Eliziejus ir Magdalena Draugeliai: brolis ir sesuo, pakeitę Lietuvą

Tarpukario Lietuvos stebuklą – ne tik sugebėjimą paskelbti nepriklausomybę ir ją apginti sudėtingomis geopolitinėmis aplinkybėmis, bet ir suklestėti kultūriškai, ekonomiškai – galime suprasti tik žvelgdami į asmenybes.

Jauni žmonės, kurių tėvai ir seneliai dar matė caro priespaudą bei spaudos draudimą, išaugo ne tik be galo vertindami mokslą, bet ir svajodami apie laisvę, todėl atsiradus pirmosioms jos properšoms – galimybėms laisviau organizuotis, dirbti visuomeninį darbą – jie nedvejodami to ėmėsi visomis jėgomis.

Skaitydami anų dienų, ypač nepriklausomybės išvakarių ir pirmojo dešimtmečio, atsiminimus randame juose daugybę optimizmo ir nuoširdaus rūpinimosi savo valstybe bei jos žmonėmis. Neatsitiktinai daugelis amžininkų pabrėžia nesiekę žinomumo ar apskritai neplanavę imtis visuomeninio darbo, tačiau to reikėję jaunai valstybei – šio vienintelio argumento pakako veržlioms, entuziazmo kupinoms širdims.

To laikmečio žmonės, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, pasižymi dideliu pareigos jausmu, noru lavintis ir augti kartu su Lietuva, drąsa siekti ir kurti, taip pat troškimu įvairiausiomis formomis – tiek dvasiškai, tiek kultūriškai, politiškai, ekonomiškai – išsivaduoti iš jungo, apie kurį buvo girdėję iš vyresnių savo artimųjų.

Atrodo, jog tuo metu, nukritus jungo grandinėms, kaip iš gausybės rago pasipylė malonė po malonės, talentas po talento – kažin kada dar turėsime tokį malonės laiką mūsų šaliai, kai vienu metu tūkstančiuose Lietuvos kaimų gimė šviesūs, be galo talentingi žmonės, auklėti taip, kad pirmiausia siekė gero ne sau, o kitiems. Tai buvo Dievo Dvasios ir Jo gailestingumo išsiliejimas ant mūsų per amžius krauju sumirkusios žemės.

Neretai pasitaikydavo, kad vienoje troboje, vienoje šeimoje išaugdavo net ne po vieną, bet ir po kelis ypatingai pasižymėjusius žmones. Taip nutiko ir su Draugeliais, kurių stiprų pėdsaką randame ne tik ateitininkijos ištakose, bet ir Lietuvos valstybės kūrybos darbe. Jų pavyzdys aktualus ir šiandien, kai išgyvename autoritetų krizę. Šių dviejų žmonių – brolio ir sesers – autoritetą ir indėlį sunku paneigti. Jie įkvepia žavėtis darbu, atsidavimu, pareigingumu, rūpesčiu savo artimu ir tėvyne. Jų darbai aukso raidėmis įrašyti mūsų nepriklausomybės istorijoje. Ir nors tų darbų gerokai daugiau, nei galėtume sutalpinti į straipsnį, čia leiskite praskleisti bent keletą jų spalvingos ir turiningos veiklos aspektų. Tegul jų šviesus atminimas padeda ir šiandien dirbti ir kovoti dėl Lietuvos.

1991. Eliziejus Draugelis – ateitininkų organizacijos steigėjas, vienas pirmųjų faktinių „Ateities“ redaktorių.

Ateitininkijos ištakomis laikoma Marijampolės priemiestyje, Degučiuose, tautinio atgimimo puoselėtojų Draugelių namuose 1910 m. įvykusi vadinamoji Degučių konferencija, kurią sušaukė Eliziejus Draugelis, tuolaik ėjęs Maskvos lietuvių katalikų studentų draugijos „Rūta“ pirmininko pareigas.

Amžininkų atsiminimai rodo, kad kukliame Draugelių namelyje dalyviai mėgino sutilpti vengdami caro žandarų dėmesio. Eliziejaus ir jo sesers Magdalenos Draugelytės (vėliau Galdikienės), būsimos žymios ateitininkės ir visuomenės veikėjos, tėvas Petras Draugelis buvo mokytojas. Nepaisydamas draudimo jis mokė vaikus rašyti lietuviškai, platino uždraustą lietuvišką spaudą, taigi, saugotis buvo ko, tačiau P. Draugelis drąsiai skatino ir palaikė patriotines nuotaikas šeimoje, leido konferenciją rengti savo namuose.

