Apie lietuviškąjį paveldą Amerikoje. Netikėti Viliaus Žalpio atradimai
Kai kurie užsienio lietuviai savo etninę tapatybę pamiršta, o kitiems ji tampa gyvenimo ir veiklos pagrindiniu akcentu. Vilius Žalpys, nors gimė ir augo svetur, 2018 m. buvo apdovanotas Lietuvos ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Tai mums ir tapo paspirtimi daugiau sužinoti apie Viliaus gyvenimą ir veiklą, už kurią buvo paskirtas garbingas apdovanojimas – apibendrintai galima pasakyti, jog tai yra lietuviškojo paveldo saugojimas ir puoselėjimas Amerikoje.

Viliau, ar galėtumėte papasakoti apie savo veiklą, už kurią pelnėte apdovanojimą?

Viską, ką darau yra susiję su mano lietuviškaja tapatybe ir lietuviškuoju paveldu tačiau, manau, kad projektas, kuris atvedė prie nominacijos apdovanojimui, buvo Roslino (Roslyn) lietuvių kapinių projektas Vašingtono valstijoje. Šį projektą sudarė keli mažesni projektai: pirma, telkėme lėšas nupirkti lietuvių kapinėms paminklus, tada subūrėme talką nugriauti seną tvorą ir pastatyti naują, tyrinėjome ir surinkome palaidotų žmonių pavardes ir laidojimo datas, taip pat nupirkome paminklus kapinėse palaidotiems, kurių kapavietės buvo nepažymėtos. 

Kiti reikšmingesni projektai, kuriuos organizavau ir padėjau organizuoti – tai surengtas lėšų telkimo vajus Punsko lietuvių kultūros namams, taip pat organizuotos dabar jau daug kam žinomos Lietuvių dienos (mugė) Los Andžele. Kartu su žmona įsteigėme lietuvių tautinių šokių grupę „Aitvaras“, gyvuojančią jau 22 metus, ir kuri dalyvaus 2020 m. Lietuvių tautinių šokių šventėje Filadelfijoje, Pensilvanijoje (Philadelphia, Pennsylvania). Septyniolika metų buvau JAV Lietuvių bendruomenės Portlando (Oregono valstijoje) skyriaus pirmininku – per tuos metus man siūlant, kartu rėmėme vaikų namus Klaipėdoje, Panevėžyje, privačiai rėmėme Lietuvos ūkininkus. Taip pat esu ilgametis Amerikos baltų laisvės lygos narys (BAFL – Baltic American Freedom League). Organizavau Portlando (Oregono valstijoje) ir Vankuverio (Vašingtono valstijoje) lietuvių, latvių, ir estų bendruomenių grupes, kurios prašė Vašingtono valstijos atstovės Jaime Herrera Buttler paramos Juodojo kaspino dienai – ji paramą suteikė.

Grįžau iš Lietuvos po apdovanojimo ceremonijos, žinant, kad namie laukia sekantis projektas. Tuomet buvau įsipareigojęs statyti Lietuvos šimtmečio kryžių JAV Šiaurės vakaruose. Kryžius buvo pastatytas 2018 m. spalio mėn. Vašingtono valstijos Cle Elum miesto kapinėse. Labai džiaugiausi, kai ant kryžiaus pakabinau savo močiutės prieš šimtą metų siūtą Lietuvos vėliavą. Jaučiausi taip, lyg su ja šiame projekte būtume darbavęsi kartu, nors mus skyrė 100 metų. 

2018 metais net kelis kartus keliavau į Oklahomos valstiją. Ten dirbu trijuose projektuose: rengiu knygą apie Oklahomos lietuvius, organizuoju 100 metų senumo lietuvių statytos trobelės išsaugojimo darbus, ir seniai apleistų lietuvių kapinių atgavimą ir tolesnį išlaikymą. Subūriau Oklahomos lietuvių klubą, ir tam tikslui buvo atidaryta banko sąskaita. Tolesnis žingsnis – grunto radaro įsigijimas (GPR – „ground penetrating radar“), kuriuo nustatytume, kiek kapaviečių ten yra.

