Gabija Karpauskaitė ne pirmus metus verčia knygas vaikams ir jaunimui, kaip mokslininkė tyrė dievoiešką poezijoje, o vėliau Kembridžo universitete studijavo vaikų literatūros (edukologijos) magistrantūroje. Publikuoja tekstus apie literatūrą vaikams ir jaunimui. Vaikystėje dalyvavo ateitininkų veikloje ir yra davusi jaunučio įžodį. Iki šiol žavisi ateitininkų stovyklomis. O dabar dalyvauja „Opus Dei“ veikloje.

Apie Gabiją pirmą kartą išgirdau prieš penkerius metus, kai ji ieškojo paramos studijoms Kembridže ir iš karto ja susižavėjau. Pamenu besišypsantį merginos veidą nuotraukoje ir pasakojimą, kaip stodama į pasaulinio lygio universitetą ji įtikino profesorius, kad lietuviškos pasakos vertos mokslininkų dėmesio ir už Lietuvos ribų. Kitas mūsų susitikimas įvyko, kai leidyklos pašto dėžutėje radau Gabijai būdingu atidumu ir jautrumu persmelktą jos siūlymą pasidomėti italo rašytojo knyga jaunimui. Iškart supratau, kad ji yra labai įdomi ir nuoširdi pašnekovė kalbėtis apie krikščionišką literatūrą. Retas jaunimo literatūros ekspertas prilygtų Gabijai įžvalgumu, nes ji yra perskaičiusi ne tik daugelį klasikinių kūrinių, bet ir akylai seka naujienas Lietuvoje. Pasirodo, ji jau buvo skaičiusi ir Mirjam Pressler romaną jaunimui „Natanas ir jo vaikai“ (iš vokiečių k. vertė Indrė Dalia Klimkaitė, „Magnificat leidiniai“, 2020). Pakviečiau ją virtualiam pokalbiui apie gerą literatūrą jaunimui ir apskritai visiems žmonėms. Norėjau sužinoti, ar reikia būti krikščioniu rašant krikščioniškomis temomis ir kodėl gi viltis yra svarbiausia literatūros jaunimui savybė.

Ką mėgai skaityti vaikystėje? Gal pameni tris mėgstamiausias vaikystės knygas?

Sunku būtų tris įvardyti, nes labai mėgau skaityti. Vaikystėj neskaitydavau tik krikščioniškos literatūros, bet skaitydavau klasiką. Man labai patiko „Mažosios moterys“, „Poliana“ ir „Anė iš Žaliastogių“. „Anė iš Žaliastogių“ buvo topas. Aš tikrai norėjau būti kaip Anė ir norėjau būti mokytoja (juokiasi), ir ja tapau (red. – Gabija dirba anglų k. mokytoja KTU inžinerijos licėjuje). Dabar labai norėčiau atrasti laiko ir perskaityti visas knygas apie Anę. Kęstutis Urba neseniai išvertė trečią dalį. Lietuvoje atsiranda geros literatūros. Norėtųsi, kad leidyklos jos leistų daugiau.

Studijuodama vaikų literatūrą magistrantūroje Kembridže suvokiau, kad mama mums pirkdavo klasiką. Mūsų šeimoje vaikystė buvo su knygomis – skaitydavo ir tėtis, ir mama. Mama skaitydavo Astridą Lindgren, o tėtis – pasakas ir Mikę Pūkuotuką. Aš su broliu ir sesėmis labai nenorėjau, kad mama skaitytų Mikę Pūkuotuką, nes tėtis skaitydavo labai gražiu, vyrišku balsu. Bibliotekininkė mus gerai pažinojo. Su sese labai dažnai lankėmės bibliotekoje. Darbuotoja jau žinodavo, kurias knygas skaitėme, o kurių dar ne.

Nors daug karstydavausi medžiais, mama sakė, kad mane labiau prisimena ne medyje, o su knyga rankoje.

