Pristatome dar vieno Lietuvos nepriklausomybės atstatymui nusipelniusio ateitininko Antano Matulaičio trumpą biografiją.

Antanas Matulaitis gimė 1895 m. gruodžio 29 d. Netičkampio kaime, netoli Marijampolės. Tėvas Juozas Matulaitis, vidutinis ūkininkas, dirbo neblogas Marijampolės apylinkių žemes. Tarp Matulaičio giminių būta ir knygnešio, ir kunigo.

Tėvams turint pakankamai lėšų mokslams, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, nuo 1914 m. (ketvirtos gimnazijos klasės) buvo ateitininkų kuopelės narys. Vėliau pažįstami pasakojo, kad jau būdamas moksleiviu Antanas buvo „karštas, griežtas ir teisingas“ ir „už teisybę buvo pasiryžęs padėt gyvybę“.

1914 m. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Per Suvalkiją ėjo rusų-vokiečių frontas, čia anksčiausiai pradėjo griaudėti pabūklai, tad 1914–1915 m. žiemą daug Marijampolės gimnazijos moksleivių grįžo pas tėvus į kaimus arba traukėsi gilyn į Lietuvą. Pats A. Matulaitis, kaip vėliau pasakojo žurnale „Ateitis“, „per sniegą ir pusnį“ patraukė Vilniaus link, kur rado gyvą ateitininkų organizaciją. Apsigyveno Lietuvių laikinojo komiteto nukentėjusiems dėl karo šelpti išlaikomame bendrabutyje. Kai nuspręsta moksleivius evakuoti į Rusijos gilumą, Voronežą, Matulaitis 1915 m. rugsėjo pradžioje kartu su gausiu būriu moksleivių ir su visais bendrabučio rakandais sėdo į traukinį ir iškeliavo Voronežan, kur 1918 m. baigė berniukų gimnaziją.

Ateitininkas Voroneže

Pradžioje visi lietuvių moksleiviai veikė vieningai, kas buvo natūralu atsidūrus toli nuo Tėvynės ir kitų tautų apsuptyje. Bet pamažu pradėta skirstytis pagal pasaulėžiūrines sroves.

A. Matulaitis vos atvykęs ėmė dalyvauti Voronežo ateitininkų kuopelės veikloje, kurioje iš pradžių buvo vos keliolika žmonių. Pats apie tos kuopelės pradžią „Ateityje“ vėliau pasakojo taip (čia ir toliau – kalba netaisyta): „Mažas draugų būrelis, susirinkęs kambaryj pradėjo tartis, kaip varyti darbas. Prasidėjo, kaip visada, nuo paprastų rašinėlių skaitymų. Susirinkdavo, atmenu, Voroneže 15–20 žmonių į susirinkimą. Bet darbas greitai plėtėsi. Kasdien ateitininkų eilės ėmė didėti. Prasidėjo srovinė kova. Iš seniau supirmeivėjusi moksleivija pradėjo irgi sparčiau savo darbą varyti. Ėjo varžytinės. Iš karto ateitininkai gal nemanė laimėti. Rimtas, patvarus darbas, idėjos kilnumas, padarė savo. Ateitininkų skaičius augo, vis įtraukdamas daugiau žmonių.“ („Ateitis“, 1920 m. Nr. 9)

Voronežo ateitininkų kuopa 1916 m. pradėjo leisti laikraštėlį „Inkaras“, iš pradžių rašytą ranka, o vėliau šapirografu spausdintą. Matulaitis buvo vienas iš jo kūrėjų. Jis taip pat bendradarbiavo ir vėliau pasirodžiusiuose „Ateities spinduliuose“, pagrindiniame Rusijos ateitininkų leidinyje.

Voronežo ateitininkų pastangomis 1916 m. vasarą Voroneže įvyko Rusijos ateitininkų konferencija. Jos metu išrinkta penkių žmonių Centro valdyba, į kurią buvo išrinktas ir Antanas Matulaitis. Jis ir buvo vienas aktyviausių, netgi karščiausių Voronežo ateitininkų.

