Vidmantas Vitkauskas apie Juozą Lukšą-Daumantą: „Ne vien tik ginklas lemia herojiškas žmogaus savybes“
Vidmantas Vitkauskas – Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktorius, naujos knygos „Juozas Lukša-Daumantas ir jo atminimo įamžinimas“ autorius. Vidmantas visą gyvenimą domėjosi ir kaupė medžiagą apie Juozą Lukšą – apie šį partizanų vadą jis kalba su užsidegimu, noriai dalijasi savo atradimais ir pristato naujojoje knygoje sukauptą medžiagą. Skaitytojai taip pat kviečiami aplankyti gimnazijoje veikiantį atnaujintą memorialinį Juozo Lukšos-Daumanto muziejų. 
Vidmantas Vitkauskas / Asmeninio archyvo nuotrauka

Visų pirma noriu paklausti, ar jau seniai įkurtas Juozo Lukšos-Daumanto memorialinis muziejus ir kokių mažai žinomų eksponatų galime ten surasti, kokių naujų faktų sužinoti?

Mūsų mokykla buvo įkurta 1992 metais. Tuo metu dauguma Lietuvos mokyklų stengėsi arba susigrąžinti savo turėtus vardus, arba pasirinkti naujus. Mes taip pat ieškojome galimybės savo Garliavos trečiąją vidurinę mokyklą pavadinti kokio žinomo žmogaus vardu. Kadangi pats esu istorikas, nuo mažų dienų domiuosi Lietuvos laisvės kovomis, partizanų dainomis, kilo mintis mūsų naują mokyklą pavadinti Juozo Lukšos-Daumanto vardu. Jis susijęs ir su mūsų miestu: Juozas Lukša yra gimęs netoli Garliavos, mokėsi Veiveriuose, paskui – Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje. O kai tapo partizanu, buvo Birutės rinktinės, kuri kovojo Kauno apskrityje, vadas. Galiausiai jis čia, netoli Garliavos, žuvo. 1994 metais mokyklą pavadinome Juozo Lukšos vardu ir tais pačiais metais mokyklos patalpose įsteigėme Juozo Lukšos-Daumanto memorialinį muziejų.

Manėme, kad muziejuje daugiausia eksponuosime fotografijas, tačiau gavome įvairių dokumentų ir kitų eksponatų, nes mums nusišypsojo laimė pažinti dar gyvus Juozo Lukšos artimiausius žmones – jo brolį Antaną Lukšą, kuris gyveno netoli Garliavos, Švedijoje gyvenusį gerą Juozo bendražygį, ateitininką Joną Pajaujį. O dar labiau mus nustebino, kai gavome laišką iš Jungtinių Valstijų ir sužinojome, kad netoli Niujorko gyvena Juozo Lukšos žmona Nijolė Bražėnaitė. Mūsų gimnazijoje mums suteikta teisė eksponuoti Juozo rašytus laiškus Nijolei, taip pat saugome nuotraukų albumus. Viename albume yra daug Nijolės nuotraukų – jį jai padovanojo pats Juozas, o kitas albumas, šiek tiek mažesnis, yra Juozo – ten daug nuotraukų su jo bendražygiais, kovos draugais. Taip pat muziejuje turime ir Juozo Lukšos paso originalą. Tą pasą 1950 metais išdavė Lietuvos atstovas Londone Kazys Bronius Balutis, prieš Juozui tuokiantis su Nijole Bražėnaite.

Esame sukaupę visus Juozo Lukšos-Daumanto knygos „Partizanai už geležinės uždangos“ leidimus – lietuvių, anglų, vokiečių, švedų ir ukrainiečių kalbomis. Turime ir įvairių dokumentų, Juozo dovanotų knygų su dedikacijomis Nijolei. Yra toks įdomus eksponatas – didelė Prospero Merimė knyga „Lokys“, kurioje įrašyta prelato Mykolo Krupavičiaus dedikacija „mieliems Juozui ir Nijolei Skrajūnams jų sutuoktuvių dieną“ – „Skrajūnams“, kadangi atvykus iš Lietuvos į Vakarus Juozo slapyvardis buvo Skrajūnas. Ten įrašyta ilga, labai graži ir prasminga Krupavičiaus dedikacija.

