Projekto „Gatvės gyvos“ įkūrėjas Albertas Kazlauskas: „Pažinti savo miestą ar kraštą, kuriame gyveni, yra kiekvieno piliečio pareiga“
Albertas Kazlauskas – projekto „Gatvės gyvos“ įkūrėjas, gidas, kviečiantis atrasti Vilniaus periferiją. Savo ekskursijose jis siekia atskleisti netradicinių miesto vietų žavesį, pažvelgti į platesnį miesto horizontą. Alberto rengiamos ekskursijos susilaukė didžiulio susidomėjimo, paklaidžioti po Vilniaus mikrorajonus ir pasiklausyti istorijų susirenka net po kelis šimtus žmonių. Su Albertu kalbamės apie jo projektą, idėjas, sparčią miesto veido kaitą ir istorinės atminties saugojimo iššūkius. 

Kodėl ėmėte organizuoti ekskursijas ir pristatyti ne tradicines, o miesto mikrorajonų istorijas? Ir kaip apskritai tapote gidu?

Tikriausiai kaip ir kiekvienas jaunas žmogus iš pradžių dar nebuvau atradęs savo kelio – prieš tai dirbau ir gaisrininku, ir banke, ir nekilnojamo turto srityje. Galiausiai supratau, kad nei viena iš tų sričių nėra mano, ir kartą mieste pamačiau skelbimą, kuriame buvo parašyta, kad renkama nauja gidų kursų grupė. Pamaniau, kad nueisiu ten ir pasižiūrėsiu. Šie kursai man labai patiko. Susiklostė tokios aplinkybės, kad teko rinktis. Nusprendžiau pasinerti į gido veiklą, išbandyti visiškai naują sritį. Taigi, pradėjau gidauti būdamas dvidešimt ketverių metų.

Pasirinkau būtent Vilniaus mikrorajonų temą, nes pradėjus gidauti reikėjo atrasti kažkokią savą nišą, kadangi gidų Vilniuje buvo ir yra tikrai daug. Norėjosi žmonėms pasiūlyti kažką naujo, be to, buvau nežinomas gidas – supratau, kad, ko gero, nepralenksiu Senamiesčio senbuvių gidų. Todėl ir pasirinkau būtent rajonų temą, kuri man asmeniškai atrodė labai įdomi. Aš pats tuo metu gyvenau Naujininkuose ir man atrodė, kad čia labai įdomu, bet žmonės kažkodėl apie tai nieko nežino. Pradėjau juos vesti ten.

Albertas Kazlauskas Paneriuose / Agnės Kertenytės nuotrauka

Kiek žinau, ekskursijos labai greitai susilaukė pasisekimo. Kas lėmė, kad nuo pat pradžių į jas susirinko daug žmonių?

Taip, visų pirma, mūsų ekskursijų formatas buvo naujas – jis pritraukė daug žmonių. Ekskursijas organizavome labai atviras – paskelbiama data, vieta, nėra jokio mokesčio ar išankstinio bilieto, o jei žmonės norėjo, jei jiems patiko, galėjo palikti arbatpinigių. Man atrodo, kad dauguma žmonių, kurie pradėjo eiti į šias ekskursijas, niekada anksčiau į jas nevaikščiojo. Galbūt kai kuriems atrodė net lėkšta vaikščioti į ekskursijas savo mieste. Pradėjo eiti daug jaunų žmonių, jiems labai patiko atrasti kažką naujo ir įdomaus mikrorajonuose. Besidominčių žmonių ratas didėja ir pastaraisiais metais labai auga ekskursijų po Vilnių pasiūla.

Vedate ekskursijas, taip pat išleidote jau dvi knygas apie Vilniaus periferiją. Iš kur semiatės medžiagos? Tikriausiai nėra lengva gauti tokios išskirtinės informacijos? Galbūt netgi kalbinate ir pačius senuosius Vilniaus gyventojus?