Eliziejus Draugelis // Wikipedia.org

Kaip kultūros žurnale „Aidai“ (1990 m. Nr. 4 ir žurnalo interneto svetainėje aidai.eu) yra pateikęs Pranas Zundė, Magdalena Draugelytė-Galdikienė savo laiške P. Maldeikiui šį įvykį aprašė taip: „1910 m. vasarą tikrai įvyko Draugelių namely, Marijampolės priemiestyje Degučiuose, mokslus einančio jaunimo susirinkimas; jį sušaukė Maskvos liet. kat. studentų „Rūtos“ draugijos pirmininkas E. Draugelis. Jame dalyvavo tos draugijos nariai ir vyresniųjų klasių gimnazistai. Aš jau buvau baigusi gimnaziją ir taip pat dalyvavau jame. Prisimenu, kad susirinkusių buvo nemaža, ir visi negalėjo sutilpti darbo kambaryje, reikėjo laikyti duris atdaras į prieškambarį, kad visi galėtų sekti pasitarimų eigą. Buvo svarstyta reikalas suburti lietuvius katalikus moksleivius ir studentus į vieną organizaciją. Tuo tikslu aptarta veikimo gairės ir pavesta išrinktiems asmenims vadovauti tam darbui.“

Greta šių Magdalenos atsiminimų P. Zundė pateikia ir paties Eliziejaus Draugelio laiško ateitininkams ištrauką, kurioje rašoma, jog būrelis lietuvių katalikų moksleivių, studentų ir klierikų dalyvavo Degučių konferencijoje: „Mano tėvų namelyje Marijampolės priemiestyje, kuomet dalyviai parinko Pr. Dovydaitį, mane ir K. Bizauską suredaguoti lietuvių katalikų moksleivių-studentų veikimo programą, kas vėliau ir buvo atlikta.“

Kun. Mykolas Krupavičius, E. Draugelio kvietimu dalyvavęs toje konferencijoje, savo atsiminimuose liudija ten sutikęs nemažą būrį studentų, apie 20–30 žmonių. Pasak jo, Eliziejus Draugelis susirinkimą pradėjo trumpu žodžiu ir pakvietė pirmininkauti Praną Dovydaitį, kuris išreiškė nuogąstavimą, kad moksleiviškas žurnalas „Aušrinė“ vysto plačią antikatalikišką veiklą, todėl atėjęs laikas tikintiems moksleiviams bei studentams organizuotis ir leisti savo leidinį. Konferencija nutarė steigti lietuvių katalikų studentų ir moksleivių organizaciją, leisti žurnalą, kurio pavadinimas pasiskolintas iš K. Bizausko ranka kurto laikraštuko „Ateitis“, o pati organizacija pavadinta ateitininkais. P. Dovydaitis išrinktas pirmininku, nutarta surasti „Ateities“ leidėją.

1911 m. vasario mėnesį pasirodė pirmasis „Ateities“ numeris, jo pirmaisiais faktiniais redaktoriais tapo P. Dovydaitis ir E. Draugelis. Pirmasis rūpinosi mokslo skyriumi ir religiniais klausimais, antrasis redagavo beletristiką ir ateitininkų kuopų gyvenimo kroniką. Tai buvo pati pradžia leidinio, kuris šiandien sėkmingai eina – tiesa, su nedideliais pertrūkiais istorijos audrose – daugiau nei šimtą metų.

Žvelgdamas iš tolimos perspektyvos, M. Krupavičius savo atsiminimuose apibendrina didelį ateitininkijos nueitą kelią nuo Draugelių trobelės iki visą Lietuvą apimančios organizacijos: „Ateitininkija Nepriklausomai Lietuvai davė ir spalvą, ir kryptį. Ateitininkai per eilę metų vadovavo savo Nepriklausomai Tėvynei. Įdomu palyginti: pirmais ir antrais ateitininkų atsiradimo metais konferencijos būdavo rengiamos kukliame ir mažame Draugelių namelyje Marijampolės priemiestyje Degučiuose. Lengvai ten sutilpdavom. Ten būdavo mūsų drąsūs užsimojimai popieriuje fiksuojami nutarimų ar planų pavidale, ten būdavo nustatyti veiklos metodai ir strategija. Iš kuklių ir mažyčių Draugelių namelių išaugo didingi ateitininkų rūmai. Kukli ateitininkų šeimynėlė, kuri, privengdama žandarų akies, tilpo mažoj trobelėj, dabar išaugo į tokį milžiną, kad kiekvienas metinis suvažiavimas Kaune, Palangoje ar kur kitur, būdavo Lietuvai didelis įvykis, kuriuo susidomėdavo ir miestų gyventojai, ir valdžia, nepaisant to, ar ji būtų buvus palanki ateitininkų sąjūdžiui, ar ne.“

