1009 metais Kvedlinburgo analuose aprašant šv. Brunono Kverfurtiečio mirtį buvo pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas. Visgi tikriausiai retas žino, kad šis vokiečių kilmės misionierius, atvykęs skelbti Evangelijos Baltijos šalyse, buvo benediktinų vienuolis. Todėl benediktiškosios tradicijos pradžią galima pagrįstai sieti su pirmąja Lietuvos vardo paminėjimo data. Vėliau, jau prabėgus beveik keturiems šimtmečiams, vienuolius iš Tynieco abatijos į LDK pakvietė kunigaikštis Vytautas. O savo nuoširdų susižavėjimą paliudijo padovanodamas vienuoliams Senųjų Trakų pilį, kuri buvo jo gimtoji vieta. Senuosiuose Trakuose įsikūrę benediktinai beveik iki pat XVIII a. buvo vienintelis vyrų, gyvenančių pagal šv. Benedikto regulą, vienuolynas. Kiek vėliau savo bendruomenes įkūrė ir broliai cistersai, kartūzai, kamalduliai. Deja, XIX a. po trijų Abiejų Tautų Respublikos padalijimų Lietuva atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje ir ilgainiui visi vyrų vienuolynai buvo uždaryti.
Šiais metais minime Lietuvos Nepriklausomybės trisdešimtmetį, o Lietuvoje, Palendriuose, bendruomenę atkūręs brolių benediktinų vienuolynas skaičiuoja jau dvidešimt antruosius gyvavimo metus. Apie vienuolyno Lietuvoje atkūrimą, benediktiškąjį dvasingumą bei atvykimo į Lietuvą istoriją kalbėjomės su Palendrių bendruomenės nariu amerikiečiu broliu Davidu Minot OSB.
Kodėl buvo svarbu atkurti brolių benediktinų vienuolyną Lietuvoje?
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę ėmė gausėti stojančiųjų į kunigų seminariją ir pašvęstojo gyvenimo kongregacijas, pradėjo atsikurti vienuolijos. Taip pat augo ir susidomėjimas grigališkuoju choralu, žmonės vykdavo į Solemo bendruomenę, kad bent truputį prie jo prisiliestų. Kai kurie iš keliavusių pajuto esantys šaukiami prisijungti prie Solemo bendruomenės ir įstojo į vienuolyną. Broliai, matydami atsikuriančių vienuolynų pavyzdį, ir tai, kad benediktiškas dvasingumas lietuviams aktualus, taip pat nusprendė atkurti bendruomenę Lietuvoje. Buvo manoma, kad gimtojoje šalyje bus lengviau ir į vienuolyną įstojusiems lietuviams.
O kodėl įsikūrimo vieta buvo pasirinkti Palendriai?
Broliai svarstė įvairius variantus, tačiau galų gale buvo pasirinkta ši vieta: aplink nieko nėra, labai ramu – koks džiaugsmas! Be to, broliai matė prasmę čia įsikurti, nes jau stovėjo sena bažnyčia. Taigi, vieta jau turėjo religinę prasmę. Ši bažnyčia ir šalimais esanti klebonija buvo baigtos statyti 1938 metais, o greta einantis kelias buvo pagrindinis kelias, vedantis į Šiaulius. Sovietmečiu bažnyčia buvo paversta į sandėlį, o klebonija visiškai sugriauta. Nuo 1992 metų pradėta ieškoti bendruomenei tinkamos vietos, bendrauta su vyskupais, imti derinti teritorijos įsigijimo reikalai. 1997-aisiais vasario mėnesį Soleme, Prancūzijoje buvo paskelbta, kurie broliai išvyks į Lietuvą, o jau 1998-ųjų pavasarį Palendriuose prasidėjo fundacijos pradžia. Į Lietuvą atvykę broliai kurti vienuolyną pradėjo nuo klebonijos, stovėjusios prie senosios bažnyčios, atstatymo bei teritorijos tvarkymo. Iš pradžių ten gyveno broliai, o vėliau, 2001 m. lapkritį, pastačius vienuolyno kompleksą, klebonija tapo svečių namais.
