Rūta ir Justinas Jarusevičiai: „Didžiausia svajonė – kad namai būtų tvirtovė“
Su Rūta, Justinu ir jų mažąja dukrele Liepa susitikome maloniam pokalbiui išsyk po Motinos dienos sekmadienio. Pirmoji Motinos diena esant mamai Rūtai sutapo ir su jos gimimo diena, tad daug šnekučiavomės apie šeimą, jų profesinį gyvenimą, pasirinkimus ir svajones. Kviečiu susipažinti su šia miela šeima.

Rūta, Justinai, kuo dabar gyvenate, kaip leidžiate šį pavasarį, kokiomis veiklomis užsiimate?

Rūta: Dabar daugiausiai laiko praleidžiu su Liepele. Jai jau tuoj bus metai, džiaugiuosi šiuo motinystės laiku, kad turiu galimybę kiekvieną dieną stebėti, kaip ji auga, būti šalia, juk pirmieji metai tokie kupini pasikeitimų! Kasdien einame pasivaikščioti, džiaugiamės kiekvienu sprogstančiu krūmeliu, uostome žiedelius. Prieš motinystės atostogas studijavau akių ligų rezidentūroje, iki Liepos gimimo baigiau beveik dvejus metus iš trejų, o nuo liepos ketinu vėl grįžti į studijas.

Justinas: Mūsų gyvenimas šiuo metu tikrai sukasi aplink Liepelę, Rūtelės kasdienybė dėl karantino nedaug ir pasikeitė, tik tėvų dabar neaplankome taip dažnai… Aš savo kasdienybėje esu advokatas. Dabar karantinas pakeitė tai, kad teismuose iš esmės nebevyksta žodiniai posėdžiai, todėl nebenueinu į teismą. Šis laikas yra liūdnas dėl to, kad didelei daliai ekonomikos yra išjungtas deguonis ir pamatysime, kiek ji yra stipri atsigauti mažėjant karantino ribojimams. Gyvenam su laukimu ir viltimi, kad karantinas atneštų kuo mažiau sunkumų žmonėms.

Justinas 2016 m. pabaigoje išlaikė Lietuvos advokatūros egzaminą. Nuotraukoje – advokato priesaika Teisingumo ministrui / Asmeninio archyvo nuotrauka

Abu, rodos, esate atradę savo profesines svajones – dirbate tai, kas jums patinka, stengiatės, kad savo veikloje būtumėte profesionalai. Papasakokite, kokia yra jūsų istorija ieškant pašaukimo darbe.

Justinas: Pasirinkau teisės studijas, nors iki jų nebuvau bendravęs su jokiu teisininku. Iš mokyklos, serialų turėjau tokį įsivaizdavimą, kad teisininkas yra kaip koks Robinas Hudas – ryžtingas, bando padėti net ir ribinėmis priemonėmis, ištaiso skaudulius. Iki šiandienos tas įvaizdis vis dar išlikęs: reikia daug dirbti, stengtis, teisė išties yra priemonė, kuria gali padėti žmonėms suprasti, kaip gyvenimas juda į priekį. Tai puiki priemonė pagelbėti žmonėms susidūrus su neteisybe.

Studijuodamas antraisiais metais pamaniau, kad jau metas pasiieškoti praktinio darbo patirties. Bandžiau įsidarbinti vienoje lizingo bendrovėje, jie manęs pasiteiravo, ką aš išmanau, ir atsakiau, kad gerai žinau romėnų teisę, teisės istoriją, filosofiją, logikos egzaminą išlaikiau dešimtuku. Jie man atsakė: ,,Mes čia pinigus skoliname, mums reikia kiek kitų žinių.“ Tad to darbo negavau, bet vėliau įsidarbinau K. Motiekos advokatų kontoroje kolegos patikėjo manimi – ir ten darbuojuosi jau dvylika metų iki dabar.

Iš šalies žiūrint galbūt atrodo, kad mes darbštūs, aktyvūs, siekiantys tikslo. Tikriausiai taip ir yra. Taip pat pagalvojau, kad mus būtų galima apibūdinti ir kaip nelabai kūrybingus, nuobodokus žmones – pradėjome tą vieną darbą ir pasilikome nesidairydami kitur. Tikiu, kad tai ir yra sėkmės paslaptis. Bandai specializuotis, gilintis į vieną dalyką, nesimėtyti. Dabar su jaunesniais žmonėmis pasikalbame, jie kartais sako: ,,Mes nauja, kitokia karta, keičiame darbus kas pusantrų metų.“ Tokiomis situacijomis pasijuntu lyg iš kito pasaulio, bet esu tikras, kad norint tapti geru profesionalu reikia ramiai ir kantriai tobulėti.

