitininkų kuopa. Kurį laiką stebėjau jos narius: jie buvo mano amžiaus, per mišias sėdėdavo kartu, o po jų visi kažkur eidavo ir kažką veikdavo. Pagalvojau, kad noriu prie jų prisijungti, pasiprašiau ir mane labai draugiškai priėmė.
Po metų nuvažiavau į moksleivių ateitininkų akademiją Panevėžyje, skirtą Šventajam Raštui pažinti. Ten buvau apsuptas draugiškų žmonių, gyvenome mokykloje, miegojome ant žemės, klausėmės išsilavinusių žmonių, profesorių paskaitų, o ir vakaro programos buvo labai įdomios. Nors mokykloje nebuvau geras mokinys, akademijoje – priešingai, susidomėjęs klausiausi paskaitų, po jų paskaitininkui užduodavau klausimų, kartais net prieidavau po paskaitos pakalbinti ir dar daugiau sužinoti. Galbūt, jei tuo metu aš būčiau susidomėjęs kokia nors kita organizacija, aš dabar būčiau visai kitur, bet kai paaugau, supratau, kad iš tikrųjų Dievo dovana, jog esu būtent šioje organizacijoje, ji man labai daug davė ir dabar čia esu sąmoningai – ne dėl prisirišimo, bet dėl to, kad suvokiu, jog tikslai, kurių siekiame, yra labai prasmingi.
Pasakodami savo istorijas paminėjote ir tai, dėl ko savo organizacijoje esate ir šiandien, apie jums brangią patirtį. Praplėskite, ką dar tokio reikšmingo jums suteikė jūsų organizacija?
Mėta: Visi mano artimiausi draugai yra iš Šaulių sąjungos ir džiaugiuosi, kad jų turiu visoje Lietuvoje – galiu, nuvykusi į kitą miestą, susitikti su savo bičiuliais. Negaliu sakyti, kad jau esu susiformavusi savo vertybes, bet Šaulių sąjunga man tikrai padeda apsispręsti, kas man svarbu. Taip pat šauliai manyje išugdė daug gerų savybių.
Aš išskirčiau kelis, mano nuomone, svarbiausius dalykus, kurių moko šauliai. Vienas tokių yra kūrybiškumas. Vaikai yra skatinami į skiriamas užduotis pažiūrėti kūrybiškai, sugalvoti problemoms kitokius, neįprastus sprendimo būdus. Galima kūrybiškumo pavyzdžiu pasitelkti ir maskavimąsi, kai kiekvienas vaikas pasitelkia vaizduotę, kaip padaryti, kad tavęs nesimatytų miške. Taip pat esame skatinami dalyvauti visų valstybinių švenčių renginiuose. Jei ne Šaulių sąjunga, nemanau, kad būčiau tokia patriotė, kokia esu dabar. Taip pat svarbus pasitikėjimas savimi – jo mokomės iš savo klaidų, padarytų užduočių metu.
Man Šaulių sąjunga parodė, kad galiu peržengti savo nustatytas ribas, ji suteikė kritinio mąstymo, padrąsino priimti sprendimus nepalankiomis sąlygomis, net kai turi nedaug laiko.
Matas: Kadangi daugiau nei pusę gyvenimo esu skautas, skautija man suteikė vertybinį pamatą, formavo mano pasaulėžiūrą. Skautu nesu tik tada, kai dėviu kaklaraištį, pasaulėžiūra išlieka ta pati ir mokykloje, ir šeimos gyvenime. Skautija man suteikė ir didžiulę bendruomenę: draugus tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, darbo kolegas. Manau, kad jei nepriklausyčiau ne tik skautijai, bet ir bet kuriai kitai organizacijai, neturėčiau tiek daug pažinčių, būtų sunku susirasti tiek daug draugų, smalsių, įdomių, įvairių religijų ir požiūrių, bet turinčių bendrą skautybei bruožą – broliškumą. Aš iki šiol skautijoje randu progą save išbandyti, įsitraukti vis į naujus, mane dominančius projektus.
Pagal skautų priesakus skautija jauną žmogų moko būti sąžiningu, veikliu, tausojančiu gamtą, taupiu, tiesiu. Kalbant apie mūsų Lietuvos skautiją, ji turi keturias jaunimo programas pagal amžiaus grupes, kad kiekvienos grupės jaunuoliai gautų tai, kas atspindi jų amžių ir jų poreikius ir kad taip jie galėtų save ugdyti. Pavyzdžiui, būdamas miške ir statydamas su draugu palapinę tu tai darai ne tik todėl, kad nesušaltum naktį, bet ir todėl, kad suprastum, pažintum kitą, kad išmoktum dirbti komandoje.
