Sužinojęs apie Lietuvos nepriklausomybę, 1918 m. Kazimieras Abukavičius pabėgo iš caro kariuomenės ir iš Petrapilio namo grįžo su ginklu, kurį netrukus panaudojo tėviškėje įsijungęs į Joniškėlio partizanų mirties batalioną, tuo metu iš krašto vijusį bolševikus. Už tai vėliau Lietuvą okupavę sovietai norės jam atsilyginti Sibiru, bet Kazimierą ir jo šeimą išgelbės klaidingai dokumentuose užrašyta pavardė. Plačiau šią laimingų atsitiktinumų ir atsidavimo savam kraštui istoriją mums sutiko papasakoti Nepriklausomybės kovų savanorio dukra Janina Abukavičiūtė-Katauskienė.

Tarnystė svetimam

Kadangi tėtis neteko savo tėvelio būdamas vos septynerių, ir mamytei vienai reikėjo išlaikyti penkis vaikus, tėtį išsiuntė ganyti žąsų į Eimuliškio kaimą, netoli nuo Pušaloto. Ten tėtis tarnavo pas seną eigulį, kurio anūkai tuo metu studijavo Rusijoje, o vasaros atostogas leisdavo tėviškėje. Jie mano tėvelį išmokė rašyti ir kalbėti rusiškai, įtikinėdami, kad gyvenime pravers.

Tikrai pravertė, mat 1914 metais tėtį pašaukė į caro kariuomenę. Iš pradžių tarnavo Sankt Peterburge prie arklių. Jo būryje buvo nemažai lietuvių, o kadangi rusiškai nedaug kas temokėjo, tėčiui nuolat tekdavo vertėjauti.

Vėliau buvo išsiųstas į frontą prie Lugos, ten buvo sužeistas į petį ir pateko į ligoninę. Ligoninėje laikė neilgai, nes sužeidimas lengvas, o iš ligoninės po du ar tris perkėlė pabaigti sveikti pas vietos gyventojus. Viename kieme buvo du lietuviai ir vienas rusų tautybės kariškis – jie kartu gydėsi, juos ten gerai maitino. Yra nuotrauka išlikusi iš tų laikų, kurios antroje pusėje tėčio užrašyta: išleido pauliot. Taip ir parašyta, reiškia, tėtis su draugu buvo miestan išėję. 

Visiškai pasveikusį tėtį vėl išsiuntė į frontą. Jis pasakodavo, kad niekada nešaudė į žmones, vis stengdavosi šauti virš galvų. Dar yra minėjęs, kad arklius turėjo išmokyt, reikalui esant, atsigulti, kad už jų galima būtų pasislėpt nuo priešo ir atsišaudyt.

Lietuvai kuriantis

1918 metais gavęs laišką iš namų ir sužinojęs, kad Lietuva tapo nepriklausoma, tėtis su dar šešiais vyrais nutarė bėgti į Lietuvą. Jie septyniese lietuvaičiai ir išdūmė iš Petrapilio pėščiomis Pušalotan, teko pakeliui pasislapstyti, kad nesugautų pabėgusių, bet galiausiai laimingai sugrįžo namo, ir dar su ginklais. Tėtis netrukus stojo savanoriu ginti Lietuvos. 

Į Pušaloto kuopą įstojo 1919 metų sausio 1 d. Buvo paskirtas 4-ojo būrio vadu, vadovavo keliolikai vyrų. Yra išlikę bendražygių liudijimai, kad dalyvavo visose kuopos kautynėse. Vokiečius iš šitų kraštų vijo, paskui bolševikus, 1919 metais Pumpėnus kartu su kitais vadavo.

