Amerikos ateitininkai
Amerikoje mums įdomi situacija. Kai jaunystėje mokėmės apie penkis ateitininkų principus, visados buvo sakoma, kad katalikiškumas yra svarbiausias. Nors katalikiškumas svarbus ateitininkams visame pasaulyje, tautiškumas greitai vejasi katalikiškumą kaip antras svarbiausias principas, nes gyvename maždaug 7500 km nuo Lietuvos. Dauguma organizacijos vadų ir moksleivių tėvų augo Amerikoje, kai sovietai okupavo Lietuvą. Mūsų vadai visada turėjo omenyje, kad Lietuva ir jos kultūra, kurią jie pažino, gali būti panaikinta okupantų. Išlaikyti lietuvybę pasidarė svarbiausias iššūkis. Dauguma mūsų vaikystėje milijoną kartų girdėjome iš suaugusių: „Kalbėkite lietuviškai! Mūsų kalba – mūsų turtas“. Nors buvo rūpesčio ir liūdesio dėl Lietuvos okupacijos, tų laikų išeivijos ateitininkų dvasia buvo stipriausia: kuopos buvo kuriamos visur, ne tik įvairiose Amerikos valstijose, bet ir Kanadoje, Australijoje, Pietų Amerikoje ir t. t. Kuopų skaičius buvo didžiausias.
Amerikoje Dainavos stovykla yra Šiaurės Amerikos ateitininkijos tvirtovė. Be dr. Adolfo Damušio ir jo bendradarbių, kurie įkūrė šią stovyklą, ateitininkų istorija būtų visai kitokia. Ten kiekvienais metais susiburia ateitininkų bendruomenė, vienijanti Šiaurės Amerikos ateitininkus. Kai Lietuvoje pradėjo vėl atvirai veikti ateitininkai, ši stovykla irgi buvo pavyzdys lietuviams ateitininkams Berčiūnuose.
Kur dingo ateitininkų tarptautinė dvasia? Kodėl dabar dar labai reikia ateitininkų?
Kai Lietuva buvo atkurta ir lietuvybės išlaikymas išeivijoje prarado dalį savo prasmės, dauguma išeivijos kuopų subiro ir ateitininkija susilpnėjo. Jei ateitininkai nebūtų buvę atgaivinti Lietuvoje, gal išeivijos ateitininkai būtų visai nustoję veikti. Bet Lietuvos išlaisvinimas neturėtų būti didžiausias ateitininkų veiklos paskatinimas. Šiuo laiku kaip tik reikia ateitininkų. Iš tikrųjų, pasaulinės bendruomenės kryptis, ypač prieš tikėjimą, atrodo labai panaši į 1900-ųjų Europos nihilizmą, kuriam pasipriešinti tų laikų jauni lietuviai katalikai kūrė ateitininkų organizaciją.
Būti lietuviu gera – gera ir pasidalinti su kitais
Būti lietuviu ar ateitininku išeivijoje yra komplikuota. Kasdieniniame gyvenime dauguma žmonių, su kuriais bendraujame, nėra lietuviai. Bendravimas su lietuviais vyksta tik savaitgaliais. Amerikos lietuviai turi dvi asmenybes – gyvena du gyvenimus – vieną lietuvišką ir kitą amerikietišką. Keletas mūsų net turime po du vardus. Pavyzdžiui, amerikiečiai mane vadina „Gi-LY-jus“, nes negali ištarti „Gilius“.
Beveik visi mano lietuviai draugai sutiktų, kad mūsų ryšiai su kitais lietuviais stipresni negu su amerikiečiais ir todėl visados manome, kad lietuviška bendruomenė svarbiausia. Sakoma, jog „lietuviai draugai – draugai iki gyvenimo galo“. Tikrai gera būti lietuviu.
Amerikiečiams lietuvių bendruomenė – paslaptinga ir kartais net gali atrodyti fanatiška. Mano amerikiečiai gimnazijos mokytojai juokauja, kad lietuviai rengia sąmokslą.
Bet būti lietuviu kataliku ir būti amerikiečiu – nebūtinai priešprieša. Antanas Maceina rašė: „Savo narių eilėse ateitininkija turi suimti visas pasaulio vertybes, visas mokslo bei meno šakas, visus visuomeninius ir socialinius sąjūdžius“. Jaunimas mūsų stovyklose iškelia panašų klausimą. Diskutuojame, ar ateitininkija turėtų priimti amerikiečius ir žmones iš kitų tautų? Ar ateitininkija turėtų būti tik lietuviams?
