„Valstybės gyvenime negalima rimtai pasikliauti vergų psichologija, nes dvasios vergas šiandien gali būti šalininku, o rytoj – spardančiu savo stabą maištininku; jis negali būti visuomeninės santvarkos tvirtumo ir pastovumo garantas“, – prezidentui A. Smetonai 1935 m. rašė filosofas, pedagogas, ateitininkas Stasys Šalkauskis, kritikuodamas autoritarinės valdžios įvedimą Lietuvoje. „Sovietų Sąjungos okupacija lietuvių tautai tapo skaudžia demokratijos pamoka“,– teigia prof. Arūnas Sverdiolas, nors prieš tai įvykstant S. Šalkauskis ne kartą perspėjo apie autoritarizmo keliamą tautos paralyžių.
S. Šalkauskis, A. Sverdiolo teigimu, buvo pirmasis lietuvių filosofas. Savo raštus jis paskyrė tautai ugdyti. Tai neeilinė asmenybė, jam „nebuvo antraeilių ar trečiaeilių klausimų, jis, kaip mėgdavo sakyti, viską svarstydavo „principų šviesoje“.
Kas jums labiausiai patinka Stasio Šalkauskio filosofijoje ar asmenyje?
Didžiausią įspūdį daro faktas, kad savo filosofines studijas S. Šalkauskis pradėjo labai paprastai. Iš pradžių domėjosi savarankiškai, skaitė Vladimirą Solovjovą, kitus rusų filosofus, o reguliariai filosofiją pradėjo studijuoti tik Fribūre (Fribourg), būdamas vyresnis. Jis stebėtinai greitai perėjo ilgą kelią ir staiga pakliuvo į pačią filosofijos tirštumą, į Vakarų filosofijos gelmę. S. Šalkauskis susidūrė su neotomizmu, neoscholastika, kvalifikuoti dėstytojai jam atskleidė, kaip veikia Aristotelio kategorijos, tad jis iškart nėrė į Vakarų mąstymo metafizinį centrą. S. Šalkauskis greitai įsikirto, nors studijos buvo trumpos. Žinau, ką tai reiškia, nes pats ne tik studijavau, bet ir nemažai dėstau, tad suprantu, kaip žaibiškai žmogus tai pereina, ir paskui iš to gali nieko nelikti. Mačiau S. Šalkauskio paskaitų ir knygų skaitymo užrašėlius – mažyčiai lapeliai, menkučiai turinio prasme. Jei tokios buvo studijos, nesuvokiama, kaip per tokį trumpą laiką jis sugebėjo subręsti.
St. Šalkauskis sugebėjo abstrakčiai mąstyti, o tai Lietuvoje didžiausia retenybė – ir tada, ir dabar. Žmonės ieško konkrečių dalykų, įvaizdžių, pavyzdžių, analogijų, kabinasi į konkretybes ir tik tada sugeba mąstyti, o jis sugebėjo mąstyti bendriausiomis sąvokomis. Man tai vertingiausia, nors ir sukelia sunkumų jį suprasti, nes reikia atitinkamo pasiruošimo.
Šalkauskis buvo vienas iš ateitininkų organizacijos kūrėjų ir puoselėtojų. Visgi skaitydama ateitininkijos pradininko Prano Dovydaičio ir Stasio Šalkauskio tekstus matau didžiulį filosofinio ir teologinio žodyno skirtumą. Ar galėtume sakyti, kad Šalkauskis „nukalė“ filosofinį žodyną?
Ne tik filosofinį žodyną, jį galima vadinti pirmuoju tokio masto lietuvių filosofu. Senoji Vilniaus universiteto filosofija nebuvo lietuvių filosofija, filosofavimas nevyko gimtąja kalba. Tai prasidėjo tik prieš įsikuriant Pirmajai Respublikai. Buvo toks gabus mąstytojas Ramūnas Bitautas, bet labai anksti mirė, išlikę vos keletas tekstelių. O paskui pasirodė S. Šalkauskis. Jis, praktiškai, yra pirmasis lietuvių filosofas. Tad lietuviškos filosofinės kalbos klausimas be galo svarbus. S. Šalkauskis buvo labai skaidrios savimonės žmogus, suprato, kokių svarbiausių dalykų reikia, tad iš karto nedideliame lapelyje, kuris, rodos, vadinasi Pageidaujami darbai, pažymėjo, ką reikią atlikti: filosofijos chrestomatija, vertimai, žodynas ir filosofinės sistemos. Kadangi nieko nebuvo, jam teko viską sugalvoti.
