2022-ųjų pavasarį pirmąkart lietuviškai kaip savarankiškas leidinys išleistas Stasio Šalkauskio veikalas „Dviejų pasaulių sandūroje“. Parašytas 1917 ir išleistas 1919 metais Ženevoje, šis veikalas buvo ne tik svarstymas apie lietuviškojo charakterio sintezę, bet ir Vakarų visuomenėms skirtas lietuvių tautos teisės į savo valstybę pagrindimas.
Tautinio sąjūdžio pažadintos inteligentijos protuose gimstanti nepriklausomos tautinės Lietuvos valstybės idėja, 1917 metais skelbta Lietuvių konferencijoje, turėjo būti ne tik apginta ginklu, bet ir įtaigiai pristatyta pasauliui laikmetyje, kai naująja pasaulio tvarka tapo tautų apsisprendimo teisė. Visur griūvančias imperijas pakeitė tautinės valstybės, kuriamos vadovaujantis principu, jog kiekviena to siekianti tauta turi teisę turėti valstybę.
Ar visai neseniai, XIX amžiuje, ties išnykimo ir užmaršties riba buvusi lietuvių tauta yra tokia – verta valstybingumo? Kuo ji unikali ir kuo vertinga žmonijos kultūros raidai? Tokius klausimus pagrįstais laikė Stasys Šalkauskis ir matė būtinybę į juos atsakyti: sau, lietuviams ir civilizuotam pasauliui.
Šiuo užmoju Šalkauskis tobulai įkūnija savo paties teigtą aukštosios kultūros atstovo pareigą savosios valstybės kūrimui. Tautinio sąjūdžio tikslas – kultūra, kuri turėtų reikšmės žmonijai, o inteligentija privalo dalyvauti valstybės statybose ir tautinės kultūros ugdyme.
Šiandien tai pakankamai svetimas požiūris. Absoliuti dauguma šiandieninės Lietuvos, o ir pasaulio mokslininkų tokio įsipareigojimo nejaučia ar niekaip jo nerodo savo veiksmais. Tiesioginės profesinės veiklos vykdymas laikomas pakankama inteligento misija, dar ir auka, nes dažniausiai prastai apmokama. Inteligentija neturi pareigos savo šalies viešajam gyvenimui, o juo labiau neturi pareigos puoselėti tautinę kultūrą ir tautinę tapatybę. Priešingai, ypač žmogaus mokslų atstovai neretai jaučiasi turį pareigą „peržengti“ tariamai pasenusius ir ribotus tautinius tapatumus, patys būti ir kitiems padėti tapti tautines valstybes peržengiančiais „pasaulio piliečiais“.
Gal šis fundamentalus santykio su tautiškumu pokytis padeda bent iš dalies paaiškinti ir išsyk sunkiai suprantamą dabartinę Šalkauskio vietą Lietuvos gyvenime. Stasys Šalkauskis buvo tėvas ir mokytojas lietuviškajai filosofijai. Lietuvos filosofijos istorijoje, o ir apskritai istorijoje mažai asmenybių, kurių pėdsakas būtų toks ryškus, bet kurios būtų taip stipriai pamirštos. Mažai asmenybių, kurias taip nuosekliai mėgintų pabrėžti jų srities profesionalai, bet visuomenė liktų kurčia jų kalboms ir pastangoms. Dažniausiai kaip tik profesionalai pagal laikmečio madas ir tendencijas iškelia norimą ir slopina jiems nepatinkančią atmintį. Tačiau filosofų cechas visada elgėsi priešingai – Šalkauskio svarbą skelbė jo amžininkai, mokiniai, o galiausiai ir šiandieninės Lietuvos filosofai. Šalkauskio gyvenamuoju laikotarpiu jo buvo pilna Lietuva – spauda ir auditorijos, politinis ir akademinis gyvenimas, jaunimo kaip jaunų žmonių ir tautos kaip istorijoje veikiančios prigimtinės bendrijos ugdymas. Šiandien Šalkauskio faktiškai nėra nei viešojoje atmintyje, nei istorijos vadovėliuose, nei filosofijos studijų programose. Vilniuje nėra nė Šalkauskio gatvės. Iš kur ta tyla? Ar pasaulis tiek pasikeitė, kad nelikę aktualumo?
Raskime įžūlumo pasakyti, kad aktualumo šiandien kaip niekada daug. Šalkauskio kelti klausimai niekur nedingo, gal ir apskritai negali dingti. Tai buvo principais mąstantis žmogus, apvalantis mintis nuo pavyzdžių ir konkretybių, kai dauguma mūsų nesustodami save tuo teršiame. Toks Šalkauskio mąstymas trukdė jį suprasti kitiems, tačiau padėjo jo idėjoms nesenti. Sunku aprėpti visą jo minties lauką, tačiau čia susitelkime į jo kultūros filosofiją.
Naujai pasirodžiusioje studijoje „Dviejų pasaulių sandūroje“ Šalkauskis ieškojo Lietuvos, konkrečiau, lietuviškosios kultūros vietos tarp Rytų ir Vakarų kultūrų. Jis matė sintezės galimybę – būdami, kur esame, kone vieninteliai supratome abu pasaulius ir galėjome derinti jų kultūrinius lobynus. Apskritai prieškario Lietuvos Respublikoje buvo gyvybingos paieškos Lietuvos misijos ir savitumo, svarbos ir vaidmens pasaulyje. Amžiumi jauna (ar tik gimstanti) šalis buvo jauna ir savo polėkiu, savęs paieškomis. Tapatybė buvo iki skausmo aktualus klausimas. Šalkauskis į jį atsakinėjo siūlydamas dviejų pasaulių sintezę.
