Pasibeldė ir į vienuolyno duris. Koronavirusas saleziečio akimis
Dažnai gyvenime eikvojame laiką klausdami savęs: „Kas esu?“ Gali visą gyvenimą savęs klausti, kas esi, ir praleisti visą gyvenimą ieškodamas atsakymo. Verčiau paklausk savęs: „Dėl kieno esu?“ (Kalba per maldos budėjimą Švč. Marijos Didžiojoje bazilikoje, rengiantis 34-ajai Pasaulio jaunimo dienai (2017 04 08): AAS 109 (2017), 447; Christus Vivit, 286).

Esu „karštame“ taške – Turine, Šiaurės Italijoje. Čia COVID-19 smogė kiek anksčiau nei likusioje Europoje. Saleziečiams karantinas iškart sumaišė visas kortas – mums tai reiškė uždaryti mūsų vidurinę, pradinę mokyklas, darželį, jaunimo ir dienos centrą, muzikos, šokių bei sporto būrelius, nutraukti pasiruošimą sakramentams… Platus kiemas, kuriame kasdien ūždavo virš 700 vaikų, staiga tapo vesternų filmų verta scena – trūko tik medinių trobelių ir to tradicinio sudžiūvusio krūmo, vėjo nešiojamo. Tuštuma. Iš pradžių dar bandėme apsimetinėti, kad gyvenimas tęsiasi kaip anksčiau – išeidavome žaisti su vaikais skveruose ir kalbinti ant bažnyčios laiptelių geriantį jaunimą. Žodžiu, tęsėme savo misiją tarp jaunimo. Tačiau greitai blogėjanti situacija privertė mus padaryti tai, kas mums, kaip ir visam likusiam pasauliui, yra labiausiai nebūdinga – sustoti.

Iš pradžių mūsų vienuolijos bendruomenės situacija buvo net visai… smagi. Esame 10 brolių, iš kurių pusė yra jauni arba vidutinio amžiaus. Be to, visai šalia yra ir maža trijų sesių saleziečių bendruomenė, iš kurių viena yra tik prieš dvejus metus davusi įžadus. Daug vienuolinių bendruomenių negali pasigirti tokiu žemu amžiaus vidurkiu. Per šį periodą mūsų dvi bendruomenės labai susivienijo. Kadangi nebeliko visą struktūrą prižiūrinčio personalo, perėmėme viską į savo rankas. Valgio gaminimas, indai, grindys… Visi tie normalūs kasdieniški kiekvienos šeimynos darbai. Rytais ir vakarais vyksta bendra malda, o po vakarienės – žaidimai! Netikėtai atradome, kad vienas senesnis brolis ir pati vyriausia sesė yra gryni profesionalai „Briscola“ – itališko kortų žaidimo. Buvo laikas, kai mėgavomės vienybe, džiaugiamės, kad kai kiekvienas atlieka savo dalį, bendruomenė tikrai juda į priekį.

Asmenukė po koncerto ant stogo. Iš kairės: br. Mariano SDB, kun. Mauro SDB, sesė Sara FMA, br. Vytas SDB | Nuotr. Vytautas Markūnas SDB

Toje vienybėje bandėme pasiekti ir kitus. Mūsų kiemą pradėjome kelti į virtualią erdvę. Per instagramą, feisbuką kūrėme filmukus, viktorinas, tiesiogiai transliuodavome bendruomenės maldą… Smagiausia tikriausiai buvo, kai porą sykių, mėgdžiodami daugybę italų, kurie 18 val. išeidavo groti į balkonus, mes užsinešėme krūvą aparatūros ant stogo ir padarėm U2 vertą koncertą transliuodami jį gyvai. „Liūto karaliaus“ dainos, giesmės… Net keista, kaip tai buvo svarbu su mūsų namais susijusiems žmonėms. Gavome net filmukų, kuriuose šeimos kartu su mumis dainuoja iš savų balkonų žiūrėdami transliaciją. Kai kuriems net nereikėjo filmuotis – labai tankiai apgyvendintame Turino rajone juos puikiai matėme. Visa tai tik dar kartą parodė, kad vienuolinė bendruomenė yra kur kas daugiau nei mūsų siūlomos ugdomosios, pastoracinės veiklos. Ji yra vienybės taškas. Nors ir broliai bei sesės čia nuolat keičiasi, bet šie namai šiems žmonėms (tiek vaikams, tiek jų tėvams ir seneliams) jau beveik 100 metų įkūnija tai, kas jų gyvenime yra tikra. Tai nėra tiesiog „saugi, šilta vieta pasislėpti nuo pasaulio“. Čia yra gyvenimo mokykla, kuri keičia kasdienybę, kad ir kur ji būtų: darbe, mokykloje, mieste ar čia, mūsų kieme, kartu su rajono vaikais.
Bet tada mūsų bendruomenės situacija pasikeitė.