Po 1917 m. Vasario revoliucijos atsirado daugiau laisvės lietuvių organizacijų veiklai. Pasinaudojus proga, Voroneže buvo sušauktas mitingas įsteigti krikščionių-demokratų partijai. Kaip vėliau pasakojo pats Antanas: „Didelė Voronežo žiemos teatro salė prisipildė žmonių. Prasidėjo mitingas, kurio triukšmingumas sunku aprašyti“ („Ateitis“, 1920 m. Nr. 9). Po revoliucijos spėję išdrąsėti subolševikėję aušrininkai ir kiti kairieji lietuviai norėjo sužlugdyti mitingą. Pasak amžininkų, jie į mitingą atėjo apsikarstę ginklais, „pradėjo šaudyti, grasyt ir reikalavo, kad niekas apart jų nekalbėtų“. Tačiau „tada ant tribūnos užšoko Antanas, kietas kaip plienas, ir tvirtu balsu pasakė karštą prakalbą prieš tuos bolševikus, kurie norėjo kitiems užčiaupti burną. Aušrininkai nedrįso pakelt ginklą ir buvo priversti žmonių išsinešdinti iš salės“ („Darbininkas“, 1920 m. Nr. 45 ). Turbūt ne atsitiktinumas, kad bolševikams Rusijoje atėjus į valdžią, Matulaitis buvo persekiojamas ir suimtas.

1917 m. birželio 2–13 dienomis Voroneže įvyko ateitininkų konferencija. Gražia prakalba ją atidarė A. Matulaitis, pakviesdamas atsistojant pagerbti žuvusius už laisvę. Apžvelgta ateitininkų veikla, priimti nutarimai dėl moksleivių šelpimo, ateitininkų veiklos ir kt. Buvo išrinkta Centro vykdomoji taryba, kurios pirmininku išrinktas Matulaitis.

Atsiradus progai, 1918 m. vasarą Antanas Matulaitis grįžo į Lietuvą. Nuo 1918 m. lapkričio iki 1919 m. birželio mėn. buvo Marijampolės miesto laikinosios tarybos nariu. Tuo pačiu metu telkė Marijampolės ateitininkus. Pasak jo paties, 1918–1919 m. mieste „ateitininkų darbas ėjo plačia vaga“ („Ateitis“, 1920 m. Nr. 9), netgi pasakoja, jog būta sumanymo į Marijampolę perkelti ateitininkų centrą ir pačią „Ateitį“. Vėliau aktyvumas sumažėjo, nes vyresniųjų klasių moksleiviai masiškai išėjo savanoriais į frontą.

Jaunos valstybės jaunas karininkas

Marijampolėje Matulaitis taip pat agitavo jaunimą užsirašyti savanoriais į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, o pats, matydamas didžiulį poreikį, nusprendė tapti karininku ir 1919 m. liepos mėn. įstojo į visai neseniai Kaune įsteigtą Karo mokyklą, jos antrąją laidą.

Nepriklausomybės karų metu užgimstančiai Lietuvos kariuomenei labai trūko puskarininkių ir karininkų, ypač aukšto laipsnio. Caro valdžia lietuviais katalikais nepasitikėjo, todėl neleido studijuoti karo mokslų, prievarta surusindavo arba tiesiog neskirdavo praktinio darbo, palikdavo kerpėti štabuose. Pirmojo pasaulinio karo metu, išaugus karininkų poreikiui, varžtai buvo atleisti ir lietuviams leista stoti į karo mokyklas, daugiausiai tai buvo trumpalaikiai strimgalviais suorganizuoti kursai. Čia ir mokėsi dauguma būsimosios Lietuvos kariuomenės karininkų.

Pradėjus burti savanorius, paskelbtas atsišaukimas ir į karininkus. Tačiau jų susirinko nedaug: 400 vyrų vietoj lauktų 800–1000. Priežastys įvairios – dalis jau buvo fronte, kiti – bolševikų okupuotoje Lietuvos dalyje, treti dar buvo užstrigę Rusijos pilietinio karo kovose. Be to, ir iš tų 400 karininkų toli gražu ne visi buvo tinkami tarnybai – dalis buvo surusėję, pamiršę kalbą, nesuprantantys lietuvių tautinių siekių.

