Gyvename vis greitėjančiais tempais, mus supa tuntai žmonių, veiklų, tereikia susigalvoti kokią svajonę, ir pasaulis mums siūlo bent kelias galimybes jai pasiekti. Tačiau kartais susivokiame esantys nutolę nuo to, kas tiek metų buvo arčiau nei bet kas kitas, t. y. nuo šeimos. Apie tai, kokią reikšmę šeima turi gyvenime, kasdienybėje, kalbuosi su dviem nuostabiomis ateitininkėmis, sesėmis dvynėmis Brigita ir Beatriče. Tik susitikusios, visos pirmąkart išbandėm elektrinius paspirtukus, lėkėm Kauno Laisvės alėja, o po to sėdom prie svarainių arbatos prisiminti tai, kas mums brangiausia, bet kartais, rodos, pernelyg paprasta, kad galėtume apie tai kalbėti. O visgi pabandykime. 

Pirmos mintys, išgirdus žodį „šeima“?

Beatričė: Grįžimas į Viekšnius ir buvimas kartu.

Brigita: Aš irgi šeimą tapatinu su namais, nes mes visi ten grįžtam kaip į lizdą, kuriame galime vieni kitus mylėti, apglėbti vienas kitą rūpesčiu, kurio kartais stinga kasdienybėje. 

Jūs šeimą tapatinate su namais, o jie yra mažame Viekšnių miestelyje. Man įdomu, kai baigėte mokyklą ir išsikėlėte į Vilnių, Kauną, ar jums nebuvo sunku atsiskirti nuo jaukios mažos bendruomenės?

Brigita: Aš tą sunkumą patyriau tik kuriam laikui prabėgus. Kai pradėjau studijuoti Vilniuje, kiekvieną savaitgalį pasitaikydavo tai koks nors ateitininkų renginys, kokia nors savanorystės veikla, trumpa kelionė ar žygis – nebūdavo to tarpo, kada galėdavau grįžti namo. Vėliau supratau, jog tas didelės pasiūlos kiekis gali šeimą kur nors paslėpti, kad jos net neprisiminčiau. Kadangi su Beatriče esame dvynės, pirmieji metai buvo labai įdomūs, reikėjo pajusti artumą per atstumą ir tam būtinai reikėjo skirti laiko. Iš tikrųjų, miesto gyvenimas labai diktuoja savo ritmą, bet jame būtinai turi įterpti laiką šeimai: pavyzdžiui, kai ryte eini į darbą, paskambini mamai, eini iš darbo – paskambini sesei.

Beatričė: Mano situacija kitokia, nes po mokyklos turėjau metų pertrauką ir išvykau į Austriją dirbti aukle pagal „Au Pair“ programą. Atsiskyriau nuo šeimos, negalėjau grįžti namo savaitgaliui, net jei ir labai širdį suspausdavo. Ir su Brigita buvo sunku išsiskirti, kai pagalvoji, pirmą kartą po devyniolikos metų mes visiškai atsiskyrėm, kaip kokį siūlą nukirptum. Kalbu apie buvimą kartu, bet ne patį santykį. Tik man buvo gal atvirkščiai nei Brigitai, nes tuo laikotarpiu aš kaip tik sustiprėjau su šeima: kiekvieną dieną, kartais net po keletą kartų, skambindavau savo šeimos nariams, kai ką nors gražaus pamatydavau – nufilmuodavau ir nusiųsdavau jiems. Jutau, kad man reikėdavo, jog šalia būtų žmogus, su kuriuo galėčiau pasidžiaugti kažkuo gražiu, nemokėjau viena pati išgyventi džiaugsmo. Žinoma, per tą laiką išmokau būti viena įvairiose situacijose ir tikrai nemažai paaugau, bet pradžioje buvo sunku, aš kaip iš mažo miestelio visiškai nesigaudžiau. 

Brigita: Atsimenu, kai Beatričė dalinosi, kaip kalbėjosi su ta mama, pas kurią Austrijoje dirbo. Beatričė klausė, kaip jai atvykti į vietą, atskridus į Vieną, o ta mama jai sako: taigi čia kaip Lietuvoje, kaip troleibusų linijos.

Beatričė: Ir aš tada galvojau: „Dieve tu mano, kas tas troleibusas?“ O grįžtant prie temos apie šeimą, tai visai naujai ją pamačiau, tas šeimos ilgesys tapo kitoks, o kai grįžau, ir mane visai kitaip priėmė, pamenu, kai vėl susitikau su seneliu – abu kone šokinėti pradėjom.

