Prabėgo jau penkeri metai: pokalbis su kantatos „Dainuojanti revoliucija“ kūrėjais
Šiemet sueina penkeri metai, kai X Šiaurės Amerikos dainų šventėje Čikagoje jungtinis šventės choras (65 chorai, 1400 dainininkų) atliko chorinį veikalą „Dainuojanti revoliucija“. Tai penkių dalių kantata apie Lietuvos kelią į nepriklausomybę, kuriai muziką kūrė kompozitorius Kęstutis Daugirdas, o žodžius parašė Rugilė Kazlauskienė. Dainų šventės vaizdo įrašus, tuo pačiu ir joje atliktą kantatą, galite rasti internete adresu: https://www.dainusvente.org.
Po 2015 m. ne vienas choras įvairiomis progomis dainavo ir vis dar tebedainuoja dalį ar visas kantatos dainas, daug kas mintinai išmoko dainų žodžius, gali paniūniuoti melodijų ištraukas. Minėdami kūrybos projekto premjeros penkmetį, kalbiname jo kūrėjus Rugilę ir Kęstutį.

Jei kas ne visai prisimena apie kantatą, kaip ją apibūdintumėte? Koks buvo jos tikslas? Kaip apskritai kilo mintis ją kurti ir kaip jūs buvote įtraukti į jos kūrybą?

Kęstutis: Kantata – tai muzikinis kūrinys, specialiai sukurtas X Dainų šventei Čikagoje, skirtai paminėti Lietuvos nepriklausomybės 25-metį. Kiekviena iš penkių kūrinio dalių apibūdina vienus metus Sąjūdžio istorijoje, pradedant 1987 m. rugpjūčio 23 d., kai Nijolė Sadūnaitė ir maža grupė demonstrantų Vilniuje viešai susirinko mitingui, skirtam paminėti Juodojo kaspino dieną. Kūrinys baigiasi Sausio 13-osios įvykiais ir galų gale optimizmu dėl laisvos Lietuvos. Šią koncepciją man pristatė šventės kūrybinė grupė – Darius Polikaitis, Vytas Čuplinskas ir Liudas Landsbergis. Jie mane pakvietė, ir aš sutikau, nors visiškai nežinojau, kaip tai padaryti! Laimei, suradau turbūt vienintelę teksto autorę, kuri būtų sugebėjusi parašyti tinkamą tekstą (ir turėti su manimi tiek kantrybės!).

Rugilė Kazlauskienė / Augustinos Lubės nuotrauka

Rodos, dirbote per atstumą? Juk Kęstutis gyvena Los Andžele, Kalifornijoje, o Rugilė – Vilniuje? Ar visas darbas buvo atliktas virtualiai ar gyvai? Ar esate kada susitikę? 

Rugilė: Mes su Kęstučiu susipažinome Amerikos ateitininkų stovykloje – Dainavoje – 2013 metais. Ten viešėjau ir savanoriavau net trijose stovyklose. Dainavoje aš ir Kęstutis buvome vadovai MAS stovykloje, drauge kūrėme vakaro programas, aptarėme, kad aš laisvalaikiu rašau, o Kęstutis pasidalino savo kurta muzika. Beje, jam net nereikėjo specialiai dalintis, jo kūrinius Dainavos stovykloje vaikai bei suaugusieji labai mėgsta dainuoti prie laužų.

Tuo metu Dainavoje aš net neturėjau minčių, kad mūsų laukia toks didelis bendras projektas. Paskutinį mano vakarą JAV turėjome susitikimą su ateitininkais Čikagoje. Prie manęs priėjo Darius Polikaitis [X Šiaurės Amerikos dainų šventės meno vadovas] ir pasakė, kad jie su Kęstučiu siūlo man šį darbą. Mūsų kūrybinis darbas prasidėjo tada, kai aš jau buvau Lietuvoje, tad visa kantata buvo sukurta per atstumą. Tačiau tikrai negalėčiau pasakyti, kad buvo sunku dirbti per atstumą, jausdavausi taip, lyg būtume viename kambaryje. Didžiausia problema buvo skirtingos laiko juostos – tarp Los Andželo ir Vilniaus yra 10 valandų skirtumas. Tad galėdavome susiskambinti tik tada, kai pas Kęstutį būdavo rytas, o pas mane vakaras arba atvirkščiai.

