Dailės ir pasakų terapeutė: kiekviena problema turi bent viena išeitimi daugiau, nei galvojate
Šiandien jaučiu, kad nemažai jaunų žmonių yra pavargę. Nenustebsi jų (taip pat ir mano) pokalbiuose išgirdęs klausimus: kaip tu – gyvas? labai užsikrovęs darbais? dar laikaisi? – ir atsakymus: geriau neklausk, laikausi, kaip nors, pakalbėkim apie ką nors kitą… Tačiau pasenti anksčiau laiko, prarasti dvasinę jaunystę ir fizines jėgas tokiame amžiuje anaiptol niekas nesvajoja. Tad kaip jaunam žmogui, kuris dažnu atveju nepasižymi veiklos ir užimtumo stoka, išmokti gyventi darnoje su savimi, būti pilnavertiškam, pažinti savo psichinį pasaulį ir jį susitvarkyti? Apie tai pakalbėti su manimi sutiko dailės ir pasakų terapeutė, taip pat sendraugė ateitininkė Sigita Kučikaitė.

Sigita, neseniai praėjo studentų ateitininkų žiemos akademija apie fizinę ir psichinę sveikatą, kurioje per savo paskaitą-dailės terapijos užsiėmimą minėjai, kad ateitininkai moka save atiduoti, bet turi mokytis ir save pažinti bei priimti. Kodėl tau kilo tokia mintis? 

Greičiausiai taip pasakiau dėl savo pačios patirties. Man teko daug savanoriauti ir pačią supo tokie žmonės, kurie daug darė dėl kitų. Atsimenu save, su kokia jėga tada pasinėriau į savanorystę – tai veikla, kurioje pats daug duodi kitiems ir kiti daug duoda tau, o ir per pačią  savanorystę dažnai galime geriau save pažinti. Tačiau galime ir perdegti. Labai greitai ir labai paprastai. Kai dirbdavau Jaunųjų ateitininkų Berčiūnų vasaros stovyklose, būdavo toks juokas tarp vadovų, kad jeigu sudėtume dvi nuotraukas, kaip vadovas atrodo pirmą stovyklos dieną ir kaip paskutinę, tai būtų matyti labai drastiškas skirtumas ir jeigu staiga, antrą stovyklos dieną pajustum tokį nuovargį, kokį jauti dešimtą, tai turbūt pagalvotum, kad visai tau blogai su sveikata. Vaikų stovyklose susirinkdavo kompanija žmonių, kurie labai daug savęs dovanodavo, tačiau kartais visiškai savęs netausodami. Iš vienos pusės, tai yra labai gražu, tai – labai didelė dovana kitiems, bet su ta patirtimi, ateina ir supratimas, kad reikia save labiau pasaugoti. 

Dabar galvoju, esame dėkingi turėdami tokią organizaciją kaip ateitininkai, kur galime dirbti su mielais žmonėmis ir kurti prasmingus dalykus. Kita vertus, negalime savęs ir visiškai išsunkti.

Nes galiausiai, iš tuščios stiklinės, nieko neįpilsi… Bet, kad galėčiau save pasaugoti, turiu save labiau pažinti –  kad žinočiau, kuriose srityse turiu save pasaugoti. 

Ką tau reiškia save pažinti ir save priimti?

Aš manau, kad savęs  pažinimas yra procesas. Neįmanoma pažinti save pilnai, tai – nuolatinė kelionė. Suprasti, kad aš esu, būtų pirmas žingsnis. Taip pat suprasti, kur link aš keliauju, koks yra mano tikslas. Save priimti – tai suvokti, kad esu netobulas. Negaliu tapti tobulu nepaisant to, kad manyje yra siekis tobulėti. Tačiau reikia atrasti, kad ir su savo ribotumu aš galiu gyventi. Kitas momentas – atpažinti ir tinkamai atskleisti savo talentus. Aišku, yra pagunda tobulintis visą gyvenimą ir nesidalinti savo talentais, kol nepasiekiau „Everesto viršūnės“. Tad savęs priėmimas ir yra nuostata, kad gyvenime jau kažką esu pasiekęs ir tuo galiu dalintis su kitais, priimdamas ir savo mokančią dalį, ir savo nemokančią dalį. 