Taip, vienas iš didžiausių iššūkių yra rasti informacijos. Ieškai įvairių kūrybinių kelių – jeigu archyvuose, bibliotekose, kitoje literatūroje ar internete nieko nėra, tada ieškau kontakto su gyventojais ir bandau ką nors sužinoti iš jų. Tai irgi ne visąlaik būna vaisinga, taip pat ši informacija ne visada objektyvi ir patikima. Bet tai yra vienas iš svarbių kelių. Kai mane domina kokia nors gyvenvietė Vilniaus mieste, pavyzdžiui, žinau, kad tai yra buvęs kaimas, išlikę daug senų medinių namų, bet užrašytos istorijos visiškai nėra – tada tiesiog einu į tą vietovę, nusiteikiu skirti paieškoms kelias valandas ir vaikštau tikėdamasis, kad sutiksiu kokią močiutę ar senelį ir juos pakalbinsiu. Kartais būna, kad visi sėdi užsidarę ir grįžti namo nieko nepešęs.

Ekskursija po Karoliniškes / Andriaus Rasimavičiaus nuotrauka

Ar jaučiate tokią profesinę ligą, kad vaikščiodami po miestą savaime pastebite įvairias detales, vertinate architektūrą? Ar pavyksta vaikščioti tiesiog nieko negalvojant?

Yra šiokia tokia profesinė liga – ką bedarai, norisi kažkaip sugerti, suprasti, bandyti įpinti į esamų žinių kontekstą. Bet kartu tai yra ir poilsio būdas, viskas susipynę. Pavyzdžiui, man labai patinka keisti transporto priemones – aš ir mašiną vairuoju, ir dviračiu važinėju, ir pėsčiomis vaikštau, bet kartais, jei neskubu, man labai patinka važiuoti viešuoju transportu – tada tą pusvalandį galiu dairytis pro langą ir stebėti miestą. Tai būdas ir pailsėti, bet kiekvienąkart važiuodamas tikiuosi pastebėti kažką, kas bus naudinga ir mano darbe. Arba būna, kad norėdamas pasivažinėti dviračiu iš pradžių vis tiek pasižiūriu į žemėlapį ir nuvažiuoju ten, kur dar nesu buvęs – kartu ir įdomu, ir atrandu ekskursijoms naudingos informacijos.

Kodėl jums atrodo svarbu pažinti savo miestą? Žinoma, tai jau savaime labai įdomu, bet tikriausiai praturtina ir kitais dalykais, galbūt atsiranda stipresnis asmeninis ryšys su miestu?

Taip, asmeninis susidomėjimas yra labai svarbus, jis mane veda į priekį. Manau, dauguma žmonių turbūt stengiasi – bent jau to labai tikiuosi – surasti ir dirbti darbą, kuris jiems patinka. O antra, sakyčiau, kad pažinti savo miestą ar kraštą, kuriame gyveni, yra netgi kiekvieno piliečio pareiga, nes tik tokiu būdu tame mieste iš esmės gerės gyvenimo kokybė. Juk XXI amžiuje miestai labai greitai keičiasi. Tad jeigu miestą projektuos, statys pastatus ar atliks kad ir nedidelius pokyčius – klos šaligatvius, ties dviračių takus, kirs ar sodins medžius – architektai, kurie yra nejautrūs miestui, kurie mato jį tik pro kabineto langą arba kompiuterio ekrane, tada ir atrodys, kad miestas sukurtas tarsi žvelgiant tik pro kabineto langą. Norisi, kad žmonės patirtų, pažintų miestą – tada jie taps jautresni jam. Pats esu vilnietis, bet prisijaukinau šį miestą tik pradėjęs gidauti – iki tol jis man buvo kaip ir bet kuriam eiliniam miestiečiui tik vartojimo erdvė.

Antroji Alberto Kazlausko knyga / Igno Nefo nuotraukos

Kaip tik ir norėjau paklausti, kaip, jūsų nuomone, turėtų būti planuojama architektūra jautriose miesto vietose? Dabar, kaip ir minėjote, miestas sparčiai keičiasi, taip pat kyla diskusijų dėl paminklų, parkų, skverų atnaujinimo, keičiami ir grindiniai. Kaip manote, kaip ir kiek reikėtų išsaugoti istorijos detalių, bet kartu ir kurti modernų pasaulį?

Manau, esminis dalykas, kurio šiais laikais trūksta tiems žmonėms, kurie projektuoja ar kitaip keičia miestą, yra tai, kad jie jame nevaikšto, neskiria tam laiko. Dažnai pamačius kokį nors skvero ar gatvės sutvarkymo projektą kyla įtarimas, kad jį kūręs žmogus net nebuvo išėjęs į tą gatvę, žinoma, čia yra kita problema – laiko stygius, nėra galimybės ilgiau pasivaikščioti, kad pajustum dalykus, kurių negali pamatyti kompiuterio ekrane: pavyzdžiui, kad gatvėje triukšmas, koks tos vietos kvapas, kokie šešėliai krinta nuo medžių. Todėl svarbu tiesiog vaikščioti ir pajusti miestą. Labai svarbu įsiklausyti į vietinių gyventojų pasiūlymus, išgirsti bendruomenės nuomonę.