Kompozitorius Kęstutis Daugirdas / Asmeninio archyvo nuotrauka

Jus sieja lietuviškos šaknys, ateitininkų organizacijos auklėjimas, tačiau gimėte ir brendote skirtinguose kraštuose bei kultūrose (europietiškoje ir amerikietiškoje). Ar Jūsų skirtingos gyvenimo patirtys sukėlė iššūkių, ar įnešė įdomios kūrybinės įtampos ar įkvėpimo?

Kęstutis: Manau, kad kūrinys tikrai tapo įdomesnis ir prasmingesnis dėl mūsų skirtingų patirčių. Muzikos atžvilgiu aš sėmiausi įkvėpimo iš Amerikos kultūros – miuziklai, popmuzika ir t. t. Manau, kad kūrinio dramatiškumas, sąvokos tiesumas ir skambesys atsirado didžia dalimi dėl to, kad augau Amerikoje. O kas susiję su teksto temomis – man atrodo, jog Rugilė turėjo artimesnį ryšį su istorija, su visu tuo, kas vyko Lietuvoje Sąjūdžio metais. Aš nemažai išmokau beskaitydamas, bet Rugilė sugebėjo labai autentiškai išreikšti tautos nuotaiką savo eilėmis. Be to, jos literatūrinė lietuvių kalba daug turtingesnė už mano!

Kas pirma gimė – kantatos žodžiai ar muzika? O gal kiekvienas dirbote paraleliai?

Rugilė: Buvo visaip. Pirmas žingsnis visada būdavo koncepcijos aptarimas. Valandų valandas kalbėdavome apie tai, kokią žinutę, kokią nuotaiką norime perduoti visu kūriniu ir kiekviena jo dalimi. Dalindavomės idėjomis, kol prieidavome prie vieningos nuomonės apie tai, kokia bus ši dalis – ar ji bus tranki, ar švelni, kupina ilgesio, baimės, triumfo ar meilės, kokius motyvus naudosime. Tam, kad pavyktų, reikėjo, kad abu jaustume kūrinį taip pat.

Kai aptardavom visa tai, tada paprastai parašydavau pirminį tekstą ir siųsdavau Kęstučiui eksperimentuoti. Ir Kęstutis dažniausiai paprašydavo kažką keisti, koreguoti, kartais netgi visai perrašyti. Pavyzdžiui, prieš sukurdami antrą kūrinio dalį (ją sudaro 18 eilučių) mes prirašėme 18 puslapių eksperimentinio teksto. Vien iš tų atliekų būtų galima parašyti dar kokias penkias dainas. Sunkiausia dalis būdavo žodžių radimas. Dažnai Kęstutis sakydavo: „Ši eilutė graži, bet tas žodis neskambės, kai jį dainuos didelis choras.“ Ir tada valandų valandas ar net dienų dienas ieškodavome skambaus žodžio. Nors kūrybinis procesas nebuvo lengvas, man buvo smagu dirbti, nes gerai sutarėme su Kęstučiu, jis visada buvo pasiruošęs padėti.

Kantatos „Dainuojanti revoliucija“ atlikimas X Šiaurės Amerikos dainų šventėje Čikagoje 2015 m. / Ernesto Staniulio nuotrauka

Rugile, iš kur kilo mintys žodžiams? Juk esi per jauna, kad būtum asmeniškai prisiminusi kai kuriuos Lietuvos istorinius momentus? 