Man skautybė buvo ta terpė, kurioje aš galėjau išbandyti save mažuose (kaip išgyvenimas gamtoje) ir dideliuose dalykuose (kaip šalies atstovavimas pasauliniu mastu). Aišku, visose veiklose aš padariau daug klaidų, bet iš jų mokausi, nes tam ir skirtas šis judėjimas.
Donatas: Svarbiausia, ką man davė ateitininkai – tai žmoną (šypsosi).
Klausau vienos tinklalaidės, kurioje kaskart pradžioje pasakoma, kad yra svarbu, ką tu mąstai. Man atrodo, kad ateitininkija skatina ne tik mąstyti, bet ir duoda konkrečią kryptį, paremtą katalikų tikėjimu. Ateitininkija kviečia būti sąmoningam savo tikėjime ir žinoti, į ką ir kodėl tiki ir kaip tikėjimas atsispindi tavo gyvenime, ji padeda rasti atsakymus. Bet kadangi ateitininkija nėra bažnytinė organizacija, jai yra svarbūs ir kiti klausimai, tie, kurie rūpi ir šaulių ar skautų organizacijoms. Ateitininkai kviečia mylėti savo valstybę, gerbti šeimą, būti aktyviam visuomenėje, vertinti išsilavinimą ir, svarbiausia, augti savo tikėjime.
Per savo buvimą ateitininkijoje aš visko nepasiėmiau ir manau, kad visąlaik tokiose organizacijose yra gėrio, kurio iki galo neišsemsi (įgūdžių, pažinčių) – visąlaik bus sričių, kuriose galėsi patobulėti. Bet daug ką ir pasiėmiau: įvertinau mokymosi svarbą, mokymosi proceso dėka priėmiau ir tai, ką man siūlė ateitininkai, supratau, kodėl tai yra gera, kodėl man tai svarbu ir ateitininkų idėjas priėmiau kaip savo paties vertybes, ateitininkų dėka pamilau tėvynę ir sustiprėjau tikėjime. Galiausiai organizacija dovanojo draugus.
3 mylimiausi dalykai (tradicijos, veiklos) jūsų organizacijoje
Matas: Mano vieneto organizuojamos rudens lygiadienio apeigos, skirtos pasiruošti metų laikotarpiui, kai gamta užmiega ir įsivyrauja tamsa (jų metu sesės dainuoja, broliai stato šiaudines skulptūras, plaukiančius laužus), tradicija apsikeisti kaklaraiščiais, kaip draugystės simboliu, su kitos šalies skautais bei kreipimasis į kitą skautą “broli” arba “sese”.
Mėta: Kasmetinis dalyvavimas Lietuvos Respublikos valstybinėse šventėse, vasaros stovyklose miškuose su jaunaisiais šauliais iš visos Lietuvos ir savanorystės maratonuose ar kituose renginiuose.
Donatas: Skaitymas ir diskusijos grupelėse renginių metu, bendras dalyvavimas Šv. Mišiose renginių metu ir vakarojimas dainuojant liaudiškas dainas.
Galiausiai, jūs turite gyvenimus ir už organizacijos ribų – ką mėgstate veikti be veiklos organizacijoje?
Mėta: Šauliai išties užima didžiąją mano laisvo nuo mokyklos laiko dalį, bet labai mėgstu ir atrandu laiko nueiti pasigrožėti ar pabėgioti į mišką. Man labai patinka miško kvapas ir tyla.
Matas: Be skautavimo aš irgi mėgaujuosi buvimu gamtoje: mėgstu pasivaikščioti, žygiuoti, pakeliauti po Lietuvą ar už jos ribų. Taip pat labai mėgstu sportuoti. Esu stalo žaidimų fanas. Mėgstu savanoriauti, jei ne su skautais, tai su kitomis organizacijomis, kurios rūpinasi tais, kam reikia pagalbos.
Donatas: Panašu, kad be priklausymo jaunimo organizacijoms turime ir dar vieną bendrumą – man irgi labai patinka leisti laiką gamtoje, žygiuoti, atrasti naujas vietas, kartais einant tiesiog bekelėmis su kompasu rankoje. Taip pat labai mėgstu skaityti, sportuoti ir kartais ką nors išdrožti iš medžio.
Panašu, kad reikės organizuoti bendrą žygį!
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2021-ųjų 2-ajame numeryje)
Tekste aptartą pilietiškumo pamoką rasite čia: https://www.youtube.com/watch?v=vm6FIVhbdBc