Mūsų kuopoje (Čikagos moksleivių kun. Lipniūno – prez. Stulginskio kuopoje) bandome spręsti šiuos klausimus. Viena iš mūsų veiklos tradicijų yra vieną kartą per metus suorganizuoti ypatingą susirinkimą – „Bring an American Friend Day“. Kuopos nariai tą dieną atveda į susirinkimą amerikiečius draugus. Tai mūsų proga parodyti, ką veikiame ir kaip bendraujame. Bet irgi norime parodyti, kad, nors mūsų draugai ne lietuviai, mūsų tikslas nėra atstumti juos ar ką nors nuslėpti. Mes norim būti atviri ir pasidalinti mūsų džiaugsmu būti ateitininkais. Nors susirinkimai sėkmingi, jie vis vien pabrėžia, kad mūsų gyvenimas yra dviejų skirtingų pasaulių susidūrimas. Mano amerikiečiai draugai, pavyzdžiui, nustebo, kaip aš skirtingai elgiuosi susirinkime negu tada, kai esu su jais.
Mums kyla klausimas: ką reiškia tai, kad mes negalime įtraukti amerikiečių draugų į ateitininkų organizaciją? Kaip tas pakeičia mūsų veiklą, palyginus su ateitininkais Lietuvoje, kurie gali laisvai draugus kviesti būti ateitininkais? Ar Lietuvos ateitininkams lengviau skleisti ateitininkiją ir vykdyti idealus?
Ateitininkijos svarba ir skirtumas nuo kitų organizacijų
Vienas iš mano didžiausių rūpesčių yra toks, kad mano bendradarbiai sulygins ateitininkiją su kitomis lietuviškomis organizacijomis. Amerikos lietuviai, ypač Čikagoje, dalyvauja daugelyje lietuvių organizacijų. Pavyzdžiui, aš esu ateitininkas, bet irgi skautas vytis, „Grandies“ ansamblio tautinių šokių šokėjas, Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos parapijietis; dainavau „Vyturyje“, lietuvių vaikų chore ir esu abiturientas lietuvių šeštadieninės Maironio mokyklos, kuri veikia Pasaulio lietuvių centre Lemonte (tai Čikagos priemiestis, kuriame gyvena daug lietuvių). Yra, aišku, be galo daug kitų lietuvių organizacijų, kuriuose nedalyvauju.
Būtų lengva Amerikos lietuvių jaunimui pradėti galvoti, kad visos lietuvių organizacijos lygios. Bet tai netiesa. Būti ateitininku yra daugiau negu turėti progą susiburti su bendraamžiais moksleiviais – net daugiau negu būti organizacijos dalimi. Būti ateitininku – tai gyvenimo būdas ir filosofija. Ateitininkas yra katalikas, kuris stengiasi lavinti tikėjimą tiek savyje, tiek visuomenėje. Kaip Antanas Maceina rašo, „Ateitininkų federacija nėra paprasta organizacija šalia daugybės kitų. Į ją ateina žmonės, vedami ne kurio nors intereso, bet gyvosios religinės dvasios, kad čia sustiprėtų, pasiruoštų ir pradėtų vykdyti didžiuosius savo apaštalavimo uždavinius“. Čia, tikiuos, nėra naujiena lietuviams ateitininkams. Visada girdžiu, ir tarp lietuvių, amerikiečių, ir tarp draugų Lietuvoje, kad mums buvimas ateitininku turi gilesnę reikšmę.
Mes neturime ko slėpti nuo kitų. Suprantama, kad amerikiečiai matys mūsų veiklą kaip paslaptingą ar keistą, nes kaip organizacija, mes esame ypatinga ir unikali – Amerikoje apskritai nėra ateitininkijos atitikmens. Lietuviai skautai, pavyzdžiui, turi daug ką bendro su pasaulio skautais, tad ne taip sunku jiems paaiškinti jų tikslus ar veiklą. Nors gal sunkiau, vis vien mums, ateitininkams, yra pareiga apibūdinti mūsų organizaciją – ką mes darom, ir kaip mūsų principai bei idealai gali pagerinti pasaulį visiems. Turime daug ką, kuo galime pasidalinti.
Clique
Amerikiečiai ne vieninteliai, manantys, kad ateitininkų organizacija truputį keista. Kartais patys lietuviai, kurie nėra ateitininkai, irgi panašiai galvoja. Šiais metais mūsų kuopos valdyba labai stengėsi pritraukti daugiau žmonių. Mes bandėmė įkalbinti ne tik buvusius ateitininkus, pasitraukusius iš veiklos, bet ir tuos lietuvius, kurie niekad neturėjo progos tapti ateitininkais. Kvietėme į susirinkimus, skatinome juos prisijungti prie organizacijos. Pastebėjom, kad mūsų kuopose beveik visi vienas kitą seniai pažįsta. Tai atspindi mūsų bendruomenės stiprumą. Antra vertus, tai gali atstumti naujus narius.
