Grožis padeda pasaulį paversti namais

Grožis – mums reikia tik akių pamatyti ir širdžių jį pajausti. Kiekvienas iš mūsų esame išgyvenę akimirkas, kai čia ir dabar tarsi nusikeli į kitą pasaulį – tarp to varginančio šurmulio pajunti amžinybės akimirką – tai gali būti išgirsta melodija, perskaitytas lyg peilis į širdį eilėraščio posmas, pavasarinis vakaro peizažas ar mylimo žmogaus šypsnis. Būtent tą sekundės netrunkančią akimirką gyvenimas tampa kažkuo nepaprastu, tą sekundę nebelieka laiko ir erdvės, atsiduriame kažkur aukščiau.

Platonas sakė, jog grožis – tai tarsi aukštesnio dvasinio lygmens čia, žemėje, ženklas. Dauguma Vakarų civilizacijos poetų bei filosofų pritarė Platono minčiai – grožio patyrimą prilygino dieviškumui. Grožis nereikalauja įvertinimo ir skaičiavimo – jam paprasčiausiai reikia akių ir širdies čia ir dabar, kad pajustume amžinybės ir dieviškumo skonį šiame gyvenime. Vienas iš žymiausių Apšvietos filosofų Immanuelis Kantas teigė, jog mums nereikia analizuoti ar aiškinti dalykų, mums reikia tiesiog atverti akis ir įsileisti emocijas, tuomet suprasime jų reikšmę. Žinutė, kurią siunčia gėlė, yra „gėlė“.

Eric Muhr / Unsplash.com

Šiandien mes gyvename utilitaristiniame pasaulyje, kuriame vertė matuojama pagal tai, kaip tas dalykas gali būti panaudojamas. Pamirštama, kad vertingiausi dalykai neturi naudojimo instrukcijos. Meilė, draugystė, patriotizmas, tikėjimas – kaip juos panaudoti? Oscaras Wilde’as taip ir sakė: „Menas yra absoliučiai nenaudingas. Jei į pirmą vietą pastatysi naudą – visiškai prarasi daikto vertę, tačiau į pirmą vietą pastačius grožį, jis bus naudingas amžinai.“

Mes, jaunoji karta, gimusi laisvoje Lietuvoje, augome apsupti vienodų sovietmečio daugiabučių, kuriuose kiekvieno buto išdėstymas buvo vienodas, metrai apskaičiuoti taip, kad žmogui pakaktų apsisukti – taip buvo stengiamasi visuomenę sudėti į paprasčiausiai praktiškas dėžutes. To rezultatas? Vandalų griuvėsiai, kuriuose filmuojami siaubo filmai. Namai mums turėtų būti vieta, kurioje jaučiamės jaukiai ir saugiai, nes mums ten gera ir gražu būti. Mums svarbu ne tik nauda, praktiški dalykai, ir tai parodo tam tikrą mūsų dieviškumo dalį – moralę ir sielą. Sakoma, kad meno grūdus žemėje pasėjo Dievas, bet juos išauginome mes, žmonės. Galbūt tai darydamas Jis dar Pradžios knygoje, kur pagal savo „paveikslą ir panašumą“ padarė mus savo kūriniais, įkvėpė mus savai kūrybai, o šioji savo ruožtu mus padaro tam tikra prasme panašius į Dievą. Tad sau tai priminę, kiekvieną kartą kurdami ar žavėdamiesi kitų kūryba, mes tęsiame tą giją, auginame grūdus – štai todėl ir pajuntame grožio nežemiškumą.

Tačiau grožis gali turėti daug reikšmių ir yra pasivogtas skirtingose sferose. Štai, pavyzdžiui, grožio sąvoką mums iškreipia jo samprata kapitalizme – klesti grožio industrija, kuri neša milijonus pelno, bet patį grožį padaro nepavaldų savo atskleidimui, parodydama jį kaip tam tikrą standartą – nustatydama „tobulo“ žmogaus įvaizdį, kuris kankina, sukelia prieštaravimus ir darko patį žodį. Taip pat grožio sąvoka siejama su seksualumu, erotiniu troškimu. Bet šie troškimai yra individualūs, tai yra pavojingos aistros, tad kaip tokia koncepcija gali būti siejama su tam tikru dieviškumu, suprastu dar Platono? Kai grožis tampa įrankiu ar daiktu, išnyksta visas jo sakralumas. Bet neprarandant vilties iš nuostabių menininkų pavyzdžių galime matyti, kaip paveiksle sukuriamas tikrumas, atskleidžiama meilė bei seksualumas nesinaudojant grožiu kaip daiktu. Štai Sandro Botticelli paveiksle „Veneros gimimas“ vaizduojamas grožis buvo skirtas kontempliuoti, bet ne juo naudotis, nors yra manoma, kad Veneros įvaizdyje Botticelli pavaizdavo savo platoniškąją mylimąją Simonettą Vespucci. Grožis neturėtų būti visada tapatinamas su seksualiniais troškimais. Štai kodėl grožį atrandame ne tik patraukliame jaunuolyje, bet ir seno žmogaus raukšlėse bei išmintyje. Šis seno žmogaus veido grožis parodo gyvenimą, įrėžtą tame veide.

