Karantino situacija pakeitė mūsų judėjimo įpročius, galimybes ir tempus. Negalime ne tik keliauti į kitas šalis, tačiau keičiasi ir paprastas, kūniškas judėjimas. Rytais netoliese esančia Antakalnio gatve rieda pustuščiai troleibusai, nes niekas neskuba į darbus, mokyklas, universitetus. Niekas iš viso niekur neskuba. Paskelbus karantiną žmonės socialiniuose tinkluose ėmė džiaugtis pagaliau paskaitysiantys knygų mugėje nusipirktas knygas, turėsiantys laiko namams ir maisto gamybai, rašantys – rašymui. Taigi, rodos, įgavome labai daug laisvės daryti tai, kam nerasdavome laiko savo skubančioje kasdienybėje, tačiau praėjus kiek laiko ėmė daugėti įrašų, kad sunku susikaupti, norisi tik nuobodžiauti. Tai gal visgi esame namuose įkalinti belaisviai? Mane karantino metu ištiko dvi neįprastos kelionės: viena – per savo kambarį su visomis jo knygomis, daiktais, prisiminimais, kita – į tuščią ir tylų miestą.
Kelionė į miestą
Pirmąsias dvi karantino savaites praleidau savo namuose išeidama tik į šalia esantį mišką arba pasivaikščioti Neries pakrante. Iki šiol nevertinau šio savo namų privalumo – žinojau, kad būti šalia gamtos nuostabu, tačiau niekada nerasdavau laiko ilgiau pabūti namie ir eiti pasivaikščioti aplink. Taigi dabar puiki proga apeiti didelį mišką, susipažinti su visais jo takais, kalnais ir nuo jų atsiveriančiu, rodos, nutolusiu tolimo Vilniaus vaizdu.
Vieną dieną su nostalgija prisiminiau saulėtas vasario dienas, kurių popietėmis Lukiškių aikštėje ar Bernardinų sode gurkšnodavau kavą. Pagalvojau, kad šiomis dienomis tikriausiai nerasčiau kur įsigyti nė kavos, nė būtų malonu ar jauku ją gerti mieste. Juk netgi neturėčiau ko pakviesti drauge. Supratau, kad net neįsivaizduoju, kas dabar dedasi mieste, juk Vilnius būnant namuose atrodo toks tolimas, lyg žiūrėčiau į jį nuo to aukšto kalno, esančio mano miške. Smalsumo pagauta išsitraukiau dviratį ir leidausi į vakarėjantį miestą. Pirmiausiai, kaip įprasta, pasukau link universiteto norėdama pamatyti tuščius centrinių rūmų kiemelius, gal net kur nors tupintį filologyno katiną (Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas turi neįprastą gyventoją – katiną, vardu Vincas. Jis nuolat slampinėja po universiteto ansamblį). Tuščiame bibliotekos kieme išvydau, kad kiemelių vartai užverti ir užrakinti – niekas ten nesilanko, studentai mokosi, o dėstytojai moko namuose, nėra ko ten eiti ir pavieniams pakeleiviams.
Nulipusi nuo dviračio lėtai žingsniavau kitomis gatvėmis. Jos buvo visiškai tuščios. Per pusvalandžio pasivaikščiojimą sutikau vos penkis žmones, pro šalį pravažiavo keletas automobilių. Buvo piko metas – 17 valanda. O tokiu metu Vilniuje būna pats judėjimas. Žmonės skuba, nepaliauja automobilių signalais priminti vieni kitiems, kad reikia nežiopsoti, važiuoti greičiau. Dabar – tuščios gatvės, uždarytos kavinės ir parduotuvės, dideliais užrašais ant durų skelbiančios, kad karantino metu nebedirba, rodos, kuždėjo man, kad neturėčiau čia būti. Gatvės tyla tiesiog spengė ausyse, tad įsijungiau ausines ir ėjau toliau klausydamasi muzikos. Kai kurios kavinės veikė siūlydamos kavą ar pietus išsinešti, visi jų staliukai buvo apjuosti „Stop“ juosta, man praeinant jose nebuvo klientų, tik medicinines kaukes dėvintys darbuotojai. Kažin, kiek puodelių kavos jie parduoda per dieną?
