Kalbinant Braukylų šeimą iš už ekrano buvo malonu girdėti Elenytės skleidžiamus garsus, išduodančius, kad jie trise. Šalia Julijos, kaip psichologės, veiklos ir Tito – chemiko – darbų jiedu yra mama ir tėtis. Julija dalijasi: „Gimus vaikeliui, pakito ir mūsų tarpusavio ryšys – mes ne tik vyras ir žmona vienas kitam, bet ir komandėlė, kuri tarpusavyje derinasi, dalijasi darbais ir džiaugsmais.“ Apie šios komandėlės draugystę, kasdienybės patyrimus pasakoja Braukylos.

M u d u   a b u d u

Kokia jūsų draugystės pradžia? Gal pamenate kokį nuotykį, kai tik susibičiuliavote?

Julija: Susipažinome ateitininkų dėka. Prasilenkdavome viename kitame renginy, bet nelabai pabendraudavome. Pamenu studentų ateitininkų organizuotą žygį į Varnius, kai būdami būryje žmonių labiau vienas kitą pažinome.

Titas: Rasdavau feisbuko kokią bendrą nuotrauką, pavyzdžiui, Marijampolėje vykusioje studentų akademijoje, bet tada mes visiškai nebendravome. Julija tuomet tvarkė reikalus, rūpinosi renginiu, o aš visai kitais dalykais buvau užsiėmęs.

Julija: Ir tada 2018 metais, kai buvo Lietuvos šimtmetis, ir vėl akademija vyko Marijampolėje, mes jau pabendravome labiau. Tada kilo įtarimas, kad gal jau čia kažkas truputėlį vyksta. Atšventėme Vasario 16-ąją kartu su studentais ateitininkais ir tada jau pradėjome bendrauti ne vien būnant būryje, bet ir specialiai susitikus. O vienas iš nuotykių drauge, tai studentų ateitininkų akademija Marijampolėje, kai pasibaigus vakaro programai, mudu labai užsišnekėjome. Titas buvo neseniai grįžęs iš Čilės, aš tuo metu buvau prisiskaičiusi Izabelės Alijendės knygų, tai viskas atrodė taip įdomu, net svajojau į Čilę nukeliauti. Tad mes įsišnekėjome, tada aptarinėjome kitas keliones, visi jau nuėjo miegoti, o mes kalbam kalbam. Kai jau buvo laikas miegoti, aš nuėjau į savo kambarį, o Titas kaip marijampolietis grįžo į savo namus.

Titas: Man kambario nereikėjo, aš galvojau, kad patogiai grįšiu į namus. Tik kilo viena problema – mes tiek įsikalbėjom tą vakarą, kad lauko durys jau buvo užrakintos ir teko prašyti vaikinų, kad išleistų išeiti iš pastato pro kambario langą. Sugrįžęs į namus parašiau Julijai, jog lipau per langą ir sugrįžau namo.

Julija: Galvojau, kodėl jis negalėjo palaukti ryto ir tada pasakyti. Bet parašė – ir tai sukėlė man įtarimą.

Kas dabar padeda skleistis jūsų draugystei?

Julija: Malda. Iki Elenos gimimo mes ir vakare, ir ryte kartu melsdavomės. Dabar, gimus Elenai, bendrą rytinę maldą teko kiek sustabdyti.

Titas: Būdavo, kad ir nubudę šeštą ryto vis tiek pasimelsdavome. Bet dabar, kadangi yra mažylė, aš stengiuosi kiek įmanoma tyliau susiruošti į darbą, nieko nepažadinti, leisti Julijai pamiegoti.

Julija: Prisijungėme prie Dievo Motinos komandos, tai padeda stiprinti bendrystę, dvasingumą santuokoje, bet tai dar labai šviežia. Vakarais dar kuriame tokią tradiciją – vienas kitam padėkojame už kažką, atsiprašome ir paprašome. Toks vakaro „ačiū, prašau, atsiprašau“ tikrai stiprina bendrystę.