Brigita: Iš tiesų, tas atsiskyrimas nuo šeimos tik įrodo, kokia tau ji brangi. Bet aš dar ir dabar mokausi skirti jai laiko. Nes atrodo, kad artimi žmonės tavęs palauks, pakentės, kol skirsi jiems dėmesio, juk kitiems žmonėms tu esi įsipareigojęs darbiniu santykiu ir jiems savaime skiri daugiau dėmesio. Šią vasarą retai kada buvau namuose ir supratau, kad kol turi pas ką grįžti, turi naudotis kiekviena galimybe parvykti namo.

Viekšniuose jūsų šeima gyvena kartu su seneliais. Koks jūsų santykis su jais?

Brigita: Jie mums yra visiški draugeliai! Atsimenu, kai dar buvome visai mažos, eidamos namo po pamokų su Beatriče pasidalindavome, kad viena eis pas močiutę į virtuvę, o kita į kambarį pas senelį, ir su jais kalbėsimės, kad jiems nebūtų liūdna. 

Beatričė: O paskui apsikeisdavom, kad su abiem pabendrautume!

Brigita: Močiutė mus išmokė kalbėti visas maldas, aš ir dabar neužmiegu, nesukalbėjusi Angelo sargo maldos. Buvo toks momentas, kai per vienas Šilines su Beatriče grįžom į Viekšnius po visos vasaros, po visų kelionių, su tėvais, seneliu šnekėjomės, dalinomės įspūdžiais. O mūsų močiutė jau guli lovoj ir jau nebelabai pakalba, nes jai demencija. Vakare su seneliu atėjom pas močiutę, ir visi susėdom, kalbinom, juokinom ją. Jau ruošėm močiutę miegui, bet prieš tai pasiūlėm jai pasportuoti – nueiti iki lango (o ten koks vienas žingsnis). Žiūrim, pro langą matosi obelys, gandro lizdas (tai lizdas, kurį visą vaikystę stebėdavom, žiūrėdavom, kada jau tuščias būna), ir sakom: „Močiute, o žinai, kokia šiandien diena?“ Ji, žinoma, neatsiminė, tai priminėm jai, kad šiandien Šiluvoj atlaidai. O jai Šiluva labai brangi, ji iš Raseinių, ten jos kraštas. Ji kaip ir nieko negalėjo pasakyti, tik šypsojosi. Mes su Beatriče staiga sugalvojom ir pradėjom giedoti vieną giesmę Marijai. Tada močiutė pradėjo kartu su mumis giedoti, viską mintinai žinojo, o ji juk net nebepakalba! Močiutė mus išmokė melstis, o dabar mes padedam jai melstis ir viską prisiminti. 

Beatričė: O aš kaip tik praeitą savaitę irgi buvau namuose ir užėjau paklausti močiutės, kaip sekasi. Tuomet pagalvojau – na, ką tas žmogus gali pasakyti, kai dvidešimt keturias valandas guli lovoje… Tada pamačiau, kad močiutė suspaudus rankoj rožančių laiko. Sakau: „Močiut, kalbam rožančių“. Aišku, tas pusvalandis man atrodė visai daug, bet vis tiek, galvojau, pakentėsiu. Močiutė vėlgi per maldą pradėjo kalbėti balsu, sąmoningai, visas paslaptis prisimindama. Ir tuo momentu atrodė, kad tu esi taip arti to tikrumo… O apie senelį… Mums tikrai nereikia žiūrėti jokių romantinių filmų, kaip „Dear John“, nes užtenka grįžus namo užlipti į antrą aukštą ir pažiūrėti, kas ten vyksta, kaip senelis nuo staliaus amato perėjo prie virėjo.

Brigita: Nes mūsų senelis dabar yra pagrindinis močiutės slaugytojas. Jam patinka rūpintis močiute, gaminti jai maistą, išbandyti naujus receptus, jis dabar tokia „namų šeimininkė“. O anksčiau senelis buvo stalius, pamenu, padarė mums pirmąsias sūpynes…

Beatričė: Dar pagalvojau, kad mūsų seneliai yra paskutinė karta, kurie pragyveno be telefonų. 

Brigita: Ateini į jų kambarį pabūti tik su jais, ir nėra jokio telefono, kuris nukreiptų jų dėmesį… Na, ir šiaip, mūsų seneliai buvo tremty, tai jie mums daug istorijų pasakodavo. Užtat per istorijos pamokas galėjome labai jautriai išgyventi tuos įvykius, nes turėjome gyvus liudininkus.

Beatričė: Dar pagalvojau, kad kai turi senelius, prieš juos visad esi kaip vaikas, toks mažiukas.

Brigita: Jo, Beta, tu čia gerai pasakei. Kai ateini pas senelius, jie paima tavo rankytę, kviečia vėl atsisėsti jiems ant kelių… Ir kokios būna tos jų akys… Kai po ilgo laiko grįžti į namus, matai, kad jie susigraudinę, taigi, kad jie tavęs iš tikrųjų laukia. Štai kodėl reikia skubėti grįžti namo!

