LAISVĖ – taip vadinasi laivas, kuriame praleidau vieną mėnesį šią žiemą. Vienkorpusinis burlaivis su maža kajute: vienas miegamasis, svetainė su išsiskleidžiamu stalu, virtuvė. Mūsų kapitono Peterio laivas skirtas gyventi daugiausia dviems žmonės, o mes tilpom visi trys: aš, kapitonas, ir mergina iš Austrijos, vardu Steffi (aš miegojau virtuvėje, o Steffi svetainėje). Kaip čia atsidūriau ir kodėl?

Kaip ir dauguma dalykų mano gyvenime, viskas prasidėjo nuo vaikystės svajonės ir įvyko atsitiktinai. Piratai iš filmų ir komiksų mane žavėjo nuo mažens – pažadėjau sau, kad kažkada pati tapsiu pirate. Nuotykiai, jūrų pabaisos, negyvenamos salos ir šauni įgula – kas galėtų būti geriau? Žinojau, kad vieną gražią dieną turėsiu išbandyti save jūroje. Ir tokia proga atsirado netikėtai. Praėjusiais metais gyvenau kempinge Norvegijos šiaurėje ir pradėjau svajoti apie šiltesnę vasarą kur nors Europos pietuose, Ispanijoje ar Tenerifėje. Ėmiau ieškotis darbo tose vietose per Workaway (tai platforma, leidžianti nariams organizuoti svetingumą ir kultūrinius mainus. Tikimasi, kad savanoriai arba „darbininkai“ dirbs iš anksto sutartą laiką per dieną mainais už apgyvendinimą ir maistą, kurį teikia jų šeimininkai) ir išsiunčiau apie 20 užklausų į skirtingas banglenčių sporto mokyklas, fermas ir hostelius. Tikėjausi rasti vietą Europoje, nenorėdama tolimų kelionių rizikos dėl koronos. Savaitės bėgo, paieškos nedavė vaisių. Benaršydama galimybes šiltesniuose klimatuose aptikau įdomų skelbimą – plaukiojimas burlaiviu po Karibų jūrą. Galvoju: ai, parašysiu kapitonui, nors nesitikiu, kad jis man atrašys, bet kas žino – gal būtent šis laivas man ir skirtas. Parašau kapitonui žinutę ir lyg laišką butelyje mečiau į interneto vandenyną be daug vilties. Ir netikėtai, kapitonas iš Australijos, vardu Peter, man atrašo ir nori susiskambinti. Sutariame datą – lapkričio gale perku lėktuvo bilietus į Panamą.

Dar kartą leidžiuosi nešama vėjo į nežinomybę, pasitikėdama savo intuicija. Kartu su kita nauja įgulos nare Steffi leidžiamės į kelionę per Panamos džiungles į Guna Yala provinciją, kur sėdame į motorinį laivą, pilną turistų iš Vokietijos ir Prancūzijos, ir išplaukiame į atvirą jūrą, kur mūsų laukia LAISVĖ. Mūsų kapitonas, vėjo ir saulės nugairintas, gyvenimo ir kitokių audrų užkietintas australas mus pasitinka su humoru ir įjungta kamera – jo darbas yra filmuoti kasdienybę jūroje ir kelti filmukus į YouTube. Iš pradžių nežinau, kada jis kalba rimtai, kada juokauja. Jis mus informuoja, kad jo laivas po truputį skęsta kiekvieną dieną nuo tada, kai į jį trenkė žaibas (jau antrą kartą). Tęsia sakydamas, kad rykliai mūsų tikriausiai neužpuls, bet blogiausiu atveju geriausia žiebti jiems į nosį. Ir jeigu mus užklups perkūnija atviroje jūroje – tokiu atveju geriausia nerti po vandeniu. Nežinau, ar juoktis, ar ne. Ir kaip ant tų žodžių – antrą naktį laive mus užklupo baisi audra, o trečią dieną benardant atviroje jūroje pradėjo žaibuoti. Ore buvo tiek statinės elektros, kad man ir Steffi plaukai stojosi ant galvos. Darėm, kaip Peter mus pamokė, ir nėrėm į vandenį, tikėdamosi pasiekti laivą saugiai po vandeniu. Mūsų kapitonas atplaukė mums į pagalbą motorine valtimi, nerimaudamas, kad pakeliui į laivą sutiksime ryklių ir išsigąsime. Po šio įvykio geriau supratau Peter grubų humoro jausmą. Mūsų kapitonas visada juokauja – bet jo žodžiuose visada yra vertingų patarimų.

