Juoktis, augti, svajoti: apie vasarą Berčiūnuose
„Tarp pušų čia kasmet sutiksi tu daug veidų – šviesių šviesių…“, – taip prieš porą vasarų Berčiūnuose stovyklautojams dainavo vadovai. Ir pagalvojus apie Jaunųjų ateitininkų sąjungos (JAS) organizuojamas vasaros stovyklas Berčiūnuose, pirmiausia išlieka ne namelių vaizdas, net ne gamtos grožis, bet tie šviesūs veidai.
Neslėpsiu – esu šiek tiek šališka Berčiūnams. Teko septynis kartus patirti vadovo džiaugsmą, dabar su bičiuliais patys kuriame stovyklą, rūpinamės jaunaisiais ateitininkais, todėl pašnekesiai apie šią stovyklą sugrąžina šypseną ir svajones ateinančioms vasaroms. Savo istorijomis apie juoką, ūgtelėjimus, svajones dalijasi ateitininkai ir jų bičiuliai, dovanojantys vasaras vaikams. Jonė, Jokūbas ir Saulė – vasarų Berčiūnuose veidai. Jie kalba apie tai, kas jiems brangu.

Pasvajokime apie vasarą… Ko labiausiai lauki?

Jonė: Nesu didelė keliauninkė ir man apskritai kelionės kelia stresą, tad kai pagalvoju apie vasarą, tada ir pagalvoju apie Berčiūnus. Tai mano kiekvienos vasaros svajonė. Neseniai mano mama grįžo iš kelionės ir padovanojo tėčiui hamaką, dabar labai laukiu, kada galėsiu pasisupti jame. Tai jeigu galėčiau pasisupti Berčiūnuose matydama pušis, būtų išvis gerai.

Jokūbas: Bus jau ketvirta vasara, kai ją lipdau aplink Berčiūnus. Anksti sužinome pamainų datas, tad stovykla tampa pirmu vasaros dalyku. Šiemet dar turiu svajonę su trimis draugais įgyvendinti pernai neįvykusį planą surengti žygį – nuo Kauno iki Palangos eiti pėsčiomis.

Saulė: Konkrečios svajonės neturiu, bet visada labai laukiu vasaros dėl laisvės. Dar laukiu vasaros dėl nuotykių, kelionių ir Berčiūnų. Galvoju, kad daugybę metų ten važiuoju ir kas vasarą planuoju, kad nebevažiuosiu, bet vis tiek ten sugrįžtu. Dabar pagalvojus – vasara be Berčiūnų būtų nelabai vasara.

Jonė Stonytė | Nuotr. Aušrinė Skukauskaitė

Kaip tu pirmą kartą atsidūrei Berčiūnuose? Koks įspūdis išliko?

Jonė: Labai gerai atsimenu pirmą kartą. Mano tėvai nėra susiję su ateitininkija, bet per mamos, kuri yra mokytoja, kolegę sužinojau, kad yra tokia stovykla. Nors man visad stovyklos asocijavosi su turtingais vaikais, girdėdavau, kaip važiuodavo bendraklasiai, bet pati niekad apie tai ir negalvodavau. Užsiregistravusi į stovyklą pati sudariau sąrašą, ką vešiuosi ten. Pirma, sąraše buvo įkroviklis, tada MP3 grotuvas ir trečias dalykas – ausinukai. Kai susimokėjom, gavome laišką su daiktų sąrašu, ko negalima vežtis į Berčiūnus. Ir sąraše buvo mobilusis telefonas, MP3 grotuvas. Tada jau galvojau, kad tikrai nevažiuosiu į stovyklą. Bet galiausiai ryžausi… Kai nuvažiavau, pasijutau kaip niekada anksčiau. Atrodė, kad niekam nesvarbu, kaip tu atrodai, o mano mokykloje buvo priešingai. Nuvykus ten jaučiau labai paprastą buvimą.

Jokūbas: Pirmą kartą nuvykau, kai man buvo 11 ar 12 metų. Važiuodamas į stovyklą jaučiau išgąstį, baimę. Man atrodo, tai buvo pirmas kartas, kai važiavau link Panevėžio – tokį didelį atstumą iš Kauno, buvo keista. Pirmi atsiminimai tokie… Vyko registracija, ir priėjo mano vadovas Julius, tuomet nurimau. Atvažiavau su baime, o išvažiavau su ašaromis akyse. Labai gerai atsimenu tas ašaras.

