Lietuviškoji Roma

Išgirdęs klausimą, kokius miestus galėtume laikyti pasaulio civilizacijos židiniais, neretas išvardytų didžiuosius pasaulio miestus: Londoną, Paryžių, Niujorką, Tokiją, Berlyną ar kt. Tačiau paklausę, kokį miestą vadintume „amžinuoju miestu“, tikriausiai gautume tik vieną atsakymą – tai Roma. Šimtmečius konservavusi savo istorinį ir kultūrinį paveldą, Roma leido savyje palikti įspaudą ir Lietuvai. Lietuvos valstybės krikštas atvėrė dideles galimybes ne tik kilmingųjų atžalų studijoms, bet nutiesė kelią ir kultūriniams mainams. Todėl be itališkojo paveldo Romoje galime rasti nemažai ir mums, lietuviams, artimų vietų: nuo piligrimysčių iki Lietuvos vardo ieškojimo motoroleriais švilpiančiose gatvėse.

Planuojant savo vizitą Romoje, pirmiausia kyla mintis – kur apsistoti? Iš tikrųjų, šalia Couchsurfing ir Airbnb nakvynės pasirinkimų, patogiausia ir tikrai svetingiausia vieta būtų svečių namai „Villa Lituania“, esantys šalia Popiežiškosios Lietuvių Šv. Kazimiero kolegijos, Piazza Asti, 25. Praeitame amžiuje tai buvo gana plačiai žinoma vieta, tikras lietuviškumo židinys-branduolys pokario metais. 1948 m. išeivių kunigams ir Vatikanui parėmus kolegija pradėjo savo gyvavimo laikotarpį. Ilgus dešimtmečius telkusi ir vienijusi dvasininkus ji tapo komunikaciniu krikščioniškuoju centru. Kolegija išugdė daugelį žymių Lietuvos kunigų (Stasį Žilį, Edmundą Putrimą, Gintarą Blužą) ir vyskupų (Audrį Juozą Bačkį, Gintarą Grušą, Arūną Poniškaitį). Čia taip pat veikė ir Romos ateitininkų draugovė, kurį laiką gyveno kun. Stasys Yla, o XX a. 8–9 dešimtmetyje prelato Vinco Mincevičiaus kuruojami seminaristai perrašinėjo iš Lietuvos gautas LKB kronikas. Kolegijos sienas puošia daugybė kun. ateitininko sendraugio Stasio Žilio tapybos darbų.

Apsistojus svečių namuose, paprastai trečiadieniais, galima paprašyti svečių namų atstovybės pakvietimo į popiežiaus audienciją su piligrimais Šv. Petro aikštėje. Po pasimatymo su popiežiumi užsukus į garsiosios bazilikos vidų, reikėtų nepamiršti apžiūrėti čia esančių prie Lietuvos christianizacijos ir jos išsaugojimo prisidėjusių asmenų amžino atilsio ar atminties vietų. Čia palaidotas Šv. Juozapatas – LDK Rytų apeigų Polocko arkivyskupas, pirmasis unitų šventasis, mokęsis ir gyvenęs Vilniuje, didelę gyvenimo dalį paskyręs stačiatikių ir Rytų apeigų katalikų santykiams gerinti, įsiteigęs bazilijonų vienuolyną Vilniuje. Jo kapas – dešinėje pusėje, netoli konfesijos altoriaus.

Lietuvos jėzuitų pėdsakų bazilikoje patartina pradėti ieškoti nuo popiežiaus Grigaliaus XIII kapo. Tai jis paskyrė Lietuvai tokius žymius vyskupus, kaip Jurgis Radvila ir Merkelis Giedraitis. Jo pontifikato metu 1579 m. buvo įkurtas Vilniaus universitetas, o 1583 m. – popiežiškoji seminarija Vilniuje. Netoliese taip pat galime rasti popiežių Urbono VIII, 1636 m. Šv. Kazimierą paskelbusio Lietuvos dangiškuoju globėju, bei Benedikto XV, 1917 m. sausio 20-ąją paskelbusio Lietuvių diena, amžinojo poilsio vietas. Laiptais nusileidę žemyn į kriptą, galime apžiūrėti ir kitų popiežių kapus bei aplankyti Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčią, dar žinomą Kankinių koplyčios vardu. Ji buvo įsteigta 1970 m., visų kankinių, prisidėjusių prie krikščionybės Lietuvoje skleidimo ar jos išsaugojimo, atminimui. Ateinančiais metais bus minima iškilminga šios koplyčios sukaktis.

Turėdami pakankamai laiko galime aplankyti Vatikano muziejų. Besigėrėdami vertingiausiais meno kūriniais, negalėdami atitraukti akių nuo Mikelandželo freskų Siksto koplyčioje ir vaikštinėdami tarp tūkstantmečių skulptūrų taip pat galime atrasti Lietuvos ženklų. Tarp gausybės globalaus visuotinio paveldo objektų muziejus saugo Jano Mateikos paveikslą, kuriame vaizduojamas ATR karaliaus Jono Sobieskio pergalė Vienos mūšyje 1683 m. Atidžiau įsižiūrėję šiame paveiksle pamatysime lietuvių dalinius su herbu.

Iš Vatikano muziejaus persikelkime į miestą. Tikėtina, kad vaikštinėdami Tibro upės krantine pastebėsite mažą salą su kelių pastatų kompleksu ir maža bažnyčia. Tai Šv. Baltramiejaus bazilika. Joje įkurta Naujųjų laikų kankinių koplyčia. Ten saugoma ir Teofiliaus Matulionio relikvija.