Nors negalime savęs pažinti galutinai, bet turime gaires, savęs pažinimo link. Anksčiau minėtos akademijos metu užsiminei apie pilnaverčio žmogaus pentagramą, gal gali ją pristatyti? 

Yra tokia teorija, kad mes save tobuliname penkiose srityse (galūnėse). Tai – galva, dvi rankos ir dvi kojos. Galva – mūsų intelektualioji dalis, tai visas mūsų mąstymas. Viena ranka – socialinė dalis, tai mūsų santykiai su draugais, bendradarbiais. Svarbu žmogų pamatyti kaip socialią būtybę, nes jei jį atskiri nuo visuomenės, jis nebeturi adekvataus savivaizdžio – nėra, kas galėtų jam pasakyti, kur jis save nuvertina, o kur – pervertina. Kita ranka – mūsų jausmų pasaulis, artimiausias meilės santykis, tai – ryšiai su savo partneriu ir šeimos nariais. Galiausiai, kojos – tvirčiausi žmogaus pamatai. Viena koja – mano fizinis kūnas, į kurį įeina mūsų sveikata, sportas, miego higiena, visi fiziniai poreikiai, finansinis stabilumas taip pat. Kita koja – tai dvasinis pasaulis. Jam priklauso mano tikėjimas, vertybės ir gyvenimo prasmė – paskutinis momentas čia yra svarbiausias. Taip pat įdomu, kad šios teorijos autorius Seržas Gingeris įvardino, jog humoras, juokas, šypsenos, staiga vienu metu priverčia veikti visas penkias sferas. 

Tai pirmas žingsnis, susigrąžinti pilnavertiškumą, galėtų būti tiesiog nusišypsoti kitam žmogui?

Taip, nusišypsoti, nusijuokti. Nes tada ir sukuriamas socialinis ryšys, ir išgyveni džiaugsmą, ir mano fizinis kūnas aktyviai įsijungia, ir mano gyvenimas įgauna prasmę. Be to, ne veltui sakoma, kad geras humoro jausmas – aukšto intelekto žmogaus ženklas, juk gerą bajerį sugalvoti reikia nemažai proto pastangų!

Bet visgi, ar negali nutikti taip, kad atsiradus poreikiui imsime tvarkyti visas penkias tavo minėtas žmogaus sferas, ilgainiui aptiksime savyje vis daugiau problemų, nebežinosim, kaip viską sutvarkyti, ir vėl tam tikra prasme perdegsim?

Perdegti iš tikrųjų galima labai greitai. Negaliu, visko pakeisti taip greitai, tai turėtų vykti tik mažais žingsneliais ir greičiausiai tik po vieną ar dvi sferas vienu metu, ne daugiau. Šitoje vietoje ir įsijungia  tas momentas priimti save: priimu savo ribotumą ir imu darbuotis ten, kur jaučiu didžiausią trūkumą. Gal man šiuo  metu labiausiai trūksta miego ir turiu susitvarkyti miego higieną, pradžiai atsisakant feisbuko naršymo prieš einant užmiegant?

Nuotr. Taylor Young, Unsplash.com

Minėjai, kad kiti žmonės mums padeda pažinti save. Bet juk pasitaiko atvejų, kai jaučiamės blogai ir nenorime atsiverti net draugams, artimiesiems, neleidžiame prisiliesti prie savo „blogų emocijų“. Įsivaizduoju, kad tai galėtų liesti ypač uždaresnius žmones, mažiau ekstravertus. Ar mes kartais galėtume save vertinti, kad jaučiamės taip, kaip neturėtume jaustis ir ar galime kažkaip nuvyti šalin tą blogą savijautą, nepasidalinę su kitais?

