Čia turėtume skirti organizaciją ir sąjūdį. Organizacijai užtenka tikslų ir uždavinių, o sąjūdžiui reikia misijos. Organizacija atlieka numatytus programinius darbus, o sąjūdis ieško kas nenumatyta, bet būtina.

Organizacija žmogų įpareigoja daliniams darbams, o sąjūdis angažuoja visam gyvenimui. Organizacija ruošia jauną žmogų būti visuomenės veikėju, o sąjūdžio žmogus bręsta į visuomenės ugdytoją.

Istoriškai ateitininkai prasidėjo sąjūdžiu ir tapo organizacija. Sąjūdėliai sroveno, kartais ryškiau, kartais ne taip, ir organizacijai besivystant. Tie du pradai – organizacinis ir sąjūdinis – atsakė ir dviem narių kategorijom: kiekybinei ir kokybinei. Organizacija telkė masę, sąjūdėliai brandino elitą.

Sąjūdinį impulsą ateitininkams davė Dovydaičio deklaracija. Organizaciniai rėmai vystėsi ir kaitaliojosi, kol galutinai buvo suformuoti Palangos konferencijos reorganizacija, įkvėpta Šalkauskio, parengta Kuraičio. Šalkauskiui, juristui ir filosofui, rūpėjo du dalykai: sukurti tvirtą ideologiją ir išugdyti gerai įveiksmintą organizaciją. Organizacija ir ideologija buvo Šalkauskiui lyg du sparnai, kurie turėjo paruošti ateitininkus visuomenei vadovauti. Tai atrodė logiška ir gražu. Šį planą rėmė Kuraitis, teologas ir filosofas, taip pat labai logiško galvojimo žmogus.

Jie abu, Šalkauskis ir Kuraitis, per keliolika metų (ypač nuo 1924) stumte stūmė ateitininkus šia kryptimi ir jie pasiekė gražių rezultatų. Ateitininkai tikrai išaugo į labai šaunią, spalvingą, gerai iškristalizuotą organizaciją. Sunkiau vyko su ideologiniu paruošimu, tačiau niekas nedrįso sakyti, kad šito nereikia. Ir pradėta galvoti Šalkauskio kategorijom, deklamuota jo paruoštos ideologijos frazėm.

Po keliolikos metų Šalkauskis pajuto, kad organizacija pati savyje neturi gyvybės, kad ateitininkai, ypač studentai, gražiai paraduoja, moka pakalbėti, bet neparodo ideologinio susipratimo, neįstengia sukurti dvasios ir diegti jos kitiems. (Moksleiviai, kurių organizacija buvo paralyžiuota uždraudimu, žymiai daugiau turėjo dvasios ir ryžto.) Šie reiškiniai ėmė ryškėti apie 1935-1937 metus ir nuo tada Šalkauskis ruošėsi pradėt naują sąjūdį. Jam atrodė, kad katalikams (ir ateitininkams) labiausiai reikia dvasios, kuri dvelktų jaunatve, idealizmu, doriniu jautrumu, atvirumu tiesai ir gėriui, užsidegimu tobulybei. Tokia dvasia, sunešta kaip žarijos į židinius, turėtų atgaivinti ir katalikų organizacijas, ir pačią visuomenę.

Šį sąjūdį Šalkauskis paskelbė 1938 metais Kuraičio žurnale „Tiesos kelyje“ (1938 m., Nr. 2) straipsniu „Gyvosios dvasios reikalu“. Čia jis pasisakė norįs „reformuoti katalikų gyvenimą, psichologiją ir akciją“, būtent – pakreipti krikščioniškojo humanizmo kryptim. Kodėl humanizmo?

„Pagrindinė moderniosios civilizacijos klaida, sako Šalkauskis, buvo ta, kad ji ieškojo tikrojo žmogiškumo laicizme ir sekuliarizacijoje. Bet, atpalaiduodama žmogiškumą nuo dieviškojo prado, toji civilizacija pastūmė žmogų į gyvuliškumą. Katalikiškoji pasaulėžiūra tikrąjį žmogiškumą randa krikščioniškame ideale, kuris žmogiškąją prigimtį patobulina dieviškuoju pradu… Teocentrinis humanizmas yra vienintelė teisinga tikrojo žmogiškumo koncepcija… Krikščioniškasis humanizmas geriausiai atsako laiko dvasios aspiracijas. Tikrojo žmogiškumo realizavimas pagal Kristaus pavyzdį… turėtų sudaryti esminį gyvosios dvasios sąjūdžio turinį“ (ten pat, 119).

