Namų mokykla: kai mama tampa mokytoja
Per nuotolį susijungiant ekranams – virtualiai dalyvaujant pamokose – mokytojai ir bendraklasiai tarsi atkeliauja į kiekvieno mokinio namus. Nors daugeliui tai kiek neįprasta bei nauja, Amerikos lietuvių šeimose mokymasis namuose nebuvo svetimas ir anksčiau. Skirtumas tik tas, kad nubudus ryte jungtis prie interneto nereikėjo – vaikus mokė mamos.
Penkių vaikų mama Laima Aleksienė pasakoja, kad du vyriausius savo vaikus leido į darželį, jog jie išmoktų angliškai, vėliau turėdama pedagoginį išsilavinimą ėmėsi juos mokyti pati, mat tokia praktika būdinga Ilinojaus valstijoje. Toks pasirinkimas, anot Laimos, leido vaikams puoselėti lietuvių kalbos žinias, augti krikščioniškai, rasti daugiau laiko bendravimui su skirtingo amžiaus broliais bei sesėmis, su tėčiu, kai jis grįždavo po darbo. Taip pat Laima užsimena, jog toks mokymo būdas suteikė progą labiau prisiderinti prie vaiko poreikių, jo domėjimosi sričių, pavyzdžiui, jauniausiam sūnui Giliui rūpėjo Pirmojo pasaulinio karo tema, todėl jis buvo skatinamas skaityti daugiau literatūros apie šį istorinį laikotarpį. Paklausta, ką atrado savo vaikuose mokydama juos namuose, Laima pastebi mačiusi, jog vaikams patiko mokytis, jie tuo džiaugėsi. Priduria, kad mokymas namuose leido matyti vaiko nuostabą, kai jis klausėsi Beethoveno simfonijos, pasididžiavimą, kai savarankiškai išsprendė matematikos uždavinį, ar kūrybingumą, kai rašė pasakas. Mama Laima sako, jog svarbiausia tai, kad mūsų šeima galėjo praleisti daug laiko kartu ir jaučiasi dėkinga už galimybę drauge su vyru mokyti savo vaikus.
Mokymosi namuose patirtimi, kai tavo mokytoja – mama, o bendraklasiai – broliai ir sesės, dalijasi ateitininkai – Ilinojaus universiteto inžinerijos studentas Gilius Aleksa (19) ir Indianoje sveikatos mokslus studijuojanti Žiba Kisieliūtė (19).

Iki gimnazijos buvote mokomi namuose – viskas po tuo pačiu stogu. Pasidalinkite, kaip atrodė toks ugdymo būdas.

Gilius: Mane mokė mama. Todėl kiekviena proga mes buvome mokomi, t. y. mokymasis tęsėsi visą dieną, kol pabaigdavome mums užduotus darbus. Mamos ugdymas buvo paremtas mokykloms paruoštomis programomis, prie kurių mama derindavo kasdienius uždavinius. Pavyzdžiui, visi kartu keliaudavome į krautuvę ir, kol apsipirkdavome, mokydavomės matematikos.

Žiba: Mama mokė mano brolius ir seseris, todėl, kai man suėjo 3 metai, aš irgi pradėjau mokytis namie. Mama man dėstė visą pradinės mokyklos kursą – nuo darželio iki 8-os klasės. Iš viso tai truko 11 metų. Nors neprisimenu pirmųjų mokslo metų, tačiau gerai pamenu, kad buvo smagu mokytis su savo broliais ir seserimis.

Žiba Kisieliūtė / Asmeninio archyvo nuotrauka

Kaip atrodė mokymosi diena: ar mama užduodavo namų darbų, ar reikėjo anksti pradėti dieną?

Gilius: Mokyklos diena prasidėdavo, kai mes papusryčiaudavome, o baigdavosi, kai atlikdavome savo asmeninius darbus. Jei kas iš mūsų atsibusdavo vėliau, tai mokydavosi ilgiau – kol baigdavo savo darbus. Nors ir nebuvo privaloma anksti pradėti dieną, darbus stengėmės baigti kuo greičiau, kad galėtume pradėti žaisti. Mums patiko skaityti, todėl mama parinkdavo knygas pagal tai, kokius dalykus mokėmės. Pavyzdžiui, ji galėjo rasti romaną, kurio tema siejosi su tuo, ką mokėmės per istoriją ar net matematiką. Stengėsi, kad tai būtų aktualu.

