Kažkada dar Seneka yra sakęs, kad didžiausias šaunumas – nepralieti niekieno kraujo, garantuoti ramybę visam pasauliui ir savo amžiui. Šias senovės išminčiaus mintis prisiminiau dabar, kai visi mes išgyvename nesaugumo jausmą, kai juntame, kad mūsų mintys, projektai ir idėjos apie rytojų yra labai trapūs, kai realiai pajutome, kad tai, kuo vylėmės, yra trapu ir ribota. Natūralu, jog sudėtingos situacijos, sudėtingi laikai skatina žmones perkratyti praktiškai visą savo ligšiolinę laikyseną. Stebiu žmonių nuotaikas, būsenas. Džiaugdamasis ne tik pačiomis gražiausiomis pagalbos bei broliškumo idėjomis, be abejo, kaip ir kiekvienas visuomenės narys, patiriu tam tikrą iškritimą iš saugios zonos.
Todėl ir kyla klausimas, kaip šias sudėtingas situacijas išgyventi krikščioniui. Krikščionybės esmė – bendruomeniškumas. Jau pirmosiomis dienomis, iš karto po Jėzaus kančios ir Prisikėlimo, apaštalai rinkosi draugėn. Jie buvo kartu, nors aukštutinio kambario durys buvo užrakintos. Buvo kartu, nepaisant širdies drebulio ir vis pasitaikančių gandų apie prasidėjusius persekiojimus Jeruzalėje. Tos patirties mes neturime pamiršti. Tiesiog būti kartu ir melstis. Juk besimeldžiant nužengė Šventoji Dvasia, pripildžiusi kuklias žmonių širdis drąsos. Tad ir šių laikų išbandymus mes tikrai atremsime būdami kartu, melsdamiesi ir pasitikėdami. Šiuo metu ne mažiau svarbi ir mūsų laikysena – žvilgsnis, daugiau nukreiptas į dangų nei į įvairius laikinus dalykus. To ramaus žvilgsnio taip pat reikia. Galbūt klausite, kodėl? Man atrodo, priešui naudinga mūsų vidinė destrukcija, baimė. Daug daugiau pasieksime laikydamiesi ramiai, nesiduodami išblaškyti.
Tačiau ta ramybė nereiškia abejingumo. Anaiptol. Krikščionis turi dėti visas pastangas visokeriopai – tiek materialiai, tiek intelektualiai – gindamas savo Tėvynę. Juk nėra brangesnio dalyko nei laisvas žemės, kurioje gimėme, centimetras.
Abejoju, ar krikščionimi galima vadintis bijant aukotis, bijant kryžiaus. Einant skausmingu keliu visada einama su Kristumi.
Tvyrant įvairiems suspaudimams, svarbu suvokti, kad kovojama ne vien tik fiziškai. Vyksta ir dvasinės kovos. Todėl svarbu atsiduoti Viešpaties globai, Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimui. Dar Fatimoje Marija per savo apsireiškimus kvietė melsti taikos ir atgailos, o visa pasaulį ir ypač Rusijos tautą paaukoti Jos Nekalčiausiajai Širdžiai.
Popiežius Pijus XII 1942 metais visą pasaulį pavedė Švenčiausiajai Mergelei Marijai:
„Šventojo Rožinio Karaliene, Krikščionių Pagalba, žmonijos Prieglauda, visų Dievo kovų laimėtoja! Su malda puolame ant kelių prie Tavo sosto, būdami tikri, kad ne dėl tariamųjų savo nuopelnų, bet vien dėl begalinio Tavo motiniškos Širdies gerumo išprašysime pasigailėjimo, gausime malonių ir reikiamos pagalbos bei apsaugos šio meto nelaimėse. Šią baisią žmonijos istorijos valandą mes pavedame ir aukojame save Tau, Tavo Nekalčiausiai Širdžiai, ne tik kartu su mistiniu Tavo Jėzaus Kūnu – su šv. Bažnyčia, kuri daugybėje vietų kenčia, plūsta kraujais ir yra visaip varginama, bet kartu su visu pasauliu, kurs, būdamas savo nedorumo auka, yra draskomas žiaurių nesutarimų ir skęsta neapykantos gaisruose.