Susidarius tokiai padėčiai, užsimota pradėti ugdyti savus karininkus. 1919 m. sausio 15 d. paskelbta apie Karo mokyklos įsteigimą, jos viršininku paskirtas didelę patirtį turėjęs karininkas J. Galvydis-Bykauskas, vėliau tapęs ir Steigiamojo Seimo nariu. Kovo 8 d. mokykla pradėjo darbą, turėdama 124 mokinius, 17–19 m. savanorius, kurių dauguma jau buvo ragavę kovų su bolševikais. Nebuvo lietuviškos karinės literatūros, trūko buities rakandų, bet viską atpirko didelė Tėvynės meilė.

Kursai dėl karo aplinkybių buvo trumpi ir truko tik keturis mėnesius. Tų pačių metų liepos mėnesį pradėta formuoti antroji laida, šįkart jau gausesnė, apie 300 žmonių. Mokslai prasidėjo liepos 31 d. ir buvo itin intensyvūs, vyko net savaitgaliais. Be tiesioginio darbo, kariūnams teko eiti sargybą mieste bei dalyvauti likviduojant lenkų pogrindinę „POW“ organizaciją, ruošusią sukilimą prieš Lietuvos valdžią. Ši laida mokėsi jau ilgiau, keturis su puse mėnesio ir gruodžio 16 d. valstybės prezidento įsakymu Antanui Matulaičiui, kartu su dar dviem šimtais vyrų, suteiktas leitenanto laipsnis. Matulaitis kartu su šešiais bendramoksliais buvo paskirtas į Pirmąjį atsargos batalioną Marijampolėje. Verta paminėti, jog iš antrosios laidos karininkų dešimt žuvo kovose su priešais.

Gali kilti klausimas: ar karinė tarnyba suderinama su ateitininkiškais idealais? Toje pačioje 1917 m. Voronežo konferencijoje, kurioje aktyviai dalyvavo ir A. Matulaitis, buvo vienbalsiai priimta rezoliucija, smerkianti karą: „Matydami karą biauriausių žudymų, plėšimų ir kitų baisenybių versme esant, mes, ateitininkai, griežtai smerkiame karus, kaipo priešingus Kristaus mokslo Dvasiai ir gyvenime stengsimės, kad jų neatsitiktų. <…> Norime, kad mūsų katalikų veikėjai susitarę su kitų šalių katalikais veikėjais pasistengtų karą kuo greičiausiai krikščioniškai likviduoti“. Šią kataliko karininko dilemą, reikia manyti, gražiai išspręstų pats Matulaitis, sėdėjęs ir salėje priimant šią rezoliuciją, sėdėjęs ir antrosios Lietuvos Karo mokyklos suole.

Tačiau ką jis pats apie tai mąstė, išties nežinome. Vietoj to norėčiau pacituoti buvusį Antano viršininką, Karo mokyklos vadą J. Galvydį-Bykauską, o tiksliau – ištrauką iš jo įsakymo, paskelbto Karo mokyklos atidarymo proga: „Pirmoji Lietuvos Karo mokykla stengsis išleisti jaunus karininkus grynai lietuvių dvasios, kuri yra atspindys mūsų garbingų karžygių senolių, ir mūsų Karo mokykla, įsikūrusi taip sunkiose apystovose ir taip svarbiame momente, kada visas pasaulis nuo patrankų griausmo ėmė grimzti į suirutę, – toji Karo mokykla mūsų tautai bus pažiba, bus vairas, kuris pasistengs Lietuvą Tėvynę išvesti laimingon ateitin. Karo mokykla įsteigta ne militarizmo principais, bet gyvu tautos reikalu apsiginti nuo priešininkų. O priešininkų yra daug, ir kiekvienas jų norėtų gražius Lietuvos plotus paveržti sau. Dėl to Karo mokyklos vyrams bus pareiga nenustojant drąsos būti sienų sargais, kad kuris nors priešininkas neįsilaužtų mūsų Tėvynės laisvės ardytų.“

Steigiamojo Seimo narys

Nuo pat grįžimo į Lietuvą Antanas Matulaitis aktyviai įsijungė į politinę ir visuomeninę veiklą. 1920 m. jis išrinktas Lietuvos darbo federacijos (LDF), lietuviškos katalikiškos profsąjungos, o tuo metu ir politinės organizacijos, pirmininku. Kartu priklausė ir Lietuvos krikščionių-demokratų partijai. Bendradarbiavo katalikiškoje spaudoje, o 1919 m. dar ir išleido trumpą brošiūrėlę „Koki mums reikalingi rinkimai?“, kurioje glaustai įrodinėjo „visuotinųjų, lygiųjų, slaptųjų, betarpių ir proporcingųjų rinkimų“ pranašumus ir naudą.