Šalkauskis pagaliau priėjo prie to paties taško, nuo kurio pradėjo Dovydaitis, skelbdamas ateitininkų deklaraciją. Dovydaičiui rūpėjo tas pats tikslas – atnaujinti katalikų gyvenimą bei veikimą Lietuvoje ir sustabdyti ne laicizmą bei sekuliarizmą, o patį nihilizmą. Jis ir pasirinko pauliškąją, vėliau paskališkąją, pagaliau Pijaus X pakartotą centrinę krikščionybės idėją, kad Kristus yra visos būties centras ir atnaujinimo pagrindas.

Šalkauskio išsiskyrimas ir vėl sutapimas su Dovydaičiu laiko perspektyvoje turi savo teigiamą reikšmę. Dovydaičio iškeltas ir pagrįstas kristocentrizmas buvo taiklus, bet mūsų sąlygose lyg dar per ankstyvas. Ateitininkai dar buvo per jauni tai suvokti ir įsisavinti. Tik Leonas Bistras ir dar vienas kitas pagavo šią mintį ir ateitininkus bandė kreipti į pietistinę, gal net misticistinę pusę. Gerai, kad Šalkauskis laiku iškėlė ideologiją ir organizaciją, nes to reikėjo. Jis davė modernius organizacinius rėmus ir aukštos skalės galvojimo akiračius. Šitaip parengti, ateitininkai jau galėjo grįžti, kaip ir Šalkauskis, į pradinį dovydaitinį kelią. Bet nebebuvo laiko šį grįžimą įveiksminti Lietuvoje. Užėjo karas ir tremtis. Po karo reikėjo vėl viską pradėti iš naujo – ir organizacija vėl tapo centriniu rūpesčiu, nepalikdama vietos sąjūdžiui.

Taip mes šlubuojam ligi dabar, neįsibėgėdami. Mums vis dar sunku suvokti, kad esminiai dalykai yra sąjūdinis momentas ir kristocentrinis akcentas. Jei stovim ant kristocentrinio pagrindo, tai ir mūsų misija turėtų būti aiškiau aptarta ne vien visuomeniniu-kultūriniu požiūriu, bet ir dvasiniu-kristiniu.

Visuomeninis veikimas ir vadovavimas be dvasinių-moralinių tikslų darosi ir toliau darysis vis labiau techniškas. Ideologinis parengimas, jeigu jį ir geriausiai išvystytume, be kristinio akcento gali likti racionaliai šaltas ir apskaičiuotas. Visa tai nepatenkina brandesnių narių ir neveda pačios organizacijos į tikrąją paskirtį.

Mūsų sąjūdžio misija turėtų artėti į Kristaus misiją. Kristus yra tiesa, kelias ir Gyvenimas. Žmogiškoji tiesa mūsų veikloj turėtų būt labiau susieta su dieviškąja-kristine. Žmogiškasis maloningumas turėtų būti suartintas su kristine malone, o žmogiškasis gėris, kilnumas bei orumas įveiksmintas susiderinimu su Dievo valia. Mes nieko neatsisakome ir neturėtume atsisakyti iš to humanistinio auklėjimo bei veikdinimo, kurį lig šiol esam vykdę ateitininkuose. Tačiau labiau ir labiau turėtume įkristinti tas pastangas taiklesniu savo narių mokymu, jų pašventinimu, jų dorinimu.