V i e n a s   p l i u s   v i e n a s   l y g u   t r y s

Kaip atrodė kelias iki tapimo mama ir tėčiu, kaip atrodė Elenutės laukimas?

Julija: Labai paprastai, nieko ypatingo neskaitėme. Atrodo, pasikliovėme sava buvimo šeimoje patirtimi – broliai, sesė turi vaikų. Pasitikėjome, kad susigaudysime, labai ramiai laukėme, jautėme daug paramos ir palaikymo iš aplinkinių. Materialinė bazė – daikteliai, drabužėliai – buvo mums dovanojami. Po to net su kitais galėjome tuo dalintis. Nieko per daug specialiai nesiruošdami laukėme, kol užsikrėtėme koronavirusu. Laukiausi jau 36 ar 37 savaitę, Titas stipriai susirgo, aš lengvesne forma. Tuomet pasiruošimas virto lūkesčiu, kad Titas pasveiktų, kad gimus vaikeliui galėtume kartu juo rūpintis.

Titas: Gimdymą planavome vienaip, bet viskas už mus buvo nuspręsta, nes sergančias koronavirusu priima tik vienoje vietoje. Julija gimdė COVID skyriuje, kuriame gydytojai dėvėjo skafandrus, manęs neįleido. Tad aš laukiau naujienų namuose ir palaikiau nuotoliniu būdu.

Julija: Pirmiausia Elenytė išvydo akušerę su skafandru. Laimei, kad viskas praėjo sklandžiai ir gerai, galėjome grįžti namo pas sergantį Titą.

Kokių emocijų padovanojo vaikelio atėjimas?

Julija: Daug džiaugsmo ir padėkos Dievui. Kai gimė vaikelis, norėjosi dėkoti Dievui už šį įvykį, už gimusią Eleną, už tai, kad sklandžiai visa praėjo. Šis gimimas tikrai augina ir keičia, persidėliojo gyvenimo prioritetai – tai, kas anksčiau buvo labai svarbu, dabar sumenko. Pakito ir mūsų tarpusavio ryšys – mes ne tik vyras ir žmona vienas kitam, bet ir komandėlė, kuri tarpusavyje derinasi, dalinasi darbais ir džiaugsmais.

Titas: Tikrai džiaugsmo daug, rūpesčio irgi nemažai.

Julija: Pirmą mėnesį, ypač pirmomis dienomis buvo daug neaiškumo. Atrodo, tų kūdikių esame matę aplinkui, bet kai pats susiduri, atsiranda daug nežinomybės, ar čia taip turi būti ar ne. Reikėjo save nuraminti, kad per daug neįsibaiminčiau. Labai padėjo bendravimas su kitomis mamomis, perėjusiomis šį etapą – klausdavau, ar čia gerai, kad vyksta tas ir anas. Draugystė su kitomis mamomis – tai galimybė kartu pabūti iššūkiuose, pasidalinti ar atsakyti į kylančius, gal net pokvailius klausimus. Smagu, kai yra, kas supranta ir padeda.

Ką naujo apie save leidžia sužinoti Elena?

Julija: Atradau, kad su vaiko gimimu ateina kantrybė ir jos atsiranda tiek, kiek reikia.

Titas: Galėtų ir daugiau kartais atsirasti…

Julija: Ar tu apeliuoji į mano kantrybę (juokiasi)?

Titas: Ne ne, aš apie save. Kai naktį norisi pamiegot ir galvoji come on.

