Mano pradiniai atsiminimai apie Tėvelį labai migloti, nes pirmuosius dešimt metų Jo nemačiau. Mama nusiveždavo jo aplankyti į Uralo lagerį, tad turėjau susidariusi kažkokį Jo vaizdą, bet labai neaiškų, miglotą.
Niekada nepamiršiu to pirmo susitikimo, kai jis grįžo namo. Pamenu, buvo graži lapkričio pabaigos diena. Mama darbavosi kieme. Gyvenome Kulautuvoje nuosavame name, tai tų lauko darbų būdavo pakankamai. Tą dieną Mama žinojo, kad jau turi grįžti Tėvelis. Tai ji ir sako: „Eikit, vaikai, į autobusų stotelę, pažiūrėkit, gal Tėvelis grįžta.“ Išėjau nieko nesitikėdama. Žingsniuoju šaligatviu stotelės link ir žiūriu – eina toks vyras tamsiais drabužiais ir su mediniu lagaminu. Toks panašus į Tėvelį! Kai mūsų akys susitiko, širdis tarsi apsivertė, tačiau neišdrįsau užkalbinti, nes nebuvau tikra, kad tai Jis. Greitai parbėgau namo ir sakau: „Mama, sutikau vyrą, labai panašų į Tėvelį, bet nežinau, ar tai Jis.“ Tuomet ji išėjo pasitikti kitu keliuku, per miškelį. Kaip jie susitiko, koks buvo tas susitikimas, nežinau, nes likau laukti namuose. Buvo daug laimės ir euforijos! Kitą dieną mokykloje visiems gyriausi: mano Tėvelis sugrįžo!
Paskui mūsų namus aplankydavo daugybė disidentų, tarp jų kun. Juozas Zdebskis, Vytautas Vaičiūnas, ses. Nijolė Sadūnaitė, kun. Alfonsas Svarinskas ir kiti. Man, vaikui, buvo labai įdomu ir net patikdavo, kad mūsų namuose kažkas vykdavo – susiėjimai ir pokalbiai iki vėlumos prie arbatos. Dėl tų Lietuvos reikalų Tėvelis dažnai būdavo išvykęs. Kad ir trūkdavo jo namuose, bet žinojau, kad taip turbūt reikia.
Tėvelis visada išliko ištikimas savo pažiūroms, savo tikėjimui, kurį išpažino ir su kuriuo bandė supažindinti ir mus, savo vaikus. Būdavo, susisodina visus ir pasakoja apie Pirmuosius Tėvus, apie Pasaulio sutvėrimą ir kitką. Per šv. Kalėdas, kai jos būdavo paprastą darbo dieną, visada galėjome neiti į mokyklą. Taip pat ir kiekvieno sekmadienio šv. Mišių šventimas buvo visos šeimos šventa pareiga. Tas nepatiko tarybinei valdžiai, jai ištikimiems mokytojams. Buvo ir taip, kad iškvietė Tėvelį į mokyklą „ant kilimėlio“ aiškintis. Manau, tąsyk tiek direktorius, tiek kiti mokytojai nesitikėjo susidurti su tokiu aštraus proto savamoksliu darbininku. Teko jiems pripažinti, kad ne jų jėgoms atsilaikyti prieš Tėvelio argumentus.
Savo apsiskaitymu ir žiniomis Tėvelis galėjo pagelbėti atsakant į daugybę įvairių klausimų, iškylančių besimokant mokykloje – tiek istorijos, tiek astronomijos, tiek lietuvių kalbos ir etnokultūros. Ypač daug galėjo pasakoti apie Bibliją, Naująjį Testamentą ir kitus su dvasiniu gyvenimu susijusius klausimus. O tų klausimų iškildavo daug, ypač paauglystėje ieškant gyvenimo prasmės ir perfiltruojant savo turėtas tikėjimo žinias ir tiesas ar susidūrus su kitą tikėjimą išpažįstančiais žmonėmis. Ir kai jau, atrodo, nebeturi atsakymo ar paaiškinimo savo žinotoms tiesoms apginti, bėgi, būdavo, pas Tėvelį ir negali atsistebėti, kaip greitai ir lengvai jis randa atsakymus ir paaiškinimus, kaip mintinai žino įvairias Šv. Rašto vietas, skyrius ir puslapius, ką Jėzus kalba ar ką apaštalai liudija. Man tie pokalbiai padėjo išsilaikyti savo Bažnyčioje, padėjo susiformuoti tvirtą pasaulėžiūrinį stuburą.
Tėvelis buvo ir visada liko savo vidumi turintis beturčio dvasią. Niekada nebandė pasinaudoti tarnybine padėtimi: net ir dirbdamas Vyriausybėje į darbą važinėjo miesto transportu, gyveno paprastame Vyriausybės nuomojamame bute, kurį tik vėliau išsipirko. Ir tik vienintelį kartą pasinaudojo Vyriausybės duota mašina su vairuotoju – kai mirė Mama ir reikėjo skubiai sutvarkyti dokumentus Kaune.
Apie Tėvelio pogrindinę veiklą, jo žygius bei gerus darbus mes, artimieji, žinojome labai nedaug. Jis nemėgo nei girtis, nei pasakoti ką, su kuo ir kada veikęs ar padaręs. Taip elgėsi ne tam, kad slapukautų, bet vedamas siekio apsaugoti šeimą nuo pasekmių. Puikiai perpratęs saugumiečių metodus ir užmojus žinojo, kad labiausiai žmogus yra pažeidžiamas per artimuosius, per šeimos narius. Siekdamas mus apsaugoti nieko nepasakojo. Susituokęs net ir pavardę pasikeitė – iš Plumpos tapo Pluiru. Tačiau saugumiečiams tai nesutrukdė, jie vis tiek sekė mūsų šeimą pro padidinamąjį stiklą ir darė viską, kad įvykdytų savo užmojį, kurį buvo ir Tėveliui per tardymus pasakę: „Tavo vaikai nebus tokie kaip tu.“ Manau, Tėveliui tai turėjo būti pats skaudžiausias dalykas. Jis žinojo, kokie mokytojai buvo užverbuoti, kokie draugai…
Saugumiečiai buvo gudrūs, mokėjo žmones įtraukti į savo tinklą, turėjo tam daug būdų bei metodų, bet Tėvelis buvo gudresnis už juos. Kai pogrindyje leido „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, jis taip mokėjo nuo jų slėptis, kad net buvo gavęs „Chameleono“ pravardę. Gal būtų jo ir nesuradę, jei ne vieno prieteliaus išdavystė. Saugumiečiai savo metodais tą žmogų palaužė ir jis pasidavė. Vėliau labai gailėjosi, atsiprašė Tėvelio ir Mamos, ir jie jam atleido. Tas žmogus visada buvo ir išliko mūsų šeimos draugu ir laukiamu svečiu, nes Tėveliai žinojo, kad ne savo valia jis tai buvo padaręs…
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2022-ųjų 3-ajame numeryje)