Vieną rytą susirgęs neatsikėlė bendruomenės vyresnysis. Kitą dieną nebeatėjo abi vyresnės sesės. Po to per tris dienas į visišką izoliaciją savo kambariuose pateko dar kiti 3 broliai, įskaitant mane, ir paskutinė salezietė. Kažkokiu būdu vieninteliai išlikę buvo būtent tie broliai, kuriems dėl esamų sveikatos problemų būtų buvę pavojingiausia pasigauti šį naująjį virusą (tarp kitko, jie yra ir tie, kuriems dėl amžiaus ir įpročių yra sunkiausia suprasti viso to rimtumą ir laikytis saugumo priemonių). Ar mus užpuolė koronavirusas? Beveik neturime abejonių. Ar pasitikrinome? Būtume norėję, bet tai yra neįmanoma. Norint būti patikrintam reikia bent pradėti dusti… O mes visi turėjome lengvus simptomus – temperatūra, galvos skausmas, nuovargis ir tas keistasis kvapo bei skonio jausmų netekimas. Tokių atvejų saleziečių namuose buvo ir daugiau – pavyzdžiui, dideliuose, 80 brolių turinčiuose namuose, susirgo net 30 ten teologiją studijuojančių jaunų brolių. Nė vienas nebuvo patikrintas. Bet negi tai sutapimas, kad dar neregėto masto susirgimas tokioje bendruomenėje nebūtų nuo to paties viruso, kuriuo užsikrėtusių skaičius pasaulyje pasiekė pandemijos lygį? Tai parodo, kad tikrasis užsikrėtusių skaičius bus daugybę sykių didesnis nei tas, kuris yra skelbiamas. Tai tam tikra prasme ir padeda geriau įvertinti situaciją – ši liga kur kas dažniau pasireiškia lengvomis formomis, nei mums atrodo. Todėl nerimo tikrai nebuvo per daug, nors supratome, kad su saviizoliacija juokauti nereikia – juk tik praeitą savaitę kituose namuose, Lombardijoje, pandemijos centre, per porą dienų mirė net trys broliai.

Prasidėjo keistas laikotarpis – niekad gyvenime neteko tiek laiko praleisti tokioj mažoj erdvėj. Gyvenimas apsiribojo 15 kv. metrų. Net maistą sveiki broliai kasdien palikdavo ant kėdės šalia durų – tai būdavo vienintelė proga jas atidaryti. Staiga iš saleziečių tapome kone griežčiausios regulos kartūzai ar trapistai.

Iš pradžių dar tikiesi, kad nuo viso to kažkaip pabėgsi: kol dar turėjau temperatūros, daug miegojau, atsikėlęs žiūrėdavau filmus, susirašinėdavau… Prisipažįstu, net įsirašiau į kompiuterį seną strateginį žaidimą, planuodamas prisiminti senus gerus laikus. Žinoma, buvo laiko ir maldai, bet tarsi iš įpročio. Labai greitai visi mano „laiko užkišimo įrankiai“ mane išdavė – galvodamas apie juos tikėjausi daug, bet po poros valandų jausdavau savyje tik tuštumą.

Ir pradėjo lįsti visokios baimės, senos problemos, rūpesčiai ir t. t. Užsidarius tokioje erdvėje nepabėgsi nuo savęs. Negalėjau nepažvelgti savo vidiniams monstrams į akis. O jei lieki ir tiesiog stebeilijiesi į savo vidines problemas ir neturi į ką nukreipti žvilgsnio, tada labai lengva atsidurti beviltiškoje situacijoje. Neįmanoma tiesiog „blokuoti“ tam tikrų minčių, sunkumų. Esminis klausimas tokiais atvejais: „Ar turi alternatyvą? Ar turi į ką žvelgti, kas tave vestų kitokiu keliu, kas teiktų viltį? Turi ką nors, kas galėtų išvesti tave iš tamsos?“.