Kristaus misijoje minimos trys funkcijos: pranašiškoji mokyti, kunigiškoji pašventinti ir karališkoji vadovauti. Visos tos funkcijos tarp savęs susietos ir jų vykdymas pasidaro lyg bendra tarnyba Dievo tautoje. Kristus apie save sakė: „Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti“ (Mt 20, 28). Tarnavimas yra šiandien iškilęs kaip nauja sąvoka, labiau kukli už vadovavimą ir labiau gili, stipriau angažuojanti asmeniškai. Tarnauti savo bendruomenei, tarnauti kristinėje misijoje reiškia keisti mūsų santykį ir su žmonėm, ir su vertybėm. Brooklyno vysk. Mugavero vienoj katalikų šalpos konferencijoj pasakė: „Mes esame tikinčiųjų bendruomenė ne tam, kad tik įkurtume organizacijas, vienuolijas bei ugdytume profesinį elitą ir tuo pasitenkintume. Mes turime tarnauti broliams. Turim tapti tarnaujančiųjų bendruomene“ („The Catholic Transcript“, 1972.X.20).

Tarnauti bendruomenei yra charizmatinė misija abiem požiūriais – humanistiniu ir kristiniu. Humanistiniu požiūriu – bendruomenei reikia gydytojų, slaugių, mokytojų, tvarkos ir doros sargų; reikia dėl to, kad bendruomenė, kokia bebūtų, visad turi negalių, grėsmių, polinkių į anarchiją. Aš kalbu apie gydytojus, mokytojus, tvarkdarius moraline prasme, ne profesine, ir čia ateitininkams atsiveria labai platus veiklos laukas. Žiūrint krikščioniškai, bendruomenei reikia kristinio gyvenimo pavyzdžių, kurie ją keltų, atnaujintų, akstintų. Bendruomenė, ypač šiais laikais, skęsta egoizme ir materializme. Toj pačioj katalikų šalpos konferencijoj vienas pasaulietis pabrėžė: „Mes turim gelbėti Vakarų civilizaciją nuo per didelio pasinešimo į materialinį apsirūpinimą ir patogumus. Bendruomenei tenka vis ir vis priminti kitas dimensijas, kurios prašoksta materialinę gerovę.“

Ateitininkai buvo toks sąjūdis, kuriam rūpėjo duoti krikščioniškus standartus šeimai, mokyklai, visuomenei, tautai ir Bažnyčios bendruomenėms. Ateitininkai šią misiją atsinešė pačiu savo gimimu. Ir šis sąjūdis buvo gyvas tol, kol savo misiją jautė. Kai ši jausena imdavo blėsti, ateitininkai prarasdavo savo vidinę dinamiką.

Prieš 10 ar daugiau metų Petras Kaufmanas Kennebunkporto moksleivių kursuose pastebėjo, kad būti ateitininku pasidarė per lengva. Mes neturime jokių standartų, jokio kriteriumo, kas gali būti ateitininkas ir koks jis turėtų būti. Pro pirštus leidžiam kandidatų paruošimą. Ateitininkam reikia ne kiekybės, o kokybės. Būkime realūs: stovintis vanduo, kurį randame moksleiviuose, mums nieko nepadeda. Trūksta dvasios.
Štai kitas balsas iš laiško, rašyto 1972 m. spalio mėnesį vienos moksleivės: „Aną metą, kai priklausiau valdybai, tikrai galvojau, kad aš veikiu dėl tikslo. Bet šįmet man atrodo visai kitaip. Pagaliau perskaičiau „Ateitininkų vadovą“ ir gerai įsižiūrėjau į dabartinę moksleivių kuopą ir nusiminiau, neradusi ryšio. Kai organizacija įsikūrė, Lietuva buvo okupuota: buvo pavojus prarasti tautinį charakterį ir katalikų tikėjimą, buvo priespauda. Tada moksleiviai kovojo, nenorėjo prarasti savo kultūros. O dabar visi žino, kodėl ateitininkai įsikūrė, bet ar kam svarbu? Niekas nebando nė kalbėti lietuviškai, niekas nenori pajudėti, lyg numirėliai… Ateitininkai pasidarė „social group“ ir tikėkit ar ne – man labai graudu. Per mūsų kuopos studijų dienas kiek kartų norėjau atsisėsti ir verkti. Turėjau laiko galvoti ir apsispręsti: ar aš turiu kovot už savo tikslus net prieš savo draugus, ar tik sėdėt ir viską pamiršt. Bet negaliu užmiršt, aš tik nežinau, ką daryt… Aš nežinau, kam prižadu, Jums ar sau, bet aš prižadu nenusileisti, nes žinau, kad neturėtų būt kaip yra… Aš meldžiuosi, kad visas sąjūdis pasikeistų.“

Šie du pavyzdžiai, berods, aiškiai pasako, kur mes stovime net judriausioje moksleivių šakoje. Standartų tikrai reikia visiems ateitininkams, o ypač jaunesniems, kol juos auklėjame ir ruošiame ateitininkų misijai.