Tave jaudina siaubingas medžiaginis ir dorovinis sunaikinimas, didžiausi tėvų ir motinų, sužadėtinių, brolių bei nekaltų kūdikių skausmai ir išgąsčiai, didelė daugybė pačiame žydėjime nutrauktų gyvybių, daugybė pasibaisėtinose žudynėse sudraskytų kūnų, daug sielų, iškankintų ir merdėjančių, daug esančių pavojuje amžinai pražūti. Gailestingiausioji Motina, išmelsk mums iš Dievo taiką! Pirmiausia išprašyk mums tų malonių, kurios paruošia, sukuria ir išsaugoja taiką. Taikos Karaliene, melskis už mus ir duok kariaujančiam pasauliui taiką, kurios ilgisi tautos, taiką, paremtą Kristaus meile, teisingumu ir tiesa. Duok pasauliui ginklų taiką ir širdžių taiką, kad įsigalėjus tvarkai plistų Dievo Karalystė.
Imk savo globon netikinčius ir tuos, kurie dar tebeklaidžioja mirties tamsybėse. Suteik jiems taiką ir padaryk, kad ir jiems užtekėtų tiesos saulė, kad ir jie kartu su mumis galėtų giedoti vieninteliam pasaulio Išganytojui „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje taika geros valios žmonėms!“ Duok taiką ir dėl klaidų ar nesutarimų atsiskyrusioms tautoms, ypač toms, kurios jaučia Tau nepaprastą pamaldumą, kurių gyventojų gryčiose buvo laikomi pagarboje Tavo garbingi paveikslai, šiandien gal paslėpti, laukiant geresnių laikų. Duok joms taiką ir grąžink jas atgal į vieną Kristaus avidę, po vienu tikru Ganytoju.
Išmelsk ramybę ir tikrą laisvę taip pat šv. Dievo Bažnyčiai. Sulaikyk nuolat besiplečiantį naujos pagonijos tvaną. Pažadink tikinčiuosius mylėti skaistumą, kurstyk juose krikščioniško gyvenimo dorybes ir apaštališką uolumą, kad Dievą mylinčiųjų bendruomenė augtų nuopelnais ir skaičiumi.
Pagaliau, kaip Tavo Jėzaus Širdžiai buvo paaukota Bažnyčia ir visa žmonija, kad Ji visa jų viltis būtų joms pergalės ir išsigelbėjimo ženklas ir laidas, lygiai tokiu pat būdu, mūsų Motina ir Pasaulio Karaliene (…).”
Marijos užtarimo visam pasauliui meldė ir šventasis popiežius Jonas Paulius II. O ir mūsų Tėvynė Lietuva svarbiais istorijos momentais ne kartą buvo pavesta Švenčiausiosios Jėzaus Širdies globai, Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimui. Turbūt kiekvienas dar prisimename, kaip prieš keletą metų Trakų Dievo Motinai Lietuvos vyskupai pavedė globoti Tėvynę prašydami, kad atsispirtume dabarties pagundoms, kad mūsų vaikai užaugtų dorais ateities kūrėjais, kad jaunimas nepristigtų drąsos ieškoti savo kelio ir gyvenimą statyti ant tvirtų Evangelijos pamatų, kad ligoniai taptų mums visiems artimo meilės ženklu, o sutuoktiniai liudytų visa apimančia meilę.
Kiekvienos šalies pavedimas Švenčiausiosios Mergelės Marijos globai reiškia, kad visą savo žmogiškumą, visas savo pastangas išsaugoti taiką ir kurti ateitį mes patikime Tai, kuri, viską sudėjusi į Viešpaties rankas, yra vainikuota kaip Dangaus ir žemės Karalienė. Tad šiomis dienomis nepamirškime rožinio. Melskimės už taiką, nes malda galime pasiekti tai, ko niekad nepasieksime rankomis.
Šias mintis noriu pabaigti labai prasmingu kunigo Petrio Liperto priminimu, kad ant vartų, kurie veda prie Dievo, yra užrašas „Ecce homo“. Matydami šio užrašo atspindį vieni kituose, išgyvensime – baigsime – visus karus ir suspaudimus…
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2022-ųjų 1-ajame numeryje)
