Džiugilė Kersnauskaitė apie misiją Tanzanijoje: savanorystė nepamatuojama nudažytų sienų skaičiumi
Susitikome su studente ateitininke Džiugile Misijų sekmadienio rytą. Spalio pabaiga – 18 laipsnių šilumos. Spindintis ruduo ir žėrinčios Džiugilės akys, pasakojant apie misiją Tanzanijoje, į kurią 2018 metų vasarą leidosi su kitais savanoriais iš Lietuvos. Sėdėjom lauke, gėrėm arbatą ir kalbėjomės apie šią auginančią patirtį.
Džiugilė Kersnauskaitė | Nuotr. Kotryna Kriaučiūnaitė


Džiugile, pirmiausiai man labai norisi tiesiog paklausti – kuo tu dabar gyveni?

Kuo aš gyvenu… Džiugesiu tikriausiai. „Dievas myli linksmą davėją“ (2 Kor 9,7). Vardas galbūt įpareigoja, galbūt ne, bet, atrodo, dabar tikrai gyvenu tokiomis džiugiomis emocijomis, nes gyvenimas yra dovana. Ir tas plaukimas gyvenimu, ėjimas juo – kelionė yra džiaugsmas. Dažnai mes per daug susikoncentruojam į tikslą, kuris, žinoma, yra svarbus, bet nereikia pamiršti ėjimo, nes kelionėje tu daug daugiau išmoksti, daug daugiau supranti. Tai keliauju ir džiaugiuosi!

Neseniai savo „Facebook“ paskyroje parašei labai gražų įrašą apie kitą gyvenimo kelionę – misiją Tanzanijoje, į kurią vykai su Savanorystės misijų korpusu. Rašei, kad kiekvieną rytą pramerkusi akis vis dar dėkoji turėjusi tokią patirtį. Perskaičiau ir pagalvojau, kaip tai turėtų būti stipru, jeigu vis dar prisimeni tą misiją kasdien. Kokios tos patirtys, išlikusios po metų, kas išsigrynino, gal ką supratai?

Sunku nusakyti žodžiais, ką tu patiri. Dalinausi, kad tikrai kiekvieną rytą nubundu ir dėkoju, nes tai buvo gyvenimą keičianti patirtis, kažkas, ko aš neįsivaizdavau. Nuvažiavau su vienomis emocijomis, o grįžau su visiškai apsivertusiu suvokimu.

Dabar vis prisimindama susidariau tokį įspūdį, kad kiekvienas, kuris ten vyko, buvo paimtas neatsitiktinai. Dažnai manoma, kad jei žmonės važiuoja į misiją savanoriauti, tai jie vyksta gelbėti pasaulio. Bet iš tikrųjų tu pasaulio išgelbėti negali – kaip tik pasaulis gali išgelbėti tave. Tai yra viena iš Roko, mūsų misijos vadovo, minčių. Buvo daug įvairių išgyvenimų: skaudžių, liūdnų, pribloškiančių, kažkaip suvirpinančių širdį, taip pat džiugių, paprastų. Nes ir Afrika iš tiesų yra visokia – ji yra spalvinga savo gyvenimu, nes ten viskas, atrodo, dera tarpusavyje: tiek susipynusios džiaugsmo, tiek kančios, liūdesio emocijos.

Misijos Tanzanijoje akimirkos | Nuotr. Jovita Balsienė

Bet jūs buvote paruošti, žinojote, su kuo susidursite, ar vis dėlto buvo labai daug netikėtų dalykų?

Dievas yra rizikos Dievas. Gali ruoštis, bet galiausiai atsitinka visiškai priešingai. Komandos pasiruošimo procesas buvo toks: mes susitikdavome, kartu dalyvaudavome rekolekcijose, kalbėjome ir žiūrėjome, kur mes būsime, tačiau, kai nuvažiuoji, kiekviena akimirka gali tave nustebinti ar išmušti iš vėžių – negali emociškai pasiruošti viskam, su kuo susidursi. Netikėtumų buvo daug, bet tai buvo vieni iš dalykų, kurie padarė tą misiją tokią tyrą ir svarbią man.

O ar turi kokį pavyzdį, kuris buvo tikrai labai netikėtas? Nebūtinai sukrečiantis, gal tiesiog labai džiugus, šviesus?

Turiu labai stiprų prisiminimą. Vieną dieną mes važiavome aplankyti Gogo gentį. Buvo labai įdomu ir nekantru lyg per kokią dokumentiką pamatyti autentišką genčių gyvenimą. 

