Vilniaus piligrimų centro vadovė Inesa Čaikauskienė: Vilnius pasauliui liudija Dievo Gailestingumo žinią

Vasara Lietuvoje – pats tinkamiausias metas atostogoms, kelionėms, atradimams. Ir nors daugelis vasarą linkę apleisti didžiuosius miestus ir traukti į gamtą, Vilnius turi ką pasiūlyti ir kuo sužavėti visais metų laikais.

Vienas iš puikių būdų susižavėti Vilniumi – kiekvieno mėnesio paskutinį šeštadienį Vilniaus piligrimų centro organizuojamos piligrimystės mieste, prie kurių gali prisijungti visi norintieji, – sako centro vadovė, ateitininkė Inesa Čaikauskienė, su kuria šiame tekste ir kalbamės apie tai, ką vertėtų pamatyti Vilniuje, ir kuo čia atvykus gali padėti Vilniaus piligrimų centras.

Papasakokite mums apie Vilniaus piligrimų centrą. Kokiu tikslu jis įkurtas? Kodėl „Vilniaus“, o ne „Lietuvos“? Kokios pagalbos žmonės gali jūsų prašyti?

Vilniaus arkivyskupo idėja įkurti piligrimų centrą yra labai prasminga – pasirūpinti atvykstančiais keliautojais, o Vilnių pasaulio žemėlapiuose pažymėti kaip svarbią piligrimams kryptį. Vilnius šiandien Katalikų Bažnyčioje žinomas kaip Dievo Gailestingumo miestas, nes tarpukariu čia vykę įvykiai leidžia visą miestą priskirti prie svarbiausių pasaulio šventovių. Dėl to didelis dėmesys mūsų darbe skiriamas Gailestingumo istorijos ir Vilniaus vaidmens joje pristatymui.

Neišvengiamai sudarant maršrutus piligrimams visada įtraukiame reikšmingiausias Lietuvos šventoves. Kadangi esame vienintelis informacijos centras, tikslingai dirbantis su užsienio piligrimais, jų atžvilgiu atstovaujame ir Lietuvą. Visgi mūsų darbo sritis yra telkti informacinę, fizinę, dvasinę infrastruktūrą pirmiausia Vilniaus arkivyskupijoje.

Pagrindinis principas dirbant su piligrimais yra svetingumas: kad keliaujantis žmogus nuo kelionės planavimo iki grįžimo namo išgyventų susitikimo su Dievu ir su kitais žmonėmis malonę ir džiaugsmą. Laiko atžvilgiu tokio darbo kaina yra gan didelė – nes dažniausiai užsimezga bičiulystės, žmonės rašo laiškus, dalinasi istorijomis, atsiliepimais. Paradoksalu, bet didžioji mūsų darbo dalis, kai nebendraujame su žmonėmis, yra prie kompiuterio: padedame susidaryti piligriminės kelionės Vilniuje ir Lietuvoje planą, ruošiame Vilnių pristatančius leidinius ir galvojame, kaip geriau ir įdomiau papasakoti istorijas, sukurti patirtis, pateikti informaciją internetinėje erdvėje ir socialinėse medijose, bendraujame su lankytojais mūsų centre Dominikonų g. Taip pat dalyvaujame tarptautinėse parodose, susitinkame su kelionių agentūromis ir pristatome piligrimystės galimybes Vilniuje, organizuojame piligrimines keliones Vilniaus mieste ir siekiame tai padaryti tradicija, kad kuo daugiau žmonių įsitrauktų ir sužinotų Vilniaus – Dievo Gailestingumo miesto – istoriją. Konkrečiai šiuo metu dėmesį skiriame Šv. Faustinos namelio atnaujinimui. Tai vieta, kurioje Vilniuje gyveno šv. Faustina ir vienas gausiausiai lankomų piligriminių objektų.

Pasaulio jaunimo dienų dalyvių sustojimas piligrimystei Vilniuje su kun. Luku Laniausku SJ / Rido Damkevičiaus nuotrauka

Ar Vilnius populiarus tarp užsienio šalių piligrimų? Kas labiausiai masina juos čia atvykti? Kokių šalių piligrimų dažniausiai sulaukiate besisvečiuojant Vilniuje?

Vilnius pasauliui liudija ypatingą istoriją apie Dievo Gailestingumo žinią. Visoje Katalikų Bažnyčioje žinomas pamaldumas Dievo Gailestingumui prasidėjo Vilniuje. Keletą metų, 1933–1936 m., čia gyveno šv. Faustina Kovalska, patyrusi Jėzaus regėjimus, per kuriuos jis prašė priminti žmonijai apie Dievo Gailestingumą. Jėzus norėjo, kad būtų nutapytas Dievo Gailestingumo paveikslas su užrašu „Jėzau, pasitikiu Tavimi“, kad mes, šio regimo pasaulio žmonės, žvelgdami į jį prisimintume, jog Dievo Gailestingumas mus išveda iš tamsiausių mūsų gyvenimo bedugnių, jeigu mes juo pasitikime. Šis, Vilniuje nutapytas, originalus paveikslas gerbiamas Dievo Gailestingumo šventovėje, o jo kopijos ir kartotės atrandamos beveik kiekvienoje pasaulio katalikų bažnyčioje. Vilniuje šv. Faustinai buvo padiktuota galinga Dievo Gailestingumo vainikėlio malda, kuria meldžiantis Dievas pažadėjo gausias malones, o ypač paguodą ir nuodėmių atleidimą mirties valandą. Vilniuje pradėtas švęsti ir Dievo Gailestingumo sekmadienis – pirmasis sekmadienis po šv. Velykų, pradėta kurti nauja vienuolija – šiandien žinoma kaip Gailestingojo Jėzaus kongregacija. Kiekvieną šį įvykį liudijančios išlikusios vietos yra sujungtos į piligriminį Gailestingumo kelią.