Rūta 2018 m. vasarą tris savaites savanoriavo Kamerūne, Jaundėje, kartu su akių ligų gydytojų misija / Asmeninio archyvo nuotrauka

Rūta: Mano pasirinktas profesinis kelias medicina. Atrodo, didelių abejonių dėl savo pasirinkimo neturėjau. Mokykloje nuo pat pradžių stengiausi gerai mokytis, o ir artima aplinka mane formavo mano tėveliai taip pat yra gydytojai. Prisimenu, kaip mes su sese namuose žaisdavome gydytoją ir pacientą, spręsdavome įvairias medicinines situacijas. Net turėjome vaistų katalogą, kuriame buvo suklijuotos iškarpos nuo vaistų dėžučių, reklamų. Atrodo, pasirinkimas tapti gydytoja atsirado natūraliai. Džiaugiuosi juo ir taip pat, kaip Justinas, manau, kad svarbiausia eiti tikslingai, tinkamai planuoti savo laiką besimokant. Anksti supratau, kad reikia pasirinkti siauresnę kryptį, kurioje galėčiau toliau tobulėti ir pamažu ruoštis rezidentūros studijoms. Po antro medicinos studijų kurso jau pradėjau rimtai galvoti apie akių ligų studijas ir kryptingai ėjau tuo keliu, atlikdavau vasaros praktikas akių ligų skyriuose, užsiėmiau moksline veikla. Šiuo metu būdama rezidente jaučiuosi kaip mažas laivelis kažkur uoste, kai dar nesu visiškai savarankiška, bet jau dabar turiu stengtis, dirbti, kaupti žinias, kad studijoms pasibaigus ir išplaukus į plačią jūrą kelias būtų kuo tiesesnis ir galėčiau teisingai pagelbėti tiems, kuriems reikės pagalbos.

O kada jau galime tvirtai žinoti, kad pasirinktas kelias tikrai skirtas mums?

Justinas: Socialiniuose tinkluose dažnai būna paveikslėlių, kuriuose sėkmės siekimas gretinamas su ledkalniu: jo viršūnė nedidukė, tačiau apačioje slepiasi didelis, nematomas jo pagrindas. Nė kiek nekritikuotume tokio įvaizdžio. Jeigu interviu skaitys koks jaunesnis žmogus, galvojantis, ką pasirinkti, tai siūlome jam rinktis tokią veiklą, kuri „nepykintų“, kad įdėtas darbas būtų malonus, gerai nuteikiantis. Kaip tai konkrečiai pasireiškia gyvenime? Rūta pasakojo, kaip vasaromis važiuodavo į įvairias praktikas. Jeigu studijos nėra malonios, tuomet pačių gražiausių ir poilsiui skirtų vasaros mėnesių nesinorės praleisti atliekant praktiką. Ir aš pats asmeniškai po trečio, ketvirto ir penkto kursų važiavau į vasaros mokyklas Florencijoje, Paryžiuje bei Zalcburge, kur mokėmės įvairių teisinių dalykų. Man tai atrodė puiki galimybė pagyventi užsienyje, susidraugauti su studentais iš kitų šalių ir patobulėti, tačiau daugelis kurso draugų nesuprato, kaip aš galiu po sunkių mokslo metų norėti vasarą veikti dar ką nors susijusio su studijomis. Jeigu sugebi nors truputėliu padaryti daugiau, negu visi daro, esi priekyje, tobulėji.

Rūta: Žinoma, visada galima suderinti poilsį, atostogų teikiamus įspūdžius su galimybe pasipraktikuoti, pasimokyti. Juk išvažiavęs gali ne tik kitą kraštą pamatyti, patirti kitą kultūrą, bet ir patobulėti profesijoje.

Justinas ir Rūta Jarusevičiai / Evgenios Levin nuotrauka

Justinai, socialiniuose tinkluose gražiai dalinaisi apie nesėkmės patirtis. Iš tiesų, ką daryti tuomet, kai gyvenime susiduriame su nesėkmėmis?

