Rasti bendrą laisvą laiką, kai Milda neturi veiklos, Monika nešoka, Pijus nedainuoja ir negroja, buvo iššūkis. Galiausiai pavyko – susitikę sekmadienio popietę šnekučiavomės su gausioje šeimoje augančiais Ivanauskais – Milda (21 m.), Pijumi (15 m.) ir Monika (12 m.). Žavūs savo paprastumu ir nuoširdumu pašnekovai pasakojo apie namus, kai juose visada yra kompanijos, su kuria gali žaisti, apie didelę šeimą, kai nereikia lankyti vaikų darželio, nes patys jį sukuria namuose, o mama tampa geriausia auklėtoja.
Ateitininkų stovyklose Berčiūnuose ar moksleivių akademijose grupelės susipažinimo metu dažniausiai siūlau pristatyti vieniems kitus – kalbėti apie save ne visada drąsu ir jauku. Tad pabandykite ir jūs, pristatykite vienas kitą.
Milda: Monika yra mano sesė, jai neseniai suėjo dvylika metų. Ji mūsų šeimoje yra pati jauniausia, pagrandukė ir vienintelė mano sesė. Monika lanko baletą, pala, kelintus metus? (Monika tyliai pašnabžda, jog trečius.), lanko muzikos mokyklą – groja smuiku. Bet man atrodo, kad jai labiau patinka šokti, nes tada gali išlaisvinti savo energiją. O šiaip ji mėgsta daryti mielus dalykėlius – rankdarbius ir puošti mūsų namus.
Monika: Pijui penkiolika metų, jis lanko muzikos mokyklą, groja violončele. Mėgsta dainuoti, lanko mokyklos chorą, yra moksleivis ateitininkas, Vilniaus jėzuitų gimnazijos mokinys.
Milda: Pijus mūsų šeimoje yra išskirtinis, jis toks žiburėlis. Jauniausias iš brolių.
Pijus: Milda yra antro kurso skandinavistikos studentė Vilniaus universitete. Jai dvidešimt vieneri metai, ji baigusi muzikos ir dailės mokyklas. Sakyčiau, beveik visų galų meistrė. Dar ji mėgsta būti su vaikais, dirba aukle.
Kalbinu jus tris, bet žinau, kad jūsų namuose „jūsiškių“ yra daugiau. Papasakokite apie savo šeimą, kokia mintis kyla apie ją pagalvojus?
Milda: Mūsų šeimoj vyrų dauguma, mes dviese (žvilgteli į Moniką) atstovaujam moterų pusei. Turim iš viso 5 brolius, aš esu trečia. Žvelgiant iš mano perspektyvos, yra du vyresni broliai, trys jaunesni už mane ir sesė Monika. Dabar nebegyvenu su savo šeima, bet, kai pagalvoju apie mūsų namus, žinau, kad visada yra ką veikti ir su kuo veikti. Tu visą laiką randi, su kuo žaisti stalo žaidimus, su kuo žiūrėti filmus – visada turi kompaniją. Ir atvirkščiai, kai visiems išvažiavus lieki vienas namuose, tada būna labai keista. Visiškai tuščia.
Pijus: Man patinka, kad mūsų tiek daug – septyni vaikai, tėvai, šuo ir dvi jūrų kiaulytės – Ivanauskytės. Kai dar visi gyvenom namuose, dažniau susipykdavom, o dabar, kai trys jau gyvena atskirai, jų trūksta, todėl visada labai smagu sulaukti.
Milda: Ar ne? (visi nusijuokia)
Monika: Kai pasiilgstu Mildos, skambinu jai ir klausiu, ar šiandien sugrįši į namus. Jei neturėčiau tokios didelės šeimos, visiškai neturėčiau ką veikti – tikrai smagiau, kai mūsų daugiau. Mes žaidžiam, einam pasivaikščioti.
Milda: Mes gyvename prie miško, tad yra erdvės pasivaikščioti. Jau seniai turime tradiciją kokias tris valandas visi kartu, jei kas nepatingi, pasivaikščioti. Dažniausiai kalbamės, kartais dainuojame.
Kokie džiaugsmai, nuotykiai ar sunkumai užklumpa, kai visi Ivanauskai namuose?