Būtent dėl šios istorijos piligrimai atvyksta iš įvairių šalių ir visų žemynų, kur tik yra katalikų ir kur žmonės gali laisvai judėti. Su vienu kunigu iš Naujosios Zelandijos juokavome, kad jie atskrido iš pasaulio pakraščio, o jis sako – tai jūs mums pasaulio pakraštys. Daugiausia atvykstančiųjų yra iš Lenkijos, nes šv. Faustina buvo lenkė. Lenkų tikintieji daug nuveikė, kad šis pamaldumas pasklistų visame pasaulyje, šv. Jonas Paulius II jį įtvirtino Katalikų Bažnyčioje skelbdamas, kad Gailestingumas yra svarbiausia žinia trečiojo tūkstantmečio žmogui.

O ar populiarios Vilniaus piligrimystės vietos tarp lietuvių?

Man susidaro įspūdis, kad Vilnius, kaip piligrimystės vieta, geriau žinomas tarp užsienio piligrimų. Žinoma, Dievo Gailestingumo šventovė Gailestingumo savaitės metu, o Aušros Vartų koplyčia ir Šv. Teresės bažnyčia per atlaidus būna pilnos tikinčiųjų – tiek vilniečių, tiek iš kitų miestų atvykstančių. Pasibaigus karantinui pajutome ir lietuvių piligrimų grupių aktyvesnį judėjimą. Dėl to man ypač džiugu. Kiekvieno mėnesio paskutinį šeštadienį organizuojame piligrimystes mieste, kad žmonės laisvai galėtų prisijungti.

Vilniaus arkivyskupijoje trumpiau ar ilgiau gyveno bent keliolika šventųjų, pačiame Vilniaus mieste yra apie 50 bažnyčių, ir beveik visos pastatytos prie vienuolijų. Taigi vaikštant Vilniuje galime skaityti ne tik krikščionybės, bet ir kartu savo, kaip tikinčiojo ir lietuvio, istoriją. Juokaujame, kad Vilniaus tikintieji gali kiekvieną sekmadienį visus metus vis kitoje bažnyčioje dalyvauti šv. Mišiose.

Vilniaus stendas Pasauliniame šeimų susitikime Dubline / Vilniaus piligrimų centro nuotrauka

Kokia jūsų ir centro pažinties istorija – kodėl priėmėte pasiūlymą tapti jo vadove, kas motyvuoja dirbti šį darbą ir kokius gražius jo vaisius jau matote?

Čia ir man įdomu. Baigusi magistro studijas penkerius metus dirbau viešojo administravimo srityje. Natūraliai atėjo laikas, kai pradėjau galvoti, ką norėčiau veikti toliau. Turėjau puikią darbo patirtį, bet toliau šioje srityje nemačiau savęs. Klausiau Dievo, kur jis mane nori matyti. Kaip žinia, klausiant Dievo reikia dar ir mokėti išgirsti atsakymą. Pradėjau su darbo paieškomis socialinėje srityje, kur galėčiau realiai padėti žmonėms. Per vieną mėnesį įvykiai vystėsi kosminiu greičiu ir negalvojau, kad gali būti taip sunku priimti sprendimą bei sudėlioti visus prioritetus ir savo galimybes. Kaip tik išplaukiau jachta Baltijos jūra, o po to buvau suplanavusi šv. Ignaco Lojolos pratybas (tylos rekolekcijas). Abiem atvejais kojos nesiekė žemės. Labai aiškiai jaučiau, kad Dievas kviečia į kažką įdomaus, tik dar nežinojau, kur tiksliai. Beveik po savaitės gavau klausimą dėl piligrimų centro kūrimo. Visi ženklai susidėliojo į savo vietas ir viskas tapo aišku. Ar viskas buvo taip aišku ir lengva pradėjus dirbti, jau kita tema. Bet įdomiausia yra tai, kad kiekvieną kartą, kai suabejoju savo jėgomis, o tai tikrai nutinka, į mano darbą įžengia patys netikėčiausi piligrimai, tiesiogiai atsakantys į mano abejonę.

Supratau, kad šiame darbe neužtenka mano praktiškumo ar mokėjimo suvaldyti situacijas. Didelė mūsų darbo dalis yra kalbėti apie Dievo žinią, ją jautriai, suprantamai, nešabloniškai perduoti žmonėms. Man patinka, kad turiu daug laisvės, pasitikėjimo ir galiu kurti, įgyvendinti įvairias idėjas dėl labai prasmingo tikslo. Būtent visa tai, ir atvykstantys piligrimai, jų istorijos, santykis su jais man yra didelė dovana.

Žvelgdama į penkerius metus nuo centro įkūrimo labiausiai džiaugiuosi bendradarbiavimu ir ryšiais su žmonėmis ir institucijomis Lietuvoje ir pasaulyje. Labai geras jausmas parašyti pažįstamam kolegai į Fatimą, Londoną, Baltimorę, Romą ar Vilniaus savivaldybę ir aptarti bendrus reikalus, pasidalinti idėjomis. Man tai ir yra Vilnius – pasaulio piligrimų žemėlapyje.

Kokia jūsų, kaip vadovės, svajonė Vilniaus piligrimų centrui?

Kad Vilnių užplūstų piligrimai.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 6-ajame numeryje)

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.