„Lietuvių kalba yra mano genuose…“
Su Sofiia Merkite susipažinome gegužės pabaigoje per teatro studijos „Elementorius“ pasirodymą Šv. Kryžiaus namuose. Ji kartu su visa grupe dalyvavo teatriniame pokalbyje, skirtame „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 50-mečiui. Sofiia dėmesį patraukė ne tik išsiskiriančiu akcentu, bet ir laisvumu, energija, kas labai priminė ses. Reginą Teresiūtę, apie kurią Sofiia ir pasakojo. Paskui prie arbatos Sofija papasakojo, kad ji dar tik pirmi metai Lietuvoje, mokosi Lietuvių namuose, o atvažiavo čia mokėdama lietuviškai tik pasisveikinti.

Sofija, praeitais metais iš Rusijos atvykai mokytis į Lietuvių namus Vilniuje. Kokia Tavo šeimos istorija? Kaip nutiko, kad esi Rusijoje gimusi lietuvaitė?

Gimiau Sibire, Kazačinsko kaime 200 kilometrų nuo Krasnojarsko miesto. Mano senelis Algis – lietuvis. 1948 metų gegužę jį kartu su tėvais ir vyresniuoju broliu iš Lietuvos ištrėmė į Sibirą. Juos daugiau kaip mėnesį labai sunkiomis sąlygomis vežė gyvuliniame vagone. Traukiniu nuvežė iki Krasnojarsko, po to susodinę į baržą plukdė Jenisejum. Taip prosenelio Igno Merkio šeima atsidūrė Stepanovkos kaime. Pirmąją žiemą teko gyventi žeminėje, po to Zacharovkos kaime pasistatė trobelę. Tokiomis sąlygomis augo mano senelis Algis Merkis. Tuo metu jam buvo vienuolika metų. Jis su vyresniuoju broliu pradėjo dirbti. Iš pradžių vežė paštą, vėliau ant jaučių gabeno medieną. Pagal senelio pasakojimus, gyvenimas buvo labai sunkus. Kai leido grįžti į Tėvynę, senelio vyresnysis brolis grįžo, o senelis liko Sibire, nes ten susipažino su savo būsima žmona, mano močiute. Seneliai taip pat bandė vėl gyventi Lietuvoje, bet atvykę čia pabuvo vos pusę metų ir grįžo atgal į Sibirą, nes Lietuvoje namų neturėjo, o tuo metu jau gimė jų pirmasis sūnus – mano dėdė. Sugrįžus seneliams į Sibirą gimė mano tėtis. Dabar Rusijoje gyvena visa mano šeima: mama Natalija Merkenė ir tėtis Roland Merkis, broliai vyresnysis Stanislav ir jaunesnysis Daniil, močiutės Vera Merkene ir Elvyra Kuznetsova bei senelis Aleksandr Kuznetsov. Šį pavasarį mirė senelis Algis. Mano prisiminimuose jis visada išliks. Aš juo didžiuojuosi ir visiems žmonėms, draugams ir savo vaikams papasakosiu apie savo senelį!

Sofiia Merkite // Rido Damkevičiaus nuotrauka

Kiek Tavo tėvai, seneliai pasakojo apie Lietuvą? Kas iš tų pasakojimų Tau labiausiai įsiminė?

Mano šeima man reiškia labai daug. Mes ne tik visi kartu švenčiame visas šventes, bet ir kiekvieną savaitgalį aplankome senelius. Iš vaikystės menu senelio pasakojimus apie karą. Jam buvo tik 5–6 metai, daug ko neprisimena, bet sakė, kad buvo baisu, ypač kai virš galvų skraidė lėktuvai. Labiausiai prisimenu, kai prašiau, kad mane išmokytų kalbėti lietuviškai. Ir jis mokė! Keturi žodžiai… „Laba diena“, „kačiukas“ ir „šuniukas“. Tada aš buvau tokia laiminga! Šeimoje niekas nekalbėjo lietuviškai, nors senelis mokėjo, bet man sakydavo, kad nieko neatsimena. Su amžiumi senelis tikrai pradėjo daug ką pamiršti ir supainioti. Bet jis visada buvo labai malonus, linksmas ir ramus. Kai šią žiemą grįžau namo atostogų, jis dažnai minėjo Lietuvą. Labai apsidžiaugė, kad persikėliau gyventi į Lietuvą. Paskutiniais jo gyvenimo mėnesiais tai jam teikė daug džiaugsmo. Jis nuolat visiems kalbėjo apie mane ir apie savo dukterėčią, nes mes Lietuvoje.

