Kai dar mokiausi mokykloje, man sukrito tokie klasės draugai, kurie jautė malonumą lankytis šiuolaikinio meno renginiuose. Tai galėjo būti tiek „Kaunas Jazz“ koncertai, tiek „Šiuolaikinio meno centro“ pristatomas vizualiųjų menų kultūrinis vyksmas – net nepaklausus buvo aišku, kad jie ten vienokiu ar kitokiu būdu bus įkišę nosį. Kad būtų aiškiau, aš tuo metu, nors ir supratau, kad menas gali sukelti pozityvias emocijas, nejaučiau didesnės traukos pasikultūrinti negu pamėtyti oranžinę pūslę į salėje pakabintą krepšį.
O štai šitie mano klasės draugai jautė. Tarsi kokią stebuklinę pasaką klausydavau apie jų keliones į galerijų parodų atidarymus, aštrias diskusijas stengiantis sudirbti „Kino pavasario“ mažiau ir daugiau populiarius filmus, beriamus „Radiocentro“ muzikinės padangtės nepasiekiančios muzikos atlikėjų pavadinimus. Sėdėdamas šalia galėjai pasijausti tarsi klausytumeisi įspūdžių apie tolimą šalį, kurioje neatsilankyta ir sunkiai įsivaizduojama, kaip ten patekti. Kaip apie kokią Kirgiziją.
Nerimtų meno vartotojų ugdymas
Tuo metu visai negalvojau, kad supažindinti su šiuolaikinio meno keliais ir klystkeliais turi mokyklose dirbantys pedagogai − dailės, muzikos, teatro, šokio disciplinų mokytojai. Jie dėstė tokį kursą, koks buvo patogus jiems, o kultūrinės veiklos ir mūsų įsitraukimas į jas vyko kažkur greta.
Rimtus meno vartotojus − tokius, kaip mano klasės draugai − ugdė meno mokyklos. Jose virdavo diskusijos apie kino ekrane fiksuojamą būsenos pokytį, muzikinių melodijų matematiškumą, ispano Gaudi architektūros skulptūriškumą. Dievaži, kai vėliau išgirdau istorijas apie tai, kad kažkurioje Kauno meno mokykloje sovietmečiu tapybos pamokose buvo dėstomas išsamesnis estetinės filosofijos kursas negu tuometiniame Vilniaus universitete, kažkaip nenustebau. Meno mokyklos ir ten dėstančių mokytojų laisvė rinktis, kaip perteikti informaciją, tradiciškai eina koja kojon.
Tai lemiančių faktorių galima įvardinti ne vieną − tiek laisvę meno disciplinas profesionaliai dėstančioms aukštosioms mokykloms pačioms atsirinkti savo studentus, to nepatikint tik brandos egzaminų sistemai ir joje tūnantiems egzaminuotojams, tiek mažesnį visuomenės lūkestį iš vadinamųjų pagrindinį ugdymą papildančių įstaigų. Dailės ar muzikos praktika vis dar pasižymi menkesniu prestižu negu medicinos, teisės ar politikos mokslų studijos, o šio reiškinio priežastys – jau ne šio rašinio tema.
Kitaip tariant, tuo metu man atrodė, kad pagrindinį ugdymą suteikiančioje mokykloje siekiama pripratinti prie meno raiškos formų, tai įgyvendinant atsargiai ir neskausmingai. Juk svarbiausia yra neužgožti pirminio tikslo − nesutrukdyti gerai išlaikyti normaliam gyvenimui reikalingų disciplinų egzaminus ir suteikti visus šansus studijuoti kokią smulkaus ir vidutinio verslo administravimo vadybą. Mano matymu, absoliučia dauguma atvejų vyko kaip tik priešingai. Meno sukeliamo estetinio pojūčio siekiantys moksleiviai greitai nusivildavo paviršutiniškai muzikos mokytojų pristatomu kultūros pasauliu. Tada jie nerdavo į plačiau ir siauriau išreklamuotą kultūrinį pasaulį, skirdami jam tiek energijos, kad galiausiai istorijos ar matematikos brandos egzaminų šimtukai likdavo gyvenimo paraštėse.