Mudviejų vaikystėje greičiausiai niekas per daug neskirstė knygų į krikščionišką ir nekrikščionišką literatūrą vaikams ir jaunimui. Nesu tikra, ar išvis buvo tokia leidybinė tradicija, bet tėvai tikrai pirko klasikinę literatūrą. Reikėtų pasidomėtų, kaip žiūrėjo į C. S. Lewiso „Narnijos kronikas“, bet spėju, kad pirmiausia kaip į nuotykinę literatūrą.

Tikrai taip. Kai studijavau Kembridže, kuris yra pasaulietinis universitetas, jame tikrai niekas nežiūri į krikščionišką vaikų literatūros kontekstą, pirmiausia žiūri į nuotykį, vaikus, pasaką. Nors „Narnijos kronikose“ labai aiškios vertybės ir idėjos, ir kad tas liūtas yra Kristus. Jei esi krikščionis, puikiai atpažįsti tas alegorijas. Bet, žinoma, netikintis žmogus tikrai taip neskaitys ir neturės tos minties.

Ar reikia rašytojui būti tikinčiam, jei jis kuria krikščioniškomis temomis?

Iš pradžių galvojau, kad nereikia. Žmogus gali rašyti krikščioniškomis temomis ir tai dažniausiai būna bendražmogiškos vertybės, kuriomis visi vadovaujamės. Visi kalbame apie draugystę, pagarbą, meilę, vienas kito supratimą, ypač viltį. Vis dėlto krikščioniui rašyti apie krikščioniškas vertybes yra lengviau. Krikščionis autorius puikiai supranta, apie ką rašo ir ką nori perteikti. O žmogus, rašantis apie krikščioniškas vertybes, bet jų nesuprantantis, gali iki galo jų neperteikti.

Neretai girdime, kad Lietuvoje rašytojai stokoja giluminio krikščioniško pajautimo – pažįsta kontekstą iš šeimos, galbūt yra skaitę Šventąjį Raštą, bet kartais kalbėdami apie krikščioniškas temas jas perteikia pernelyg banaliai ir supaprastintai. Ar sutiktum su šia mintimi? Kokia yra mūsų krikščioniška literatūra vaikams ir jaunimui?

Jeigu ir yra, tai tokia literatūra kuriama atsitiktinai, nes rašytojai gyvena krikščioniškoje kultūroje, tos idėjos yra jų kraujyje ir jos perteikiamos jų kūryboje. Iš kitos pusės, nemanau, kad yra daug lietuvių autorių, kurie prisipažintų, jog rašo krikščioniškomis temomis ir yra krikščionys. Kita vertus, galime pasidžiaugti, kad turime verstinės krikščioniškos literatūros, pavyzdžiui, italų rašytojas Alessandro D’Avenia yra labai krikščioniškas. Kai jis rašo knygas, labai natūraliai kalba apie religiją, bet neperspaudžia. Pirmojoje knygoje „Balta kaip sniegas, raudona kaip kraujas“ jis kalba apie berniuką, kuris įsimyli mergaitę. Iš pradžių įsimyli labai aistringa meile, bet ilgainiui supranta, kad tokia meilė yra netikra. Tikra meilė gimsta per draugystę, kai pažįsti žmogų, kuri santykį su juo. Tai nėra pasaulio idėja. Pasaulio idėja yra „įsimylėk bet ką ir labai greitai“. D’Avenia meilės santykį per draugystę parodo kaip labai ypatingą dalyką tiesiog per siužetą, nemoralizuodamas. Rašytojas taip pat kalba apie tikybos mokytoją, kurį mokiniai vadina Gandalfu, ir jo liudijimą apie tikėjimą. Tačiau D’Avenia romane rašo šiuolaikiškai, jauno žmogaus kalba. Man atrodo, kad jauniems žmonėms tai labai patrauklu. Skaitydamas nejučia persiimi jo idėjomis.

Mano nuomone, tai ir yra tikrasis krikščioniškas rašymas. Kalbėti ne perspaustai, o švelniai, gražiai, bet aiškiai. Gal mes ir neturime stiprios krikščioniškos vaikų literatūros tradicijos, bet verta skaityti verstines knygas ta tema. Tik norėtųsi, kad jų išverstume daugiau.

O kaip į tavo rankas pateko Mirjam Pressler romanas „Natanas ir jo vaikai“?