Su kokiais iššūkiais teko susidurti broliams kuriantis Lietuvoje?
Visų pirma – su šalčiu! (juokiasi) Ir, aišku, lietuviškai nekalbėjusiems – su kalba. Man asmeniškai sudėtingiausia lietuvių kalbos dalis yra žodynas, nes ši kalba nėra panaši nė į vieną kalbą! Pavyzdžiui, prancūziškai – fenêtre, vokiškai – Fenster, angliškai – window, lietuviškai – langas. Tačiau gramatika man nepasirodė sunkesnė nei vokiečių kalboje, su ja anksčiau teko nemažai kentėti.
Kuo jūsų vienuolynas yra išskirtinis? Kuo kitoks?
Nors žodžiu „vienuolis“ lietuviškai galima įvardinti bet kurį pašvęstojo gyvenimo atstovą, tačiau būtent jis savo prasme mums tinka labiausiai. „Vienuolis“ išvertus iš gr. k. monachos, monos reiškia vienas. Pavyzdžiui, kiti pašvęstieji įstoja į kongregacijas. Lietuvoje yra labai daug diecezinių kongregacijų, taip pat yra ir pasaulinių arba veikiančių labai didelėje teritorijoje. Kongregacijos būna padalintos į provincijas ir dažniausiai turi daug vienuolinių namų (pvz., kaip broliai pranciškonai). Tai reiškia, kad kaip tos bendruomenės narys gali būti paskirtas į vienus ar kitus namus toje provincijoje. O benediktinai įstoja ne į kongregaciją, bet į vienuolyną, priklausantį nuo kongregacijos. Įstojame į vienuolyną, kuriame pasiliksime visą gyvenimą. Tai yra pagrindinis skirtumas tarp mūsų ir kitų pašvęstųjų.
Tiesą sakant, benediktinų ordine yra net kiek sudėtingiau, nes priklausome konfederacijai, turinčiai skirtingas kongregacijas. Kiekviena kongregacija yra kaip šeima – tai grupė vienuolynų, kuri vadovaujasi tokiu pat būdu šv. Benedikto regulai įgyvendinti. Mūsų kongregacija, Solemo šeima, kiek žinau, vienintelė griežtai praktikuoja kontempliatyvų gyvenimą. O kitos kongregacijos konfederacijoje turi parapijas, mokyklas, net universitetus. Yra labai daug įvairių būdų šv. Benedikto regulai įgyvendinti.
Dar vienas skirtumas: kitose kongregacijose pasišvenčiantieji Dievui turi priimti skaistumo, neturto ir klusnumo įžadus. Mes, broliai benediktinai, priimame klusnumo, atsivertimo ir stabilumo įžadus. Tai nereiškia, kad neturime neturto ir skaistumo įžadų – jie tiesiog priskiriami klusnumo įžadui.
Esate amerikietis. Kaip Jėzus Jus atvedė iš gimtosios šalies į Palendrius?
Pagrindinės priežastys, kodėl iš Amerikos atvykau į Europą: norėjau studijuoti ir išmokti antrą kalbą. Atvykdamas jau turėjau teologijos ir filosofijos bakalauro laipsnius, tad, kaip ir jauni žmonės, galvojau, kad jau viską žinau. Todėl tam, kad tęsčiau teologijos studijas, galėčiau į jas gilintis, man reikėjo tam tikro iššūkio. Kadangi labai norėjau išmokti antrą kalbą, pamaniau, kad tai bus geras būdas koncentruotis į studijas. Jos, beje, vyko prancūzų kalba.
