Ar tikrai gerai pažįstame net ir tas organizacijas, kurių vardus ir veiklą dažnai girdime linksniuojant viešumoje?

Štai Caritas, kaip pastebi s. Jolita Matulaitytė, daliai visuomenės vis dar pirmiausiai asocijuojasi su pamatinių žmogaus poreikių tenkinimu: maisto, drabužių dalijimu, nors pati organizacija savo veiklas orientuoja į ilgalaikės pagalbos teikimą, atkuriantį žmogaus orumą ir vertę.

Ką dar turėtume žinoti ir suprasti apie Carito veiklą – klausiame Vilniaus arkivyskupijos Carito direktorę s. Jolita Matulaitytę, kuri sako norinti, kad Caritas vis labiau taptų susitikimų vieta: vienišumo ir rūpesčio, vargo ir vilties, kančios ir prisikėlimo.

Kaip nusakytumėte savo vadovaujamos organizacijos esmę – kas jos šerdyje, kuo ji kasdien gyvena?

Vilniaus arkivyskupijos Caritas liudija Katalikų bažnyčios rūpestį įvairiame varge, vienišume, atskirtyje esančiu žmogumi ir teikia poreikius atitinkančią pagalbą. Arba, kitaip tariant, tai praktinė gailestingosios meilės vieta, kur susitinka ieškantys namų ar bendravimo, laukiantys supratimo ar prašantys maisto, išgyvenantys vienišumą ar ligą… ir ateinantys dovanoti savo laiką, žinias, gebėjimus, norintys išgirsti kitą ir jam padėti.

Koks buvo Jūsų kelias į Caritą?

Į Caritą atėjau prieš dvidešimt šešerius metus kaip savanorė į tuo metu kuriamą vaikų programą. Gatvės vaikai buvo pirmieji mano karitietiško veikimo mokytojai. Prisimenu, kaip kelis kartus per savaitę vis sutikdavau tris elgetaujančius, mokyklos nelankančius vaikus Gedimino prospekte, kol vieną kartą jie išdrįso drauge išgerti arbatos, ir tai tapo keletą kartų per savaitę besikartojančia mūsų tradicija. Iš pradžių, kam nors užėjus į mūsų „arbatos kambarį“, jie slėpdavosi po stalu, po keleto mėnesių – žvelgdavom vieni kitiems į akis.

Draugystė su vaikais, patiriančiais tėvų rūpesčio ir meilės stoką, nesaugumą dėl rytdienos, bendraamžių atstūmimą, nedrįstančiais svajoti, dažnai apsimetančiais „kietais“, nes taip lengviau išgyventi savojoje situacijoje, mane mokė mylėti, plėtė širdį, mokė būti šalia maištaujančio, pikto, kenčiančio, mokė išgirsti klausimą: „Kur yra Dievas, jei mano girtas tėvas muša mamą ir mus naktį išvaro iš namų?“ …ir kartu su jais ieškoti vilties ženklų, ir pamažu, bet kantriai, atkakliai eiti pirmyn.

Pastaruosius pusantrų metų, kai esu Vilniaus arkivyskupijos Carito vadovė, dažnai atrandu progų sau priminti: „Vargstantieji mane išsiugdė“. Esu jiems dėkinga.

Kas sunku ir kas džiugina vadovaujant tokiai didelei organizacijai?

Sunkumus aš linkusi vadinti iššūkiais. Taigi, čia dirbant iššūkis būna padėti žmogui, stipriai gyvenimo sumaitotam, nusivylusiam, vienišam, pilnam skausmo ir baimės, kenčiančiam nevykusiai priimtų sprendimų pasekmes, nepasitikinčiam nei savimi, nei kitais. Taip pat kyla iššūkis atliepti visų pagalbos ieškančiųjų poreikius, iššūkis, kad projektų rodikliai ir greiti rezultatai netaptų svarbiau nei žmogus.

Džiugina, kai aplanko užaugusi paauglė su savo dukryte ir sako: „Jai noriu duoti tai, ko pati negavau šeimoje.“ Džiugina, kai buvęs gatvės jaunuolis ar nuo alkoholio priklausomas asmuo tampa bendradarbiu. Džiugina, kai ateina savanoriai, norintys dosniai dalintis savo laiku, gebėjimais, kai rėmėjai tiki mūsų vykdoma veikla.

Bent iš pažiūros atrodo, jog Carito vardas Lietuvoje gana plačiai žinomas. Kaip manote, ar plačiosios visuomenės įsivaizdavimas apie Jūsų veiklą skiriasi nuo to, kaip ir kam iš tikrųjų veikiate?

Drįsčiau sakyti, kad jis yra nepilnas. Caritas daliai visuomenės vis dar pirmiausiai asocijuojasi su pamatinių žmogaus poreikių tenkinimu: maisto, drabužių dalijimu. Daugiau kaip prieš dvidešimt metų atpažinome, kad žmonių pagalbos poreikiai kinta ir pradėjome veiklas, orientuotas į santykio kūrimą, ilgalaikės pagalbos teikimą, atkuriantį žmogaus orumą ir vertę.