Julija: Aišku, nejaučiu malonumo, kai naktį reikia keltis, bet nuostabu, kad tai manęs nepykdo ir neerzina. Kyla liūdesio jausmas, bet negaliu pykti ant to vaikelio, jis nekaltas, jog, pavyzdžiui, prastai jaučiasi ir dėl to verkia. Be to, atsirado toks naujas, nepažįstamas patyrimas – kaip mylėti savo vaiką. Būna tokių dviprasmiškų jausmų, kai labai džiaugiuosi, jog užmigo ir dabar bus laisvas laikas – galėsiu veikti tai, ką noriu. Bet praeina kiek laiko ir jau laukiu, kada nubus – galėsime pabendrauti.

Titas: Iki kol nesusidūriau su vaiko auginimu, visa atrodė labai tolima ir kiek neįsivaizduojama. Bet kai tai nutinka, tampa natūralu ir paprasta.

Julija: Ko iki šiol nežinojau apie Titą ir dabar atradau, kad jis moka pastebėti detales ir būti kūrybingu. Pirmą mėnesį Titas buvo tėvystės atostogose, dažnai keisdavo sauskelnes. Ypač naktį, kai jis keldavosi, man būdavo tokia juoko dozė: jis apžiūri, kokie gyvūnėliai ant sauskelnių pavaizduoti, ką jie daro, viską Elenytei papasakoja, o aš guliu ir laukiu, kol atneš maitinti. Linksma buvo matyti, kaip jis atranda detales, kuria istorijas. Pastebėjau žaisimingąją Tito pusę.

B r a u k y l ų   š e i m a

Pasidalinkite, ką gražiausio atsinešėte iš savo šeimų į bendrus namus?

Julija: Esminis dalykas, už ką esame dėkingi šeimoms, kad perėmėme tikėjimą. Mūsų abiejų šeimos tikinčios, praktikuojančios, tai gyvenimas tokiose šeimose leido ir mums tai auginti. Kitas dalykas, būdingas mudviejų šeimoms – vaišingumas. Namuose visad gausu žmonių. Žinoma, dabar negalime pasikviesti svečių, bet kai tik galime, naudojamės šia proga. Dar tokia mūsų tradicija yra bendri sekmadienio pietūs, tai atsinešėme irgi iš savo šeimų.

Titas: Natūraliai perimi ir šeimos modelį, tėvų tarpusavio bendravimą ir jų bendravimą su vaikais, perimi vertybes. Šie dalykai, atrodo, lyg ir savaime yra, bet paskui pastebi, kad visa susirinkai iš savo šeimos ir bandai perkelti kurdamas savo namus.

Kaip manote, koks yra Braukylų šeimos išskirtinumas?

Julija: Man svarbu mūsų vakarienės, kai kartu valgome.

Titas: Bet patentuoti šio braižo turbūt negalėtume (juokiasi).

Julija: Mes dviese pasižiūrime filmus. Mėgdavome, kai buvo galimybė, ir į koncertus nueiti, pavaikščioti mieste. Pažiopsoti į miestą, į pastatus, į augalus. Titui įdomiau augalai, man – pastatai. O jei kaimynų klaustumėt, tai galima būtų sakyti, kad čia tie keistuoliai, kurie senamiesty pomidorus augina.

Julija yra ateitininkė, Titas, galima sakyti, yra ateitininkų giminaitis. Kaip ši organizacija padeda jums kurti šeimą?

Titas: Iš tikrųjų, ateitininkai vis figūruoja mūsų gyvenime: Julijos draugės, su kuriomis ji bendrauja, pavyzdžiui, maldos ratelis ar koks renginys – viskas sukasi aplink ateitininkus. Tai tampa mūsų gyvenimo dalimi. Galų gale ne kur kitur, bet čia mes ir susipažinome.

Julija: Ateitininkija palaiko šeimos idealą ir padrąsina jo neišsižadėti, jo siekti. Kuria žmonių aplinką, kurioje vertinama šeima. Man tai buvo vienas iš padrąsinimų nepavargti tikėtis, laukti ir kurti šeimą, o ne tiesiog pabandyti gyventi ir pažiūrėti, ar pavyksta, ar ne. Kurti šeimą nesigręžiojant atgal, nepasiliekant sau galimybės pabėgti. Svarbu, kad ateitininkų akademijose kalbama apie šeimą, kad pamaitina mūsų protą tuo, kas yra šeima, kaip Katalikų Bažnyčios mokymas gali padėti suvokti šeimos prasmę.