Dauguma iš mūsų buvome ateitininkai nuo pat jaunystės. Mes buvome ateitininkai, nes gimėm ateitininkų šeimose. Nors gerai, kad šeimos skatino būti ateitininkais, iš kitos pusės, kai organizaciją sudaro tik nariai, kilę iš ateitininkų šeimų, tai yra problema. Kai kurie pavadino šį reiškinį „Famous Family“ ar žymių ateitininkų šeimų problema.
Amerikoje ateitininkija yra sena organizacija, įkurta pabėgėlių Antrojo pasaulinio karo metais. Ateitininkija tada labai skleidėsi tarp pabėgėlių, ir net daugiau tarp pabėgėlių vaikų. Bet vėliau ateitininkija išsilaikė daugiausia per paveldėjimą. Tėvai ateitininkai vaikus nuo pat vaikystės prirašydavo prie JAS ir MAS stovyklų. Visi šeimoje būdavo ateitininkai. Ateitininkų gyvenimas buvo dažniau paveldėtas negu tapatybės pasirinkimas. Kai šios ateitininkiškos šeimos susiburdavo į šeimų stovyklas ir šventes, ateitininkų bendruomenė Amerikoje stiprėjo, tačiau kartu ėmė atbaidyti susidomėjusius naujus narius. Jiems atrodydavo, kad norint būti šioje organizacijoje reikia turėti tėvus, kurie jai jau priklausė. Ypač tiems Amerikos lietuviams, kurie nebuvo kilę iš pabėgėlių, ar buvo gimę Lietuvoje ar jų tėvai gimė Lietuvoje.
Aišku, tai ne visados tiesa. Labai smagu, kai turime progą pasveikinti į bendruomenę atėjusius naujus narius. Paprastai šitie žmonės greitai ir ypatingai įsimyli ateitininkus ir juos galima matyti visose stovyklose bei kuopos susirinkimuose. Amerikoje įsteigti ateitininkai turėtų mokytis iš šių ypatingų narių kurti būdus, kaip pritraukti daugiau žmonių.
Lietuvos ir Amerikos ateitininkija
Praeitais metais gavau nuostabią progą nukeliauti į Lietuvą dalyvauti ir mokytojauti jaunučių stovykloje Berčiūnuose. Buvo tikrai labai įdomu pastebėti visus mažus ir didelius skirtumus tarp Amerikos ir Lietuvos ateitininkų.
Lietuvoje atkurta ateitininkija, iš vienos pusės, dar jauna. Tai yra puikus laikas augti ir skleisti ateitininkiją. Net jeigu aplinka padaro taip, kad Amerikos ir Lietuvos ateitininkai būtų skirtingi, Amerikos ateitininkija, kuri veikia nuo Antrojo pasaulinio karo, gali padėti Lietuvos ateitininkams pamatyti kai kurias problemas, iškylančias vystantis organizacijai.
Regionų skirtumai
Kiekvienas ateitininkų rajonas Amerikoje irgi labai skiriasi nuo vienas kito. (Noriu priminti, kad aš daugiausiai atstovauju Čikagos ateitininkams, kai rašau.) Jaučiuosi laimingas, kad esu dalis kuopos, kuri yra veikliausia ir turi didžiausią narių skaičių. Aišku, kad mums lengviau veikti negu kituose rajonuose, nes Čikagoje gyvena daugiau lietuvių negu kitur išeivijoje. Vis vien liūdna, kad kitoms kuopoms neišeina susirinkti daugiau negu vieną ar du kartus per metus. Yra vilčių, kad tai gali pasikeisti, ypač Amerikos rytų pakraštyje, kur ateitininkai pradėjo atkurti kuopas ar savo kuopos veiklą. Kai šios kuopos pradės veikti, tikriausiai rasim visokių skirtumų, kaip radome skirtumų tarp Amerikos ir Lietuvos ateitininkų, nors turėjome tuos pačius darbus ir siekius. Čia visai neblogas dalykas. Kuopos skirtingai veikia, vadinasi, kuopų vadai dėjo pastangas pritaikyti principus ir veiklą prie savo rajono narių. Jei ateitininkų kuopos būtų pernelyg vienodos, ateitininkai prarastų savo aistrą ir energiją.