Žiba: Mano mokymosi diena namuose prasidėdavo, kai aš atsibusdavau. Draugai, sužinoję, kad aš mokiausi namuose, visados klausdavo: „Ar tu galėjai atsibusti bet kada ir ar tu galėjai lankyti mokyklą su pižama?“ Atsakymas – taip. Aš natūraliai kas rytą atsibusdavau tuo pačiu laiku, tad mano pamokos dažniausiai prasidėdavo 9 val., bet dažniausiai pižamos nedėvėdavau. Iš viso būdavo 4 pamokos, kuriose kartais mokydavausi su savo broliais, o kartais viena. Užbaigę rytmetinę sesiją, prieš pietus mes visada žaisdavome lauke kokį žaidimą ar sportuodavome. Po pietų vieną valandą skaitydavome, o kartais, kai mano mama būdavo pavargusi ir užmigdavo, bėgdavau prie kompiuterio ir žaisdavau žaidimus. Mamos užduotų namų darbų neužtrukdavau atlikti, tai visa mokymosi diena būdavo nuo 9 val. ryto iki 14 val. popietės.

Su kokiais iššūkiais ir kokiais privalumais susidūrėte namų mokykloje?

Gilius: Kiekviena JAV valstija turi savus nuostatus apie namų mokymąsi ir reikalavimus mokytojams, bet, laimei, mano mama turi pedagogikos magistro laipsnį ir patirties dėstant Vasario 16-osios mokykloje. Be to, esu jauniausias iš penkių vaikų, todėl mamos patirtis mane ugdant buvo dar didesnė. Ilinojaus valstijoje pernelyg didelių reikalavimų šeimoms, kurios ugdė vaikus namuose, nebuvo, taigi mama galėjo labiau prisitaikyti prie kiekvieno vaiko gebėjimų ir poreikių. Man labai patiko šis tėvų sprendimas. Tikrai esu labai dėkingas jiems už tokią nuostabią progą. Jei nebūčiau ugdytas namuose, manau, būčiau išaugęs visai kitokiu vaikinu. Kai įstojau į paprastą mokyklą, jaučiau, kad esu akademiškai labiau pažengęs.

Žiba: Mamos mokykloje mano broliai ir seserys buvo vieninteliai mano klasės draugai. Kartais būdavo liūdna, kad negalėjau lankyti mokyklos su kitais draugais ir įgyti tokios patirties, kaip važiuoti į mokyklą autobusu arba keliauti su klasės draugais į kokį muziejų. Prisimenu, kaip mokyklos autobusas kas rytą pravažiuodavo pro mūsų namus ir kaip norėdavau įlipti bei važiuoti kartu. Iš kitos pusės, man labai patiko mokytis namie, nes buvo daugiau laisvės. Man patiko, kad jeigu mes kažką labai gerai suprasdavome, galėdavome greičiau pradėti kitą pamoką. Nereikėdavo laukti, kol kiti mokiniai supras temą. Apskritai man buvo smagu mokytis namuose su mama ir šeima.

Laima Aleksienė ir jos sūnus Gilius / Dainos Čyvienės nuotrauka

Mokykla – turbūt ne vien pamokos, bet ir draugai, mokymasis būti bendruomenėje. Kaip mokymasis iš namų jums leido ne tik įgyti žinių, bet ir gebėti kurti socialinius ryšius su kitais žmonėmis?

Gilius: Kadangi mokiausi kartu su savo broliais ir seserimis, daugiausiai bendraudavau su jais. Susipykimas su seserimi būdavo tarsi pamoka, kaip bendrauti. Taip pat mūsų šeima dažnai palaikydavo ryšį su Kisieliais, kurie savo vaikus taip pat ugdė namuose. Kartais vykdavome į išvykas ar praleisdavome dieną drauge. Be to, turėjome progų kurti socialinius ryšius su bendraamžiais lankydami šeštadieninę mokyklą, dalyvaudami sporto užsiėmimuose, ateitininkų stovyklose ar susirinkimuose.