Šiemet ateitininkų organizacijoje ir Lietuvoje vis nuskamba Stefanijos Ladigienės vardas. Julija, kuo ypatinga tau ši asmenybė, kuo tave įkvepia?

Julija: Man, aišku, neteko jos sutikti. Žinau apie Stefaniją Ladigienę tik iš pasakojimų, šeimos pasidalijimų, iš knygos apie ją. Žinau, kad ji yra mano prosenelė, aš išaugau iš šios šaknies. Labiausiai įkvepia istorijos apie tai, kaip ji sugebėjo derinti savo šeimos įsipareigojimus bei apskritai visą šeimos gyvenimą ir kartu nepalikti idealų dėl tautos, Lietuvos, bendrojo gėrio. Mane labai žavi jos drąsa imti ir daryti, veikti. Pavyzdžiui, viena graži istorija, kai ji savo vaikams leido laikraštėlį. Aš nežinau, ar tuo metu būdavo vaikiškų knygučių ar ne, bet ji skyrė savo laiką ne tik maisto ruošai, drabužėliams, bet vaikų ugdymui, lavinimuisi, Dievo pažinimui. Arba kaip ji gebėjo dalintis savo meile su kitais, priimdavo žmones į savo šeimą. Įkvepia jos laiko nešvaistymas veltui, rūpestis, plačios širdies puoselėjimas, kitų žmonių pastebėjimas. Tai įkvepia, kartais net įpareigoja. Man kyla tokios mintys, kad mano promočiutė ir tą, ir tą darydavo, o aš va sėdžiu ir skrolinu visą dieną – paima tokia graužatis, bet kartu priverčia pasitempti. Labiau pasitikėti, kad galiu pasistengti ir padaryti daugiau prasmingų dalykų per dieną.

Pabaigai: Ko pasilinkėtumėte sau, savo šeimai?

Julija: Pasidžiaugti gražiomis akimirkomis. Paprastų kasdienybės džiaugsmų nuolat patiriame, tai mokėti jais džiaugtis, mokėti pasidžiaugti Elenyte, kuri dabar žaidžia ir, nors jau valandėlę kalbam, jai dar nenusibodo. Pasidžiaugti, kad esame sveiki. Kai turime, pamirštame pastebėti, o kai neturime, labai trūksta.

Titas: Ir pastebėjus tai vertinti.

Titas ir Julija rekomenduoja…

Namuose skambanti melodija: dabar mūsų melodijos iš Šventinio bankucheno, pavyzdžiui, daina „Baudų Bauda“ iš lietuvių liaudies dainų rinkinio. O jeigu norime gražiai paklausyti, tuomet Kamanių šilelį, Gonzalez…

Maršrutas pasivaikšioti: labai smagu pasivaikščioti Žaliakalnyje. Rekomenduojame, jei yra galimybė, kad Rugilė Butkevičiūtė jus pavedžiotų po savo Žaliakalnio kampą. O jei galimybės nėra, tai atrasti Žaliakalnio laiptus. Nueiti į vaistinės skersgatvį iki pat galo, pasižiūrėti ten esančią koplytėlę ir tada per šlaitą nueiti iki Prisikėlimo bažnyčios.

Veikla kartu su šeima: pasiplaukioti valtimi. Įsėdi į valtį, atsispiri nuo kranto, ir jau būna laikas su šeima, kai niekur nepabėgsi. Paprastai tai labai romantiškas tyrinėjimo laikas: stiprieji šeimos nariai irkluoja, galima šnekėtis, matyti gražius vaizdus…

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2021-ųjų 3-ajame numeryje)