Improvizuotas maldos kampelis saviizoliacijos metu | Nuotr. Vytautas Markūnas SDB

Sunkiausiu metu negalėjau nepastebėti, kaip tarsi iš niekur manimi pradėjo rūpintis įvairūs žmonės, kuriems galėjau išsilieti, pasipasakoti… Tai svarbus pirmas žingsnis, bet to nepakanka. Tai gali padėti atsikelti nuo žemės, bet neišmokys stovėti. Laimei, yra žmonių (kartais vadinamų dvasios tėvais), kurie padeda pažvelgti į viską kitu kampu. Ir pamatyti, kad visur yra ir dar vienas Asmuo, kuris nori tau kažką pasakyti.

Į šį laiką pamažu ėmiau žvelgti kitaip. Tai tapo tarsi apsivalymo laikotarpiu, kad sugrįžčiau prie esmės. Turėjau nusimesti visus dalykus, kurie paprasčiausiai mane išblaško, ir pabūti su Tuo, dėl kurio verta gyventi.

Visų pirma, tam padėjo padaryti maldai skirtą kambario kampą. Galbūt kas nors įsivaizduoja, kad saleziečio kambaryje bus pilna klauptų, žvakių, kryžių ir pan., bet tai netiesa. Net pats nusistebėjau. Tad paprasčiausiai paėmiau vieną iš dviejų turimų kėdžių, pastačiau netoli radiatoriaus, uždengiau ją atliekama paklode ir vienu šaliku, pasidėjau seniai vieno vienuolio benediktino man greitomis nutapyto Jėzaus veido paveiksliuką, vieną vienintelį mažą kryželį iš Šventosios Žemės… Tai tapo mano katedra. Daugiau nieko nereikėjo. Tai buvo žvilgsnis į Jį ir žvilgsnis į Jo kryžių. Ir ten randi ramybę. Ten Jis primena tam tikras tiesas, kurias taip lengva pamiršti… Pagrindinė yra ši – Jis gyvas. Jis veikia. Priešais įvairias problemas ir nerimus prarandu ramybę, nes manau, kad kovoju vienas, bet taip nėra. Jei myliu savo šeimos narius, Jis juos myli dar labiau. Noriu dėl jų padaryti gero, bet Jis… to nori dar labiau už mane.

Tuščias saleziečių namų kiemas | Nuotr. Vytautas Markūnas SDB

Antras žingsnis buvo gerai susistyguoti dieną. Tai man vienas sunkiausių dalykų… Nuspręsti, kada keltis, kada ir kiek laiko melstis, kiek laiko skirti lenkų kalbos studijoms (reikia juk žvelgti į saleziečių misijos perspektyvas Vilniaus mieste bei rajone!), kada žiūrėti šv. Mišių transliaciją, kada atsipūsti ir pažiūrėti kokių filmukų „Youtube“, kada kam paskambinti, kada paskaityti, kada pamontuoti filmukus… Ir nelengva būti tam ištikimam. Po pusantros valandos lenkų kalbos pasitempiau liežuvį ir tikrai nešokinėjau iš entuziazmo (ne visada tolima perspektyva pakankamai motyvuoja). Bet tokios įtemptos, įvairiapusiškos dienos gale, dar sykį sustojus ir sugrįžus prie iš kėdės ir šaliko pasidarytos „bazilikos“, jauti savyje ramybę. Žinai, jog šią dieną praleidai ne vienas. Nes, nors ir kiekvieną valandą pripildei „kažkuo“, pagrindinis klausimas visada išlikdavo ne „ką daryti“, bet „dėl kieno tai darau“. Pagrindinis matavimo vienetas buvo ne mano malonumas, bet santykis. Veiksmų tikslas nebesu aš pats, bet kai kas kitas.
Koronaviruso Dievas tikrai „nenorėjo“, bet didelių išbandymų metu, kai Jis, atrodo, yra atsitolinęs, iš tiesų kalba dar aiškiau. Tai gali tapti malonės laiku, jei Jo šauksmas laimi prieš mano kurtumą.

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.