Kai rengiau knygą, buvo surasti nauji Juozo gimimo metrikos nuorašai, buvo surastas jo Veiverių mokyklos baigimo pažymėjimas ir gimnazijos atestatas, kuris įrodo, kad jo gimimo data iš tikrųjų buvo ne rugpjūčio 10-oji, kaip iki šiol buvo manoma, o rugpjūčio 4 diena.

2021 metais, minint Juozo Lukšos 100-ąsias gimimo metines, mūsų muziejaus patalpos, stendai buvo atnaujinti – labai laukiame norinčiųjų plačiau susipažinti su Juozu Lukša.

Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktorius ir knygos apie Juozą Lukšą bei jo atminimo įamžinimą autorius Vidmantas Vitkauskas atnaujintame Juozo Lukšos-Daumanto muziejuje Garliavoje. 2021 m. Iš Vidmanto Vitkausko asmeninio archyvo

Kaip kilo idėja parašyti knygą „Juozas Lukša-Daumantas ir jo atminimo įamžinimas“? Ką skaitytojas sužinos ją perskaitęs?

Medžiagos buvau daug sukaupęs, o kai sužinojau, kad 2021 metai bus skelbiami Juozo Lukšos-Daumanto metais, pagalvojau, kodėl gi nepaskelbus informacijos, kuri yra sukaupta. Visa ta informacija, nuotraukomis dalindavausi su įvairių dokumentinių filmų kūrėjais, knygų ir straipsnių autoriais. Turėjau daug medžiagos ne tik apie Lukšą-Daumantą, jo žmoną Nijolę Bražėnaitę, bet ir apie jo šeimos narius – tėvus, brolius partizanus Jurgį, Antaną, Stasį. Jurgis ir Stasys, kaip ir Juozas, žuvo kaip laisvės kovotojai, o Antanas Lukša išliko gyvas, buvo ištremtas. Taip pat bendravau su Jonu Pajauju – iš jo gaudavau daug informacijos, kai jis lankydavosi Garliavoje, dalindavosi tam tikrais prisiminimų momentais. Gražiai bendravau su Povilu Pečiulaičiu-Lakštingala, kuris lydėjo Juozą Lukšą-Daumantą tą lemtingąjį susitikimą su Jonu Kukausku Pabartupio kaime, kur jis ir žuvo – daug pasakojo apie tuos įvykius, jų aplinkybes.

Vidmanto Vitkausko knygos „Juozas Lukša-Daumantas ir jo atminimo įamžinimas“ viršelis

Tada nusprendžiau, kad reikėtų dar šiek tiek pasigilinti, kokios informacijos dar galima rasti įvairiuose archyvuose. Aš, istorikas-mėgėjas, kėliau sau uždavinį rašyti labiau pažintinio-šviečiamojo pobūdžio knygą, kad visuomenė susipažintų, todėl joje yra labai daug archyvinių nuotraukų, taip pat ir nuotraukų iš šių laikų – iš Lukšos-Daumanto įamžinimo renginių, palaikų paieškų. Knygoje taip pat kalbama apie Juozo Lukšos-Daumanto atminimo įamžinimą, sudėjau medžiagą apie tai, kaip jis buvo pagerbtas ir įamžintas dar sovietų valdžios metais išeivijoje, vėliau jo vardas buvo prisimenamas atkūrus nepriklausomybę – įvairios gatvės, skverai buvo pavadinti Juozo Lukšos vardu.

Rašiau ir apie Juozo brolius, taip pat galbūt skaitytojui bus įdomu plačiau susipažinti su Nijolės Bražėnaitės šeima – apie Nijolės mamą, kaip ji su savo sūnumi Mindaugu, Nijolės broliu, karo metais gelbėjo žydų vaikus. Nijolė Bražėnaitė, gavusi šią knygą, pasakė, kad gal šiek tiek per daug dėmesio skyrėme jai, jos šeimai. Gražiai jai atsakėme, kad mes Juozą Lukšą-Daumantą vertiname už jo dėl Lietuvos paaukotą gyvybę, o Nijolė lietuvybės puoselėjimui paaukojo savo gyvenimą, savo veiklą. Ji yra dosni mecenatė, remia ir ateitininkus, ir knygų leidybą, ir Lietuvos mokyklas.