Saulė: Mano tėvai ateitininkų veikloje jau seniai aktyvūs. Kai man buvo 9 metai, su tėvais susitikome Vilhelminą, ir ji papasakojo apie stovyklą. Tada galvojau, kad tikrai ten nevažiuosiu, tikrai nebūsiu 10 dienų be mamos. Bet kitais metais tėvai prikalbino dalyvauti. Atsimenu, kad labai jaudinausi, nes nebuvau anksčiau dalyvavusi stovykloje. Nerimavau, ar susirasiu draugų, ar, jei kas nors atsitiks, manim kas pasirūpins. Bet didžiausią įspūdį paliko tai, kad nė vienas vaikas ten nebuvo nepamirštas, vadovai buvo itin dėmesingi ir rūpestingi. Aš jaučiausi, kad esu svarbi.

Dažnai būdamas tarp ateitininkų išgirsi: varom į Berčius. Žodis „Berčiai“ tampa tarsi kodu, šifruojančiu šį gėrį. Kas tau slypi po šiuo žodžiu?

Jonė: Pats pirmas jausmas toks, kad man Berčiūnai labiausiai asocijuojasi su buvimu „labiau, daugiau“, su buvimu dėl kito. Tai yra gėris. Taip pat tai mažas stebuklas, kuris man pačiai dovanoja daug, tad išgirdus žodį „Berčiai“ apima džiaugsmas. Kai su kitais kalbuosi apie Berčiūnus, tai tiesiog pakelia dvasią.

Jokūbas: Man kyla trys mintys… Pirma, tai aplinka – gamta, pušynas, šiltos dienos, antra, tai žmonės – grupelė, vadovai, ir trečias dalykas: nuo pirmojo karto Berčiūnuose jaučiu užplūstantį šeimyniškumo jausmą, tai man kaip šeima.

Saulė: Tai yra stebuklinga, ypatinga vieta, kurioje būdama visai atsiriboju nuo pasaulio, dingsta laikas, dingsta kasdieniai rūpesčiai. Tikrai keista – kai vos ten atvažiuoji, iškart įsijauti į gyvenimą. Atrodo, čia tik stovykla, tik žaidimas, bet tampi to žaidimo dalimi ir dėl to viskas tampa tikra, labai sava. Berčiūnai tampa tokiais namais. Ten paliekame daug savęs, savo širdies.

Jokūbas Apulskis | Nuotr. Augustė Malinauskaitė

Koks nuotykis iš gyvenimo Berčiūnuose tau brangiausias?

Jonė: Berčiūnuose nebūna dienų, kai niekas neįvyksta, visi įvykiai savaip brangūs. Bet galvoju apie pirmus savo Berčiūnus. Lankydavau maldos grupeles – buvau toks Bažnyčios vaikas. Nuvažiavau į Berčiūnus ir ten pirmą kartą po savo Pirmosios Komunijos nuėjau išpažinties (Komunijos priėjau 8 metų, o nuvažiavau gal 12-os). Tada tai mane labai palietė, kaip dabar žvelgiu, šis įvykis buvo mažas žingsnelis link Dievo. Žinojau, kad svarbu eiti išpažinties, bet iki tol nesupratau, kuo tai svarbu man. Berčiūnuose turbūt įvyko nedidelis atsivertimas.

Jokūbas: Paskutiniais metais, kai buvau vyriausiųjų vaikinų grupelėje, mūsų vadovas buvo kun. Gabrielius, toje pamainoje dar buvo ir kun. Domingo, jis daugiausia su mumis, vyriausiais vaikinais, ir bendravo. Nuo tada su kun. Domingo užsimezgė draugystė, tą vasarą labiau pažinau, kas yra ateitininkai.

Saulė: Prisiminiau – tai buvo mano pirmas kartas, kai globojau jauniausių mergaičių grupelę, tuo metu buvau baigusi 12 klasę. Atsimenu, kad labai labai išvargau – tiek fiziškai, tiek emociškai. Nepaisant to, kaip man labai patinka vaikai, aš tikrai pavargau. Ir laukiau, kada viskas pasibaigs, atsipūsim ir pailsėsim. Atėjo paskutinė stovyklos diena, atvažiavo tėvai, išsiskirstė vaikai. Ir aš galiausiai nuėjau į namelį pažiūrėti, ar nieko nepalikta. Pajutau tokią tuštumą ir tylą, tada man atėjo suvokimas, kad per tą nuovargį ar susikoncentravimą į save galėjau kažką praleisti, kažko nepastebėti. Galbūt nepilnai išgyvenau tas dienas stovykloje. Ir nuo to karto kiekvieną vasarą, kai važiuoju, atsimindama tą nusivylimą stengiuosi labai branginti kiekvieną Berčiūnų dieną, momentą.