Pagal LDF sąrašą buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą nuo Panevėžio rinkimų apygardos. Seime buvo frakcijos pirmininku. Buvo vienas iš jauniausių narių ir taip jauname Seime, vos 24 metų. Sakoma, jog 1920 m. gegužės 15 d. per pirmąjį Seimo posėdį, kaip vienas jauniausių narių, turėjo užimti sekretoriaus pareigas, tačiau politiniais sumetimais ši vieta atiteko Onai Muraškaitei (Račiukaitienei), krikščionei-demokratei iš Virbalio, taip pat ateitininkei.

Per savo neilgą kadenciją Seime daugiausiai, kaip ir priderėjo LDF nariui, rūpinosi darbininkams palankiais įstatymais, ypač kreipė dėmesį į dvarų darbininkus. Kartu buvo ir Seimo Krašto apsaugos komisijos narys, rūpinosi karių materialine padėtimi.

1920 m. spalį prasidėjus L. Želigovskio rinktinės puolimui, Seimas išsiskirstė. Tuo metu veikė Mažasis Seimas, vykdęs visas būtinąsias valstybės parlamento funkcijas. Antano Matulaičio tarp Mažojo Seimo narių nebuvo – jis nedelsiant išvyko į frontą, kur buvo paskirtas Generalinio štabo leitenantu, o vėliau II šaulių lauko štabo Ukmergėje viršininku. Sako, kad prieš tai Netičkampyje dar aplankė savo tėvus, kur atsisveikino su jaunesniais broliais ir sesėmis: „Mylėkit Dievą ir Tėvynę, ginkite ją ir žodžiais, ir darbais.“

Mirtis kovos lauke

Apie Matulaičio tarnybą fronte su lenkais žinoma nedaug. Tačiau puikiai žinoma, kur ir kaip žuvo. Šio įvykio liudininkas buvo garsusis lietuvių menininkas Antanas Žmuidzinavičius.

Lapkričio 17 d. Matulaitis kartu su savo vadovaujamomis šaulių pajėgomis buvo dislokuotas Varėnos apylinkėse. Tai nakčiai nutarta apsistoti Babriškių kaime, 10 km į šiaurę nuo Varėnos, pas vietos ūkininką sodyboje. Kartu su Matulaičiu buvo ir Antanas Žmuidzinavičius, vienas iš šaulių vadų. Tos pačios dienos ryte prasidėjo didysis L. Želigovskio pajėgų puolimas ties Širvintomis, turėjęs nulemti Lietuvos likimą. Ties Varėna intensyvūs karo veiksmai nevyko. Tačiau atsitiko taip: „Buvo jau apie 9 val. vakaro. Staiga duryse švystelėjo kelios keturkampės kepurės, keli lenkų kareiviai ir karininkai kaip žaibas įšoko į kambarį ir trenkė šautuvų ugnimi mums tiesiog į akis. Žvėriškas jų šauksmas susimaišė su antru jų šautuvų zalpu, šiuo kartu jau ir nuo durų ir iš užlangių. Šiame pragare trenksmo, ugnies, skambančių stiklų ir pragariško riksmo, pašokę visi iš vietų kritome ant grindų – kas pervertas kulkų, kas apsvaigintas. (…) Po pirmos ugnies nuo durų pašokęs šalia manęs nuo suolo karininkas A. Matulaitis kaip pėdas krito ant grindų veidu į žemę“, – taip vėliau savo prisiminimuose tarpukario spaudoje rašė A. Žmuidzinavičius.