LAISVĖJE vietos buvo labai mažai. Trys nepažįstami žmonės, kurie turi būti kartu beveik kiekvieną akimirką, kiekvieną dieną, turi mokėti efektyviai komunikuoti, kad galėtų gyventi darnoje. O kas atsitinka, kai visi trys įgulos nariai pradeda viduriuoti pirmą naktį laive ir visi trys dalinasi vienu tualetu, kuriam nuleisti kiekvieną kartą reikia bent trisdešimt kartų nulenkti pompos rankeną, kurios triukšmą galima girdėti visame laive? Ir dar dieną prieš tai kapitonas paprašo naujų ir nervingų įgulos narių nenaudoti tualeto naktį, kad jo nepažadintume? Tada prasideda tikra komedija (tuo metu bent man taip neatrodė). Išeitis tik viena – eiti į lauką, ant kopėčių į jūrą, atlikti reikalus. Visi trys turime tą pačią idėją – tyliai išsėlinti į lauką, kad neprikeltume kitų ir nereikėtų susigėdinti. Ir visi trys susitinkame ant denio, susiėmę pilvus, ir veblendami pretekstus, kodėl vidury nakties nemiegame – vienas į žvaigždes išėjo pažiūrėti, kitas grynu oro pakvėpuoti. Tiesa išaiškėjo tik po poros savaičių beplaukiant upe pro džiungles beieškant krokodilų. Tada irgi susiėmėm už pilvų, bet šįkart iš juoko.

Salynas, po kurį plaukiojome visą mėnesį, vadinasi San Blas. 365-ios salos, dauguma negyvenamų, pilnų kokosų palmių, balto smėlio ir skaidrių koralų. Kartu su Peteriu ir Steffi tyrinėjome šitas salas, kartais sutikdami vietinių čiabuvių, gyvenančių paprastose trobelėse iš šiaudų, kai ieškodavome kokosų vakarienei. Bet net ir šios, regis, atokiausios pasaulio vietos kenčia nuo šiukšlių, išmestų vakarinėje Afrikos pakrantėje. Kažkur kažkas visada turi susitvarkyti su mūsų veiksmų pasekmėmis, net jei to patys nematome. Dauguma šių salų yra visiškai mažytės, vieną iš jų gali apeiti aplinkui per dvi minutes. Ir jos mums teikė ne tik šviežius kokosus, bet ir gėlą vandenį. Čiabuviai šiose salose kartais iškasa duobes gėlam vandeniui išgauti. Nors jo negalėjome gerti dėl didelio vandenilio sulfido kiekio (gėlą vandenį gėrimui gaudavome iš lietaus), bet galėjome praustis ir plauti drabužius. Per vieną tokių išvykų apsilankyti salose mano drąsi kompanionė ir visokių dalykų laipiotoja Steffi nusprendė užsiropšti ant palmės. Ši palmė buvo apie 20-ies metrų aukščio ir augo ant pačio salos kranto, palinkusi virš jūros 45-ių laipsnių kampu. Man beprašant austrės kuo greičiau nulipti nuo palmės, kol negavau širdies smūgio ir mūsų kapitonui juokais besiūlant jai padaryti spyrį ore, palmė tik triokšt pokšt ir visu kamienu nulūžo. Steffi, kuri turi juodą „taekwondo“ diržą, su visu medžiu krito žemyn į jūrą ir tik prie pat žemės nušoko nuo kamieno ir grakščiai nusileido ant kojų. Taip mūsų šauni kompanionė gavo pravardę „terminatorius“. Tačiau viena tokiu mūsų išvykų į salas pasuko keista linkme. Maždaug tik 50 salų visame San Blas salyne yra gyvenamos. Mes pasileidome į pačias atokiausias salyno salas, kur pramoginiai katamaranai nedrįso nuleisti inkarų, nes jūra tose vietose buvo kur kas neramesnė. Mums vieną vakarą bežaidžiant vienoje tokių negyvenamų salų, prie salos prisišvartavo juoda motorinė valtis, iš kurios išlipo du pilnais nardymo kostiumais apsirengę ir veidus užsidengę vyrai. Vietinius čiabuvius galima sutikti tik dienos metu, kai jie žvejoja. Taip pat Guna žmonės neturi pakankamai pinigų įsigyti motorinėms valtims. Jų valtys – medinės, su rankų darbo burėmis iš paprastų audeklų. Nardymo kostiumų nusipirkti jie irgi neišgalėtų. Kol mūsų kapitonas įtartiniems lankytojams užkalbėjo dantį, mes su Steffi ramiai tęsėme darbus. Kai vėl saugiai grįžome į LAISVĘ, Peter mums paaiškino, kad gali būti, jog tie vyrai buvo pasiųsti atsiimti narkotikų siuntinio. Lėktuvai meta paketus į mažiausiai žmonių lankomas salas, kur vėliau nardytojai atplaukia jų atsiimti. Iki šiol iš tikrųjų nežinome, kas atsitiko, bet žinome, kad mūsų kapitono nervai – geležiniai.