Pagal knygoje pateiktą informaciją galima, pavyzdžiui, su moksleiviais keliauti po Lietuvą, vadovaujantis aprašytais maršrutais, prie žymių vietų uždegti žvakelę, padėti gėlių puokštelę ir taip pagerbti rezistentų atminimą. Rašant knygą pavyko surasti keletą dokumentų, kurie apvertė tam tikrą istoriografinę informaciją apie Juozo Lukšos gimimo datą. Kauno regioniniame archyve suradau jo Veiverių mokyklos baigimo pažymėjimą, kuriame ir buvo įrašyta, kad jis gimęs 1921 metų rugpjūčio 4 dieną, taip pat buvo jo brandos atestatas su ta pačia data. Dabar žinome, kad Juozas, baigdamas gimnaziją, buvo nelabai aukšto ūgio – metro ir septyniasdešimt vieno centimetro jaunuolis. Pavyko surasti fotografiją, kur jis, jau būdamas Vakaruose, pratybų metu sėdi ant pečių Klemensui Širviui – bičiuliui, kuris kartu su juo grįžo į Lietuvą 1950 metų spalio 3 d. Nuotraukoje matyti, kad Juozas nepaprastai atletiškas jaunuolis. Žinome, kad jis buvo mėlynų akių. Tokios smulkmenėlės šiek tiek papildo tą žmogaus mozaiką.

Juozo Lukšos brolis Antanas Lukša ir Nijolė Bražėnaitė. Iš Vidmanto Vitkausko asmeninio archyvo.

Pavyko surasti ir naują dokumentą, kuris įrodo gražius jo santykius su Nijole ir kilusias abejones dėl savo ateities. Suradome jo turto tvarkymo aktą – turto paveldėjimo aktą, kurį jis sudarė 1950 metų kovo 1 dieną. Akcentuoju, kad kovo 1 dieną, nes su Nijole jis susituokė tik tų pačių metų liepos 23 dieną. Tame akte rašoma, kad visos jo gautos pajamos už parduotas knygas „Partizanai už geležinės uždangos“, kurią išleido dar būdamas Prancūzijoje, ir jo visas turtas, kuris yra įgytas jam būnant Vakaruose, pavedamas Nijolei Bražėnaitei. O antrajame punkte rašoma, kad Nijolė Bražėnaitė paveldėtų visą jo turtą, jeigu jis netikėtai žūtų. Šis įdomus dokumentas mano knygoje pirmą kartą išvydo dienos šviesą.

Turtinio patvarkymo aktas, kuriuo Juozas Lukša savo turtą paveda Nijolei Bražėnaitei. Aktą pasirašė Juozas Lukša, akto sudarymą patvirtino Petras Vilutis. Originalas saugomas Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos muziejuje.

Mūsų muziejuje saugomi Juozo Lukšos laiškai, rašyti Nijolei. Tie laiškai buvo išleisti atskira knyga kelis kartus Jungtinėse Valstijose, paskui Lietuvoje. Laiškų rinktinė „Laiškai mylimosioms“ pavadinta simboliškai, kadangi jis savo laiškuose dažnai rašydavo: „Mano pirmoji mylimoji yra Lietuva, o antroji mylimoji yra Nijolė“. Kai šitą tekstą paskelbsite savo žurnale, jau turbūt bus išėjusi dar viena knyga, kurioje bus sudėti ir Juozo laiškai, rašyti Nijolei, ir Nijolės laiškai, rašyti Juozui. Nijolė Bražėnaitė, gavusi jai perduotus Juozo Lukšos daiktus ir dokumentus, nepakluso Juozo valiai juos sunaikinti, išsaugojo ir vėliau patikėjo Amerikos lietuviams, kad jie tuos laiškus paskelbtų po jos mirties. Bet dabar ji sutiko, kad tie laiškai būtų paviešinti anksčiau – Nijolė netrukus švęs savo 98 metų sukaktį.

Juozo Lukšos laiškai rašyti Nijolei Bražėnaitei. Laiškai saugomi Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos muziejuje.

Vis dar nėra žinoma Juozo Lukšos-Daumanto palaidojimo vieta. Kokių duomenų apie tai pavyko atrasti? Kas dar galbūt nėra išsiaiškinta, ką norėtumėte sužinoti apie Lukšą?