Milda: Man išplaukia prisiminimai iš vaikystės, kaip mes kieme žaisdavome stuku stuku arba futbolą. Mums nereikėdavo kaimynų ar kitų draugų, nes mūsų vienų užtekdavo. Eidavom į lauką ir žaisdavom. Būdavo toks savipakankamumas. Bet, žinoma, sąlyga tokia, kad turi eiti visi, juk negerai, jei eina du, o kiti lieka. Būdavo labai smagu, man tai buvo nuostabi vaikystė.
Pijus: Pagalvojau apie smagią veiklą, kai būdavome vasarą kaime ir ten rasdavome susuktų šieno rulonų. Jų dydis buvo 1,5 metro ir jie buvo sudėti po 2–3 aukštus. Tai būdavo mūsų labirintas ir ten žaisdavom gaudynes.
Milda: Nors močiutė neleisdavo, nes jei suplėšai, tada supūva šienas. Bet mes vis tiek lipdavom.
Monika: Smagu, kai žiemą visi einam čiuožinėti. Gaila, šią žiemą taip nebuvo, bet šiaip visada einam kartu.
Monika, tu esi jauniausia – ko norėtum išmokti iš savo vyresnių brolių ar sesės? Kokios savybės juose tave žavi?
Monika: Vienas iš dvynių – brolis Juozapas – labai gerai moka matematiką, aš norėčiau išmokti kaip jis. Šiaip jis dažniausiai man padeda, kai paprašau. Kai vakarais meldžiamės, jis būna pats pirmas, kuris prieš miegą paragina susiburti pasimelsti, nes man ne visada norisi. Milda gražiai piešia, o Pijus visada turi saldumynų ir dažniausiai dalinasi.
Pijau, pagalvojus apie tave išsyk kyla asociacija su liaudies dainomis ir patriotiškumu. Turi talentą muzikuoti, o iš kur visa tai atėjo, kaip kyla noras dainuoti liaudies dainas, kai tau penkiolika metų?
Pijus: Dainavimas ir muzika turbūt daugiausiai atėjo iš šeimos, mus visus nuo mažens leido į muzikos mokyklą. Dainuojant liaudies dainas nebūtinai kažkas ypatingai širdy sukirba, bet man tai patinka. O kai yra su kuo dainuoti, tai išvis smagu.
Milda: Man atrodo, kad patriotiškumas mūsų šeimoje nebuvo labai akcentuojamas. Būtų gan drąsu sakyti, kad labai iškilmingai minime visas šventes. Tiesa, kai namuose pradedam dainuoti, mama pagiria, kad gražu. Bet „kalčiausi“ dėl tų liaudies dainų, man atrodo, yra ateitininkai – šios dainos atėjo būtent per juos.
Prieš vienerius metus drauge su Milda keliavome į Italiją, tada išgirdau tave kalbant telefonu su mama ir nustebino tai, kad jūs bendravote žemaitiškai, nors esi vilnietė. Kaip ta tarmė suskamba jūsų šeimoje?
Milda: Čia toks dalykas, kurio nereikia reguliuoti, tai būna automatinis veiksmas. Man būtų keista kalbėti su savo šeima ne žemaitiškai, nes tai mūsų šeimos ir giminės kalba. Mes sakom – kalba. Taip kalbam, nes tėvai kilę iš Žemaitijos ir, kai jiedu atvyko studijuoti į Vilnių, nenorėjo taip staigiai imti ir pamesti savo kalbos. Tad tėvai su mumis nuo mažens kalbėjo žemaitiškai, net nežinau, kada mes išmokome aukštaitiškai. Man asmeniškai keista kalbėti žemaitiškai ne su giminaičiais, nes tai yra mūsų kalba, tai intymu.
Monika: Juozapas ir Pijus, ir mūsų pusbrolis net rašo žinutes žemaitiškai.
Pijus: Dedu nosinę, brūkšnelį viršuje.
Milda: Norėčiau tęsti šią tradiciją, nors nežinau, kiek tai įmanoma. Reikia vyro žemaičio – tai vienintelė išeitis (nusijuokia). Man gražu, kai tarmės egzistuoja gyvai.
Jus visus tris puošia ateitininko ženklelis – kada pirmą kartą sužinojote apie šią organizaciją, kas įkvėpė įsipareigoti duodant ateitininko įžodį?