Dažnai analizuojant grožio sąvoką yra pamirštama, jog išorinis ir vidinis grožis – tai dvi skirtingos kolonos, kurias reikia atskirti. Tikriausiai visi pritarsime, jog vidinis grožis yra žymiai svarbesnis už išorinį, tačiau kartais žavėjimąsi išoriniu grožiu bandoma pritempti prie to, jog pamirštami dvasiniai dalykai. Manyčiau, jog ši problema iškyla tuomet, kai atsiranda grožio „garbinimas“ ir patrauklumas iškeliamas į pirmą vietą. Tuomet jis praranda savo svarbą, nes tai yra nemoralu. Taip pat nemoralu, kaip vesti žmoną dėl to, kad ji yra graži, o ne todėl, kad ją myli. Vis dėlto negalima paneigti, jog grožis mūsų gyvenime vaidina didelę reikšmę, nuo kurios negalima pabėgti. Kaip teigė XX amžiaus amerikiečių filosofas Michaelas Oaskeshottas, būtinai reikia palikti vietos „poezijos balsui“, nes žmonės savaime yra įžengę į meno pasaulį – todėl šis pasaulis neatskiriamas nuo praktinio pasaulio traktavimo.

Sandro Botticelli „Veneros gimimas“ / Wikimedia.org

Pamenu, kartą Vienoje vaikščiojau po didingas galerijas, pilnas žinomiausių dailininkų darbų. Tuo metu nedaug žinojau, kurie dailininkai kokią meno srovę atspindi ar koks stilius būdingas vienai ar kitai epochai, išskyrus tai, kiek parašyta šalia esančiuose aprašymuose. Tačiau tai nesutrukdė man iki sielos gelmių mėgautis aplink matomais meno kūriniais – aš pilnai pasinėriau ir viduje džiūgavau buvimu tame nuostabiame meno pasaulyje. Menas yra kalbos forma, tačiau ji kalba su mumis per kitą pasaulį. Kad suprastume kalbą, turime žinoti žodžius ir gramatiką, tačiau menui užtenka to, jog esame – jis veikia per vidų, emocijas ir šitaip perduoda žinią.

Menas gali būti tiesos šaltinis, atskleistas kitokiu būdu. Van Gogo „Kviečių lauke su varnais“ yra nutapytas kviečių laukas, toks, kokį jį matė Van Gogas. Pasitelkęs savo vaizduotę bei gabumus, jis sujungė žmogaus darbą su žinute, kurią norėjo perduoti. Tai jis padarė ne verbaliniu aiškinimu, o kiekvienu teptuko brūkštelėjimu pasirinktomis spalvomis. Šis paveikslas nėra pernelyg tikroviškas, kaip iš nuotraukos, jame nėra perdėto saldumo. Tačiau būtent per tai jis atskleidžia tam tikrą tiesą – jog viskas nėra taip paprasta, kad gyvenime reikia pastangų, net norint suprasti šį paveikslą. Jis nemeluoja. Van Gogas sugebėjo nusiųsti žinutę pasauliui, savo pasaulio matymą mums perteikęs tapybos forma.

Menas turi savo būdą parodyti tiesą ir to būtų neįmanoma padaryti melagingai, nes jis veikia per jausmus, kurių nebūtina išreikšti – svarbiausia yra tai, ką jaučiame. Štai kodėl mes žiūrime ir vertiname tragediją. Tragedija atveria gylį, kuriame randame paguodą, pagalbą. Mėgavimasis liūdesiu tik dėl sentimentalaus sielvarto nepadės, tačiau susiliejant su mirtingumu, kuris paliečia tavo giliausius jausmus, gali padėti. Tai gali nukelti į būseną, kurią galbūt vengiama pamatyti ir pripažinti. Menas gali atverti akis ir padėti laistant grožio dirvą. O tos dirvos dalis esame ir mes patys, todėl jei mes prarandame tai, kas esame, menas nepadės.

Robert Ruggiero / Unsplash.com

Dauguma šio teksto minčių yra subrandintos neseniai mirusio anglų filosofo Rogerio Scrutono. Jo dėka susidomėjau estetikos sritimi bei pasiryžau paantrinti filosofo mintis per savo prizmę. Scrutonas teigė, jog menas yra neatsiejamas nuo formos. Jei bandysime poeziją tiesiogiai išversti į prozą, į paprastą, kasdienę kalbą, prarasime poezijos reikšmę. Poezija – ne tik tai, ką norime pasakyti – tikroji reikšmė yra susieta su tuo, kaip tai pasakyta. Taigi, bandydami perdėtai įsisavinti informaciją, suprasti nesuprantamą, bet tuo savaip žavingą ir nepaprastą, surišame sau sparnus. Gal reikėtų tiesiog pasivaikščioti paplūdimyje, kaip šventas Augustinas, ir sutikti berniuką, kuris, išsikasęs duobutę, bandė į ją perkelti jūrą. Tada Augustinas pamatė, jog mums niekada nepavyks visko išsiaiškinti. Manau, jog tai supratę žmonės išskleidžia sparnus – leisdami gyvenimui tekėti, besidžiaugiant akimirkomis ir leidžiant grožiui būti grožiu, pamirštant tokį juokingai mažytį mūsų racionalumą, užuot bandžius viską paversti suprantamu.

Grožis padeda pasaulį paversti namais. Pasaulio istorijoje buvo tiek žiaurumų, kančios. Grožis, menas veikia lyg vaistas. Nebūtinai menas turi praktinės naudos, tačiau jis veikia per emocijas, jis veržiasi gilyn į mūsų širdį. Menas išlaiko paslaptį, kai šis utilitaristinis pasaulis paslaptį griauna. Grožį labai sunku išaiškinti. Jį reikia patirti. Bet tie, kurie išgirsta muziką ar žiūri į paveikslą, sako – taip, to užtenka.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 5-ajame numeryje)

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.