Brigita: Bandau suprasti, kaip mes suvokėme, jog mūsų santykis su seneliais buvo toks glaudus. Matyt, taip susiklostė natūraliai. Bet turėjom ir kitus senelius, iš Kuršėnų, juos rečiau aplankydavom, tik pamenu, kad mama sakydavo – kol dar turit galimybę, nuvažiuokit, susipažinkit, užmegzkit tą santykį. Beatriče, papasakok apie Kuršėnų močiutę. 

Beatričė: Prisimenu, buvo ketvirtadienis ir močiutei tądien, rodos, 89 metai suėjo. Man buvo paskaitos, bet sugalvojau bėgti lauk ir važiuoti pas močiutę. Žinojau, kad šeštadienį bus šventė, susirinks giminės, bet juk šiandien jos tikroji gimimo diena, o ji pati viena namuose, senelis jau buvo miręs. Pamenu, tądien lijo, aš atėjau pas močiutę, ji atidarė duris ir taip nudžiugo! Sušuko: „Beatriče!“ Mane myli mano šeimos nariai, bet tokio sutikimo, kaip šis, nebuvau turėjusi, dar iki dabar akyse stovi tas močiutės vaizdas. Pamenu, išsitraukėm servizą, valgėm sausainius, aš jai plaukus sušukavau, sėdėjom, kažką kalbėjom. Ji pamenu, skaičiavo ant rankų, kiek turėjo brolių ir sesių, suskaičiavo dešimt, ir sakė, kad ji tik viena gyva beliko. Džiaugiuosi, kad po to karto užmezgiau tokį gražų santykį su šia močiute. Paskui, kai ji gulėjo ligoninėje, turėjau galimybę dvi savaites su ja kartu praleisti laiką. O ką aš toj ligoninėj pamačiau – guli senukai, o pro juos praveža juodą maišą, neva jie nematė…

Brigita: Taip, Beatričė tas savaites visąlaik močiute rūpinosi. Taip pat ligoninėje nuolatos būdavo ir kitų lankytojų pas močiutę, ji niekad nebūdavo viena. Mes esame didelė šeima, tai visos giminės atvažiuodavo aplankyti, durys neužsidarydavo. Sesutės, atsimenu, klausė: „Kas šita moteris?“

Beatričė: Tą buvimą ligoninėje aš tikrai stipriai išgyvenau, mano močiutė labai stipri, ir juk šiaip niekada nepagalvoji apie tokius dalykus, kaip, pavyzdžiui, „pampersų“ keitimas… Tokie dalykai labai augina. Pamenu, kai močiutė mirė, pagalvojau: Dieve, kaip gražu, kad aplink tokį mažytį žmogų tiek žmonių susirinkę. Mama sakydavo, kad močiutė yra mūsų giminės inkaras, laikė mūsų giminę, suburdavo visus draugėn. 

Turbūt daug kas turi tokius senelius, kurie vaikystėje juos mokydavo maldų ir vesdavosi į bažnyčią, tik dažnai ta tikėjimo praktika laikui bėgant išnykdavusi. Kaip buvo jūsų atveju, kas lėmė, kad perėmėt iš senelių pamaldumą?

Brigita: Mūsų tėvai irgi yra tikintys, nuo mažens buvome pratinamos eiti sekmadieniais į Šv. Mišias. Tačiau tada mus skatindavo visokie pažadėti saldainiai po Mišių, „kinderiai“… O vėliau tai tapo svarbu įsitraukus į bažnytinę bendruomenę. Viekšniuose mums didelis džiaugsmas, kad turime Paulių Aurylą (Viekšnių kun. Jono Ilskio kuopos globėjas – red. past.), kuris aplink save buria jaunus žmones, ateitininkų kuopą, ir kad jie drauge gali augti ir visų pirma tapti draugais, o tada daryti įvairius dalykus, organizuoti renginius. Būna taip, kad Paulius pakviečia prie kuopos jungtis vaikus, kurie eina Pirmosios Komunijos, įsitraukti į ateitininkų veiklą, kaip buvo mūsų atveju, taip pat kviečia prisijungti prie ateitininkų chorelio. Paulius tikrai visą save atiduoda vaikams ir savo pavyzdžiu rodo, kaip visa atnaujinti Kristuje. Kiek yra vaikų, kuriuos Paulius užaugino kaip tėtis!

Beatričė: Tikrai taip, mes su kuopa juk sveikindavom jį Tėvo dienos proga!

Brigita: Dabar, kai paskaičiuoju, jau dešimt metų, kaip mes esam ateitininkų šeimoj. Gražu prisiminti, kaip mes su ateitininkais užaugom, kaip ateitininkija mumyse suformavo tokį stiprų vertybinį pamatą. Ir tie metai yra tartum jau kitos šeimos etapas. 