Kaip tik dėl tų standartų stokos, dėl aukštesnių reikalavimų trūkumo mes jau esame praradę nemaža pačių pajėgiausių jaunuolių. Jie bodisi tokio veikimo, jeigu jie tiksliai suvokia, koks ateitininkas turėtų būti. Jie traukiasi iš mūsų eilių, nusivylę, ir eina pas kitus arba stovi nuošaliai.

Kokių mums reikia standartų – intelektuališkų ar morališkų? Manau, vienų ir antrų. Jau buvome nualinę intelektuališkai kursų standartą, nes galvojom, kad jaunimas nepajėgia ar nenori. Tai buvo klaida. Naujieji koncentriniai kursai parodo, kad ir nori, ir pajėgia. Mažinam ir menkinam standartus stovyklose bei kuopose ir draugovėse – ir vėl galvojam, kad šitaip jaunimą daugiau patraukiam. O minėti balsai tam priešinasi.

Ateitininkų vadovybėms (Federacijos bei Sąjungų valdyboms ir Tarybai) reikia pergalvoti tris dalykus, kurie būtini mūsų misijai sėkmingiau vykdyti. Tie trys būtų: orientuoti, motyvuoti, mobilizuoti.

Orientuoti, motyvuoti, mobilizuoti

Pradėkim nuo pastarojo, nors tai nėra svarbiausia. Mes demobilizuojamės kaip ateitininkai. Gal tai nėra nei taip ryšku, nei dar taip tragiška, dėl to niekas iš mūsų bent šiuo metu nesijaudiname. Bet, žiūrėkim, kad ir tas iškeltasis faktas, jog pajėgesnieji traukiasi iš mūsų eilių arba visiškai, arba į pasyvią poziciją. Demobilizuojamės ir organizaciškai: problemos su perrinkimu naujų centrinių valdybų arba valdybų ryšio praradimas su vienetais ir vienetų nereagavimas į valdybų raštus. Nuolatinė krizė su globėjais, stoka dvasios vadų…

Būtų visa eilė ženklų, kad mes stovime toli gražu ne per daug džiugioj padėty su savąja mobilizacija. Bet kodėl mes taip stovime? Ar dėl to, kad trūksta kietesnių rankų ir jų trūko jau nemaža metų, vadinas, galėjom ir atprasti nuo organizacinės disciplinos? Ar čia nėra tas anksčiau iškeltas standartų klausimas? Juk mes nemobilizuojam žmonių jokiems didesniems uždaviniams, užmojams, reformoms ar kovai; dėl to kam gi čia reikia stipresnių vadovybių ir ryšių su centrais? Keliu šį klausimą dėl to, kad tas „palaidas vanduo“ gali būti priežastis prarasti kokybę, o kartu ir pasekmė to, kad mes demobilizuojamės.

Imkime antrąjį dalyką – motyvuoti. Ar bendruomenė nėra tas didelis vaikas, kuriam nuolat ir nuolat reikia priminti, kas dera, kas būtina arba kas neleistina, netinka, negarbinga ar nekrikščioniška. Bendruomenė negali būti be raugo, druskos, žiburio. Bet iš kur ir kaip ateitininkai pasidarys bendruomenės raugeliu, druskele ir švyturėliu, patys neprikaupti, nemotyvuoti, neįsitikinę ir nejausdami savo misijos? Motyvuoti visuomenei reikia gal ne mažiau pasiruošti, kaip ir motyvuoti jos vadus ir tuos, kurie į vadus ruošiasi. Ar mes šia prasme turim kokias programas, metodus, ar turim kas tą uždavinį atliktų?