Nuotr. Tomasz Rynkiewicz, Unsplash.com

1575 m. įsteigta Šv. Jėzaus vardo jėzuitų bažnyčia lietuviams yra žinoma dėl įvairių priežasčių. Daugelis menotyrininkų šią bažnyčią sieja su baroko pradžia, kurio atmainos vėliau labai gerai matomos kitose jėzuitų šventovėse. Tikėtina, kad tais pačiais metais ją aplankė ir Vilniaus vyskupas (1575–1591), pirmasis Lietuvos kardinolas Jurgis Radvila, kuris 1600 m. šioje bažnyčioje ir buvo palaidotas. Yra išlikęs jo dienoraštis iš 1575 m. kelionės į Romą. Jame aprašoma Romos gamta, architektūra, meno kūriniai ir šventųjų relikvijų lankymas. Dienoraštį užbaigia pažymėjimas apie piniginę vagystę iš J. Radvilos tarno Grajovskio. Kaip matome, XVI a. plėšikautojai net iš garbingų Romos svečių nevengdavo vogti. Šioje bažnyčioje yra saugoma XVII a. šventojo Šv. Andriejaus Bobolės relikvija (kairėje pusėje, antros koplyčios altoriuje). Jis didžiąją gyvenimo dalį gyveno LDK, dirbo Lietuvos jėzuitų provincijoje, evangelizavo stačiatikius ir buvo pramintas „sielų medžiotoju“ (istoriko Liudo Jovaišos teigimu). Vykstant karui su Maskva buvo sučiuptas, verčiamas išsižadėti tikėjimo ir nukankintas. Mirė 1657 m.

Nuo Šv. Jėzaus Vardo bažnyčios galima judėti link Kapitolijaus (pakeliui aplankant muziejų, kur saugomos įspūdingos Kapitolijaus vilkės, Marko Aurelijaus bei Heraklio skulptūros). Manoma, kad nuo Kapitolijaus kalvos XIX a. Adomas Mickevičius kreipėsi į Romos gyventojus Lietuvos ir Lenkijos laisvės klausimais. Via del Pozzetto gatvėje, ant namo, kuriame gyveno Adomas Mickevičius, sienos kabo jo atminimui skirta memorialinė lenta.

Pasiėmę ledų ir prisėdę ant milžiniškų, turistų sėdimųjų nugludintų Ispanijos laiptų, nusifotografuojame (tik jokiu būdu neužsisėdėti, nes už tai mokėsite kelis šimtus eurų). Palypėję aukštyn ir priartėję prie Švč. Trejybės bažnyčios Palazzo Zuccari fasade po Marijos Teresės balkonu galime pamatyti Sobieskių ir Abiejų Tautų Respublikos herbą. XVI a. šie rūmai priklausė tapytojui Federico Zuccari. Po jo mirties turtą paveldėję mokiniai pastatą nuomodavo. Kartą tarp nuomininkų būta ir Jono Sobieskio našlės Lenkijos karalienės Marijos Kazimieros. Todėl Sobieskių herbo įtaisymas ant sienos buvo neatsiejama reprezentacinė detalė.

Romos taksistams žinomas ir Lietuvos vardas, tik vargu ar daug kas iš jų žino, kur ta Lietuva yra. Piazza Lituania – tai Parioli priemiestyje esanti Lietuvos vardu pavadinta mažytė gatvelė ir aikštė. Už tokį vardo įamžinimą turėtume būti dėkingi išeivijos kunigui Vincentui Mincevičiui, palaikiusiam artimus ryšius su Vatikano administracija. Kardinolas Samore supažindino jį su Italijos krikščionių demokratų partijos atstovais. Vienas iš partijos narių buvo tuometinis Romos meras Rebecchini. Jo dėka Parioli rajone XX a. šeštajame dešimtmetyje atsirado Lietuvos vardo aikštė. Šis įvykis turėjo politinę reikšmę, nes taip sovietų režimui Lietuvoje buvo suduotas smūgis (pirmoji Lietuvos ambasada, via Nomentana 116, buvo užimta sovietų).

Susipažinę su centriniu Romos miesto paveldu galime šiek tiek pakeisti kryptį ir aplankyti Verano kapines bei vieną iš penkių didžiųjų Romos bazilikų – Šv. Lauryno baziliką. Campo Verano – tai milžiniškas mirusiųjų miestas su gatvelėmis ir perėjomis, eismo ženklais ir autobusų stotelėmis. Šiose kapinėse – Šv. Kazimiero kolegijos koplyčioje, Šv. Petro bazilikos kanauninkų mauzoliejuje, marijonų vienuolijos kape – palaidota daug svarbių Lietuvos išeivijos asmenybių: rektorius Ladas Tulaba, Nepriklausomybės akto signataras Kazimieras Steponas Šaulys, ministras, pasiuntinys prie Šv. Sosto Stasys Girdvainis, LKB kronikos platintojas Italijoje ir „ELTA Press“ redaktorius italų kalba prel. Vincentas Mincevičius, tėvai marijonai vyskupai – Pranciškus Petras Būčys ir Pranas Brazys bei daugelis kitų.

Žinoma, tai tik maža dalis to, ką galima pamatyti Romoje, nes tai – „amžinasis miestas“, galintis nuolatos stebinti ir žavėti. Lietuvos Katalikų bažnyčios ganytojai meldėsi ir dirbo, kad taptume krikščioniškosios Europos civilizacijos dalimi, o jos židinyje, Romoje, atrandame ne tik globalaus visuotinio paveldo objektus, bet ir aplankyti vertas su Lietuva susijusias vietas.

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.