Luana ir Vilius Žalpiai su Prezidentu Valdu Adamkumi | Nuotr. asmeninio archyvo

O kokios jūsų šaknys? Kur užaugote ir kur esate gyvenęs? Ką studijavote, ir ką dabar dirbate?

Gimiau Kuboje, Sjenfuegose (Cienfuegos), 1959 m. sausio 10 d., tą pačią dieną, kai Fidelis Castro įžygiavo į Havaną. Buvau registruotas kaip Amerikos pilietis, gimęs užsienyje. Po devynių mėnesių mūsų šeima pasiekė Ki Vestą (Key West) Floridoje, ir dvejus metus gyvenome Majamyje (Miami), Floridoje. Vėliau mano tėvai kėlėsi į Čikagos Bridžporto (Bridgeport) rajoną, kuriame gyveno daug lietuvių, ir ten pagyvenus dvejus metus, kėlėmės į Kaliforniją, Duartę, kur aš užaugau. 

Trejus metus studijavau agronomiją Cal Poly universitete Pomonos mieste, tada padariau pertrauką. Išsikėliau į Čikagą ir metus Ilinojaus universitete Čikagoje studijavau pradinį lietuvių kalbos kursą. Mano dėstytojai buvo Marija Stankus-Saulaitė ir Gintaras Aukštuolis. Privačiai mane mokė a. a. Ramutė Plioplytė. Gyvendamas Čikagoje, šokau lietuvių tautinių šokių ansamblyje „Grandis“ ir priklausiau JAV lietuvių katalikų grupei „Lietuvos vyčiai“. Taip ir neužbaigiau agronomijos studijų. Grįžęs į Kaliforniją gavau darbo pasiūlymą tapti vyresniuoju prižiūrėtoju (Senior Supervisor) Kalifornijos universitete Los Andžele (UCLA – University of California at Los Angeles), atsakingu už universiteto aplinką. Po dešimties metų su šeima – žmona Luana (Masiulytė) ir dviem sūnumis, Dobilu ir Kantautu, bei dukra Egle – persikėlėme į Kamasą (Camas) Vašingtono valstijoje.

Šiuo metu dirbu Vašingtono valstijoje, Vankuveryje, trijose miesto kapinėse. Esu išrinktas valdžios pareigūnas „Clark County Cemetery District No. 1“. Bendrai kalbant, kapinių priežiūros srityje dirbu jau virš dvidešimt metų.

Minėjote Ilinojaus universitete studijavęs pradinį lietuvių kalbos kursą. Kaip ir kada susidomėjote savo lietuviškomis šaknimis? Kokių dar pastangų dėjote daugiau sužinoti ir išmokti apie Lietuvą ir jos istoriją, ypač JAV lietuvių istoriją?

Mano tėvas nuo pat gimimo manyje įdiegė susidomėjimą mano lietuviškomis šaknimis. Nebuvo „kaip ir kada“ – buvo tik tai, su kuo užaugau. Mano tėvas (gimęs 1922 m.) ir jo motina (gimus 1898 m.) – abu gimė Čikagos Bridžporto rajone, kuriame gyveno daug lietuvių. Jie buvo žemaičiai. O mano senelis atvyko į JAV 1910 metais. Jo brolis buvo knygnešys. Mano senelis lankė kai kuriuos Vydūno vasaros kursus studentams Tilžėje ir aš apie tai esu girdėjęs pasakojimų.