Prisimenu, kaip tėtis giminaičiams pasakojo, kad kažkur šiose apylinkėse 1919 metais buvo mūšis su lenkais. Lietuvių buvo mažiau, o lenkų didelė grupė, todėl daugelis lietuvių išsislapstė už netoliese augusių eglaičių, o tėčiui vietos ten nebeliko, tai jis pasislėpė kiek tolėliau, vieno sugriuvusio pastato rūsyje. Sėdi tame rūsy ir girdi, kaip vieni šaudo, kiti atsišaudo pasitraukdami, o tėtis išlipt negali, kad nepakliūtų po kulka – taip prie krašto prisiglaudęs kurį laiką ten tūnojo. Lenkai praeidami tą rūsį apšaudė, galvojo, kad šitiek kulkų paleidus, jau ten tikrai gyvų nebėra, bet gerai neapžiūrėjo ir tėčio nepastebėjo, tik kulka jam blauzdos minkštąją dalį iš užnugario sužeidė. Galiausiai, kai lenkai nusivijo bėgančius, kai nurimo šaudymas, tėtis, išlipo ir vis pasislėpdamas už eglaičių, prisivijo draugus ir vėl prisijungė prie būrio.

Dar kita istorija, kurią žinau ne iš atsiminimų, bet iš archyvų – tai nutikimas, kai vokiečių iš Šiaulių išstumiami bolševikai apsistojo Pušaloto klebonijoje ir kunigas Jaskevičius pakvietė tėtį pasinaudoti pasitaikiusia proga apsirūpinti ginklais. Kieme stovėjo ketvertas vežimų su šoviniais ir ginklais. Klebonas pakvietė sargybinį pavaišinti į virtuvę, o tuo metu kun. Jaskevičius paėmė pažastyse po vieną dėžę šovinių, Abukavičius iš kito vežimo dėžę granatų ir apie 10 šautuvų. Viską sumetė į klebonijos šulinį. Bolševikai išvažiavo nepasigedę.

Tėčio tarnyba buvo sėkminga, tačiau nepraėjus nė pusmečiui, jis turėjo keliauti namo. 1919 metų birželio mėn. buvo paleistas mėnesiui atostogų dėl sunkios šeimyninės padėties, o liepą Joniškėlio bataliono gydytojas pripažino tėtį negalinčiu eiti karo tarnybos dėl sveikatos. 

Pirmiausiai atostogų paprašė stipriai susirgus savo mamai – mat jis namuose buvo vienas vyras, taigi, didžiausias pagalbininkas. Vėliau ir pats susirgo. Kadangi buvo Pirmojo pasaulinio karo metais daug laiko praleidęs apkasuose, ir vokiečiai vis paleisdavo į juos dujas – tai tėčiui pažeidė plaučius ir, būdavo, jei tik prastesni orai ir jis peršala, tai vis arba plaučių uždegimas, arba pleuritas kartodavosi. Ir tąkart vėl apsirgo plaučių uždegimu, ir ilgai gydėsi, bet pripažinus toliau netinkamu karo tarnybai, 1920 metais pradėjo dirbti Pušaloto policijoje, vėliau buvo paskirtas Pušaloto policijos viršininku.

Gyvenimas kovoms pasibaigus

Tėtis vedė 1920 m., rūpinosi šeima, pasiūlius keltis dirbti pasieniečiu Nemunėlio Radviliškyje – sutiko dėl didesnio atlygio, nors sukūrusių šeimas tokiam darbui dažniausiai nesiųsdavo. Visgi karinė patirtis pravertė – iš norinčių saugoti pasienį nemažai reikalaudavo, bet tėčiu, kaip buvusiu fronte, apšaudytu, labai pasitikėjo. Jis Nemunėlio Radviliškyje prabuvo iki 1927-ųjų, kai Pumpėnuose pasistatė namus. 

O paskui ėmė buvusiems savanoriams dalinti žemę. Dar iš karto jis nenorėjo tos žemės, ilgai nevažiavo popierių susitvarkyti. Tiesiog nevažiavo ir viskas. Sako: vis vien aš žinau, kad aš savanoris, ir kam man čia tų oficialių pripažinimų? Bet paskui buvę bendražygiai jį perkalbėjo ir 1928 m. jis gavo 8,82 ha buvusio Lavėnų dvaro žemės. Žemė buvo labai gera, tik dirbk, bet iš Pumpėnų neprivaikščiosi. Todėl namus Pumpėnuose pardavė, ir vėl pradėjo nuo pradžių – vėl namus statė, sodą tuoj užveisė. Tėtis pats visas obelaites skiepijo, būdavo, iš Birželių kaimo miško, už poros kilometrų, kur kokią laukinę obelaitę einant grybaut ir parsineša, ir įsiskiepija geros veislės. Pirmiausia tai tokiom atskirom obelim apsisodino sodybą, o paskui jau sodą didelį.