O anksčiau ar lankydavaisi Lietuvoje?

Dabar bus šiek tiek juokinga… Nebuvau mačiusi Lietuvos. Net mano tėtis joje lankėsi tik kartą, kai jam buvo penkeri. Žinojau, kad skrendu mokytis ir gyventi į Lietuvą, o kokia tai šalis, mažai težinojau… Tiesiog išskridau „užmerktomis akimis“.

Vis tiek kažkokių pasakojimų buvai girdėjusi. Ar iš jų susikurtas Lietuvos vaizdas ir realybė turi daug skirtumų?

Skirtumų nėra daug. Visada žmones Lietuvoje įsivaizdavau labai ramius, laisvus ir taikius, kaip ir pačią Lietuvą. Taip ir yra! Bet niekada negalėjau pagalvoti, kad Lietuva tokia graži – mane labiausiai nustebino tai, kad Lietuva yra labai žalia šalis. Tiek daug miškų, medžių ir erdvės!

Kas Tau čia labiausiai patinka? O ką norėtum pakeisti, patobulinti?

Kaip ir sakiau, patinka, kad Lietuva labai žalia šalis. Per savo gyvenimą mačiau daug miškų. Sibiro ir Lietuvos miškai skirtingi, niekada jų nesupainiosi, bet abu man beprotiškai brangūs. Mėgstu saulėtas dienas, iš karto nuotaika pakyla, atsiranda energijos. Tokių dienų Lietuvoje mažai, bet tokio minuso juk negalima pakeisti. Vilniaus senamiestis yra vieta, kuri man labiausiai patinka, čia labai gražu. Man atrodo, kad gyvendamas čia nuolat nors ir daugybę metų vis tiek gali atrasti ką nors naujo ir įdomaus.

Su drauge Maya // Rido Damkevičiaus nuotrauka

Atvykti mokytis ir gyventi į Vilnių nusprendei pati ar pasiūlė tėvai? Kodėl tokį sprendimą priėmėte?

Aš mokausi Vilniaus Lietuvių namuose. Apie šią mokyklą sužinojau iš savo pusbrolio. Jis Vilniuje jau treti metai. Kai jis atvažiavo į Lietuvą, man jokių minčių apie mokymąsi čia nekilo. Nežinau kodėl, gal buvau maža. Bet kai 9-oje klasėje turėjau pasirinkti, ar eiti į 11-ą klasę, ar į koledžą, prisiminiau Lietuvą. Niekada nenorėjau būti kaip visi, nemėgstu monotoniško gyvenimo ir nuovargio nuo jo. Todėl 2020 metų pabaigoje pradėjau galvoti apie persikėlimą į Lietuvą. Kai pasakiau mamai, ji iškart parėmė mano idėją, pradėjome rinkti dokumentus. Nenorėjome sakyti tėčiui… Ir teisingai. Jis nenorėjo manęs išleisti, nors suprato, kad nebegalės sustabdyti. Vis labiau norėjau atvykti į Lietuvą. Tėtis netrukus suprato, kad kalbu rimtai, bet vis tiek kasdien prašė likti namuose. O dabar esu Lietuvoje jau devintas mėnuo. Laikas greitai prabėgo, dabar jau kraunuosi lagaminą, ruošiuosi į namus vasaros atostogoms. Labai pasiilgau savo šeimos.

 

Kokia kalba kalbate šeimoje? Ar nesunku buvo mokykloje visus dalykus pradėti mokytis lietuviškai?

Mano šeima niekada nekalbėjo lietuviškai. O aš atvykusi į Lietuvą mokėjau tik pasisveikinti. Bet mano mokykla ypatinga. Vilniaus Lietuvių namuose mokosi mokiniai iš daugiau nei 40 skirtingų šalių! Todėl nauji mokiniai, nemokantys lietuvių kalbos, pirmiausia eina į išlyginamąją klasę. Aš šiais metais baigiau šią klasę, kurioje lietuvių kalbos mokiausi nuo nulio. Dabar jau galiu kalbėti, žinoma, ne visada taisyklingai, bet jau daug ką suprantu. Ir kitais metais galėsiu mokslus tęsti paprastoje klasėje.