Kalbant apie istorinės atminties detales, manau, kad tai, kas labiausiai piktino, jau yra pašalinta. Tad jeigu šiandien yra svarstoma, ką dar reiktų sunaikinti, tai tam bent jau reikėtų duoti dar šiek tiek laiko, nes, kaip ir minėjau prieš tai, mes dabar labai norime, galime ir turime technines galimybes viską greitai keisti, bet nereikia perspausti, kadangi šioje srityje padarius kokią nors klaidą ją ištaisyti yra labai sunku. Netgi sakyčiau, kad miesto veido keitimas dažnai turi praktiškai negrįžtamų padarinių. Tai nėra tas pats, kaip, pavyzdžiui, sukurti kokį nors teisės aktą, įstatymą ir priimti jį Seime, nes jį galima atšaukti ir to pasekmės gal nebus labai ilgalaikės. O tai, kas mieste yra nugriaunama, pakeičiama, ir ypač tai, kas pastatoma naujai, liks galbūt visam laikui. Vilniuje labai retai matau, kad pastatai, subjauroję miesto veidą, būtų griaunami. Būtent todėl, jeigu yra dvejonių, reikia laiko. Galbūt verta tiesiog susilaikyti, turėti kantrybės ir palaukti, kol tapsime protingesni – gal atsiras kažkokia laiko distancija viską įvertinti objektyviai.

Minėjote keičiamus grindinius – taip, yra vietų, kur tikrai gaila akmeninio grindinio, rekonstruojant gatves tie akmenys ganėtinai drastiškai išmetami, nelaikomi vertybe. Aš suprantu, kad vairuoti, vaikščioti akmeniniu grindiniu šiais laikais gal nėra patogu, bet manau, kad asfaltas galėtų būti tiesiamas ant grindinio – tokiu būdu jis liktų ateities kartoms, nugramdžius asfaltą būtų galima rasti tą autentišką grindinį. Tai nėra tiesiog akmenys – tai ir istorija, ir meistrystė, ypatinga technologija, amatas. Šiais laikais labai sunku rasti meistrų, kurie galėtų taip kokybiškai sudėti akmeninį grindinį kaip senais laikais.

Vilniuje daug sovietmečio pastatų. Kaip manote, ar reikia išsaugoti tą architektūrą kaip laiko ženklą, istorijos sluoksnį, ar keisti, atnaujinti, renovuoti?

Sudėtinga atsakyti labai vienareikšmiškai, gal būtų paprasčiau, jei dabar statomi pastatai būtų tikrai geros kokybės. Jeigu, pavyzdžiui, Perkūnkiemyje, Šiaurės miestelyje, Naujamiestyje statomi loftai ir butai būtų ilgalaikės vertės, tada galėtume į sovietinius rajonus numoti ranka ir užleisti vietą naujoms statyboms. Deja, šiandien nauji rajonai yra prasti, ten visiškai nėra žaliųjų erdvių, namai apsupti tvoromis, pastatyti labai arti vienas kito, todėl pro vieną langą matai kitą. Kol kas sovietinių rajonų urbanistika daugeliu atžvilgių pralenkia tai, kas statoma dabar. Miegamuosiuose rajonuose daug žalumos, erdvės, daug pavėsio, patys namai mažesni, jaukesni.

Niūri, pilka išvaizda kartais gali kelti depresiją, tad būčiau už renovaciją, bet tik esant tokiai sąlygai, kad viskas būtų daroma kompleksiškai – būtų renovuojama daug namų tame pačiame kvartale, kad jie turėtų kažkokią vieną architektūrinę idėją, o ne tarp penkių pilkų blokinių namų staiga iššoktų vienas renovuotas geltonas. Turėtų būti atsižvelgiama į kontekstą.