Saulė Starkauskaitė | Nuotr. Goda Kotryna Užpelkytė

JUOKTIS: pasidalink prisiminimu, kuris tau kelia juoką ar verčia šyptelti dabar…

Jonė: Patys pirmieji Berčiūnai man buvo ypatingi. Dabar prisimenu istoriją, dėl kurios būnant vaiku buvo labai gėda, o dabar juokinga. Niekad nebuvau labai drąsi, bet itin rūpėjo vienos vadovės paklausti, kiek jai metų. Ir aš priėjau prie štabo ir sakau: „Vadove, o kiek jums metų?“ Ir ji sako: „Žinai, spėk.“ Aš pagalvojau apie savo tėvų amžių, truputį pridėjau, atėmiau ir sakau: „Gal apie 40.“ Ir jai buvo taip juokinga – supratau, kad labai nepataikiau. Tuo metu buvo labai gėda.

Jokūbas: Paskutiniais metais būnant vyriausių grupelėje pirmąją stovyklos naktį mes, visi vaikinai, buvome viename kambaryje, gal Trauklapyje, ir pirmąją naktį nusprendėme kuo ilgiau nemiegoti. Tuo metu tai buvo toks didelis iššūkis, o dabar žvelgiant atrodo juokingas ir kvailas poelgis. Atsimenu, jog su vienu iš grupelės draugu pasitikome pro langą kylančią saulę ir visai nemiegoję ėjome į mankštą. Aišku, po to pirmomis dienomis jautėm nemenką nuovargį.

Saulė: Gerai pamenu vienus iš pirmųjų metų, kai buvau vadovė – tada vienai mergaitei iš jauniausių grupelės pradėjo klibėti dantukas. O aš pati labai bijojau dantų traukimo. Tai mudvi bijojome dviese ir galvojome, kaip tą dantį trauksime. Turėjau ją nuraminti, o pati labai jaudinausi. Ištraukėme, aišku, tą dantuką. Tapau dantukų fėja. Linksma tai prisiminti, nes Berčiūnuose patiriame tokių mamiškų ir tėviškų patirčių, su kuriomis niekad nebūname susidūrę anksčiau. Man buvo labai smagu pavaidinti mamytę.

AUGTI: pasidalink, kokį ūgtelėjimą pastebi savyje, kurios patirtys labiausiai leido tau paaugti…

Jonė: Berčiūnai leidžia pamatyti save milimetru kitokį, milimetru labiau mylintį, turintį daugiau kantrybės, galintį kasvakar dainuoti lopšines vaikams. Maži žingsneliai ir sudaro augimą po milimetrą. Ir auginimą, jei Dievas duoda. Štai dėl ko man norisi kasmet ten sugrįžti.

Jokūbas: Auginu kantrybę. Jei ne su vaikais, tai ruošdamas programą, ar būdamas su kitais vadovais. Buvo įvykis su berniuku, kuris susižeidė koją – buvau pirmas jį pamatęs, nešiau pas gydytoją. Tai mane sukrėtė, atrodo, tąkart išvažiavau daug labiau subrendęs, suvokiau, į ką čia esu įsivėlęs, kad ant mano pečių krenta kažkokios atsakomybės, kad tampu atsakingas ne tik už save, bet ir už artimą. Šeimoje – už brolį, aplinkoje – už savo draugus.

Saulė: Po Berčiūnų visada grįžti šiek tiek kitoks nei būdamas prieš stovyklą. Būdama tarp vadovų ir vaikų aš labai mokausi pastebėti, išklausyti kitą. Man asmeniškai nėra lengva dėkoti kitam, jaučiuosi savarankiška ir galinti padaryti geriau. Bet reikia priimti tai, kad kitas gali padaryti kažką geriau už tave, ir už tai dėkoti, pagirti bei dėkoti Dievui. Mokausi šiek tiek nustumti save į antrą planą ir būti labiau dėl kito.