Lietuvos ministrų kabinetas, 1920 05 15. Sėdi (iš kairės): valstybės kontrolierius Justinas Zubrickas, teisingumo ministras Liudas Noreika, ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, švietimo ministras Juozas Tūbelis, vidaus reikalų ministras Eliziejus Draugelis // Epaveldas.lt

1969 m., jau gyvendamas San Paule, Brazilijoje, Eliziejus Draugelis žurnalui „Į Laisvę“ taip prisiminė ateitininkijos pradžią ir jaunimo nuotaikas anuo pakiliu metu: „Buvau anuomet politinis veikėjas ne iš pašaukimo, ne kaip specialistas, baigęs specialius politinius ir visuomeninius mokslus – gyvenimas privertė stoti į Lietuvos atstatytojų gretas. Siekiant man mokslo, Lietuva buvo žiaurioje carų vergijoje. Reikėjo ruoštis kovai prieš okupantą ir jo užmačias. Jau tėvo pradžios mokykloje (mano tėvas buvo tos mokyklos mokytojas) aš ir mano draugai svajojome apie nepriklausomą Lietuvą, planavome ir ruošėmės kovai prieš pavergėją. Studentavimo laikais visi susipratę lietuviai – tiek ateitininkai, tiek aušriečiai, tiek „neapsisprendusieji“ – buvo įsijungę į Lietuvos laisvinimo darbą. <…> Anuomet, prieš nepriklausomybės atgavimą, veikėme savo krašte ir buvome savo tautiečių stiprinami. Tada neviliojo mūsų jokie titulai, nelaukėme jokios padėkos už darbus bei darbelius, kuriuos teko mums atlikti.“

Parengta pagal kultūros žurnale „Aidai“ (1990 m. Nr. 4 ir interneto puslapyje aidai.eu) skelbtą Prano Zundės straipsnį „Kazys Bizauskas: brandos metai“. Taip pat remiantis Mykolo Krupavičiaus knyga „Atsiminimai“ (išleista Lietuviškos knygos klubo 1972 m. Čikagoje), skelbiama interneto svetainėje prodeoetpatria.lt. Galiausiai cituojama pokalbio su dr. Eliziejumi Draugeliu ištrauka iš JAV leisto žurnalo „Į Laisvę“ straipsnio „Suaktyvinta kova dėl Lietuvos laisvės“ (1969.VII.6). Teksto rengimą parėmė Lietuvos kultūros taryba.
1926. Magdalena Draugelytė-Galdikienė – Antrojo Seimo vicepirmininkė. Tai aukščiausias moters užimtas valstybinis postas tarpukario Lietuvoje.

Mokytoja, politikė, visuomenininkė, kilusi iš lietuvybę puoselėjusios šeimos – jos tėtis spaudos draudimo laikotarpiu platino lietuvišką spaudą, mokė lietuvių kalbos, visi vaikai siekė mokslo ir tapo mokytojais, gydytojais, politikais, aktyviai besirūpinusiais šalies atstatymu ir suklestėjimu.

Magdalena tapo mokytoja, tačiau šalia to aktyviai kibo į visuomeninės veiklos barus. Pedagogikos studijas baigė Peterburge, o grįžusi į tėvynę ėmėsi kurti Lietuvos katalikių moterų sąjungą, tapo jos pirmininke, ypač rūpinosi mergaičių doriniu ugdymu, siekė padėti joms išsimokslinti, todėl su bendražygėmis steigė namų ūkio ir amatų mokyklas. Taip pat tapo pirmąja žurnalo „Moteris“ redaktore. Galdikienės vadovaujama katalikių moterų organizacija sparčiai plėtėsi visoje Lietuvoje, iš viso buvę susikūrę per 500 skyrių.

Magdalena Galdikienė // Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotrauka

Savo gyvenimu ir veikla ji rodė pavyzdį mergaitėms ir moterims, kovojo už moterų galimybes lygiomis teisėmis dalyvauti valstybės gyvenime ir darbuotis jos labui.