Žinant, kad Lietuvoje esi tik kelis mėnesius, lietuviškai kalbi tikrai gerai. Ką Tau ši kalba reiškia? Ar tai tik priemonė bendrauti, galimybė mokytis Lietuvoje, ar dar kokie jausmai aplanko, kai bendrauji lietuviškai?

Labai malonu girdėti. Važiuodama į Lietuvą maniau, kad man lietuvių kalba visai nereikalinga. Dabar visiškai kitaip. Kai pradėjau mokytis, man buvo taip lengva suprasti kalbą. Kuo daugiau kalbu lietuviškai, tuo daugiau jaučiu malonumą! Man atrodo, kad kalba yra mano genuose. Viduje yra kažkoks jausmas, kuris man sako, kaip geriau kalbėti.

Dar nė metų nėra, kai Tu gyveni Vilniuje, bet čia ne tik mokyklą lankai, bet ir teatro studiją, šokius. Ar viso to mokeisi nuo vaikystės, ar tik atvykusi čia nusprendei išbandyti save įvairiose srityse?

Nuo vaikystės esu scenoje. Pradėjau dainuoti, kai man buvo 4 metai. Man visada patiko vaidinti ir dainuoti scenoje. Varžybose laimėjau daug prizinių vietų. Nuo pirmos klasės šokau. Mokykloje visada dalyvaudavau konkursuose ir šventėse. Rengiau pasirodymus koncertams, skečus, filmavome vaizdo klipus su klasiokais. Todėl atvykusi į Lietuvą negalėjau likti be užsiėmimų, kurie mano širdyje užima daug vietos. Lietuvoje dėdės dėka pradėjau eiti į teatrą, nes jis mane ten nuvežė. Todėl dabar lankau teatro studiją „Elementorius“, dainuoju ir šoku.

Sofiia su broliais Stasiu (vyresnis) ir Danilu (jaunesnis). 2012 m. ruduo // Nuotrauka iš šeimos archyvo

Užsiminei apie „Elementorių“. Būtent šios studijos teatriniuose pokalbiuose, skirtuose „Lietuvių Katalikų Bažnyčios kronikos“ –mečiui, susipažinome. Ten Tu pasakoji apie save, savo santykį su „Kronika“, pristatai vieną iš „Kronikos“ bendradarbių ses. Reginą Teresiūtę. Ar ją pati pasirinkai? Jei taip, kodėl būtent ši herojė patraukė Tavo dėmesį?

Iš pradžių visiškai neįsivaizdavau, kas yra toji :Kronika“. Maniau, kad tai tik senas laikraštis. Bet mūsų vadovas Gediminas Storpirštis taip patraukliai pristatė „Kroniką“, suorganizavo susitikimą su viena iš bendradarbių ses. Nijole Sadūnaite, kad po to visa grupė labai susidomėjome šia tema. Pradėjome nuo to, kad visi pasikalbėjome su savo artimaisiais apie tai, kas tais laikais vyko. Po to aptarinėjome, kaip buvo įmanoma anuomet taip ilgai leisti pogrindinį leidinį, kokie žmonės tai galėjo daryti. Susipažinome su leidėjų biografijomis, kiekvienas pasiėmė išsamiau pristatyti tą herojų, kuris jam atrodė įdomesnis. Taip ir aš išsirinkau tą, kuri man buvo aiškiausia, suprantamiausia, kuri mėgo humorą ir nuotykius.

Kaip Tau pačiai patiko kartu su kitais „Elementoriaus“ aktoriukais parengtas pasakojimas? Ką jis Tau davė?

Pirmiausia, pasiruošimo metu labai patobulinau savo lietuvių kalbą, nes nuolat klausiausi, kalbėjau ir mokiausi naujų žodžių. Kadangi visi jautėsi įkvėpti, dirbti buvo lengva. Todėl esu visai grupei labai dėkinga už atliktą darbą! Tai pirmas mano pasirodymas Lietuvoje, man suteikęs daug džiaugsmo!

Kas Tave skatina viskuo domėtis, augti? Žmonės, knygos, patirtys?