Ten atvykus viskas atrodė labai smagu: mus pasitiko su būgnų garsais ir dainomis, buvome įtraukti į šokio sūkurį: močiutės groja, vaikai muša būgnelius ir visi šoka ratu, atrodo, gaivališku ritmu. Ir aš šokdama pamačiau moterį, kuri nešėsi vaiką, įrištą į skarą ant nugaros. Jis buvo kitoks negu prieš tai matyti vaikai: nekrykštavo, nejudėjo. Supratau, kad jis serga ir tai man buvo labai svarbu, nes esu medicinos studentė. Medicinoj esu mokoma, kad aš turiu padėti visomis įmanomomis priemonėmis, padaryti viską, kas mano galioje. Afrikoj dažniausiai galima tik stebėti. Taigi, priėjau prie sergančio vaiko ir pirmą kartą gyvenime be stetoskopo girdėjau karkalus, kurie leido įsitikinti, kad jam sunkios stadijos plaučių uždegimas. Jaučiausi taip, lyg mane būtų ištikęs koks nors stingulys, nes mačiau sergantį, norėjosi padėti, teoriškai žinojau, kaip tai padaryti, bet tegalėjau tik susitaikyti ir stebėti. Tuo metu atrodė, kad viskas praranda prasmę, bet taip pat ją ir įgyja. 

Labai ilgai galvojau apie tą įvykį… Tikriausiai tas vaikutis jau pas Dievulį, nes Afrikoje medicinos priežiūrą gauti yra labai sunku, ypač kai tu esi genty ir negali nuvažiuoti į didesnį miestą. Tada supratau, kad ten nuvykus gali prisiliesti prie kažko, tačiau nebūsi pagrindinis veikėjas toje istorijoje. Iš jos gali tik mokytis. 

Tai buvo vienas iš stipriausių prisiminimų, kuris vis kitame kontekste išmoko ko nors naujo. Vaikelio mama, kai jį apžiūrėjau, pasakė kažką man nesuprantamo suahilių arba bantų kalba ir toliau nuėjo šokti. Toks paradoksas: kančia, mirtis, bet taip pat ir džiaugsmas.

Kaip tik norėjau paklausti, ar tu, kaip medikė, susidūrei su situacijomis, kai galėjai padėti savo žiniomis, bet neturėjai tam priemonių? Kaip suprantu, medicinos situacija ten liūdna?

Medicinoje labai kyla pagunda įsijausti į Kūrėjo vaidmenį. Pavyzdžiui, apvaisinimas mėgintuvėlyje, genetinės modifikacijos, abortai, eutanazijos. Gydytojas įgauna tą galią, kuri mūsų ego yra viliojanti pagunda, nes galia, grožis, protas, atrodo, yra tokie dalykai, kurių turėtų siekti kiekvienas šiuolaikinis modernus žmogus. Nuvažiavus ten supranti, kad tu nesi kūrėjas, esi tik įrankis Dievo rankose, gali suprasti daug dalykų apie gyvenimą, kokių galbūt iki tol nesupratai, bet tu nesi tas, kuris gali nuspręsti ar teisti.

O būdama ten ar prieš važiuojant tu pati sau turėjai kažkokių lūkesčių, tikslų?

Kaip jau minėjau, dažnai mes nuvažiuojam į Afriką galvodami, kad mes norim padėti. Žinoma, tikiesi būti naudingas, tačiau ir nori patirti visiškai kitokią kultūrą, esančią už 8000 km nuo Vilniaus, kuriame ir esam. 

Tiek prieš misiją, tiek dabar visa tai man atrodo kaip toks gyvenimo periodas, kurį labai gerai apibūdina Mačernio žodžiai: „Kodėl kas nors yra, kodėl aš pats esu / Didžiausia paslaptis visatos slėpinių“. Tai ir aš kėliau klausimus, kodėl aš čia, kodėl aš esu aš, kokia mano misija žemėje. Tikiu, kad kiekvienas yra gavęs misiją. Esame apdovanoti ir atradę tas dovanas turime jomis dalintis, turėti savyje šviesos ir šviesti kitiems, kad tie, kurie stovi tamsoje, galėtų atrasti savo pačių šviesą. Čia tokia interpretacija – šįkart jau Čiurlionio žodžių. 