Kol gudrūs statistikai nesugalvojo, kaip kultūrą sugrūsti į skaičius, tol galime sakyti, kad ji yra verta ieškojimų
Tokioje šviesoje lengva pasirodyti ciniku ir pasakyti, kad vidurinių mokyklų ir gimnazijų dailės, muzikos, teatro, šokio ugdymo programas reikėtų pilnai užpildyti kokybiškų meno renginių lankymu. Pats faktas, kad literatūros pamokos iš esmės susidaro iš kokybiškos grožinės literatūros vartojimo ir joje atrastų formų bandymo atkartoti savo jėgomis, sukuria nesąžiningą situaciją kitų meno sričių atžvilgiu. Tačiau būtina suprasti, kad literatūros kūriniai yra daug labiau prieinami vartotojams, jie paprasčiausiai yra tiražuojami. Oskaro Koršunovo pastatymus gali pamatyti nedidelis procentas Lietuvos gyventojų, nes kiekvieno iš spektaklio parodymas yra atskiras, unikalus įvykis, įvykstantis konkrečioje vietoje konkrečiu laiku. Rimanto Kmitos „Pietinia kronikos“ gali būti skaitomos bet kuriuo paros metu bet kurioje vietoje − kad ir po kaldra su žibintuvėliu. Tačiau ar tai reiškia, kad privertus vaikus skaityti bus pasiekta meninio ugdymo užduotis pagrindinį ugdymą suteikiančioje mokykloje? Mano galva − tikrai taip, nors Koršunovas prieš tokį požiūrį spyriotųsi.
Už meno vartotojų kalvės durų
Šiek tiek ironiška yra tai, kad pačių meno mokyklų atstovai savo misijos, regis, nėra nugludinę. Tarkime, internete galima susirasti didžiausios Lietuvoje vizualiųjų menų mokyklos Justino Vienožinskio dalės mokyklos direktoriaus kalbą. Ji, žinoma, yra proginė, skirta šios ugdymo įstaigos 60-mečiui − dėl to pilna istorinių reveransų ir reklaminės medžiagos apie šią mokyklą. Šalia viso to pijaro pabrėžiama, kad vizualiųjų menų besimokantieji turėtų elgtis racionaliai − panašiomis proporcijomis kreipti dėmesį tiek į elitiniu žanru laikomą tapybos meną, kurio meistriškumui išugdyti reikia nepaprastų pastangų ir atsidavimo, tiek į kitas raiškos formas − fotografiją, skulptūrą, kompiuterinį dizainą, animaciją. Teksto autorius mąsto apie meno mokyklą kaip apie rinkos poreikius atspindinčią instituciją − kalbama apie įvairiausias ugdymo specialistų pasufleruotas metodikas: IT technologijų diegimą, socialinių kompetencijų plėtojimą, meninio amato ugdymą pakeičiantį kūrybiškumo ugdymą. Bendrais bruožais pasiūloma, kad būtent šiuos ugdymo komponentus ir turėtų atspindėti meno mokyklų programa, drauge atliepdama ir, mano galva, labai fragmentiškai suprantamą rinkos poreikį.
Čia ir kyla didžiausias probleminis klausimas apie kultūrinės edukacijos vaidmenį. Be jokios abejonės, supažindinti su meninės raiškos įvairove, sudaryti sąlygas plėtotis bendravimo grupėje įgūdžiams, sutelkti mokytojus, kurie gaudytųsi pasaulinėse meno pasaulio tendencijose, turėti kompiuterius su įdiegtu fotošopu yra svarbu. Tačiau vien tik pradėjus tai vardinti tampa aišku, kad šie ugdymą lemiantys faktoriai yra priemonės, o ne tikslas savaime. Jie visi suteikia galimybes geriau pristatyti meninio vyksmo paslaptį – pademonstruoti, kaip žmogaus rankomis sukuriamas reginys, kurį stebint kyla užburiantys pojūčiai.
Tai visų pirma ugdo informuotą vartotoją − uolus meno mokyklos absolventas nežinantiems gali papasakoti apie meno istorijos paradigmas ir pagrindinius menotyros principus. Antra, tai iš tiesų skatina kūrybiškumą − per kultūros pasaulį vedant meno edukatoriams, pati kultūrinė patirtis tampa pilnesnė turinio, kontekstų ir užuominų. Galų gale meno mokykla taip pat ugdo ir įprotį būti meno kūrinio akivaizdoje. Ir, mano nuomone, šis elementas yra svarbesnis už visus kitus.