Kam teikiate pagalbą ir koks jūsų teikiamos pagalbos tikslas? Gal pasidalintumėte keliomis istorijomis ir apie teikiamos pagalbos vaisius?

Pagalbą teikiame patiriantiems įvairias skurdo ir atskirties situacijas: vaikams, jaunuoliams, vienišoms mamoms, vyresnio amžiaus žmonėms, šeimoms, smurto ir prekybos žmonėmis aukoms, kenčiantiems nuo priklausomybių, nuteistiesiems, benamiams, pabėgėliams ir migrantams. Siekiame, kad pagalba būtų tikslinga, kokybiška ir bendruomeninė, kad būtumėme beteisių ir silpnųjų visuomenės narių balsu.

Vienam šešiolikmečiui jaunuoliui mama uždraudė mokytis: „Gana, baigei dešimt klasių, o dabar turi mane išlaikyti.“ Slapta nuo mamos padėjome jaunuoliui įstoti ir mokytis profesinio mokymo centre (namų darbus jis ruošdavo tik mūsų centre, mama negalėjo rasti vadovėlių), ir jis jau keliolika metų yra restorano vyriausiasis virėjas.

Mama, kurios keturi vaikučiai pusantrų metų gyveno globėjų šeimose ir vėliau sugrįžo į šeimą, stengiasi būti atsakinga mama.

Vyras, piktnaudžiavęs alkoholiu, praradęs artimuosius, sukaupęs skolų, kurias administravo keturiolika antstolių, dirba, baigia išmokėti skolas, kuria gyvenimą iš naujo.

Iš kur semiatės stiprybės ir vilties kasdieniam darbui? Ar neapima kartais liūdnas suvokimas, kad Jūsų darbas, ko gero, niekuomet nebus iki galo atliktas, kad visada bus tų, kuriems reikės pagalbos?

Jėzus mokiniams sako: „Vargšų jūs visuomet turite“ (ir turėsime). Tokia yra tiesa, duotybė. Nuo Jėzaus laikų esame kviečiami pavalgydinti alkaną, paguosti liūdintį, aplankyti kalinį, būti šalia vienišo, svetingi keliaujančiam… Ir juose ieškoti Dievo veido. Tai yra malonė ir dovana, auginanti ir praturtinanti, nors ir ne visada lengva, bet geri dalykai „kainuoja“. Priimu savo trapumą, nežinią, bejėgystę ir einu pas Jėzų, kad mane pakeistų.

Televizijoje, internete, reklaminiuose stenduose ant šaligatvių – visur gausu socialinių reklamų, skatinimų remti vieną ar kitą iniciatyvą, kuri rūpinasi patiriančiais sunkumus. Kokią vietą šiame kontekste užima Caritas, kuo jis išskirtinis, kodėl turėtume remti būtent jį?

Vilniaus arkivyskupijos Caritas yra giliausias karitatyvinės pagalbos tradicijas turinti organizacija Lietuvoje ir plačiausią socialinės pagalbos tinklą sukūrusi bendruomenė Vilniaus regione. Siekdami atliepti skirtingus žmonių pagalbos poreikius, veikiame per parapijų bendruomenes ir platų socialinės pagalbos centrų ir programų tinklą. Praėjusiais metais įvairiausiais būdais padėjome daugiau nei 13000 žmonių, o tai yra daugiau nei 13000 istorijų ir gausybė susitikimų, kuriančių gyvenimą ten, kur jo trūksta. Šią tarnystę vykdė 134 darbuotojai ir 702 savanoriai. Tikime, kad su kiekvienu asmeniu ar įmone, kurie su mumis renkasi dalintis savo laiku, gebėjimais, aukomis, drauge atliekame svarbią misiją, kad varge esančių gyvenimai pavyktų. Šis jų pasirinkimas motyvuoja ir mus tęsti kasdienių iššūkių kupiną tarnystę.

Kokio Carito norėtumėte ateityje, kokią svajonę šiai organizacijai turite?

Norėčiau, kad Caritas vis labiau taptų susitikimų vieta: vienišumo ir rūpesčio, vargo ir vilties, kančios ir prisikėlimo, kad Carite būtų laukiami žmonės, kurie dažniausiai nelaukiami niekur kitur. Čia būtų sutinkamas Dievas. Carite dirbantys ir savanoriaujantys vis labiau taptų asmenimis, pasak popiežiaus Benedikto XVI, „kurių širdis užkariavo Kristus savo meile, žadindamas juose meilę artimui“. Norėčiau, kad vis daugiau parapijų bendruomenių priimtų joms teikiamą Jėzaus pasiuntinybę – gailestingosios meilės tarnystę artimui, t. y. ne tik švęstų ir skelbtų tikėjimą, bet ir jį liudytų. Svajoju, kad vargšai, kaip nuolat ragina popiežius Pranciškus, būtų Bažnyčios centre, nes „jiems Dievo širdyje skirtos pirmosios vietos“.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 7-ajame numeryje)