Buvau Vilniaus knygų mugėje ir vaikščiojau po stendus, ieškodama vaikų ir paauglių literatūros, kurią galėčiau pasiūlyti mokiniams. Nors pasižadėjau sau nieko nepirkti, „Magnificat leidinių“ stende tarp knygų suaugusiems pastebėjau Pressler romaną jaunimui. Jį išleido krikščioniška leidykla, todėl vis dėlto romaną nusipirkau. Jį skaityti buvo įdomu.

Labiausiai man patiko tai, kad jame kalbama apie žmones, kurie gali vieni kitus priimti nepaisydami religijos. Svarbiausia ne išpažįstamas tikėjimas, bet žmogus.

Kai studijavau Kembridže, man teko gyventi su labai skirtingų religijų žmonėmis. Iš pradžių atrodo, kad gali būti labai sunku sugyventi, bet pamatai, kad žmogus yra tik žmogus. Tuo metu susipažinau su įvairiais žmonėmis – gyvenau su musulmone ir žyde, ir supratau, kad visi turi panašius išgyvenimus, visiems būna sunku. Nors kartais mūsų požiūriai nesutampa, reikia priimti kiekvieną žmogų tokį, koks jis yra, su jo požiūriu į gyvenimą, pliusais ir minusais.

Tai yra labai gražu, o ši knyga ir kalba apie tai, kaip kartais būna sunku išmokti priimti kitus.

Dažnai galime išgirsti, kad jaunuolis skaitys tik tokią knygą, kurioje gali aptikti save ir savo pasaulį, o knyga turėtų būti pripildyta šių dienų aktualijų ir šiuolaikiškos kalbos. Mirjam Pressler romanas nepatektų į šią kategoriją, nes kalba apie XII a. Kryžiaus žygių Jeruzalę, jos gyventojus. Kodėl jaunimui tokia knyga gali būti aktuali ir juos patraukti?

Ši knyga tikrai bus įdomi jaunimui – juk ji nėra išversta iš viduramžių teksto. Pressler rašo apie šių dienų aktualijas, kas mums skauda dabar ir kas nepasikeitė nuo anų laikų – juk religijos nesutarė visais laikais, Palestinoje pykosi vieni su kitais.

Manau, kad jauną žmogų knyga moko priimti kitą. Jam labai svarbu būti priimtam tokiam, koks jis yra. Man labai gražu, kad Natanas priima į savo namus berniuką, kuris neturi vardo; krikščionę moterį, neturinčią, kur gyventi; įsivaikina mergaitę. Tai parodo, kad tu kiekviename žingsnyje turi stengtis būti geru žmogumi. Manau, kad skaitantys žmonės labai dažnai stengiasi suprasti kitus. Skaitydami jie susiduria su daugybe požiūrių ir išmoksta priimti kitą… Ši knyga tą ypač parodo. Turime stengtis priimti kitus nepaisydami jų socialinės klasės, rasės ar religijos.

Ar tau pačiai įsiminė kuris nors veikėjas?

Man labai patiko Natanas. Jis labai daug iškenčia. Romano pradžioje parodyta kančia, kurią jis išgyvena netekęs visos šeimos. Natanas gali pasirinkti neviltį, būti blogu žmogumi, kerštauti, bet galų gale pasikeičia ir nusprendžia padėti kitiems. Per kančią Natanas netampa blogesnis, o stengiasi būti geras – jis sugeba kiekvienam atrasti užtariantį žodį, su kiekvienu gražiai bendrauti. Kančia gali žmogų padaryti geresnį.

Dar man patiko tamplierius, jo herojiškumas, kai išgelbėja mergaitę iš gaisro. Nors ta mergaitė – žydo namuose, jam tai nebuvo svarbu.

Kam rekomenduotum Mirjam Pressler romaną „Natanas ir jo vaikai“ ir kodėl?

Rekomenduočiau vyresniems vaikams nuo aštuntos klasės. Knygoje aptariamos tam tikros temos, kurioms reikia brandos. Yra keletas ištraukų, kurias skaityti galėtų tik vyresnis skaitytojas, bet ne vaikas. Visgi rašytoja tikrai kalba apie šiltus ir gerus dalykus – apie žmogaus priėmimą nepaisant jo įsitikinimų ar religijos ir tai kiekvienam, ypač jaunam žmogui, svarbus dalykas.