Meninė kūryba turėtų būti elitinis užsiėmimas − žodžiai talentas ir pašaukimas gabiam kūrėjui turėtų būti paprasčiausias būdas paaiškinti, kodėl jo realizuota meninė idėja traukia aplinkinius. Vis dėlto kultūrinis pasaulis priklauso ne tik nuo menininkų kūrybos vaisių, bet ir plačiosios visuomenės prieinamumo prie jų. Gali taip būti, kad autorius dėl jam vienam žinomų priežasčių neneša į leidyklas nuostabių knygų rankraščių arba ypač konkurencingoje tapytojų bendruomenėje dailininkui nepavyksta eksponuoti savo darbų. Taip pat gali būti, kad bendra šalies socialinė ir ekonominė situacija priverčia menininkus dirbti žiaurios rinkos sąlygomis. Jose jie gali išgyventi tik dienomis dirbdami visuomenei priimtiną darbą, naktimis kurdami, o už savo sukurtų darbų demonstravimą plėšdami pragariškas sumas. Šioje situacijoje menas tampa prieinamas tik siauram elito ratui, o plačioji publika mėgaujasi nelegaliai parsipūstu filmu ar vaikų kalėdiniais vaidinimais.
Meno mokykloms ugdant įprotį dalyvauti meniniuose vyksmuose, galima būtų tikėtis, kad didžioji dalis jas lankiusiųjų mokinių ir toliau domėsis kultūra. Jie nesibodės vakarą leisti priešais žydruosius televizijos ekranus, bet ieškos knygų, iššluos bilietus į vienos ar kitos meno srities festivalius, atsiprašys iš darbo, kad galėtų aplankyti ekspozicijos atidarymą, skaitys kultūrinę spaudą. Visa tai, veikiant toms pačioms rinkos sąlygoms, ugdys paklausą ir leis kūrėjų bendruomenei šiek tiek atsikvėpti.
Nematoma laisvos rinkos ranka ir gerovės valstybė
Naivu tikėtis, kad vien tik pakankamas kiekis aktyvių meno vartotojų lems žydinčią šalies kultūrą. Toks pasitikėjimas pasiūlą reguliuojančia paklausa garantuoja, kad pats patogiausias kultūrinis turinys bus pritaikytas pačiam plačiausiam vartotojų ratui. Lygiai taip pat, kaip mano klasės draugai raukėsi priešais lengvai pasiekiamas Žilinsko galerijos ekspozicijas, kurių lankymas buvo pigus ir jose plėtojamos temos atitiko mokyklos istorijos vadovėliuose dėstomą naratyvą, ir dabar man tenka padūsauti pamačius, kad didžiausi teatro, kino, šokio, muzikos festivaliai yra pasiekiami tik atidedant į šalį visus kitus planus.
Kultūrinis pasaulis priklauso ne tik nuo menininkų kūrybos vaisių, bet ir plačiosios visuomenės prieinamumo prie jų
Ir štai tada svarbus tampa bet koks meninis ugdymas, suteikiantis tiek įrankius atpažinti meno objektą, kai jis priešais tave atsiranda, tiek įpročius ieškoti viešojoje erdvėje būtent tokių objektų. Pavyzdžių yra begalės − mano galva, ryškiausias meno istorijoje yra gatvės menas, kuris tebuvęs teplionėmis ant sienų dabar jau yra kelionės į vieną ar kitą miestą tikslas. Meninė išdaiga, besijuokianti iš tvarkingai išdažytų miestų fasadų, tampa svarbiu miesto kultūrinės gyvybės ženklu − jei yra grafičių, vadinasi, yra ir žmonių, ieškančių, kaip save išreikšti.
Ir smulkūs, nedideles bendruomenes sutraukiantys, skaitymai, vaidinimai, muzikavimai gali atrodyti lyg pigūs laiko praleidimo būdai, tačiau jų buvimas garantuoja bendravimą pasitelkiant meną. Tai tarsi reikštų, kad šie žmonės pasitiki vienas kitu tiek, kad sutinka būti vienas kito kūrybos veiksmo dalimi. O juk dažniausiai kūryba suprantama kaip labai asmeninis ir labai jautrus dalykas.
Daugelis pasaulio šalių yra įtraukiamos į bendras reitingo lenteles pagal šiose šalyse gyvenančių asmenų patiriamą gerovę. Šios lentelės, kuriose derinami skirtingi statistiniai duomenys, tarsi turi pasakyti, ar asmuo yra laimingas gyvendamas tam tikroje apibrėžtoje teritorijoje. Keista, o gal ir normalu, bet komponentų, susijusių su kultūra, tose magiškose lentelėse neatsiranda. Ir tai yra gerai. Kol gudrūs statistikai nesugalvojo, kaip kultūrą sugrūsti į skaičius, tol galime sakyti, kad ji yra verta ieškojimų. O ar mūsų vaikai jos paragauti bėgs į Šiuolaikinio meno centrą ar į Žilinsko galeriją, čia jau kitas klausimas.