Rugilė: Labai padėjo tai, kad pavyko rasti visų kūrinyje minimų įvykių originalius vaizdo įrašus. Taip mes abu detaliai susipažinome su tuo, kas vyko per 1987, 1988 metų mitingus, Baltijos kelio metu, Kovo 11-ąją bei Sausio 13-ąją. Labai daug skaičiau dienoraščių, atsiminimų. Mane labai įkvėpė Andriaus Navicko bei Redos Sopranaitės išleista knyga „Laisvė ir tikėjimas: krikščioniški trileriai sovietmečiu“, kurioje pateikiami disidentų pasakojimai. Klausinėdavau ir tėvų bei senelių, kurie visa tai patyrė, kaip jie jautėsi Kovo 11-ąją, Sausio 13-ąją. Norėjome, kad kiekviena dalis turėtų savo unikalų veidą, savo emociją. Naudojome giesmės „Marija, Marija“ elementus, lietuvių liaudies dainų motyvus, nes religija bei tautinė kultūra labai stipriai palaikė žmonių, kovojusių už laisvę, savimonę.

Kantatos „Dainuojanti revoliucija“ atlikimas X Šiaurės Amerikos dainų šventėje Čikagoje 2015 m. / Ernesto Staniulio nuotrauka

Kęstuti, kaip užtikrinai, kad kantatos muzikoje per penkias jos dalis išliktų veikalo vientisumas ir lietuviški muzikos elementai, tinkantys Lietuvos istorinei tematikai, istoriniams įvykiams, kurių pats neišgyvenai? 

Kęstutis: Neypatingai kreipėme dėmesi į „autentiškumą“ muzikos atžvilgiu.  Iš pradžių, kai svarstėme, kaip dėlioti kūrinį, galvojome įterpti santraukų iš „Roko maršo“ dainų, kurios tuo metu buvo populiarios. Bet galų gale nusprendėme, kad geriausia kurti kažką visiškai naujo, kad nebūtų makalynė. O vientisumas atsirado atsitiktinai – bekuriant kartais atsirasdavo motyvas, kuris tiktų ir vienoje, ir kitoje dalyje. Be to, tas pats asmuo kūrė visas dalis, ir tai savaime suteikia nuoseklumo.

Prabėgus penkeriems metams, ką jaučiate, kai girdite kantatos atlikimą gyvai, ar matote įrašus?

Rugilė: Kiekvienas meno kūrinys yra tam tikra prasme panašus į vaiką – išėjęs į platųjį pasaulį jis tarsi atsiskiria nuo autorių ir pradeda gyventi savo naują gyvenimą. Labai dažnai aš sužinau apie mūsų kūrinio atlikimą tik kaip apie rezultatą – JAV lietuviai praneša, kad kūrinys buvo arba bus atliktas kokioje nors šventėje, minėjime. Kaskart tai suteikia labai daug džiaugsmo – kad jis vis dar gyvas, vis dar reikalingas. Atsimenu, jog mane labai nudžiugino Kęstučio pasakojimas, kad Dainavos stovykloje vaikai tam tikrais momentais spontaniškai sudainuodavo kokią kantatos eilutę, pvz., „Tamsus debesis apgaubė dangų!“. Tai rodo, kad kūrinys tarsi užėmė vietą jų gyvenime.

Kaip manote, kokia šios kantatos sėkmės paslaptis, kodėl ir šiandien chorai mėgsta ją atlikti?

Kęstutis: Kantata sėkminga dėl šių priežasčių – pirma, susipažinau su Rugile, ir ją pakviečiau į projektą. Labai nekaltai – girdėjau tik kelis jos eilėraščius ir dainuojamosios poezijos kūrinius, ir iš kūrybos buvo jaučiama graži kalba ir gilus jausmas. Visi kompozitoriai žino, kaip sunku rasti tikrai gerus tekstus. Jos eilės buvo net geresnės, negu įsivaizdavau; antra, tai turbūt mano užsispyrimas – vis taisiau ir taisiau, rašiau, perrašiau. Atsimenu, kad prie vienos teksto eilutės sėdėjau kokias 4 valandas, kol radau tinkamą žodį. Buvo daug tokių smulkmenų, jos ir susideda.