Šiandien ši jo viltis skamba dviprasmiškai. Ji savaip pasitvirtina ir savaip miršta šiandienos realijų fone. Pasitvirtina mąstant apie Vakarų visuomenių judėjimą vis toliau nuo bendruomenės link individo. Vakarų šalyse visuomenių audiniai tiek suiro, kad kiekvienas tampa atskiru pasauliu, kuriančiu save, ieškančiu nebe kolektyvinės (tautos), o individualios (savo) tapatybės. Visuotiniu, ypač jauniems žmonėms, tampa klausimas „kas esu aš asmeniškai“, o ne „kas esame mes kaip bendruomenė“. Kuo toliau į Rytus, tuo mažiau šios problemos. Rytų civilizacijos yra kolektyvizmo bastionas, niekada neleidęs iškilti individo sąmonei. Tai ne komplimentas. Abu kraštutinumai savaip pavojingi, tačiau rytietiškasis – užprogramuotas stabilumui, ką liudija pati istorija.
Gi mes, Lietuva, nors ne tik mes, visas mūsų regionas, tarsi derina abu bruožus: nuo postmodernėjimo išsaugojo bendruomenės saitus, bendras prasmes ir reikšmes, tačiau akivaizdžiai eina individualėjimo, skaidymosi, individualios savęs kūrybos keliu. Būtų atskira tema, ar įmanoma šiame kelyje sustoti pusiaukelėje, ar įmanomas balansas tarp Rytų kolektyvizmo ir Vakarų individualizmo. Jeigu taip, mums kaip reta pasisekė – esame kaip tik toje pusiaukelėje.
O tuo pačiu metu pakeitę pjūvį ar žiūros kampą, pamatome ir priešingą vaizdą. Ne kiek kultūriškai, kiek geopolitiškai Rytai ir Vakarai niekada nesusikalbės ir Lietuvai negali būti jokios misijos padėti įvykti sintezei. Tačiau vietos tarp Rytų ir Vakarų padiktuota misija vis tiek išlieka. Ši misija ne sintezė, o akių atvėrimas. Lietuva turi misiją padėti Vakarams suprasti Rusiją. Bet ne susikalbėjimui, o suvokimui, kad to susikalbėjimo negali būti, kad Rusija visada bus priešiška.
Rusijos visuomenė iš Vakarų jai prieš šimtmetį atnešto modernėjimo pasiėmė visa, kas blogiausia – susvetimėjimą, sekuliarizaciją, dorovės nuosmukį. Ji jokia prasme nebėra kita, kūrybiška civilizacija, kokia visgi buvo bent iki bolševikų įsigalėjimo. Rusijoje pastarąjį šimtmetį tiesiog lėtai gęsta paskutiniai civilizacijos likučiai. Ji yra vartotojiškų Vakarų inversija, pasiėmusi jų ligas, bet atmetusi laimėjimus. Tarp Vakarų ir Rusijos nebėra ką sintetinti.
Tačiau yra privilegija suprantant Rusiją, ją patyrus, būnant jos išprievartautiems ir kankintiems, o kartu – neslėpkime – su ja gėrusiems, vogusiems ir liūdniausia egzistencine prasme kartu gyvenusiems, kantriai, o kartais ir rėkte rėkiant aiškinti pasauliui, kas ji esanti ir ko galima iš jos tikėtis. Reikia pripažinti, kad Lietuva tikrai stengėsi vykdyti šią misiją pastaruosius dvidešimt metų, nors niekas jos negirdėjo ir nesuprato. Rusijos karas Ukrainoje suteikia šansą, kad nuo šiol supras labiau. Laikas parodys, kaip šiuo šansu naudosimės.
Stasio Šalkauskio kūryboje toli peržengtas lietuviškosios kultūros vietos klausimas. Jis kelia esminius ir nesenstančius demokratijos, pilietiškumo, patriotizmo, diktatoriškos valdžios padarinių klausimus. Vienas reikšmingiausių įvykių Šalkauskio kaip Lietuvos piliečio gyvenime buvo jo viešas laiškas autoritarinį režimą įtvirtinusiam Antanui Smetonai. Šiame laiške Šalkauskis pranašiškai perspėjo, kad nuo politinio gyvenimo ir sprendimų priėmimo atribota visuomenė neišvengiamai praranda bendros atsakomybės jausmą, iniciatyvumą, galią pati veikti be valdžios nurodymo. Vos po kelerių metų Lietuvoje tai pasitvirtino siaubingiausia išraiška.
Alvydo Jokubaičio žodžiais, „Šalkauskis demokratiją siejo su kultūra. Dabar įtakingesnis yra jo kritikuotas formalus procedūrinis demokratijos supratimas. Valstybės politinis tapatumas šiandien suvokiamas kaip nepriklausantis nuo tautos kultūros. Ar tai pagrįsta? Šalkauskis sakytų „ne“. Jis būtų su tauta ir kultūra susietos demokratijos šalininkas. Jo nuomone, demokratijos ir kultūros santykio klausimas negali prarasti aktualumo ir todėl tik laikas parodys, ar nuo kultūros atskirta demokratija gali išsilaikyti. Šiuo požiūriu, Šalkauskis kantriai laukia sugrįžimo į lietuvių kultūrą.“
Šalkauskis laukia sugrįžimo į lietuvių kultūrą ir gyvenimą ne tik šiuo, o galybe klausimų. Naujuoju leidiniu siekiama prie to prisidėti. Juk galiausiai, Šalkauskis negali nesugrįžti. Klausimas tik toks: būsime ar nebūsime dar viena apvogta, jo nepažinusi karta.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2022-ųjų 2-ajame numeryje)