Žiba: Pirma, to mokiausi bendraudama su savo broliais ir seserimis. Kartais susitikdavome su kitais vaikais, kurie irgi buvo mokomi namuose – mes drauge žaisdavome, atlikdavome namų darbus. O mano geriausios draugės tuo metu buvo ir dabar tebėra iš šeštadieninės lituanistinės mokyklos ir iš ateitininkų veiklos. Laukdavau kiekvieno šeštadienio ryto, kai ten eisiu ir galėsiu pabendrauti su kitais lietuviais mokiniais.

Vėliau įstojote į gimnaziją, dabar tęsiate mokslus universitete. Galbūt pasikeitus mokymosi būdui iškilo kokių iššūkių ar priešingai – atradimų?

Gilius: Namuose man dėstė iki 12-os metų, po to leido į mokyklą, kad galėčiau geriau suprasti, kaip būti visuomenės dalimi ir kaip vyksta ta visuomenė veikia. Buvo įdomu gauti pažymius. Mokykloje jaučiau daug įtampos. Pasiilgau mokslo, kuris buvo pritaikytas man. Vis vien buvo smagu kurti daugiau draugysčių ir susipažinti su daugiau žmonių. Net jei ugdymas namuose man labai padėjo tobulėti, paprasta mokykla atrodė kaip tikras pasaulis.

Žiba: Mano perėjimas į gimnaziją buvo gan sklandus. Aš pažinojau porą vaikų iš vasaros sporto stovyklų, bet visa kita man buvo nauja. Prisimenu, kaip pirmomis savaitėmis buvo keista vaikščioti iš klasės į klasę ir kiek daug vaikų buvo koridoriuose. Mano mokslo aplinka pasikeitė. Nebebuvau viena, turėjau 15–50 bendramokslių kiekvienoje klasėje. Man mokykloje buvo šiek tiek sunkiau susirasti draugų, nes kiti mokiniai jau buvo susidraugavę nuo pradinės mokyklos laikų, buvo anksčiau susibūrę į savas grupeles. Paskutiniais metais gimnazijoje susiradau porą artimų draugių iš badmintono komandos, bet geriausiomis draugėmis liko merginos iš lituanistinės mokyklos ir ateitininkų kuopos, nes jos geriausiai mane pažinojo.

Kokiu patarimu pasidalintumėte su tais, kuriems karantino metu tenka mokytis iš namų?

Gilius: Iš tikrųjų, kaip vienas iš tų, kuris dabar taip pat mokosi virtualiai, galiu pasakyti, kad ugdymas namuose atrodė kitaip. Nors esu namie, vis vien laikausi virtualios mokyklos nustatytos struktūros. Praleidžiant daugiau laiko namuose, skatinu tėvus ugdyti vaikų kūrybiškumą, ieškoti smagių būdų, kaip mokyti savo vaikus kasdienėse situacijose. Keistas ir sudėtingas šis laikas, bet, Dievui užtariant, tikiuos, kad viskas praeis ir mes, kaip bendruomenė, daug išmoksime. Gal po karantino daugiau šeimų susidomės vaikų ugdymu namuose? O kol kas laikysiu jus visus širdyje ir maldose.

Žiba: Kai dėl koronaviruso pradėjau lankyti virtualias paskaitas universitete, užtruko porą savaičių apsiprasti ir susidėlioti dienotvarkę. Pastebėjau, kad man tai labiausiai padeda, nes taip neleidžiu sau tinginiauti ir bandau sukurti savus dienos siekius. Taip pat labai naudinga kasdien studijų metu daryti dvi pertraukas: pasportuoti arba atsigaivinti lauke. Taip virtualiai studijuodama namuose prisimenu vaikystės dienas mamos mokykloje.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 5-ajame numeryje)

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.