Ekskursija po Verkius / Andriaus Rasimavičiaus nuotrauka

Kažkada viename iš miegamųjų rajonų mačiau, kaip turistas, ko gero užsienietis, besišypsodamas fotografavo vieną seną daugiabutį – lauke buvo padžiauti skalbiniai, balkonuose žydėjo gėlės, švietė saulė – jis grožėjosi tuo ramiu buitiniu vaizdu. Ar jūs irgi miesto periferijoje įžvelgiate tam tikrą gal kiek melancholišką grožį, savitą žavesį?

Taip, rajonuose, ypač miegamuosiuose, senesniuose, kartais tikrai romantiškai nuteikia būtent tas lėtesnis, ramesnis gyvenimo būdas. Mano gyvenime pastaruoju metu yra tikrai labai daug bėgimo, daug reikalų, ir nuvažiavęs, tarkim, į Lazdynus pamatai, kaip žmonės tiesiog sėdi kieme ar žaidžia šachmatais, šnekasi prie parduotuvės – tai ne tik šiek tiek grąžina į tokią lėtesnę realybę, bet ir priverčia susimąstyti, kas yra džiaugsmas. Gal nereikia visur lėkti, žavesys tame paprastume. Būtent tokie paprasti buitiniai dalykai ir džiugina akį. Pavyzdžiui, kad ir senos pašto dėžutės.

Savo ekskursijose kalbate apie įvairius istorijos etapus. Tikriausiai dažnai girdime kalbant apie tarpukario Kauną, o ką įdomaus atradote apie tarpukario Vilnių?

Tarpukario Vilnius turi įdomių aspektų. Pavyzdžiui, čia buvo didelė viso regiono ar netgi pasaulio mastu reikšminga radijo aparatų gamykla. Įdomi ir Vilniaus modernizmo architektūra. Apie ją kalbama labai nedaug, bet modernizmo pastatų Vilniuje yra nemažai ir jie tikrai labai patrauklūs akiai, gražių proporcijų. Pasakodamas apie Vilnių stengiuosi paminėti šiuos aspektus, beveik kiekvienos ekskursijos metu sugrįžtame į tą laikotarpį. Pats tarpukario Vilnius Lenkijos atžvilgiu buvo toks pakraščio miestas, geografiškai maždaug šiaurės rytuose. Netgi buvo sakoma, kad Vilniaus kraštas buvo tarsi Lenkijos Sibiras – labai tolimas ir nepasiekiamas, egzotiškas. Bet kultūros atžvilgiu Vilnius buvo aukšto lygio.

Antroji Alberto Kazlausko knyga / Igno Nefo nuotraukos

Dar grįžkime prie projekto „Gatvės gyvos“. Kviečiate apsilankyti išsaugotoje slėptuvėje Naujamiestyje, taip pat rengiate ir vaikų vasaros stovyklas. Papasakokite plačiau, kokie jūsų projekto vasaros planai?

Taip, visus labai kviečiame aplankyti mūsų slėptuvę – ne vien dėl to, kad tai įdomus objektas, bet ir todėl, kad vasarą ten yra ypatingai gaivu – galima pailsėti nuo karščio (šypsosi). Šis bunkeris buvo skirtas slėptis civiliams gyventojams masinio naikinimo ginklo panaudojimo atveju. Bunkeris priklausė buvusiai gamyklai, ir, kaip dažnai nutinka, buvusi gamykla nuperkama kartu su slėptuve ir visais kitais pagalbiniais pastatais, patalpose įrengiami loftai, biurai. Kadangi apie jį žinojome jau anksčiau, esame ten vedę ekskursijas, mums jo tiesiog pagailo. Kaip tik tuo metu buvome sutaupę reikiamą pinigų sumą ir ryžomės padaryti avantiūrą – išsipirkti tą bunkerį, išsaugoti jį tokį, koks jis yra, ir vesti jame ekskursijas.

Ir toliau būtinai organizuosime ekskursijas po mikrorajonus, žinoma, atsižvelgdami į pandeminę situaciją. Manau, kad vasaros pabaigoje tikrai grįš tos senojo formato ekskursijos, kai tiesiog susirenkame ir būriu einame per miestą. Organizuojame ir vaikų dienos stovyklas, taip pat leidžiame savo kultūrinį žurnalą – tik prieš porą dienų pasiėmėme iš spaustuvės antrąjį žurnalo numerį – tai pirmasis popierinis žurnalo variantas, labai juo džiaugiamės ir tikimės, kad turėsime jėgų jį toliau tęsti.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2021-ųjų 6-ajame numeryje)

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.