Dvasios vadai? Jūs žinote, kur mes stovime iš viso šiandien su pašaukimais į kunigus ir su kunigais lietuvių parapijose. Ar gali juos kas kitas pakeisti? Kažkas pasiūlė vienai Moksleivių ateitininkų sąjungos centro valdybai dvasios vadu seselę. Kaip jums toks dalykas atrodytų – seselė, ar kuri mergaitė, ar koks solidnas ponas sendraugis mūsų dvasios vadas? Postą galim bet kam perleisti ir funkciją galim perkrikštyti, jei nepatogu. Bet čia žymiai gilesnis dalykas, ir jis darosi tragiškas.

Motyvacijos srity mes padarėm žingsnelį pirmyn su naujo metodo kursais. Pajutom, kad, va, šito reikėjo, kad tai duoda ateitininkams visai kitą moralinį ir intelektualinį sutvirtinimą. Bet tai yra tokia maža ir kukli pradžia, o tačiau taip sunkiai vežama.

Visur reikia motyvacijos – žmogiškos ir krikščioniškos. Jos nuolat reikia ir ji negali būt tik pigus pamokslavimas ar šiaip sau prabėgantis paskaitėlių paskaitymas. Keliamas klausimas, ar nereikia mums atgaivinti ateitininkų bibliotekos leidinius. Gal tai ir būtų bent vienas žingsnelis motyvacijos kryptimi.

Trečia – orientacija. Kuo ji turėtų skirtis nuo motyvacijos? Motyvacijos daugiau reikia veiksenai, orientacijos – susigaudyti, susivokti ir susiprasti. Motyvacija gali prabilti į sveiką protą, bet jos tikslas paliesti valią, užkurti širdis. Motyvacija svarbi atskiram asmeniui ir grupei, kol jis ar ji apsispręstų, o orientacija svarbi kaip sau žinotinas ir bendruomenei perduotinas dalykas; svarbi – kad susikurtų bendras protingas ir, kas pabrėžtina, krikščioniškas, visuomeniškas, lietuviškas galvojimas. Pagaliau orientacija turi pereiti per kritinius koštuvus, turi išsklaidyti nesusigaudymą, žioplumą, naivumą, minties bukumą, nesidomėjimą.

Kiek tų reiškinių mūsų tarpe, mūsų bendruomenėje? Ateitininkas, kuriam niekas neįdomu ir viskas vis tiek – nėra vertas būti ateitininku. Jis pats yra ir liks žioplas, o ką jis galės pasakyti bendruomenei, savai ir amerikinei?

Šie trys dalykai – orientuotis, motyvuoti ir mobilizuotis – yra kaip klavišai vargonuose, kad triūbos išduotų tinkamus garsus ir melodiją. Kitaip mes grojame ne savo pirštais; arba nežinom, ką mūsų pirštai groja, ir stebimės, kad nėra atgarsio, kad dūdos cypia ir tarp savęs pjaunasi.

Ateitininkai esame ne sau sąjūdis. Dėl to ir programinis bei visoks mūsų veikimas turi būti nukreiptas į platesnius bendruomeninius barus. Mums ir draugystė tarp narių nėra tam – bent ne vien tam, kad išsispręstų brendimo amžiui jautrus draugų reikalas arba kad susikurtų šeiminės poros. Svarbiau, kad susidarytų kartos branduoliai – grupės mūsų bendruomenei veikdinti. Mums ir kūrybinis talentas, raštingumas ar iškalbingumas ne tam reikalingas, kad išvystytume gabumus, bent ne vien tam. Mums svarbu paruošti žmones veiksmingesnius, turinčius daugiau priemonių atlikti savo tarnybos misiją bendruomenėje.

Kodėl nuėjo į šalį tiek raštingų ir iškalbių ir intelektualių mūsų sąjūdžio narių – visa jų eilė? Kodėl jie išsijungė iš bendruomenės? Mes juos išlavinom, davėm akstinų lavintis, bet nedavėm jiem motyvų ir misijos žiburio. Jie iš ateitininkų išėjo arba juos praėjo, negavę  charizmatinės dvasios, kuri yra mūsų sąjūdžio krikšto dvasia.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (1975-ųjų 5-ajame numeryje)