Atsimenu, kad antrame pradinės mokyklos skyriuje pasakojau mokytojai, kad esu lietuvis (angl. „Lithuanian“), o ji man sakė, kad tokios vietos nėra, kad esu liuteronas („Lutheran“). Grįžęs papasakojau savo tėvui, o jis supykęs pasakė: „Rupūžė“. Bet apskritai mano žinios apie Lietuvą buvo ribotos. Tai vyko 1970–1980 metais anglakalbių pasaulyje ir aplinkoje, kur nebuvo lietuvių. Ir nors turėjau didžiulį norą sužinoti daugiau, tai buvo prieškompiuteriniai laikai ir reikėjo pasitenkinti žiniomis bei analizėmis, kurias radau „Encyclopedia Britannica“ ir kituose šaltiniuose. Be to, kol nepramokau lietuvių kalbos, negalėjau paskaityti įvairių popierių ir dokumentų močiutės skrynioje. Dabar stebiuosi, kiek įsitraukusi ji buvo į lietuviškus reikalus ir veiklą. Jai rūpėjo Lietuvos nepriklausomybė ir jai buvo svarbi jos lietuviška tapatybė. Marijonos Galimskaitės Zolpienės (Žalpienės) dėka šiandien Čikagos Bridžporto rajone yra gatvė vardu „Lituanica“.

Mano siekis, pastangos atrasti informacijos apie JAV lietuvių istoriją kyla iš noro sužinoti, ką mano seneliai veikė, kad paliko aibę dokumentų apie jų pasiekimus. Išmokus lietuviškai skaityti, man atsivėrė naujas pasaulis, ir galėjau imtis tyrimų. 

Yra keliauninkų, ypač iš Lietuvos, kurie keliauja po JAV ir ieško lietuvių istorinių pėdsakų. Ar su kuriais nors palaikote ryšius? 

Per vieną tokią keliauninkę, Zitą Kelmickaitę, manau, buvau nominuotas apdovanojimui, kadangi Zita priklauso tarybai, kuri sprendžia, kam bus suteiktas vienas iš daugybės garbės medalių. Zita tuo metu ruošė programos seriją apie Sietlo (Vašingtono valstijos) lietuvių bendruomenę ir vienoje dalyje papasakojo apie Roslino lietuvių kapines – į tos dienos filmavimą ir aš buvau pakviestas.

Kiti keliauninkai yra „True Lithuania“ žemėlapių projekto iniciatoriai Augustinas ir Aistė Žemaičiai. Su jais neseniai užmezgiau ryšius. Augustinas buvo tas, kuris rašė, kad Ledfordo lietuvių kapinės (Ilinojaus valstijoje) atrodė blogiausiai iš visų, kurias jie buvo aplankę. Todėl nutariau pats nuvykti, ištirti, ir paruošti jų atnaujinimo projektą.

Atsiėmus apdovanojimą. Vilius Žalpys ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė | Nuotr. asmeninio archyvo

Kaip susidomėjote lietuviško paveldo tvarkymo Amerikoje tematika? Kaip randate vietoves, kurias norite tyrinėti, lankyti?

Pirma, aš mėgstu istoriją, o antra, aš esu praleidęs jau 40 metų mokydamasis ir studijuodamas savo lietuvišką kilmę ir pramokau lietuvių kalbą, kurios nemokėjau beaugdamas, o ta kalba dabar yra mano gyvenimo dalis. Matau, kad dar yra daug neišpasakotos Amerikos lietuvių istorijos, ir tai mane intriguoja.

Labiausiai mane domina visi anglių kasyklų rajonai, nes ten dirbo ankstyvieji lietuviai imigrantai. Daug lietuvių, kurie gyveno ne šiaurės rytuose ar Čikagoje, dirbo kasyklose, daugiausiai anglių, taip pat ir vario, aukso ir sidabro. Daug lietuvių buvo ir mažažemiai ūkininkai, nes anglių kasyklų pramonė svyravo tai aukštyn, tai žemyn. Aš ieškau visko – kapaviečių, mirties liudijimų, amerikiečių laikraščių aprašymų ir palikuonių, kurie dar kur nors atrastų.

Kokie jūsų atradimai jums pačiam svarbiausi, įdomiausi? 