Esame organizavę palaikų paiešką netoli Kauno, Marvelėje. Jonas Ohmanas tuo metu kūrė dokumentinį filmą „Nematomas frontas“ ir daug bendravo ne tik su įvairiais partizanais, laisvės kovotojais, bet ir jų priešininkais, vietiniais saugumiečiais. Iš jo prakalbintų buvusių sovietinių laikų stribų, galbūt smogikų, jis gavo informacijos, kad Lukša galėjo būti palaidotas toje vietoje. Buvo surengta nemaža ekspedicija, dalyvavo Garliavos gimnazijos gimnazistai, Dariaus ir Girėno rinktinės krašto apsaugos savanoriai, istorijos mylėtojai. Atvyko ir pati Nijolė Bražėnaitė, lydima daktarės Rožės Šomkaitės. Deja, paieškos buvo bevaisės.

Kiek žinau, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras svarsto įvairias hipotezes ir versijas. Neatmetama, kad Lukša-Daumantas galėtų būti palaidotas kažkur Veiveriuose – buvo tokia tradicija, kad nukautus partizanus palaidodavo kažkur netoli tų vietovių. Kita hipotezė – kad jis palaidotas kažkur prie Garliavos. Trečia versija, kad jo palaikai yra Našlaitėlių kapinėse – kaip kad mūsų partizanų vadai būdavo laidojami slaptai tarp kitų nežinomų palaidotų asmenų. Taigi, jis gali būti palaidotas Kauno Šančių kapinėse – ten, kur buvo laidojami rusų kareiviai.

Juozas Lukša grįžęs po sėkmingai įvykdytos užduoties Lenkijoje, su Tauro apygardos partizanų vadovybės nariais. Šunskų miškas, 1947 birželio mėn. Stovi iš kairės: Vytauto rinktinės vadas Vytautas Gavėnas-Vampyras, Birutės rinktinės vadas Juozas Lukša-Skirmantas, apygardos štabo Rikiuotės skyriaus viršininkas Jonas Aleščikas-Rymantas ir Kęstučio rinktinės vadas Kazimieras Greblikas-Sakalas. Iš LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondų.

Ar yra kas nors žinoma apie Juozą Lukšą kaip ateitininką?

Kol kas daug medžiagos apie tai neturiu – be abejo, gal šią informaciją būtų galima rasti, jeigu kas patyrinėtų, pavyzdžiui, mokyklos dokumentus, jeigu jie yra išlikę. Dabar archyvuose kokios nors papildomos medžiagos nepavyko rasti. Yra žinoma, kad jis tapo ateitininku, kai mokėsi Veiverių valstybinėje mokykloje. Tuo metu Veiveriuose kaip tik klebonavo Mykolas Krupavičius, su kuriuo Juozas ten ir susipažino. Aišku, ta pažintis tikriausiai buvo epizodiška – turbūt nereikėtų tikėtis, kad Krupavičius įsiminė kažkokį mažametį jaunuolį, bet štai Juozas jį žinojo iš Veiverių. Taip pat žinome, kad Juozas Lukša tapo ateitininku mokydamasis Kauno „Aušros“ gimnazijoje, o vėliau, kai studijavo Vytauto Didžiojo universitete, jis tapo korporacijos „Grandis“ nariu. Kiek aktyviai joje dalyvavo ir ką veikė, pasakyti sunku. Tačiau patį faktą tikrai galiu patvirtinti – taip, jis buvo ateitininkų organizacijos narys.

Nuotraukos iš Nijolės Bražėnaitės fotografijų albumo saugomo Garliavos Juozo Lukšos gimnazijoje.

Kaip jūsų vadovaujamoje Juozo Lukšos gimnazijoje sekasi moksleiviams perteikti šio partizanų vado atminimą?

Visuomet stengiuosi su Juozo Lukšos biografija mokinius supažindinti per dabartinę laiko prizmę: su Nijole jis draugavo, kai Nijolei buvo dvidešimt penkeri, o jam dvidešimt septyneri metai, jis žuvo būdamas trisdešimties. Vaikams sakau, kad jie, mokyklą baigiantys 18-19 metų gimnazistai, pagal amžių yra artimesni Juozui negu aš jam. Bandau pasakyti, kad jis buvo toks pats gimnazistas, taip pat mokėsi, taip pat džiaugėsi gyvenimu, įsimylėjo. Yra fotografijų, kur jis šoka su Nijole, vaikštinėja su ja savo povestuvinės savaitės metu. Jis išlaikė savo kovos draugams duotą žodį ir po vestuvių praėjus vos savaitei, gavęs įsakymą grįžti į Lietuvą, įvykdė savo pareigą. Nemoralizuodamas skatinu vaikus klausti: o kaip aš pasielgčiau, kaip jūs pasielgtumėte, ar grįžtumėte, jeigu dabar Lietuvą kažkas okupuotų, o mes turėtume galimybę saugiai gyventi Vakarų Europos valstybėje? Sunku atsakyti, atsakymo nereikalauju, nes jis nėra toks lengvas.