Ateitininkija suteikia man gyvenimo prasmę
Mano nuomone, žmogaus gyvenimas, ypač gyvenimas be Dievo, yra chaosas. Ateitininkija nuramina tą chaosą, padeda žmonėms surasti kelią į Dievą ir meilę, ir suteikia gyvenimui prasmės. Ateitininkijos principai kiekvieną dieną padeda man gyventi geresnį ir prasmingesnį gyvenimą. Antanas Maceina pabrėžia, kaip svarbu žinoti, kad didžiausia ateitininkų prasmė yra Dievo karalystės laimėjimas. Ateitininkija padeda visiems dalyvauti kovoje už Dievą ir Dievo karalystę. Amerikoje ateitininkai vartoja dvi sąvokas kaip dieviškosios kovos ginklus: visa atnaujinti Kristuje (VAK) ir visa atnaujinti meilėje (VAM). Jei kam nors yra pasitaikiusi proga pabūti Dainavos stovykloje per ateitininkų stovyklą, jie tikrai pamatytų gerų VAK ir VAM pavyzdžių. Kiekvienas stovyklautojas gyvena meilėje ir įgyvendina Dievo valią – tokiu būdu visa atnaujina Kristuje.
Man stebuklas, kad aš išvis kaip lietuvis egzistuoju. Esu trečios kartos emigrantas, pabėgėlių anūkas. Verta paskaityti knyga „Mes manėm, kad grįšim“, kuri pasakoja apie įvairių išeivių keliones ir sunkumus, kaip jie buvo priversti pasitraukti iš savo tėvynės. Kiekvieno senjoro pasakojimai visiškai skirtingi, nuostabūs ir įdomūs. Stebuklas, kad mūsų seneliai išliko gyvi, ir ne tik išliko, bet ir gyveno gana ilgai, sukūrė šeimas ir lietuviškas organizacijas išeivijoje. Baigiu kiekvieną maldą su „palaimink ateitininkiją, palaimink Lietuvą“, nes abi labai myliu.
Čikagos moksleivis ateitininkas yra:
Sąmoningas žmogus
Katalikas
Lietuvis
Jis stengiasi būti intelektualus ir visada ką nors naujo išmokti
Gerbia ir myli savo šeimą
Rūpinasi dėl visuomenės
Stengiasi visada stiprinti savo ryšį su Dievu
Turi stiprią bendruomenę, kuri labai remia jį
Stengiasi pagerint savo ir kitų pasaulėžiūrą
Išnaudoja visas progas skleisti ateitininkų tikslą
Myli Lietuvą
Stengiasi padėti kitiems
Mėgsta galvoti apie gilesnes idėjas
Mėgsta diskutuoti
Mėgsta bendrauti su lietuviais draugais
Yra visada pavyzdingas visiems
Bando vasarą dalyvauti MAS stovykloje Dainavoje
Per metus kas mėnesį keliauja į MAS susirinkimus
Dalyvauja ŠAA Žiemos kursuose ir klausosi įvairių įdomių paskaitų
Vadovauja per JAS stovyklas ir per JAS eilinius susirinkimus
Kvietimas lietuviams, pasauliui, Čikagai
Mieli išeivijos ateitininkai, aš labai skatinu jus atkurti savo kuopas. Ateitininkiškas gyvenimas yra nuostabus – jis galingai ir pozityviai paveikia gyvenimą, ypač moksleivio. Ateitininkija yra tarptautinė lietuvių organizacija, kurios idėjos ir įtaka labai reikalingos pasaulyje. Jūsų ateitininkiškas dalyvavimas būtų labai naudingas visiems – jums, jaunimui ir visuomenei. Ateitininkija kuria geresnius žmones. Jūs galite padėti kurti geresnę visuomenę.
Mieli Lietuvos ateitininkai, kviečiu jus ištiesti ranką ir stiprinti ryšį su išeivijos ateitininkais. Jūs galbūt galėsite daug išmokti, bet ir mus daug ką pamokyti. Nebijokite kviestis kitų į ateitininkijos susirinkimus, nes tokia veikla jūs pasauliui darote daug gero.
Mieli Čikagos ateitininkai, gerbkite ir nepamirškite savo organizacijos – ji tikrai nepaprasta. Dalinkitės ja su kitais ir skleiskite jos idėjas.
Visi kartu ženkime į ateitį ir kurkime pasaulį tokį, kad jis atrodytų panašesnis į Dievo karalystę.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2019-ųjų 6-ajame numeryje)