Prie ypatingų radinių priskirčiau Šiluvos Marijos statulą Rinkone, Naujojoje Meksikoje (Rincon, New Mexico). Iš pradžių mane labai sukrėtė klūpantis berniukas ir Jėzus Kristus sutriuškintom galvom, kurios buvo vėl suklijuotos su varvančiais geltonais klijais. Statula stovėjo vienui viena be jokios augmenijos dykumoje. Žinojau, kad ją ten rasiu, bet iš pradžių niekaip nepavyko išsiaiškinti, kaip ji ten atsirado? Galiausiai sužinojau, kad seniau ten gyveno kunigas Justinas Klumbys. 

Įdomūs atradimai buvo seniai užmirštos ir apleistos Oklahomos kapinės, taip pat Antano Bratėno iš Kupiškio prieš šimtmetį pastatyta trobelė, ir dar lietuvių ložės vėliava iš 1906 m., rasta Roslino namų palėpėje. Įdomiausių atradimų sąraše dvi lietuvių misijų bažnyčios Ilinojaus valstijos pietuose – Šv. Juozapo ir Šv. Kazimiero, kurios buvo seniai pamirštos ir nepaminėtos Amerikos lietuvių katalikų istorijų tomuose. 

Ar galėtumėte papasakoti ir apie kitą kol kas dar tik planuojamą inciatyvą „Saugok mūs paveldą“; „Project Southern Illinois“, kurios vizija dalinotės Dainavos stovyklavietėje per Studijų savaitgalį 2019 m. rudenį?

Projektas „Saugok mūs paveldą“ pietinėje Ilinojaus valstijos dalyje būtų vienos savaitės programa, kurios metu sutvarkytume apleistas ir pamirštas Šv. Kazimiero kapines Ledforde. Tikslas būtų iškirsti kai kuriuos medžius, krūmus, išpilti betono pamatus kapų paminklams, kurie buvo nuversti. Reikėtų nubrėžti kapinių žemėlapį. Jei būtų užtenkamai savanorių, norėčiau, kad žmonės praleistų laiko vienoje geneologijos bibliotekoje, rinkdami medžiagą. Be to, bibliotekoje galėtume padaryti savo iniciatyvos pristatymą. 

Kažkas tose kapinėse yra pastatęs paprastą betoninį kryžių, ir norėčiau ant jo pridėti puošmenų su lietuviškais motyvais. Jei atsirastų daugiau savanorių, nei planuota, galėtume pavažiuoti pusvalandį į šiaurę nuo Ledfordo į Džonson Sitį (Johnson City), kur yra kitos lietuvių kapinės. Jose taip pat norėčiau pataisyti paminklus. Jei sutelktume lėšų, norėčiau nupirkti kapinių ženklą ir jį įtvirtinti į betoną.

Vilius Žalpys su kita Riterio kryžiaus ordinininke Elena Bradūnaite-Aglinskiene | Nuotr. asmeninio archyvo

Šiuos projektus atliekate savo laisvalaikiu, dažnai be pagalbos, o kartais padedant vietiniams gyventojams. Ar šį „laisvalaiko užsiėmimą“ ir keliones po visą JAV supranta ir palaiko jūsų šeima?

Dėl pirmojo didžiojo projekto Rosline buvo tam tikrų iššūkių šeimoje, nes projektas man kainavo ne tik laiko, bet ir asmeninių lėšų, o tuo metu vaikai buvo mažesni. Panašus klausimas buvo užduotas mano žmonai Lietuvoje, kai man buvo įteiktas apdovanojimas. Ji atsakė, kad yra išmokusi priimti ir palaikyti mano projektus, nes tai mano mėgiama veikla. 

O kokie jūsų ateities planai?

Vienintelis mano lūkestis šiuo metu – kad sėkmingai klostytųsi Ledfordo Šv. Kazimiero kapinių restauracija. O sekančio naujų projektų specialiai neieškau – iki šiol jie tarytum patys mane surasdavo, tikriausiai, taip bus ir toliau.

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.