S. Šalkauskis daug rašė tautiškumo klausimais. Kodėl jis pradėjo apie tai mąstyti? Kas tuo metu buvo kitaip, kokius kontekstus reikia suvokti imantis jo tekstų?
Jam rūpėjo apmąstyti tautinio atgimimo patirtį. Pirmąją knygą S. Šalkauskis parašė Lietuvos Respublikos susikūrimo išvakarėse, Pirmojo pasaulinio karo metais. Jis pats dalyvavo tautiniame atgimime, kuris reiškė atsivėrimą universaliai kultūrai. Valstiečių tauta, kuri gyveno savo buities, savo bendruomenės reikalais, atsivėrė pasaulinei kultūrai. Pasirodė lavina rašinių, kad mes atsilikę, provincialūs, kad turime pasivyti. Šiame kontekste jis ir mėgino apmąstyti esamą situaciją ir kėlė klausimą, kas yra tautinė kultūra.
Susidūrimas su kita kultūra pirmiausia reiškia, kad susiduriama su svetima kalba. Norint ką nors išmokti, reikia mokytis svetimos kalbos, nes lietuviškai nėra jokio mokslo, nėra knygų, išskyrus didaktinę literatūrą kaimiečiams. Iškyla įsisavinimo uždavinys. Tad klausimas buvo toks – kaip iš tautos atsiverti universaliai, bendražmogiškai problematikai. Kitaip tariant, kaip būti ne tik lietuviu, bet ir žmogumi. Universalios problematikos klausimas pasidarė pats pagrindinis. Prieš karą S. Šalkauskio universalaus turinio reikalavimo idėja buvo gana plačiai pasklidusi ir susiformavo diferenciacija su tautininkų publicistais, kurie karingai reikalavo originalumo, savumo, lietuviškumo, pasisakydami prieš universalumą.
Skaitydama S. Šalkausko mintis apie tautiškumą, matau, kad kalbėdamas apie universalumą jis omenyje turi krikščionybę.
Taip, sutinku. Jis nori iš partikuliaraus turinio padaryti universalų. Jis kalba apie du istorinius visuomenės raidos etapus – tautos ir nacijos kultūrą. Nacija yra pasiekusi stadiją, kai tautos turinys yra universalus. S. Šalkauskis domisi slenksčiu – kokiu būdu iš tautos virsti nacija, kokiu būdu pradėti gyventi universalia žmogiškumo problematika. O jo duodami universalumo pavyzdžiai yra Biblija, Šekspyras. Universalumas nereiškia, kad egzistuotų tauta be tautiškumo, kuri turėtų tik universalumą. Tokių tautų nėra.
S. Šalkauskis juk pabrėžia, kad universalumas, t. y. krikščionybės apreikšta tiesa apie žmogų, Dievą ir apie pasaulį įsigyvena į konkrečią tautinę formą (ją jis vadina tautine lytimi), ir tai jis suderina. Man čia panašu į Josepho Ratzingerio mintį, kad krikščioniškasis metafizinis universalumas ir iš to kylantis moralinis turinys apvalo tavo tautą nuo nukrypimų, ją sutaurina.
Taip, tai turinio ir formos klausimas. Tautiškumas gali būti tavo turinys, jei nieko kito nesupranti. Tuomet Velykos tau – kiaušinių ridenimas. Bet jei supranti papročio genealogiją, pagalvosi apie ritualo vertę ir, svarbiausia, apie jo pirminę prasmę, iš kurios viskas išsirutulioja, tai gali tapti forma. Tada ir kiaušinius gali ridenti, nieko čia baisaus, nes nemanai, kad tai šventės esmė. Taip kultūra keičiasi, taip tautiškumas, kuris buvo tavo turinys, virsta forma.
Geriausiai tai matoma kalbų problematikoje. Gyveni mokėdamas tik gimtąją kalbą, žinai, kas ja parašyta, pasakyta, ką išmoksti iš motinos, kol paaiškėja, kad yra ir kitų kalbų bei jomis parašytų kūrinių – o ką su jais daryti? Gali tos kalbos išmokti ir būti abiejų stichijų dalyviu – skaitai užsienio kalba ir tokiu būdu dalyvauji toje kultūroje. Arba gali knygą išversti ir taip universalus žmogiškumas virsta tavo tautos turiniu.