Pijus: Aš sužinojau iš Mildos. Porą kartų nuvažiavau į Berčiūnų vasaros stovyklą, tada pradėjau lankyti kuopą, o dabar turim, ką turim – esu moksleivis ateitininkas iš Juozo Girniaus kuopos. Neseniai daviau įžodį, norėjosi „įsižodėti“, prisiimti atsakomybę.
Monika: Kai buvau mažesnė, broliai važiuodavo į ateitininkų stovyklas, aš irgi visada labai norėdavau ten vykti. Pirmą kartą į Berčiūnus nuvykau prieš porą metų, man ten labai patiko, tad važiavau dar kartą ir daviau jaunosios ateitininkės įžodį. Dabar lankau šv. Mikalojaus jaunųjų ateitininkų kuopą.
Milda: Mano sąsaja su ateitininkais taip pat iš stovyklų – turbūt didelė mūsų narių dalis iki ateitininkų užauga per Berčiūnus. Mane asmeniškai pakvietė Saulė Šergalytė, turbūt pati nežinodama, kur kviečia… Pamenu, kaip būdamos aštuntoje klasėje vykome į savo pirmąją vasaros akademiją. Sudėtinga įvardyti, kas taip traukė – matyt, buvo toks pasąmoninis potraukis. Paskui daviau įžodį, nes tai atrodė kaip natūrali pasekmė to, kad esu veikloje. O dabar santykis su ateitininkais vėl kitoks. Jaučiuosi geroje ir įdomioje kelionėje – nuo vaikiško suvokimo, kad esu su savo draugais, iki rimtų pamąstymų, kam ta mūsų organizacija, kuo ji išskirtinė. Labai vertinu, kad galiu būti čia, pažinti tiek protingų žmonių.
Šiemet tarp ateitininkų suskamba žodžiai – ateikite kurti. Ką jūs norėtumėt sukurti, gal turite kokią svajonę Lietuvai, ateitininkams, kuopai, šeimai?..
Milda: Žodis „sukurti“ man iškart siejasi su produktu, tarsi turėčiau paruošti apčiuopiamą rezultatą… Pagalvojus tikrai norėčiau sukurti gražią šeimą, tik nežinau, kiek tai nuo manęs vienos priklauso, juk kai kuriuos dalykus kuriame ne po vieną. Kaipgi bus, jei savo profesinėje srityje daug pasieksi, bet santykiai nesiklostys gerai?
Pijus: Kartą, eidamas su broliais dvyniais iš choro repeticijos namo, buvau gavęs iš fizikos du dešimtukus. Matyt, buvau toks motyvuotas, kad su broliu susilažinau, jog mano pusmečio bendras vidurkis apvalinsis iki 10, vadinasi, turės būti mažiausiai 9,5. Tik nežinau, kaip tai pavyks įgyvendinti, žiūrėsim.
Ir pabaigai – įkvėpimas. Pasidalinkite jums labiausiai patinkančia mintimi.
Milda: Pastaruoju metu vis prisimenu psichologo Jordano Petersono mintį, kad žmogus gali galvoti, jog nėra skirtumo, kaip jis gyvena, kad gali gyventi bet kaip. Bet svarbiau yra galvoti, kad viskas, ką darau, yra svarbu, tada gyvenimas įgyja daugiau prasmės. Bandau kiekvienoje savo veikloje ieškoti tos prasmės, stengiuosi tuo vadovautis.
Monika: Aš žinau tokią mintį: „Kas pasakyta, tas padaryta“.
Pijus: Vieną kartą su draugais mokykloje kalbėjome ir jiems pasakiau, kaip vienas žinomas filosofas pasakė: „Gražu tai, kas tikra“. Tąkart bandžiau pajuokauti, bet vėliau pagalvojau, kad čia tikra tiesa ir man ta citata patiko.
Milda, Pijus ir Monika
rekomenduoja perskaityti: „Žiedų valdovą“, visos šeimos patį mėgiamiausią kūrinį. Jam Ivanauskai tarpusavyje naudoja trumpinį „ŽDV“.
rekomenduoja paskanauti Ivanauskiškų picų, kai dedi, ką turi. Tai gal net nėra picos, bet valgyti galima.
sako, kad gražiausias žemaitiškas žodis: nui (taip).
siūlo nukeliauti: eiti namo vis kitu keliu, kad rastum naujų takelių
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 2-ajame numeryje)