Įspūdingi jos, kaip politikės, pasiekimai. Nors ir pirmieji parlamento rinkimai – į Steigiamąjį Seimą – jau buvo atviri balsuoti ir dalyvauti moterims (suteikta rinkimų teise moterims aplenkėme net JAV ir Prancūziją), į tarpukario Lietuvos seimus moterų pateko mažuma. Pasak LR Seimo Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus darbuotojos istorikės Vilmos Akmenytės-Ruzgienės, „iš viso penkiose 1920–1940 metų Lietuvos Respublikos Seimo kadencijose tautos atstovo pareigas ėjo 319 Lietuvos Respublikos piliečių, iš jų tik 11 buvo moterys.“ Būdama šiame siaurame rate, M. Draugelytė-Galdikienė sėkmingai dirbo net keturiuose Seimuose iš eilės: Steigiamajame Seime, I, II ir III. Istorikės V. Akmenytės-Ruzgienės teigimu, „1925 m. rugsėjo 25 d. Magdalena Galdikienė buvo išrinkta Seimo Prezidiumo nare. Ji ėjo Antrojo Seimo antrojo sekretoriaus pareigas, o 1926 m. kovo 5 d. užėmė Antrojo Seimo antrojo vicepirmininko pareigas. Tai buvo didžiulis laimėjimas, palyginti su tuo, kokios nesėkmingos moterims buvo pastangos užimti kitus aukščiausius valstybės postus. <…> Seimo Prezidiumo nare yra buvusi vienintelė moteris – Magdalena Galdikienė. Seimo antrojo vicepirmininko pareigos – tai aukščiausias valstybinis postas, kokį yra tekę užimti moteriai 1918–1940 metų Lietuvoje.“

Tai itin svarbus pavyzdys, pamažu keitęs anų laikų visuomenės supratimą apie moters vaidmenį ir pralaužęs ledus kitoms moterims siekti svarbių visuomeninių bei politinių pozicijų, dalyvauti priimant valstybinės reikšmės sprendimus. V. Akmenytė-Ruzgienė atkreipia dėmesį, kad nors moterys teisę balsuoti įgijo be jokių didesnių kovų, tačiau tylaus pasipriešinimo jų dalyvavimui politikoje visuomenėje visgi būta. Tai įrodo ir vykstant Steigiamojo Seimo rinkimams Prezidento bei Ministro Pirmininko išplatintas atsišaukimas, raginęs atliekant pilietinę prievolę paisyti lyčių lygybės: „Įsidėmėkite: pirmą kartą Lietuvoje įgijo moteriškė lygių politikos teisių su vyrais. Tai pasirodys daugeliui neįprastas daiktas, kad moteriškė sulyginta su vyru. Kad nebebūtų tokių prietarų! Vyrai ir moters yra tos pat Dievo dvasios pakvėpti, todėl ir jų teisė, ir jų pareiga yra lygios rūpintis tėvynės likimu.“

Lietuvos Steigiamojo Seimo narės moterys. 1920 m. M. Galdikienė sėdi dešinėje // Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Panašiai ir ilgametė M. Galdikienės kolegė, taip pat Steigiamojo Seimo narė Felicija Bortkevičienė, nors ir pripažįstant jos kompetencijas ir tinkamumą pareigoms, nebuvo patvirtinta užimti Maitinimo ministerijos vadovo postą vien dėl to, kad buvo moteris. Svarstant jos kandidatūrą, buvo garsiai ištarta: „Neatėjo dar tas laikas, kai moterį galima būtų statyti Valdžios priešakyj – tai būtų per daug neatsargus žingsnis.“

Galdikienė savo gyvenimu ir darbais parodė, kad toks žingsnis – pats teisingiausias ir tiesiog būtinas. Visuose savo visuomeniniuose ir profesiniuose darbuose, taip pat ir Seimuose, ji daug dėmesio skyrė moterų ir vyrų lygybės, kovos su girtuoklyste, švietimo temoms. Pasitraukusi iš kasdienės politinės veiklos, tęsė darbus žurnalo redakcijoje, mokykloje, toliau išliko visuomeniškai aktyvi. Jos iniciatyva 1928 m. pirmąjį gegužės mėnesio sekmadienį pradėta švęsti Motinos diena ir švenčiama iki šiol.

M. Galdikienė (sėdi antra iš kairės) su kitais Krikščionių demokratų frakcijos Seimo nariais. 1926 m. // Ladigų šeimos archyvas

Parengta pagal Lietuvos Respublikos Seimo interneto svetainėje lrs.lt skelbiamą Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus darbuotojos istorikės Vilmos Akmenytės-Ruzgienės surinktą medžiagą straipsnyje „Rinkimų teisė ir moterys 1920–1940 m. Lietuvos Respublikos Seime“ bei Guodos Kliučinskaitės straipsnyje „Magdalena Draugelytė-Galdikienė: Tėvynės meilė turi būt darbu pareikšta“ skelbtus biografinius faktus („Ateities“ žurnalo 2021 m. 10-ajame numeryje). Teksto rengimą parėmė Lietuvos kultūros taryba.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2022-ųjų 3-ajame numeryje)

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.