Išgirdę šūvius, į pagalbą atskubėjo kiti šauliai, bet lenkai spėjo likusius gyvus lietuvius pasiimti į nelaisvę. Vėliau Žmuidzinavičiui pavyko pabėgti ir jis iškart aplankė Matulaitį Alytaus ligoninėje: „Pamačiau jį gulintį aukštielninką, užmerktomis akimis, pageltusiu veidu – širdį man suspaudė didis skausmas. Nejaugi čia tas pats žydįs, kupinas vilties ir pasiryžimo vyras? (…) Jis ilgokai, įtemptai į mane žiūrėjo. Po to tyliai paklausė: „Ar Vilnius jau mūsų rankose?“ – „Taip, taip, žinoma, netrukus mes ten būsime. Viskas bus atitaisyta“. Karžygio akys vėl užsimerkė, veidas nurimo. (…) Netrukus jo netekome“.

Sunkiai sužeistas Antanas Matulaitis mirė lapkričio 20 d. (kitais duomenimis, lapkričio 19 ar 21 d.) Alytaus ligoninėje, būdamas vos 24 metų amžiaus. Tai buvo pirmasis ir kol kas vienintelis kadencijos metu mūšyje žuvęs Lietuvos Seimo narys.

Palaidotas lapkričio 24 d. Marijampolėje, vad. Senosiose kapinėse. Gedulingas pamaldas laikė būsimas vyskupas K. Paltarokas. Laidotuvių iškilmėse gausiai dalyvavo politinių ir visuomeninių organizacijų atstovai – ateitininkai, pavasarininkai, šauliai, blaivininkai, daugumos Seimo frakcijų atstovai. Prezidento A. Stulginskio vardu vienas iš ateitininkų pradininkų – Eliziejus Draugelis – padėjo vainiką su užrašu: „Karštai mylinčiam tėvynę piliečiui, narsiam karžygiui, Steigiamojo Seimo nariui, karininkui Antanui Matulaičiui“.

Antano Matulaičio, kaip Steigiamojo Seimo nario, įgaliojimai formaliai nutrūko 1921 m. sausio 17 d., kai, dingus Lietuvos egzistencinei grėsmei, vėl susirinko pilnos sudėties Seimas, jo pareigas perėmė LDP narys panevėžietis Tadas Aleliūnas. Pirmojo po ilgos pertraukos pilnos sudėties Seimo posėdžio metu, jo pirmininkas A. Stulginskis kalbėjo: „Vietoj ramaus krašto atstatymo darbo, vietoj nuosakios pagrindinių įstatymų leidimo darbuotės tenka mūsų kraštui, mūsų tautai pakelti sunkią kovą dėl nepriklausomybės. Kad tą žūtbūtinę kovą laimėtum, tenka kartais suspiesti visos tautos pajėgos, neskiriant net Steigiamojo Seimo narių. <…> Gerbiamieji Steigiamojo Seimo nariai! Kalbėdamas apie nuotykius perstogės laiku, negaliu nepažymėti to liūdno įvykio, kuris patiko mus šios perstogės metu: šiuo metu mes netekom vieno brangaus ir nenuilstančio mūsų darbuotėj darbininko, Steigiamojo Seimo nario karininko Antano Matulaičio. Velionis, idealų kupinas, karštai mylėdamas Tėvynę, matydamas jai pavojų, pirmas iš Steigiamojo Seimo narių stojo Tėvynės gynėjų eilėsna ir eidamas ten pareigas jis žuvo. <….> Tuo būdu Steigiamasis Seimas per savo narius, kovojusius dėl Tėvynės laisvės, ankštai susijungė su kitais Tėvynės gynėjais. Ir šiandien, liūdėdami dėl žuvusių savo narių, jungiamės su liūdesiu, daugumos Lietuvos šeimų, kurioms taip pat skaudu yra, kad neteko savo artimiausių žmonių“.

1930 metais Matulaičio kapo vietoje atidengtas skulptorės vienuolės Marijonos Šmulkštytės sukurtas paminklas mirusiems Marijampolės ateitininkams, atlaikęs okupacijas ir tebestovintis iki šiol, nors ir paženklintas laiko žymių. Tarpukariu kapas ir paminklas buvo nuolat lankomi Marijampolės ateitininkų.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 10-ajame numeryje)