Kažkodėl norėjosi eiti sparčiau, nestoviniuoti, susikoncentruoti į kelią, o ne į tai, kas yra aplink. Niūrios ir nykios buvo visų parduotuvių vitrinos, nesinorėjo į jas žiūrėti. Stebėjau tik pastatus ir kelią, kuriuo einu. Galvojau, kad Vilnius man yra pilnos jo gatvės, kartais erzinantis miesto triukšmas, laimė atrandant laisvą pamėgtą suoliuką Bernardinų sode, galimybė parašyti kelioms draugėms, kurios visada sukasi kur nors šalia, ir susitikti su jomis kavos. Dabar man šis miestas svetimas, pastebiu įvairias jo spragas – įtrūkusias seno namo sienas, nemalonų statybų vaizdą, akį rėžiančias spalvingas ir tuščias reklamas. Kas į jas žiūri? Pasidarė kiek slogu. Sėdau ant dviračio, buvo metas grįžti namo.
Kelionė po kambarį
Naršydama internete netikėtai atradau straipsnį apie prancūzų jaunuolį Xavier de Maistre, XVIII a. pabaigoje 43 dienas praleidusį savo kambaryje, nes jam buvo paskirtas areštas dėl nelegalios dvikovos. Atlikdamas namų areštą Xaviero de Maistre parašė knygą ,,Kelionė po savo kambarį“ („Voyage autour de ma chambre“, 1794). Įsiminė straipsnyje pateikta ištrauka, kurioje aprašoma kelionė – jis per kambarį eina prie stalo, norėdamas aplankyti savo senojo draugo laiškus. Pagalvojau, kad prancūzų jaunuolio knyga būtų įdomi šiandieniam žmogui, kasdien keliaujančiam per savo kambarį: nuo daiktų prie atsiminimų, knygų, albumų.
Jei karantinas sutaupo laiko ir priverčia panuobodžiauti, knygos, žurnalai, filmai suteikia galimybę susikurti turiningą laisvalaikį namuose. Mūsų kambariuose yra labai daug kelionės galimybių: knygose, filmuose esantys siužetai veda į jų erdvę ir laiką, vaikystės nuotraukų albumai – į atmintyje išlikusius gyvenimo etapus, baltas popieriaus lapas ir pieštukas primena mums apie dar vienos kūrybinės kelionės galimybę. Kiekvienas daiktas gali turėti istoriją, jame būtinai slypi kažkokia reikšmė.
Kita vertus, kambariuose turime ir kompiuterį, telefoną. Jais naudodamiesi dirbame, mokomės, tačiau juose slypi ir dar daugiau kelionių galimybių. Šįkart man įdomiausios – kultūrinės galimybės. Karantino situacija paskatino įvairias organizacijas viešinti savo turinį internete, todėl dabar galime pasivaikščioti žymiausių pasaulio muziejų bei galerijų koridoriais, stebėti tiesiogines geriausių operų, spektaklių bei koncertų transliacijas, daugelis knygų talpyklų leidžia prieiti prie jų turinio nemokamai, į namų kiną šįkart pakvietė ir didžiausias kino festivalis Lietuvoje – „Kino pavasaris“. Menas prisitaiko prie esamos situacijos, mūsų poreikių.