Anksčiau studijavau seminarijoje ir supratau, kad būti dieceziniu kunigu – ne man. Iš tiesų nuo pat pašaukimo pradžios aš daugiau galvojau apie pašvęstąjį gyvenimą, bet baimė paskatino rinktis diecezinio kunigo kelią. Pamatęs, kad man šis kelias netinka, nusprendžiau tapti vienuoliu. Tačiau reikėjo išsiaiškinti: kokiu? Kongregacijų juk yra labai daug. Savo teologijos licenciato studijų metu Šveicarijoje susitikau su dabartiniu prioru (tėvu Kazimieru Milaševičiumi OSB), kuris irgi ten studijavo. Jis man padėjo atrasti, kad mano pašaukimas atitinka benediktinišką dvasingumą. Pirmą kartą t. Kazimierą Lietuvoje aplankiau 2008 m. Čia, Palendriuose, turėjau ypatingą Dievo artumo patirtį ir galvojau, kad suklydau stodamas į vienuolyną Šveicarijoje. Bet tuomet atrodė, jog būtų kvailystė galvoti apie atvykimą čia: draugų nėra, kultūra kitokia, viskas kitaip. Jau buvo gan sunku palikti savo šeimą Amerikoje ir atvykti į Šveicariją, o čia ir vėl reikėtų pradėti iš pradžių… Juk stojimas į kitą vienuolyną nėra greitas procesas. Tačiau galiausiai – aš esu čia, Palendriuose. Dievas gauna, ko nori, tai Jis, kuris šaukia. Kartais mums tereikia laiko tai suprasti.
Kas jus labiausiai žavi benediktiniškame dvasingume?
Žavi malda ir darbas. Niekada daug neturėjau ir laikiausi nuostatos, kad geriau turėti mažiau daiktų, bet geresnės kokybės. Tikrai nereikia turėti daug tam, kad būtum laimingas. Gali turėti labai daug daiktų, bet ką tai duoda? Taip gyvenau dar prieš įstodamas į vienuolyną.
Pirmą kartą su vienuoliniu gyvenimu susipažinau, kai geriausias draugas nuvežė aplankyti vienuolyno netoli Fribūro (Fribourg) miesto Šveicarijoje. Kai atvykom, mane apėmė toks jausmas, kurį galiu apibūdinti kaip labai labai gilią ramybę. Tai buvo išlaisvinanti ramybė, kurią galėjau jausti taip pat, kaip jaučiame saulę labai karštą dieną. Ta vieta buvo labai tyli, panaši į mūsų Palendrius. Ten gyveno atsiskyrę vienuoliai pagal šv. Benedikto regulą ir draugas man paaiškino, kad jie čia gyvena, meldžiasi ir dirba. Tai man labai patiko, todėl visai nenuostabu, kad pats tapau benediktinu. Palendriai – antra tokia vieta, kurioje patyriau tokį pat jausmą – išlaisvinančią ramybę.
Kiek brolių gyvena Palendrių bendruomenėje?
Čia gyvena trylika brolių. Tai pilna tarptautinė bendruomenė: penki lietuviai, penki prancūzai, du amerikiečiai ir vienas kazachas. Būtų galima sakyti, kad yra pusantro amerikiečio ir penki su puse lietuvio. Kadangi tėvas Grigalius turi lietuviškų šaknų iš savo motinos pusės, tai kartais sakome, kad amerikiečių yra tik pusantro. Tarpusavyje stengiamės kalbėti lietuviškai, bet visko pasitaiko.
Kaip atrodo jūsų dienotvarkė?
Meldžiamės ir dirbame. Kartu su broliais septynis kartus per dieną meldžiamės bažnyčioje, iš viso tai sudaro apie tris su puse ar keturias valandas. Taip pat turime pusvalandį asmeninei ir rožinio maldoms.
Kasdien turime maždaug valandos trukmės rekreaciją: kalbamės, juokaujame, aptariame pasaulio įvykius. Tai labai atitinka mūsų pašaukimą: kad atsitraukę nuo pasaulio galėtume melstis už jį. O jeigu nežinome, kas vyksta – tai įgyvendinti sudėtingiau. Dar dažnai vaikščiojame po du, po tris, kartais po keturis, bet jau rečiau, nes kelias nėra toks platus (juokiasi). Kartais žiūrime filmus, dažniausiai dokumentinius aktualiomis temomis arba apie gamtą.
Pirmąkart atvykstantieji pas jus greičiausiai turi susidarę tam tikrų stereotipų apie gyvenimą vienuolyne. Kokie jie?