Beatričė: Kai dabar pagalvoju, mes išvykome iš Viekšnių, palikome kuopą, bet Paulius pasiliko. Ir man jis yra didelis pavyzdys. Mes pačios tarsi pasiėmėm viską, kas geriausio ir išvykome. Todėl manau, kad kuopa, kurią globoju Kaune, simboliškai prisideda prie dėkingumo Pauliui.

Visgi nemažai jaunuolių neturi tokio glaudaus ryšio su seneliais kaip jūs. Dažnai tartum sukuriame atotrūkį tarp savęs ir senelių per nesugebėjimą susišnekėti, rasti bendros kalbos. Kaip mokėti su jais šnekėtis? Kas to gražaus santykio „raktas“?

Beatričė: Nežinau, kai pagalvoju apie močiutę, kuri serga demencija, manau, reikia rasti būdų, kaip įeiti į jos pasaulį…

Brigita: Man atrodo, kad seneliai yra istorijos pasakotojai. Jeigu mums sunku kalbėti šiuo momentu, tiesiog mokėkim juos išgirsti ir prašykim, kad jie pasakotų istorijas. 

Beatričė: Jie mus moko klausytis.

Reikia mokytis pasakoti istorijas, nes vėliau mums patiems reikės jas pasakoti savo anūkams?

Beatričė: Taip, ir reikia gyventi tokį gyvenimą, kad būtų ką pasakoti. Nors aišku, pati labai daug laiko „praskrolinu“…

Brigita: Man atrodo, kad tu dar visai daug nuotykių patiri…

Beatričė: Kažkada žiūrėjau senas močiutės nuotraukas ir radau vieną, kurioje močiutė apsirengusi suknele ir riedanti ant motociklo. O kitoje pusėje buvo parašyta: „Vieškeliais“. O tai Sibiro vietovėse buvo. 

Sakot, kad reikia keliauti, patirti nuotykių, o ne „skrolinti“, ir tikrai daug keliaujate! Man įsiminė jūsų kažkada pasakyta frazė, kad reikia keliauti su mylimais žmonėmis. Ką jums tai reiškia?

Beatričė: Vasarą Norvegijoje su pussesere lipome į labai statų kalną, užlipom į kalno viršūnę ir aš galvoju: „Oho, na, labai smagu, bet jeigu aš čia būčiau viena, ar būtų taip smagu?“ O dabar, kai buvome dviese, buvo taip smagu, nors rėk iš džiaugsmo, nes labai gera tuo džiaugsmu dalintis. Kai tave gali ryte pažadinti ir sakyti: „Davai, varom maudytis!“ Be to, ir tą mylimą žmogų kelionės metu kitaip pamatai. Aš iš to vienišumo patirties gyvenime turbūt supratau, koks nuostabus jausmas yra keliauti kartu. Paskui tėvai buvo kartu atvykę į Norvegiją. Įsikūrėm vienai nakvynei namuke tarp kalnų, ryte atsikėliau, išėjau į lauką, ir pro mane praėjo šeimininkas su tokiu dideliu baltu šuniu, su manimi pasisveikino, galvoju, pasaka, o tada dar mama pro langelį išlenda ir pašaukia: „Betute“. Aš tik tuo metu galvojau: nepažadinkit manęs. Kalnai, tėvai… Atleisk, Briga, tavęs tik nebuvo. O aš tada ir tėtį visai kitokį tuose kalnuose pamačiau.

Brigita: Aš irgi. Man siuntėt nuotraukas ir mačiau tą tėčio nuostabą veide. Aš buvau tokia dėkinga Beatričei, kad ji pakvietė tėvus atvykti į Norvegiją, skyrė visam tam laiko. Juk mes gyvenom paprastam miestely, o jau nuo šeštos klasės skraidėm po užsienį su ekskursijomis. Mūsų tėvai mums leido naudotis visomis galimybėmis keliauti, pažinti pasaulį, nors patys kartu su šeima nėra išvykę toliau už Lietuvos paatostogauti. 

Beatričė: Tėvai mums yra pavyzdys, kaip reikia mokėti duoti ne sau, bet kitiems, kuriuos myli. Ir tai atrodo toks kosmosų kosmosas. O šiaip tai – dangus…

Pabaigai, užduokit viena kitai po klausimą.

Beatričė: Kaip įsivaizduoji mūsų šeimą po dvidešimt metų?

Brigita: Tikiuosi, kad jau visi turėsim savo šeimas ir vėl susitiksim kokiame nors kalnų namely. O mano klausimas tau: Beatriče, o kada mes kartu kur nors keliausim tik dviese? Niekad nesam keliavusios tik dviese.

Beatričė: Nežinau, bet aš labai norėčiau keliauti su tavimi. Tai gal kitą vasarą?

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2019-ųjų 8-ajame numeryje)