Juozas Lukša 1949 m. Nuotrauka iš identifikavimo ir kelionių pažymėjimo išduoto Paryžiuje J. Lukšai Adomo Mickevičiaus pavarde. Pažymėjimas saugomas Prienų krašto muziejuje.

Juozas Lukša telkė centralizuotą partizanų vadovybę, redagavo partizaniškus žurnalus, leidžiamus pogrindyje, demaskavo partizanų gretose įsiskverbusį provokatorių išdaviką Juozą Markulį-Erelį, bet savo gimnazijoje Juozą Lukšą parodome ne tik kaip kovotoją – mes jį pristatome ir kaip jauną, žmones ir gyvenimą mylintį žmogų. Tokių pavyzdžių dėka mokinys suvokia, kad ne vien tiktai ginklas, ne vien tik kova lemia herojiškas žmogaus savybes. Jis iš tikrųjų yra herojus, mes sakome, kad turėtume jį laikyti pavyzdžiu, iš jo semtis įkvėpimo. Mes gal per daug akcentuojame faktinę medžiagą – data, pavardė, žmogus, veikla, bet šiek tiek nutolome nuo emocinio priėmimo, santykio.

Juozo Lukšos-Daumanto atmintis mūsų gimnazijoje yra gyva: kasmet žiūrime filmus apie jį, mokiniai lanko muziejų, rengiame žygius į partizanų kovos vietas. Pabartupio kaime, kur Lukša-Daumantas žuvo, minime jo žūties dieną.

Juozu Lukša-Daumantu domitės bene visą gyvenimą, šiai veiklai skiriate daug laiko. Kuo jus patį įkvepia ši asmenybė, kodėl jums yra svarbu juo domėtis?

Juozą Lukšą galima laikyti įsipareigojimo tėvynei simboliu. Jis meilės ir atsakomybės tėvynei, kovos draugams pavyzdys. Juozas visą gyvenimą buvo gana aktyvus žmogus, kuris ir šeimoje, ir tarp brolių pasižymėjo tam tikromis lyderio savybėmis. Jis buvo išvaizdus, gražiai dainavo, piešė, gražiai rašė. Jis parašė knygą, turėjo literatūrinių gabumų. Jis galėjo puikiausiai susikurti savo gyvenimą Vakaruose, kaip galbūt daugelis kitų jo likimo draugų. Bet tas pasiryžimas grįžti į tėvynę, kai žinai, kad tėvynė jau beveik visiškai uždusinta ir tas rezistencinis judėjimas jau yra pasibaigęs, mane įkvepia. Esu nepaprastai laimingas, kad domėdamasis Juozo Lukšos-Daumanto gyvenimu, asmenybe pažinau daug nuostabių jo aplinkos žmonių, kurie taip pat turėjo įtakos mano veiklai, pažiūroms, mano pasaulėjautai – tai Nijolė Bražėnaitė, Jonas Pajaujis, daktaras Adolfas Damušis, jo žmona Jadvyga Damušienė, Petras Kisielius, daktarė Rožė Šomkaitė – jie visi yra ateitininkai, jie visi yra jūsų rato žmonės, kurie mane irgi įkvėpė elgtis pagal Šalkauskio suformuluotus principus ateitininkams. Nors pats ir nesu ateitininkas, bet dvasine prasme aš esu ateitininkiškos nuostatos žmogus, tuo vadovaujuosi, tuo džiaugiuosi ir tuo didžiuojuosi.

Muziejus įsikūręs Garliavos Juozo Lukšos gimnazijoje (S. Lozoraičio g. 13, Garliava). Dėl apsilankymo susitarti iš anksto – kreiptis el. paštu muziejus@gjlg.lt arba gimnazijos raštinės telefonu 837551255.

Vidmanto Vitkausko knyga „Juozas Lukša-Daumantas ir jo atminimo įamžinimas“ knygynuose pasirodys rugsėjį. Dėl knygos taip pat galite kreiptis gimnazijos kontaktais (muziejus@gjlg.lt arba tel. 837551255).

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2021-ųjų 7-ajame numeryje)

SRTRF logo

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.