Žmonės mus mato bažnyčioje susikaupusius, galvoja, kad visuomet esame rimti ir galbūt nuobodūs. Bet kai susitinkame, jie sako: „O, jūs irgi žmonės! Galima juoktis, džiaugtis, yra emocijų!“.
Kartais žmonės prieš atvykdami jau būna skaitę šv. Benedikto regulą ir mano, kad gyvename pagal labai griežtas taisykles. Į tai galima atsakyti ir taip, ir ne. Pavyzdžiui, reguloje parašyta, kad negalime valgyti mėsos, bet ją valgome. Tiesa, tris dienas per savaitę jos ant mūsų stalo išties nepamatysi. Mėsos nevalgome ir per adventą bei gavėnią (išskyrus sekmadienius). Taip pat ne visai tiesa ir tai, kad esame visiškai nepriklausomi, ką užsiauginame, tą ir valgome – vienas iš brolių kas savaitę vyksta apsipirkti.
Be to, žmonės neretai mano, kad gyvenimas vienuolyne yra gana lengvas – yra regula, pavyzdingi broliai. Tačiau mes taip pat esame žmonės. Tarnauti savo kaimynui yra be galo gražu, bet tai nereiškia, kad visuomet būna lengva.
Visuomet džiaugiatės sulaukę svečių vienuolyne. Be abejo, jie gali nemažai pasimokyti iš jūsų, brolių vienuolių. O kaip manote, ko jūs galite pasimokyti iš savo svečių?
Atvykę svečiai pasidalina iššūkiais ir sunkumais, su kuriais susiduria. Tai padeda pamatyti, kad net ir tuomet, kai mums sunku, gyvenimas yra tikrai geras, palyginus su kitų problemomis. Galbūt ir mes kai kada keliame panašius klausimus kaip pasauliečiai, bet jų negalima lyginti. Susitikimas su svečiais padeda būti ištikimiems pašaukimui – mes atsitraukiame nuo pasaulio, kad galėtume melstis už jį ir tuo pačiu, kad galėtume sukurti vietą žmonėms atvažiuoti pabūti tyloje, atsigauti kūnu ir dvasia. Mes esame čia, kad žmonės galėtų atvykti susitikti su Dievu – atrasti santykį su Juo arba jį pagilinti.
Ar įmanoma pagal „Ora et labora“ gyventi pasauliečiui, besisukančiam įtemptame darbų ir nuolatinės laiko stokos sūkuryje? Jei taip, tai kaip?
Tikrai galima. Tuo gyvena oblatai. Tai kaip benediktinų tretininkai, pasauliečiai, turintys asmeninį ryšį su vienuolynu. Ir kaip vienuolis įstoja ne į ordiną, o į konkretų vienuolyną, taip ir oblatas yra „pririštas“ prie konkretaus vienuolyno. Oblatai gilinasi į benediktiškąjį dvasingumą ir stengiasi tuo gyventi kasdienybėje. Tačiau tam, kad gyventum pagal benediktiškąjį dvasingumą, nėra būtina būti oblatu.
Savo gyvenimą pradėti kreipti benediktiniško dvasingumo link galima skiriant daugiau laiko maldai. Tiesa, neužtenka vien sukalbėti „Tėve mūsų“, „Sveika Marija“, „Garbė Dievui Tėvui“ ryte atsikėlus ir padėkoti Dievui už dieną prieš einant miegoti. Norint įgyvendinti benediktinišką dvasingumą pasaulietiniame gyvenime, reikia kur kas daugiau. Aišku, galbūt neišeis kaip mums septynis kartus per dieną dalyvauti pamaldose, bet būtų gerai per dieną rasti bent kažkiek daugiau laiko maldai. Reikia tapti sąmoningam Dievo veikimui savo gyvenime ir siekti maldos bei darbo pusiausvyros. Tačiau reikėtų suprasti teisingai: malda yra malda, o darbas yra darbas. Kiekvieną darbą svarbu stengtis daryti sąmoningai, jį aukojant Dievui: darbas nėra vien tam, kad būtų atliktas, jis daromas vardan didesnio tikslo.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 8-ajame numeryje)