Šis klausimas privertė susimąstyti. Aš noriu gyventi laisvai ir žinau, kad nieko nėra neįmanomo. Noriu geresnio gyvenimo sau ir savo šeimai. Žinau, kad gyvenimas yra mano rankose! Taigi kiekvieną dieną darau tai, kas man teikia malonumą. Kitaip ir negali būti, reikia mylėti savo gyvenimą, kad augtum ir tobulėtum.

Sofiia su mama Natalija, tėčiu Rolandu, broliais Stasiu ir Danilu. 2009 m. Sofiia su šeima per žiemos atostogas Rusijoje. 2022 m. // Nuotrauka iš šeimos archyvo

Su kuo planuoji sieti savo ateitį – su kuria šalimi, su kokia norima profesija?

Kaip jau galima spėti, svajoju savo gyvenimą susieti su scena, su žmonėmis. Kai esu scenoje, pakraunu save ir kitus. Man patinka dainuoti, vaidinti ir šokti scenoje, patinka žiūrėti žmonėms į akis. Taip perteikiu savo jausmus ir emocijas, stengiuosi padėti kitiems ir padaryti jų gyvenimą šiek tiek laimingesnį. Ir visai nesvarbu, iš kokios šalies jie kilę ir kur aš būsiu. Svarbu tik tiek, jog padarysiu viską, kad būčiau šalia žmonių.

Ar palaikai ryšius su savo buvusiais draugais, klasiokais? Kokiomis temomis daugiausia bendraujate? Ar jie domisi, kur Tu esi?

Taip! Taip! Ir dar kartą taip! Mano klasė buvo labai draugiška. Ir dar visi bendraujame, nors daugelis įstojo į koledžą ar persikėlė į kitus miestus. Laukiame vasaros, kada galėsime susitikti! Bet daug draugų aš neturiu. Vienos rankos pirštų užtenka suskaičiuoti žmones, kuriais pasitikiu ir apie kuriuos galiu pasakyti, kad jie yra tikri draugai. Beveik kiekvieną dieną susiskambiname ir rašome žinutes. Jiems įdomu kaip aš kalbu lietuviškai. Aš juos mokau paprastų lietuviškų žodžių. Dabar jau sugalvojome planą, kaip praleisime vasarą.

O Lietuvoje ar spėjai susirasti draugų?

Gyvenu bendrabutyje, labai gerame bendrabutyje, kuriame apsistoję vaikai iš įvairių šalių. Visi esame labai draugiški ir palaikome vienas kitą, padedame priprasti, susiorientuoti. Taigi iš karto su visais susipažinau. Gyvename dviviečiuose kambariuose, tad greitai susidraugavome su kaimyne. Be to, mokykloje turiu draugų, kurie gyvena ne bendrabutyje, o mieste. Tačiau su tais, su kuriais kartu gyvename, yra ypatingas ryšys. Mes visada kartu ir sugalvojame, kaip smagiai leisti laiką.

Su močiute Vera ir seneliu Algirdu. 2006 m. pavasaris // Nuotrauka iš šeimos archyvo

Ar po suplanuotos vasaros grįši mokytis į Lietuvą?

Metų pradžioje man buvo labai sunku. Kasdien nerimaudavau ir labai ilgėjausi savo šeimos. Galvojau grįžti namo, nes nežinojau ką čia daryti. Po žiemos atostogų į mokyklą grįžau su ašaromis, nes nemačiau prasmės čia mokytis, nors ir viskas buvo gerai: gerai mokiausi, dainavau, turėjau gerų draugų… Traukinyje sau pasižadėjau apie nieką negalvoti, nesiblaškyti ir baigti mokslo metus. Paleidusi visas mintis apie tai, kur man geriau gyventi ir ką veikti ateityje, pradėjau pastebėti, kad jau gyvenu taip, kaip visada norėjau. Po to pradėjau lankyti teatrą, prasidėjo konkursai su choru, šokių pasirodymai, kelionė su klase po Lietuvą, pavyko įsidarbinti. Ir man taip patinka, kad mano gyvenimas taip greitai ir įdomiai juda. Tai sakau, kad tikrai liksiu!

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2022-ųjų 3-ajame numeryje)

SRTRF logo

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.