Plaukti į laisvę: pamatyti atokias vietas ir gyventi paprastai – toks buvo mūsų kapitono Peter moto. Arba, kaip jis dažnai juokaudavo, plaukti į bankrotą. Man paklausus, kiek jam metų, jis pats negalėjo atsakyti – tiek ilgai jis praleido jūroje, keliaudamas vienas ar su kitais savanoriais. Gyvenimas jo laive tikrai paprastas: vienintelis dalykas, kuriuo mums reikėjo rūpintis, buvo kaip gauti maisto. Su Steffi išmokome medžioti po vandeniu su ietiniais šautuvais. Mūsų valgis buvo paprastas: žuvis, paruošta vienu iš trijų būdų – karis, kitokios spalvos karis arba rūkyta žuvis, su makaronais arba ryžiais (kuriuose visada buvo galima rasti vabzdžių lervų – papildomam proteinui). Kartais, kai rasdavome gražių prinokusių kokosų, gėrėme kakavą ir ananasų kokteilius. Visas kitas daržoves ir vaisius kas porą savaičių pirkome iš vietinių žmonių, kurie pardavinėjo maistą tiesiai iš savo medinių valčių. Elektros laive turėjome tik tiek, kiek saulė ir vėjas įkraudavo laivo akumuliatorių. Dušo, žinoma, neturėjome, bet lyjant bėgdavome ant denio leisti dangui mus nuplauti. Indams plauti naudojome jūros vandenį, tad viskas, ką valgėme ir gėrėme, buvo šiek tiek pasūdyta. Miegojome nuo saulėlydžio iki saulėtekio, ir pramogai sėdėdavome ant denio žiūrėdami į besileidžiančią saulę. Pagal Peterį, žmonėms išgyventi iš tikrųjų reikia visai nedaug. Ir manau, kad ne kelionės laivu po pasaulį, bet paprastas gyvenimo būdas reiškia tikrą laisvę. Kad ir kokiame rojaus kampelyje būčiau, tikrai pasijuntu laisva tik kai nustoju lyginti savo gyvenimą su kitų žmonių. Kiekvieną kartą, kai apsilankau Instagram’e ar Facebook’e, turiu sau priminti, kad tai, ką matome internete, nėra tikra. Žmonės dalinasi tik tomis gyvenimo akimirkomis, kuriomis nori – tai tik maža dalelė jų realybės. Socialiniai tinklai mus verčia norėti būti kažkuo kitu, būti kažkur kitur. Beplaukiojant po San Blas salyną, didžiąją dalį laiko buvau be interneto ryšio. Ši atskirtis nuo pasaulio, ne tik fizinė, bet ir virtuali, reiškė, kad vienintelė vieta, kur galiu būti, yra čia ir dabar. Mano visas pasaulis sutilpo į tą mažą laivą. Kuo mažiau turi, tuo mažiau nerimauji. Ir kuo mažiau rūpiniesi, ką veikia žmonės kitame ekrano gale, tuo daugiau laiko ir dėmesio gali skirti tiems, kurie yra dabar kartu su tavimi. Tai man yra laisvė.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2022-ųjų 1-ajame numeryje)