Kompozitorius Kęstutis Daugirdas / Asmeninio archyvo nuotrauka

Kęstuti, baigei Berklio muzikos koledžą Bostone, Masačusetso valstijoje (Boston, MA), kur įgijai filmų kompozitoriaus specialybę ir Ilinojaus universitetą Urbanoje-Šampeinėje (Urbana-Champaign), kur studijavai chorinės muzikos ugdymą. Tikriausiai Tavo veikla po „Dainuojančios revoliucijos“ buvo muzikos srityje? Gal yra kokių veiklos ar kūrybos deimančiukų?

Kęstutis: Nuo 2015 m. dirbau kaip kompozitorius, prodiuseris ir mokytojas. Keli kiti mano kūriniai laimėjo premijas Lietuvos meno kultūros centro naujų kūrinių konkursuose („Tavo vardą rašau“, „Užaugo liepa“). Prodiusavau kalėdinį albumą jaunai atlikėjai Agnei Giedraitytei, tas albumas yra gavęs Indie Music Awards premiją. O dabar pirmus metus dėstau chorą ir orkestrą vidurinėje mokykloje Pasadenoje.

Rugile, ar „Dainuojanti revoliucija“ buvo tavo pirmas prisilietimas prie žodžių kūrybos muzikai? Ir kaip tavo kūrybinis kelias klostėsi nuo to laiko?

Rugilė: Rašymas visada užėmė didelę dalį mano gyvenimo. Visad mėgau pati rašyti ir gitara groti dainas. Tačiau niekada iki tol neteko prisiliesti prie profesionalaus dainų tekstų kūrimo. Kęstutis mane labai daug išmokė apie skambesį, muzikos harmoniją. Ligtolinė mano muzikinė kūryba būdavo tokia – sukuriu žodžius ir pritaikau primityvią muziką. O Kęstučio, kaip profesionalaus kompozitoriaus, kūryba – tai teksto ir muzikos dermė. Pavyzdžiui, kantatoje yra tokių vietų, kuriose teksto prasme tik kartojamas vienas žodis, tačiau muzikine prasme tos vietos – be galo turtingos ir spalvingos, nes jos atliekamos įvairiais balsais bei instrumentais. Tad sakyčiau, kad kantata buvo pirmas mano prisilietimas prie žodžių kūrimo tikrai muzikai.

Iš tiesų po kantatos aš stačia galva pasinėriau į savo profesinę veiklą – esu psichologė, ir pastaruosius ketverius metus dirbau itin dideliu krūviu, o didžioji dalis mano savaitgalių bei laisvalaikio būdavo skiriama kvalifikacijos kėlimui, kad tapčiau psichologe-psichoterapeute. Tačiau per tą laiką pavyko „atgnybti“ gabalėlį laisvalaikio kūrybinei veiklai ir su dailininku Vytautu Tautkevičiumi 2019 m. išleidome knygelę vaikams „Kaip nugalėti drakonligę“, o dabar jaučiame, kad iš šio projekto natūraliai plauks tolesnė kūryba vaikams. Apskritai tikiuosi, kad artimiausiais metais galėsiu skirti kur kas daugiau laiko kūrybai nei iki šiol.

Rugile, Kęstuti, ar numatote bendrų kūrybinių projektų ateityje? Jei taip, kokių?

Kęstutis: Būtų tikrai puiku! Rugile, rašyk eiles!

Rugilė: Iš tiesų labai smagu dirbti komandoje su Kęstučiu, tad būtų šaunu išvystyti dar kūrybinių projektų.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 4-ajame numeryje)

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.