Justinas: Galbūt patys socialiniai tinklai dabar kuria sėkmės kultą. Juose nesidaliname, kai nesiseka, kas nors kelia įtampą, todėl nuolat matome sėkmingą žmogų. Buvau pakviestas pakalbėti apie nesėkmes. Gavęs kvietimą permąsčiau savo patirtas nesėkmes ir supratau, kad galiausiai viskas tose situacijose išėjo tikrai neblogai. Jau minėjau, kaip manęs nepriėmė dirbti į lizingo bendrovę, bet greitai priėmė į advokatų kontorą. Taip pat, būdamas moksleiviu, stojau į KTU gimnaziją. Man nepavyko į ją įstoti, tad likau Kauno jėzuitų gimnazijoje, tačiau praėjus keletui metų po jos baigimo buvau pakviestas į gimnazijos rekolekcijas ir ten susipažinau su Rūta. O tai – labai didelė sėkmė! Dar tame įraše miniu, kad metus studijavau Amerikoje ir ieškojau, kas paremtų tas studijas. Iš 10 fondų šeši atsisakė mane remti. Kai pagalvoji, 4 iš 10 prastokas rezultatas. Taigi, gražu dalintis džiaugsmingomis akimirkomis, tačiau nereikia pamiršti, kad nesėkmė yra natūralus palydovas, slenkstis, kurį reikia perlipti ir eiti toliau.

Rūta, minėjai, kad tavo tėvai irgi medikai. Tikriausiai jie tau yra autoritetai ir profesinėje srityje. Ar turite dar asmenybių, į kurias atsiremiate, kurios skatina Jus tobulėti, stengtis savo srityse ir apskritai gyvenime?

Rūta: Ilgai mąsčiau, kas galėtų būti mano įkvėpėjai. Iš tikrųjų mano profesinėje srityje yra nemažai daug pasiekusių žmonių, iš kurių galiu mokytis, ir visi jie man yra autoritetai. Bet jeigu nutinka kažkokia bėda, kada nori pasitarti, atsiremti, tų žmonių nebūna šalia. Tad autoritetai man yra mama, tėtis patys artimiausi žmonės nes jie visada padės, jų patarimas dažniausiai bus pats išmintingiausias. Džiaugiuosi, kad artimų autoritetų ratas auga, susituokus su Justinu atsirado ir jo mamytė, kuri man taip pat gali būti autoritetas.

Justinas: Taip, tėveliai vienareikšmiškai. Dabar atsiradęs tam tikras mentorystės kultas bet kokia didesnė nevyriausybinė organizacija turi mentorystės programas. Kai pagalvoju, koks žmogus galėtų įkvėpti ir pakreipti ta kryptimi, kuria man reikia eiti, būtent mūsų tėveliai ir yra tie žmonės, kurie ilgiausiai mus pažįsta, besąlygiškai myli ir nori mums viso ko geriausio.

O kalbant apie asmenybes – aš dirbu Kazimiero Motiekos advokatų kontoroje. Jis profesinėje srityje man yra išskirtinė asmenybė. Kai jis gyveno Klaipėdoje, buvo pradėta statyti Marijos Taikos Karalienės bažnyčia. Sovietų valdžia, nors iš pradžių leido ją statyti, ėmė persekioti kunigus ir kitus žmones, aktyviai besirūpinančius statyba. K. Motieka ėmėsi ginti kunigą Bronislovą Burneikį. Už darbą šioje byloje jis buvo nubaustas ir ištremtas į mažą miestą Varėną. Iš ten yra jo pasakymas: ,,Jeigu tu geras advokatas, tave ir miške ant kelmo suras, neprapulsi.“ K. Motieka prisidėjo prie Sąjūdžio veiklos, 1989 m. SSRS II liaudies deputatų suvažiavimo metu Kremliaus salėje pasakė kalbą, kurioje pirmą kartą per 50 okupacijos metų oficialiai pareikalavo grąžinti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, vėliau buvo prof. V. Landsbergio pavaduotoju Aukščiausioje Taryboje priimant ryžtingus sprendimus dėl Lietuvos Nepriklausomybės, per Sausio 13-osios įvykius slėpė Kovo 11-osios aktą, o vėliau vėl kukliai grįžo į savo profesiją, dirbo advokatu. Įkvepia jo drąsa, noriu tikėti, kad ir man, jeigu kada iškils rimtesnės situacijos, kur reikės priimti nepopuliarius, bet teisingus sprendimus, tos drąsos užteks.