Mums trūksta vaizduotės pamatyti, kaip atrodė lietuvių tautinė kultūra, kai visiškai nebuvo nei knygų, nei vadovėlių, kai dabar jų yra. S. Šalkauskis dabar pasakytų, kad turinys labai dideliu mastu universalėja, kad prasivėrėme pasauliui. Tai nereiškia, kad tautiškumas išnyko, formos reikalas niekur nedingsta. Jis atsistoja į tikrąją vietą, nes į gimtąją kalbą turi išversti tai, kas tau svarbu. A. Nyka-Niliūnas sakė, kad ėmėsi Antikos poetų vertimo, nes to reikia lietuvių kalbai. Jam to nereikėjo, jis galėjo skaityti lotyniškai, bet manė, jog gimtąją kalbą reikia tobulinti, kad ji sugebėtų perteikti lotyniškąją Romos poeziją.
S. Šalkauskis daug rašė apie tautinį ugdymą, kuriame jis pabrėžia dorinio ugdymo svarbą. Ką tai jam reiškė?
Ugdymą jis suprato labai plačiai, sakyčiau, filosofine prasme. Lietuviškai ugdymas – tai mažo užauginimas iki didelio, o vokiškas žodis bildung reiškia formos suteikimą. Tai daug energingesnė ir intensyvesnė metaforika, kuria ir rėmėsi S. Šalkauskis. Jam svarbiausias dalykas – ne tautinis ugdymas, bet tautos ugdymas. Jis manė, kad tai yra jo kaip filosofo ir pačios filosofijos uždavinys: kurti ideologiją, rišlią idėjų sistemą, kuri pasiektų tautą – tai pasidarytų žmonių mąstymo komponentu. S. Šalkauskis ideologijos nesuprato kaip mes postmarksistiškai – kaip iškreiptą sąmonę. Ideologija jam yra viena filosofijos pusė, o pedagogika kita – tai socialinė sklaida, idėjos išpopuliarinimas tarp žmonių. S. Šalkauskis, rašydamas filosofinius veikalus, visada turėjo omenyje, kad tai yra tautos ideologija ir pedagogika. Ne kažkokios tautinės savivokos, bet universalių idėjų paskleidimas tautoje.
Ar galite trumpai pristatyti S. Šalkauskio ginčą su Antanu Smetona dėl demokratijos ir autoritarizmo?
Nežinau, ar tai ginčas, nes A. Smetona į Šalkauskio laišką neatsakė, o privačiai pasakė, kad su prezidentu taip nekalbama. S. Šalkauskis laišku reagavo į perversmą, kuris įvedė tautininkų autoritarinį režimą. Jis buvo demokratijos šalininkas ir laikė, kad autoritarizmas žaloja žmonių sąmonę ir politinę sistemą. Jis manė, kad demokratijos panaikinimas daro tautą ir kultūriškai bejėgišką, kad atsidūrus krizinėse situacijose yra paralyžiuojamas žmonių savaveiksmiškumas, iniciatyva. Jo prognozės išsipildė, nes kai A. Smetona pabėgo, nebuvo kam organizuoti pasipriešinimo. Ši saviorganizacija kilo iš apačios, vėl iš naujo, tuo tarpu valstybė kaip valstybė nepasipriešino. Valstybė buvo autoritariška, taigi autoritetas pasitraukė, o banda liko be vedlio. Tai gana baisi demokratijos pamoka tautai. Prieš tai įvykstant S. Šalkauskis buvo ne kartą perspėjęs, kad autoritarizmas tautą nuginkluoja, atima iš jos iniciatyvą, ją paralyžiuoja. Kai buvo uždraustos partijos, rinkimai, kai nieko iš demokratijos neliko, jis viską mandagiai, bet visiškai nevyniodamas į vatą surašė. Tai buvo pilietinio aktyvumo pavyzdys.
Ar būta daugiau S. Šalkauskio pilietinės apraiškos atvejų?