Aš net negaliu pasakyti, ar turėjau kažkokių lūkesčių, tikslų, tikriausiai važiavau atvira širdimi. Tai yra svarbu, nes tada gali priimti įvairias situacijas ten. Lūkesčiai dažnu atveju gali nepasitvirtinti, viskas gali apsiversti. Atviras nusiteikimas leidžia mąstyti, suprasti, ieškoti tos šviesos savyje, kad galėtum geriau ją skleisti, nes tokie dalykai kaip meilė, gerumas, tikėjimas yra iš tų, kuriuos dalini ir jų nemažėja. 

Misijos Tanzanijoje akimirkos | Nuotr. Jovita Balsienė

Jūs važiavote į katalikų bendruomenes. Kokia yra nuolatinių misionierių situacija ten? Kuo jūs jiems padėjote?

Mes važiavome į jėzuitų bendruomenę ir dirbome jų Šv. Ignaco ir Šv. Petro Klavero mokyklose, mokėme vaikus įvairiausių dalykų: anatomijos, pirmosios pagalbos, istorijos, genetikos, vedėm lytiškumo ugdymo pamokėles. Tik aš kartais pagalvoju, kad ten yra labai stiprūs mokytojai, galbūt daugiau išmokau aš, negu galėjau tuos vaikus išmokyti, nes jie yra tikrai įkvepiantys: labai brangina mokslą, nuoširdžiai domisi, klausia. Paklausus jų, kuo norėtų užsiimti vėliau, dažnas atsako, kad norėtų išvažiuoti į užsienį, bet tik tam, kad ten kažką gautų ir parsivežtų į savo šalį, tad vienas iš mūsų, ateitininkų, branginamų principų – tautiškumas – tose bendruomenėse labai gyvas. 

Jėzuitai ten daro tikrai gerą darbą, mes buvom jų prižiūrimi, palydimi, pamokomi, supažindinami. Stebint katalikų bendruomenes, įvyko ir mano tikėjimo atgimimas, įsikvėpimas, nes sekmadieniais bažnyčios yra pilnos. Žmonės išsitraukia gražiausius savo drabužius, vaikai vaikšto apsiavę dviem dydžiais per didelius batus, bet jie yra gražūs, nulakuoti, spindintys. Į Dievo namus švęsti jie ateina pasipuošę. Manau, kad jėzuitai daro labai gerą darbą šviesdami, mokydami ir dvasiškai ugdydami žmones. 

Nemažą laiko dalį praleidome Vilties kaimelyje, kur gyvena ŽIV nešiojantys našlaičiai. Daugeliui savanorių tai buvo dar vienas sunkus momentas, nes tie vaikai yra nekalti, kad jie nešioja ŽIV – tai dažniausiai būna iš motinos vaisiui perduota infekcija. Jie gyvena Vilties kaimelyje ir didžioji jų dalis yra našlaičiai, nes jų tėvai greičiausiai mirė nuo AIDS komplikacijų. Prisimenu, kai mes pirmą kartą įėjom, buvo nedrąsu, nes nežinojom, kaip su tais vaikais elgtis, bet pažvelgus į jų akis matai jose Dievą, nes tos akys kupinos vilties, meilės. 

Misijos Tanzanijoje akimirkos | Nuotr. Jovita Balsienė

Taip pat dažėme klases „Cheshire Home“ mokykloje. Ten gyvena protiškai neįgalūs vaikai. Tokios ir buvo pagrindinės mūsų veiklos. Tikrai prisimenu momentus, kai savanoriams kildavo klausimas, ar mes ne per mažai darome, galbūt reikėtų dirbti ilgiau, bet iš tikrųjų savanorystė nėra matuojama nudažytų sienų skaičiumi. Ji yra tiesiog menas būti, nes niekada nežinai, kad tavo pasakytas žodis ar paprasta šypsena praskaidrins kito dieną. Buvimas ten buvo kažkokia nuolankumo išraiška, nes tu tarsi norėtum padaryti daugiau, bet negali, nes tiesiog būni bendruomenėj, kalbi su jais, šoki, drauge valgai. Tai yra abipusis džiaugsmas. Dažnai būna toks visai egoistiškas altruizmas, nes, rodos, nori viską išdalinti. Bet pagal Didįjį Dievo įsakymą pirmiausia tu turi mylėti save, kad galėtum mylėti kitą, kad galėtum pamatyti kitą kaip didžiulę vertybę. To mes ir mokėmės, nes mokėti gauti taip pat reikia išmokti – reikia pasakyti „ačiū“, paimti, daryti, vėl gauti, sakyti „ačiū“, vėl duoti ir taip gyvenimas sukasi ratu. Visa, kas išlieka, ir yra santykiai, ryšys tarp žmonių, o materialūs dalykai nublanksta.