Esate aktyvūs ir visuomeninėje veikloje. Pavyzdžiui, abu veikiate ateitininkų organizacijoje. Kaip atsidūrėte organizacijoje, ką joje gaunate ir kaip galite save išpildyti joje?

Rūta: Nuo pat mažumės esu šalia ateitininkų, dar mokyklos metais važiuodavau į ateitininkų stovyklas Kulautuvoje ir Berčiūnuose, universiteto laikais dalyvavau medikų korporacijos GAJA veikloje, bet niekada neprisiruošiau tapti šios organizacijos nare – ilgą laiką buvau jos draugė. Prieš dvejus metus su Justinu nusprendėme, kad iš organizacijos daugiau gauname, nei patys jai duodame, tad kartu davėme sendraugių įžodį. Organizacija yra ypatinga, ji vienija įvairių specialybių žmones, kurie yra jauni, aktyvūs, veržlūs, turintys tas pačias vertybes. Norisi joje būti!

Justinas: Sutinku, tas organizacijos solidumas, intelektualinis potencialas išties padaro šią bendruomenę mielą būti. Man teko praleisti metus Amerikoje, susipažinti su vietos ateitininkais. Jie yra stiprus bastionas, per kurį lietuvybė yra išsaugoma už Atlanto. Ir čia, Lietuvoje, ateitininkai yra protingi, darbštūs, gabūs, būti tokioje bendruomenėje – didelė dovana. Ir dabar, kai galvojam apie ateitį, kur Liepelę leisime, labai norėtume, kad ji įsilietų į ateitininkų gyvenimą, prisidėtų prie organizacijos klestėjimo.

Savo vestuvių dieną vietoj gėlių prašėte paaukoti Jaunimo linijai. Tai labai kilnus sumanymas. Kaip manote, kodėl svarbu gyvenime vis pagalvoti apie tokias mažas iniciatyvas, kurias galime įvykdyti, kad Lietuvoje visi jaustųsi gerai?

Justinas: Stengiamės kaip galima mažiau vartoti. Besaikis gėlių dovanojimas yra vienas iš pavyzdžių, kur galima elgtis kiek kitaip, išteklius nukreipti kita kryptimi. Vestuvių svečiai buvo dosnūs ir taip nežymiai prisidėjo prie Jaunimo linijos veiklos. Psichologinė pagalba yra labai svarbi šiandienos visuomenėje. Tai tapo ypač aktualu gyvenant karantino sąlygomis. Žmonės, kurie neturi už ką samdyti profesionalo, tegali kliautis nemokamomis paslaugomis. Jos turi būti gerai remiamos, kad įtampą išgyvenantys žmonės turėtų kur kreiptis.

Rūta: Toks sprendimas atėjo natūraliai. Juk įprasta per vestuves dovanoti gėles, o mes iškart po vestuvių ketinome išvykti. Galvojome, kur tuos resursus galėtume nukreipti. Labai vertiname kilnius Jaunimo linijos darbus ir esame dėkingi visiems svečiams, kad taip galėjome bent kiek prisidėti prie jų veiklos. Jei tik yra galimybė, visuomet reikia pasidalinti, juk niekada nežinai, kada ir pats gali pereiti į kitą barikadų pusę – gal pačiam prireiks pagalbos.

Esat jauna, graži šeima, auginate mažąją Liepą. Koks buvo jūsų šeimos kelias? Kaip suderinate šeimos rūpesčius su savo veiklomis?

Rūta: Mes, kaip Justinas ir minėjo, susipažinome per mokyklą, abu baigėme Kauno jėzuitų gimnaziją, bet mokėmės skirtingu laiku: Justinas penkeriais metais už mane vyresnis, susipažinome per mano 12 klasės rekolekcijas, kuriose jis buvo pakviestas būti grupelės vadovu. Tuo metu man buvo išties intensyvus laikas, reikėjo ruoštis valstybiniams brandos egzaminams – tikrai ne tinkamiausias laikas draugystėms. Su Justinu pradėjome bendrauti, draugauti ir mūsų draugystė natūraliai išaugo į santuoką. Draugaudami mes gyvenome skirtinguose miestuose: aš baigiau mokyklą ir pradėjau studijuoti Kaune, o Justinas studijavo Vilniuje, ten dirbo. Tas ilgos draugystės ir santykių per atstumą laikas mums buvo labai sąmoningas, galėjome suprasti, pažinti vienas kitą ir ramiai ruoštis savo profesiniam keliui.