Ir gyvuliukų daug turėjom. Visąlaik bent pora karvių, pora arkliukų. Tėtis juokdavosi, kad niekad neūkininkavęs, iki tol daugiausia 20 arų žemės miestelyje turėjęs, o pasidarė ūkininkas. Sako, jeigu nebūčiau pabernavęs, apie žemę nieko nežinočiau. Todėl dažnai tą eigulio šeimą atsimindavo – pasakodavo, kad net sėjomainą senukas tėčiui buvo išaiškinęs. Viską jis tada vaikystėje ir sužinojo, bet ir į galvą labai dėjosi, matyt, jam rūpėjo.

Neištremti per klaidą

Nedaug ramiai tepagyvenom, užėjo sovietai. Tėtis, kaip buvęs savanoris, iškart buvo įtrauktas į tremiamųjų sąrašus – visa laimė, kad jo ieškojo ankstesne pavarde, o apylinkės seniūnas netyčia buvo ją pakeitęs. Mat seniau tėtis prisistatydavo kaip Obuchavičius – taip buvo parašyta ir jo rusiškuose dokumentuose. Nežinau, iš kur tas „ch“ atsirado, nes jo Amerikon išvykęs brolis buvo Obukavičius. Be to, aplinkiniuose kraštuose buvo nemažai Abukavičių, o dar kai tarmiškai kalbi, labai ryškaus skirtumo tarp visų šitų pavardžių nebelieka. Taip seniūnas mus užrašė Abukavičiais ir kai rusai jo klausė, kur rasti Obuchavičių, tas pasakė, kad apylinkėse tokio nėra. Taip ir neištrėmė. 

Atsimenu, kad vienąkart buvo mūsų sodybą rusai apstoję. Vidurnaktį pradėjo šuniukai loti, tėtis išėjo pasižiūrėti, o kieme jau kareiviai. Paskui ir į vidų įėjo, apžiūrėjo kambarius kažką rusiškai šnekėdami. Tiesa, dar paklausė tėčio pavardės, o tėtė pasakė jau tą pavardę, kuri popieriuose parašyta seniūno dėka. Tai jie pabuvo, pabuvo ir paskui nieko nepasakę išėjo. Lempą tėvai užpūtė, bet įsibaiminę taip ir neužmigo, ir vyresnysis brolis su jais per naktį prasėdėjo. Mes, mažesnieji vaikai, vis tiek užmigom. Rytą atsikėlėm – jokių svečių kieme. 

Taip visąlaik tėtis ir ūkininkavo. Ir dar jis turėjo vieną specialybę – tėvelio sesers vyras buvo labai geras siuvėjas, tai ir tėtį išmokė siūti. Tad jis dar ir tokiu būdu prisidurdavo – kaimynams siūdamas tai kailinukus, tai kelnes, kartais net ir kostiumą siūdavo iki vėlumos. Jis, kaip ir aš, buvo pelėdžiukas, ir jam geriau būdavo vakare darbą padaryt, o ryte ilgiau pamiegot. O mamytė atbulai. Tai būdavo, jeigu žino, kad tėveliui reikės dirbti su arkliukais, tai mamytė nueina, pašeria anksti rytą gyvulėlius, dar tėveliui leidžia pamiegoti – va taip dalinosi darbais. Ir tėtis tikrai buvo darbštus, ir mama nepaprasto darbštumo.

Laisvės viltis

Aš vis dėlto galvoju, kad tai buvo patriotinė dvasia – jeigu iš Petrapilio eit pėščiom į Lietuvą, bėgt nuo caro – jūs tik pagalvokit! Tenai gi karas jau buvo pasibaigęs, didelių mūšių ir pavojaus nebebuvo, bet jie nelaukė, kol caras paleis. Taigi mes lietuviai – ir Lietuvon!

Pamenu jau vėliau sovietmečiu jį sakant: vaikai, jūs dar sulauksit, kada vėl bus Lietuva laisva. Mes su mama tai jau nebepasidžiaugsim, bet bent jūs. Ir tikrai išsipildė tėčio žodžiai, visi vaikai sulaukėm laisvos Lietuvos.