Vieną vakarą įsijungiau Metropoliteno operos transliaciją. Pagalvojau: ,,Oho, nežinau, ar kada nors gyvenime būsiu nuvykusi į Niujorką ir apsilankiusi šiame operos teatre, o dabar galiu stebėti spektaklį oficialiai man patogiu metu.“ Vėliau susimąsčiau, kad šis sykis, nors peržiūrėjau spektaklį nuo pradžios iki galo, tikriausiai ,,nesiskaito“. Juk sėdžiu ant savo kėdės prie stalo su perkamiausia preke dabar tapusiu drabužiu – patogiomis sportinėmis kelnėmis, gurkšnoju arbatą. Aš nesu operoje, operą tik žiūriu. Tai vienas iš paprastų ir akivaizdžių pavyzdžių, kodėl pasibaigus karantinui skubėsime į teatrus, galerijas, kino teatrus ir bibliotekas. Apie panašius dalykus mąstė ir Walteris Benjaminas garsiajame 1935 metais pasirodžiusiame tekste ,,Meno kūrinys techninio jo reprodukuojamumo epochoje“, kurį prisiruošiau perskaityti karantino metu pasidairiusi po savo lentyną ir nutvėrusi šio autoriaus knygą. Esė jis rašo apie fotografijos ir kino atsiradimą meno lauke, aptaria, kaip šios naujos formos paveikė kitas meno rūšis, lygina aktoriaus poziciją teatre ir kine, analizuoja masinį meno vartotoją. W. Benjamino teigimu, ,,net ir pačiai tobuliausiai reprodukcijai stinga vieno: meno kūrinio Čia ir Dabar, jo unikalios būties toje vietoje, kur jis yra“. Meno kūrinių atsiradimo internetinėje erdvėje reprodukcija laikyti greičiausiai negalėtume, tačiau teiginys atsako į daug klausimų. Meno kūrinio patirčiai svarbus ir tam tikras mūsų elgesys, santykis su aplinka, kurioje esame. Estetinė patirtis stebint operą per savo kompiuterio ekraną yra menkai įmanoma dėl to, kad nei aš, nei spektaklis, nesame ,,Čia ir Dabar“. Todėl iš namų galime su kūriniais susipažinti, į juos žvilgterėti, bet ne juos patirti. Esant savo namų tikrovėje tiek dėmesys, tiek žiūra yra visai kitokia. Taip pat yra nutikę ir su kinu, juk kino teatrai neišnyko atsiradus galimybei filmus žiūrėti internetinėse platformose. Žymus lenkų režisierius Krzysztofas Kieslowskis yra pasakęs, kad kine mes kitaip organizuojame žiūrėjimą nei žiūrėdami tą patį filmą namuose.
Kalbėdamas apie aktorius teatre ir kine minėtos esė autorius pabrėžė, kad kine aktoriai neprisitaiko prie žiūrovų, jie atsiranda vėliau, o teatre – priešingai – žiūrovų ir aktorių santykis yra svarbus. Pagalvojau – įdomu, kaip tiesiogines transliacijas rengiančiuose teatruose jaučiasi aktoriai, žiūrėdami į tuščią salę, nesusilaukdami plojimų nusileidus uždangai. Tiesioginius koncertus iš tuščių salių transliuoja ir muzikos atlikėjai. Savo klausytojus ir žiūrovus jie tegali numanyti, plojimus – įsivaizduoti.
Žinoma, ši situacija primena ir seną kaip pasaulis W. Benjamino šiek tiek aptartą ginčą: ar menas savo turiniu gali / turi reaguoti į visuomenines aktualijas, ar ne? Visada turėjau gana kategorišką nuomonę šiuo klausimu, tačiau dabar supratau, kad pandemijos akivaizdoje, kai truputį neramu ir nejauku, kitaip organizuoju savo skaitymą, renkuosi tam tikras knygas, o kitos visiškai ,,nesiskaito“. Į situaciją reaguoja ir kultūriniai leidiniai, netgi atrinkinėdami grožinės kūrybos publikacijas, karantino situacija Lietuvoje taip pat domisi fotografijos menininkai, įamžinantys žmones anapus jų namų langų, balkonuose, fiksuodami tuščių miestų vienatvę. Taigi, menininkai stebi, fiksuoja ir atranda šiame laike įvairias kūrinio galimybes. Čia ir sustosiu žinodama, kad pasidalinau tik trupiniais galimų patirčių ir pamąstymų, atrastų kelionėje po savo kambarį.