Justinas: Taip, svarbu „neišdalinti“ savęs, o ramiai laukti žmogaus, kurį tu pamilsi, sutarsi, kad priimtina kurti bendrą gyvenimą. Su Rūta per atstumą draugavome šešerius metus, o liepą jau švęsime trejus metus santuokos. Nėra taisyklės, kada tuoktis – anksčiau ar vėliau, juk yra pačių gražiausių pavyzdžių tarp vienaip ir kitaip padariusių. Visi gyvename savo istorijas ir jos yra nepakartojamos. Mes turėjome daug laiko pažinti vienas kitą, gerai suprasti vertybes.

Rūta: Dar kalbant apie karjerą ir šeimą – mes galvojame, kad santuoka, vaikai yra natūralus procesas, kuris neturi trukdyti kitiems dalykams. Būnant dviese, palaikant vienas kitą, tinkamai planuojant laiką viską tikrai galima suderinti.

Laisvalaikis Vilniaus miškuose / Asmeninio archyvo nuotrauka

Rūta, tu esi partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio giminaitė. Ką reiškia savo giminėje turėti Lietuvos gynėją? Ko iš jo mokotės? Žinau, kad aktyviai puoselėjate jo atminimą, ką jau esate nuveikę ir kokių dar turite planų?

Rūta: Taip, jis yra mano prosenelis. Tai įpareigoja – turime nešti nemažą atsakomybę saugant istoriją, perduoti žinias savo vaikams ir gyventi mintimi, kad laisvės idėja visada turi gyvuoti. Tas laikas Lietuvai dovanojo daug drąsių žmonių, tikrų herojų, kurie ištvėrė skurdą, badą, nebijojo mirties, buvo tremiami. 2017 metais prieš filmo apie mano prosenelį „Nepaprasta auka“ premjerą, salėje buvo paprašyta pakelti rankas tų, kurie vienaip ar kitaip susidūrė su tremtimi ar partizanine kova. Kone visi žmonės pakėlė rankas. Tai parodo, kokio masto tas laikmetis buvo, kiek žmonių palietė. Šeimos istorija įpareigoja, stengiamės palaikyti prosenelio atminimą: a. a. senelis Vytautas yra išleidęs knygą „Pulkininkas Kazimieraitis“, kaip minėjau anksčiau, sukurtas filmas, jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje ir Kaune, mokykla Mažeikių rajone. Taip pat Kaune jo vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgų inžinerijos batalionas. Yra ir kitų jo veiklos įamžinimo vietų. Atminimo įamžinimas svarbu, tačiau svarbiausia, kad jo kilnios idėjos gyvuotų ir jas galėtume perduoti savo vaikams. Prosenelio nėra, bet jis vienija šeimą, mes kiekvienais metais turime giminės susitikimus, tačiau mums visiems labiausiai trūksta prosenelio kapelio. Tai visos mūsų giminės didžiausias tikslas stengiamės ieškoti, atrasti jo palaikus, nes dabar jie glaudžiasi kažkur Dzūkijos miškuose…

Justinas: Tikrai labai svarbu herojus pripažinti, įvardinti ir jais žavėtis. Taip pat vis pagalvojame, kad labai daug herojų nepapuola į pripažinimo šviesą: ar tai būtų į mišką išėjusių partizanų našlės, ar likusios vienišos ištremtų vyrų žmonos, mamos. O ir mums dabar verta apsidairyti aplinkui: didelė tikimybė, kad labai arti tavęs yra herojus, kuris yra atidavęs daug bemiegių naktų tau asmeniškai.

Apie ką dabar svajojate? Kokių turite bendrų šeimos svajonių, ar kiekvienas asmeniškai?

Justinas: Didžiausia svajonė, kad mūsų šeimos gyvenimas gerai klotytųsi, kad galėtume vienas kitą suprasti, užjausti, palaikyti, kad namai būtų tvirtovė. Žinoma, kai dabar turime Liepelę, kūdikėlis keičia gyvenimo ritmą, mokomės būti tėvais. Svajojame, kad galėtume pasiūlyti viską, ką galime geriausio Liepai, kad pavyktų išauginti gerą, dorą, sąžiningą žmogų.

Rūta: Galiu tik papildyti, jog svajonėse yra darni, graži šeima, tvirta vidinė draugystė su Justinu, kad mes ir artimieji būtume sveiki ir kad kiekvienam gerai sektųsi ir profesiniame kelyje.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 4-ajame numeryje)

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.