Taip, jis buvo beatodairiškas žmogus. Yra toks straipsnelis, komiškai pavadintas „Vienas iš giliausių mano įsitikinimų“, kuriame jis pasisako prieš modernius šokius. Jis nagrinėja erotikos ir seksualumo niuansus, dabar skambančius gana komiškai, nors greičiausiai komiškai skambėjo ir tada. Pavadinti dalyką, kuris neatrodo toks jau svarbus „vienu iš giliausių savo įsitikinimų“ atrodo juokinga, bet tuo tik noriu pasakyti, kad S. Šalkauskiui nebuvo antraeilių ar trečiaeilių klausimų, jis, kaip mėgdavo sakyti, viską svarstydavo „principų šviesoje“. Modernūs šokiai jam nepatiko, taip pat ir merginos neturėjo dažytis – čia irgi prie giliausių įsitikinimų. Tokie tad tipiški filosofo paklydimai.
Esu radusi ir labai puikių tekstų konkrečiais moterų klausimais feminizmo akivaizdoje, kurie atrodo kaip sveiko proto balsas.
Manęs tai nė kiek nestebina. Nemanau, kad jo požiūris į šokius jį kompromituoja. Tuo norėjau pailiustruoti žmogų, kuris gyvena pagal principus ir reikalauja, kad jie būtų įgyvendinti. Jis yra teoretikas. Kai sugalvojo vesti savo studentę, kuri, savaime suprantama, buvo daug jaunesnė, S. Šalkauskis sumanė šeimos devizą – „į kalnus, į viršūnes!“. Savo meilės laiškuose būsimai žmonai jis jausmų išraiškai vartoja tas pačias kategorijas, kaip ir savo estetikos kurse. Remdamasis filosofinėmis sąvokomis, būsimai žmonai S. Šalkauskis aiškina, kaip tuo metu yra su juo ir su ja, ir tada pasiūlo šeimos šūkį. Tai buvo šeimos ideologija. Štai tokia asmenybė.
Nors Šalkauskis kalbėjo labai abstrakčiai, studentams buvo sunku jį suprasti ir paskaitose sekti mintį, bet kažkokiu stebuklingu būdu jis turėjo labai didelį autoritetą. Studentai jį nepaprastai gerbė, net garbino.
Kodėl verta skaityti S. Šalkauskį šiandien? Gal geriau skaityti vėlesnius autorius, nes jis buvo pradininkas, o vėlesni autoriai galbūt mintis išgrynino?
Tiesiogiai visko, kaip S. Šalkauskio parašyta, dabar aktualizuoti neįmanoma, kas jau akivaizdžiai juokinga su tais šokiais. Visgi galime iškristalizuoti esminius principus, kurie glūdėjo ir kurie stebėtinu būdu jo filosofavime nepakito.
„Sietyno“ žurnalas semiotiko Algirdo Juliaus Greimo paprašė atsakyti į klausimus apie Lietuvos perspektyvas, kurie 1939 m. buvo užduoti ir S. Šalkauskiui. A. Greimas nusistebėjęs žurnalui atsakė – mes remiamės skirtingomis prielaidomis, bet mūsų išvados visiškai sutampa, nesuprantu, kaip taip gali būti, nes praėjo 50 metų. Galbūt čia yra tas šansas. Nežinau, ar S. Šalkauskis turi visiems rūpėti, bet, jei kam nors rūpi, į jį įsiskaičius įmanoma rasti principus, kurie, kaip A. Greimas pats stebėdamasis turėjo pripažinti, nepasikeitė. Pavyzdžiui, S. Šalkaukio mintis apie tautinę formą ir universalų turinį, nemanau, kad tai būtų pasikeitę. Nemanau, kad nors mažumėlę pasikeitė ir šiandieniniai tautininkų publicistai. Dabartiniai mūsų nacionalistai – tokie patys. Ta prasme S. Šalkauskis dalyvauja dabartinėje diskusijoje, tik jo balsas negirdimas, nes dalyvauja per savo tekstus.
Ar tai nėra mūsų paviršutiniškumo ženklas, kad neskaitome jo tekstų? Kad šiandien S. Šalkauskis mums būtų aktualus, turime jį skaityti. O jei Šalkauskio mintys būtų žinomos, ir dabar sukeltų kai kurių didžiulį pasipiktinimą, o kitų – pritarimą. Visos knygos yra tokios – jos užverstos ir tyli, tad jas reikia atsiversti ir prakalbinti. Tada gal ir paaiškės, kad S. Šalkauskio mums reikia, nes jo pasakyti dalykai nepasikeitė.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 2-ajame numeryje)