Pats klaidingiausias dalykas yra „kaip mes turėtume“ jaustis. Blogų emocijų nėra, svarbu yra tai, ką nusprendžiu daryti su jomis. Kiekviena emocija savyje turi labai daug energijos. Visgi tas pats pyktis gali būti griaunanti jėga: galėčiau viską aplink išdaužyti ir niekas nepaneigs – tame geste būtų išties labai daug energijos. Bet kita vertus – tai gali būti ir kurianti jėga: aš matau kažkokią neteisybę, kaip neturėtų būti, manęs tai netenkina, manyje sukyla pyktis ir aš iš to semiuosi jėgų eiti toliau ir kažką keisti. Jei, pavyzdžiui, savyje labai užspaudžiu, nuslopinu pykčio emociją, jos energija tampa tokia didelė, kad ji ima mane „sprogdinti“ iš vidaus, ir jeigu labai ilgai tai kaupsiu, galiausiai, atsiras koks nors žmogus, kuris taps paskutiniu lašu mano pykčio sklidinoje taurėje, ir visa tai išsilies ant jo. Todėl mano užduotis yra surasti būdų, kaip tinkamai išlieti emocijas, kad tai netaptų destruktyvia jėga. Taigi visų pirma, aš turiu įvardyti, ką aš jaučiu, nors tai ne visada yra lengva. Vien pasakymas „aš pykstu“ suteikia aiškumo tiek man pačiam, tiek kitam. Tada pradedu suprasti, kas vyksta, kodėl, pavyzdžiui, esu prakaituotais delnais ir visas drebu. O tada žiūrėti, kur tą energiją panaudoti: kartais padeda tiesiog išeiti pasivaikščioti, arba šokti, muziką pasileidus, bėgioti, dviračiu pasivažinėti. Ypač negatyvi energija ateina su didele jėga, todėl ją geriausia išlieti per fizinį veiksmą, tos iškrovos natūraliai norisi. O draugų mums reikia visada. Kuo tikresnių, artimesnių, brangesnių. Tokių, kuriems galima paskambinti bet kada. Ir paliūdėti kai sunku, ir pasidžiaugti kai gerai, ir kad išklausytų kai pykstame ant viso pasaulio, kai kas nors vyksta ne taip, kaip mes to norime. Aišku, kai išgyvename krizes, jaučiamės „užstrigę“ savo situacijose, pasimetę ir nebežinome, kur ir kaip toliau judėti, tuomet jau prireikia ir profesionalios, psichologų, psichoterapeutų, pagalbos.

Akademijos metu davei dalyviams užduotį nupiešti šiuo metu kankinančią problemą ir perduoti savo piešinį kitiems dviem žmonėms, kad jie papildytų piešinį. Ar išties kiti žmonės gali mums padėti išspręsti mūsų problemas, net jei jos pavaizduotos labai konceptualiai, abstrakčiai? 

Yra toks pasakymas, kad kiekviena problema turi bent viena išeitimi daugiau, nei aš pats galiu pamatyti. Vadinasi, jei matau tik dvi galimas išeitis – būtinai yra ir trečia. Jei matau tik vieną – yra ir antra. Ir jei visai nematau išeities – bent viena tikrai yra. Konkreti tavo minėta užduotis yra vienas iš būdų pamatyti situaciją plačiau, kitais kampais. 

Nuo ko pradėti patartum žmogui, kuris jaučiasi gyvenantis nepilnavertį gyvenimą ir nori atstatyti savyje prarastą harmoniją?

Pirmiausia, reikėtų įsivardinti dalykus, kuriuos darau gerai, įsivardyti, savo stiprybes. 

Būtinai pradėti nuo savo pozityviosios pusės?

Būtinai, nes pozityvioji pusė yra mūsų resursas. Jeigu sunku surasti tai, ką darau gerai, galiu prisiminti sudėtingus gyvenimo momentus ir kas man tada padėjo. Į ką aš galiu atsiremti, kur yra tos mano mažos sėkmės? Vieniems tai – knygos, kitiems – santykis su konkrečiu žmogumi, kitiems – dar kiti dalykai. Visa tai yra mano stiprybės ir jau vien galvojimas apie tai pakelia dvasią, nes žinau, kad kažkada, kai man buvo sunku, aš iš to „išlipau“. Taip pat jeigu pats netikiu, kad kažką darau gerai, gal yra koks nors žmogus, kuris man sako, ką darau gerai? Kartais būna, mes taip save nuvertiname, kad net negirdime, ką mums sako aplinkiniai, tad įsiklausykim. Man sunku save priimti tokį, koks esu, bet pradžioje turiu pradėti priimti tą savo dalį, kuri daro kažką gerai.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 2-ajame numeryje)

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.