Berčiūnai | Nuotr. Ridas Damkevičius

SVAJOTI: pasidalink, gal turi Berčiūnuose išsipildžiusią svajonę, o gal turi svajonę Berčiūnams…

Jonė: Niekada nemokėjau įsivardyti svajonių, bet visada stebuklingai žavėjo vadovai ir štabas, jie visada atrodydavo kitokie. Ir mano svajonė buvo taip besišypsant išeiti iš štabo, kaip tie vadovai. Nežinau, ar man taip pavyksta, bet džiaugiuosi, kad galiu pati pabandyti išeiti iš štabo besišypsanti. Tai truputį išsipildė. O svajonė Berčiūnams – man pačiai kelialapio pirkimas neatrodė savaime suprantamas dalykas, mano giminė susimesdavo ir tada galėdavau važiuoti, tad svajoju, kad visi vaikai turėtų galimybę ten nukeliauti kasmet.

Jokūbas: Būti Berčiūnuose jman jau yra svajonė tiek būnant vaiku, tiek vadovu. Stengiuosi, kad ji pildytųsi.

Saulė: Kol buvau mokykloje, svajojau vesti veiklas vaikams. Dabar supratau, kad Berčiūnai padėjo išsipildyti svajonei – įkūriau kuopą. Būtent Berčiūnuose kilo mintis sukurti kuopą, kad vaikai turėtų kur susitikti pasibaigus stovyklai. Tokia nesvajota svajonė – tai draugai, kuriuos ten sutikau. Ir dar svajoju, kad Berčiūnai neprarastų dvasios ir kad būtų žmonių, kurie matytų prasmę kurti stovyklą.

Berčiūnų Lietuvos Kankinių bažnyčia | Nuotr. Ridas Damkevičius

Kaip manai, kas tave verčia ten sugrįžti?

Jonė: Kai būni stovykloje, kiekvienas vaiko poreikis tau tampa svarbiausiu tuo metu, o kasdienybėje nepavyksta būti dėl kito tiek, kaip ten. Tarsi patenki į kitokį pasaulį, kuriame tau nereikia didelės valios pastangos, tiesiog natūraliai išeina. Tai ir planuoju, kad mano vasaros savaitės būtų laisvos Berčiūnams.

Jokūbas: Aplinka, ten susirenkantys žmonės ir visi 5 ateitininkų principai, telpantys į tas 10 dienų.

Saulė: Norisi grįžti dėl vaikų ir prisidėti prie stebuklo kūrimo, kiek galiu. Bet norisi ir dėl savęs. Nes tiek džiaugsmo, kiek patiri ten, per visus metus nesukaupi. Turbūt dėl to džiaugsmo vis grįžtu.

Kuris Berčiūnų namelis tau mieliausias?

Jonė: Vienareikšmiškai Pakalnutė. Šiame namelyje gyvenau tris iš keturių savo buvimo vaiku kartų. Ir kasmet laikydavau kumščius, kad patekčiau į tą namelį. Buvau tokia mergaitė, kuriai svarbūs dušai. O dabar jis mane žavi paslaptingumu. Ir visada prisimenu stebuklingą jausmą, kai jau guli lovoje, beveik miegi ir važiuoja traukinys, o tavo lova kratosi. Dėl to galėčiau kiekvieną vasarą gyventi tame namelyje.

Jokūbas: Tulpė. Tai buvo pirmasis mano kaip vaiko ir kaip vadovo namelis. Sentimentalu. Ir dar jis prie krepšinio aikštelės, o stovyklaujant man tai buvo labai svarbu.

Saulė: Pakalnutė. Kai buvau stovyklautoja, ten gyvenau. Mes jame truputį laužydavome taisykles, kalbėdavomės naktimis, aptarinėdavome stovyklos aktualijas, svajodavome.

Pabandykite pabaigti mintį: kai pagalvoju apie Berčiūnus, …

Jonė: nusišypsau.

Jokūbas: pilve pradeda skraidyti drugeliai.

Saulė: visada norisi ten sugrįžti.

Kai trūksta ramybės, svajokime apie vasarą. Tikėkimės, jog šiemet pavyks visiems susiburti drauge juoktis, augti ir svajoti.

Ačiū, Jone, Jokūbai, Saule

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 3-ajame numeryje)

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.