O ar toliau tęsi veiklą su savanorių misijų korpusu čia, Lietuvoje? Kokie jūsų tolesni planai?

Dabar kaip tik vyksta, atrodo, misijų korpuso atgimimas. Korpusas įkurtas 2017 metais, 2018 m. jau išvažiavome į misiją ir dabar, aišku, didelė dalis korpuso sėkmingos veiklos atsiremia į lėšas ir gerus žmones, kurie galėtų paaukoti tai misijai, kad savanoriai būtų ruošiami, išvažiuotų. Šiuo metu savanoriai keliauja po mokyklas, liudija apie savo išgyvenimus mokiniams arba bendruomenėms. Manau, mes visi, kai išvažiavom, labai sparčiai dvasiškai paaugom, tad grįžę čia galime prisidėti prie visuomenės savo savybėmis, kurias įgijome būdami ten. Mūsų veikla taip ir vyksta: skelbiame žinią socialiniuose tinkluose, bendruomenėse, mokyklose ir tikimės, kad pavyks paruošti kitas misijas ir suteikti kitiems jauniems žmonėms progą patirti tai, ką patyrėme mes.

O kaip tu manai, kodėl svarbu į trečiąsias valstybes vykti jauniems žmonėms iš Europos, Vakarų šalių?

Svarbu ir dėl savo dvasinio augimo, ir dėl galimybės realiai kažkuo prisidėti. Jei tu žinai, tai nereiškia, kad supranti. Pavyzdžiui, tu žinai, kad Afrikoje daug alkstančių, bet tai tik statistika, o tada, kai susipažįsti su realiais žmonėmis, tu juos matai, juos pažįsti, su jais kalbi ir būni; tai – visiškai kitoks jausmas. 

Mes esame laimingi būdami čia, Europoje, Lietuvoje, mes čia viską turime: socialines garantijas, teisę į mokslą, teisę į laisvą judėjimą, medicinos priežiūrą, viskas yra garantuota, o kai mes kažko negauname, labai supykstame. Ten žmonės labai daug ko negauna…

Jaunam žmogui išvažiuoti yra itin svarbu, nes tuomet suvokiama, kad esi Dievo įrankis, gali daryti gera, esi tas, per kurį Dievas gali vykdyti savo planą Žemėje ir reikia būti atviru ir leistis, nesipriešinti, skelbti Gerąją Naujieną, nes parvažiuoji po misijos ir tikrai pradedi pasaulį matyti visai kitomis akimis. 

Misijos Tanzanijoje akimirkos | Nuotr. Jovita Balsienė

Išsyk po misijos ,,Ateities“ žurnale buvo išspausdintas interviu su jūsų vadovu Roku Balsiu. Man labai patiko vienas jam užduotas klausimas, tad aš jį pakartosiu ir tau. Koks būtų vienas žodis, kuriuo galėtum apibūdinti visą tą patirtį?

Man galvoj skamba žodis „dėkingumas“, nes ši misija labai pakeitė mane ir mano požiūrį, daug išmokau iš ten esančių žmonių, komandos. 

Šiandien, spalio 20-ąją yra Misijų sekmadienis. Kunigas per šv. Mišias priminė, o ir tu jau buvai mums bekalbant užsiminusi, kad savo misiją reikia atrasti ir kasdienybėje. Tu turi labai daug veiklų, daug įvairių savanorysčių. Kokia yra tavo misija čia, Lietuvoje, Vilniuje? 

Kiekvienas, kaip katalikas, yra įpareigotas būti ambasadoriumi, nešti Gerąją Naujieną. Pirmiausiai reikia pasižiūrėti į savo vidų: ką ten turi, ką gali nešti, su kokia misija, tikslu tu eini. Galima ir labai paprastai – eiti gatve, pakelti šiukšlę ir tai gali būti tavo misija, nes kitas pamatys ir pasielgs taip pat, tada visi susirinks šiukšles ir mes turėsim gražią gatvę. Aš manau, kad pats mūsų tikėjimas ir yra žmonių evangelizacija. Aš esu tikriausiai iš tų žmonių, kurie nestovi ant bačkos ir galbūt neliudija tikėjimo žodžiais, bet daro tai darbais, nes, kaip jau minėjau, net mažiausias veiksmas yra daug galingesnis už didžiausią intenciją, kuri lieka neišpildyta. Tai ir mažutis darbas, galbūt koks nors gerumo poelgis kito atžvilgiu kažką gero atneša.

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.