Kas tau yra gera vaikų literatūra?

Labai svarbu, kad knygoje būtų kalbama apie vertybes. Bet ji neturėtų būti vien didaktiška – knyga turi būti pateikta žaismingai. Vaikui turėtų būti malonu ją skaityti. Jei neįdomu skaityti – knyga parašyta prastai. Ji turi teikti skaitymo džiaugsmą ir kažko išmokyti: priimti kitą, kalbėti apie draugystės, meilės prasmę.

Kitas dalykas – knyga turi suteikti viltį. Tai yra pagrindinė vaikų literatūros savybė. Galbūt todėl man labiau patinka skaityti vaikų literatūrą nei suaugusiųjų. Suaugusiųjų literatūroje gali būti prirašyta sudėtingų ir skaudžių dalykų, dėl kurių po to negali užmigti, o skaitydamas vaikų literatūrą visada matai šviesą. Vaikas negali susidoroti su per daug skausmo ar tamsos. Jam duodama viltis, kad viskas bus gerai, kažkaip susitvarkys. Gera vaikų literatūra turėtų mokyti vertybių, dorybių ir suteikti viltį, gyvenimo džiaugsmą.

Kaip manai, ar studijavę vaikų literatūrą, turėtų ir ją rašyti?

Nemanau, kad turėtų, bet galėtų. Viena mano bendrakursė yra mokslininkė ir rašo knygas vaikams. Esu vertusi vieną iš jų. Skaitydama pastebėjau, kad ji naudoja tai, ką mes mokėmės, ir tai padeda kurti veikėjus bei siužeto linijas. Studijų metu supranti, kaip turėtų veikti vaikų literatūra. Tau galbūt bus lengviau nei žmogui, kuris to nestudijavo, nes išmanai tam tikras technikas, bet nebūtinai turi tą daryti, jei neturi ką papasakoti. Turėtum rašyti, jei jauti troškimą kuo nors pasidalinti. Juk niekas neįdės į galvą to troškimo. Yra žmonių, kurie gerai rašo nebaigę jokios vaikų literatūros.

Galbūt pati ketini parašyti knygą vaikams ir jaunimui?

Mane vis ragina rašyti, sako: „Jei nerašysi, tai nepasirašys…“. Aš norėčiau, bet nežinau… Kai rašai, turi degti šia veikla ir turėti ką pasakyti. O dabar man labiau prie širdies versti.

Mirjam Pressler (1940–2019) – vokiečių rašytoja ir vertėja, viena reikšmingiausių vaikų ir jaunimo literatūros autorių, pirmoji išvertė Anos Frank „Dienoraštį“ į vokiečių kalbą. Rašyti pradėjo gana vėlai, sulaukusi 39 metų. Iki tol dirbo įvairius darbus, vairavo taksi, netgi turėjo savo džinsų krautuvėlę, viena užaugino tris dukteris. Pirmasis romanas „Kartusis šokoladas“ (apie bulimija sergančią merginą) iškart tapo bestseleriu ir pelnė autorei šlovę. Vienas paskutinių jos romanų „Natanas ir jo vaikai“ taip pat laikomas vienu stipriausių jos kūrinių, sulaukęs daugybės apdovanojimų.

Pressler rašė realistinę prozą, ją domino vaikų ir paauglių pasaulis, jaunų žmonių patiriamos problemos ir išgyvenimai. Rašytoja savo knygose daugiausia gilinasi į nepritapėlių, visuomenės užribyje atsidūrusių jaunų žmonių gyvenimą. M. Pressler taip pat nemažai rašė apie žydų vaikų gyvenimus ir likimus, atsiremdama į savo pačios vaikystės patirtis ir išgyvenimus bei kitų žydų pasakojimus.

Mirjam Pressler knygos „Natanas ir jo vaikai“ leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Romano ieškokite www.magnificat.lt ir knygynuose visoje Lietuvoje.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 5-ajame numeryje)