Kai kurie žmonės taip puikiai išnaudoja jiems skirtą laiką, kad galima įtarti jų dienas turinčias daugiau negu 24 valandas. Emilija Pundziūte-Gallois į jas sutalpina šeimą, intensyvų akademinį gyvenimą ir aktyvią Prancūzijos lietuvių bendruomenės veiklą. Dar visai neseniai ten vietos buvo ir diplomatinei karjerai bei „Ateities“ žurnalo leidybai. Kelis Emilijos gyvenimo fragmentus pavyko užfiksuoti prie šiltos arbatos puodelio jai išvykstant besiruošti naujiems mokslo metams Paryžiuje.

Kai apie save mąstote, kas esate pirmiausiai — ar diplomatė, ar akademikė, o gal paprasčiausiai asmuo, su visomis žmogiškomis patirtimis? Kas pirmiausiai iškyla, kai tenka pristatyti save?

Kas pirmiausiai esu? Man manyje labiausiai patinka visuomeniškumo aspektas. Tai įsipareigojimas žmonėms, bendruomenei, valstybei. Mokslui tam tikra prasme taip pat – moksle tu dirbi ne sau, o kitam. Kūryba tampa prasminga kai ja daliniesi. Nežinau, ar tai yra mano tapatybė, ar vienas iš mano gyvenimo aspektų. Bet kokiu atveju tai yra elementas, kuris man labai patinka.

Ar kūryba, visuomeniniu darbu dalintis yra iššūkis, o gal tai – natūralu? Galima įsivaizduoti kūrėją visuomenininką, nesiklausantį kitų nuomonių, sakantį „aš žinau, ko jums reikia ir man sukūrus jūs tai pamatysite“. Tada jis sėda į krėslą ir dirba vienatvėje. Kaip yra jums – ar visuomeniškumą reikėjo ugdyti?

Ir taip, ir taip. Kiekvienas išėjimas iš savo namų į viešąją erdvę yra pastanga. Reikia drąsos savyje kažką įveikti, kad žengtum šį žingsnį. Bet iš kitos pusės, man visuomeninė veikla yra ir labai įdomi. Man įdomu dalyvauti debatuose, klausti, domėtis, sužinoti ką nors naujo. Tai ir intriguoja, ir tam tikra prasme yra natūralus smalsumas, vedantis pirmyn. Vis dėlto negaliu pasakyti, kad tame neslypi valingas darbas su savimi – privalu pačiam tobulėti, išdrįsti.

Kai dar buvau moksleivė ir dalyvaudavau ateitininkų renginiuose – man buvo trylika metų – juose būdavo organizuojamos diskusijos, būreliai, darbo grupelės. Man kiti žmonės darydavo įspūdį – jie tokie suaugę, rimti. Kadangi būdavo įdomios diskusijų temos, aš turėdavau ir savų minčių. Dažnai taip norėdavau įsiterpti, bet vis nedrįsdavau. Aš atsimenu, kad buvo seselė Daiva Kuzmickaitė, kuri priėjo prie manęs ir nežinau, kaip ji pastebėjo, kad aš noriu kažko paklausti, bet pasakė: „Emilija, išdrįsk paklausti“. Na, taip padrąsinta, aš ir išdrįsau. Tai buvo toks debiutas, kuris leido man eiti į priekį.

Arba, pavyzdžiui, stovykloje Berčiūnuose mane pakvietė giedoti psalmę. Aš visiškai nežinojau, kaip ją giedoti. Šiaip dainuoti mokėjau iš mokyklos chorų, bet psalmę giedoti man buvo pirmas kartas. Sako – „atsistosi ir išmoksi“. Paskui ir chore „Giesmė“, ir kitur psalmes giedojau. Viskam turi būti tam tikra pradžia.

Ateitininkai tuo metu turėjo stiprius lyderius — tiek kunigas Arvydas Žygas, tiek minėta sesuo Daiva Kuzmickaitė, tiek vyskupai rodė išskirtinį dėmesį šiai organizacijai. Ar norėjosi sekti jų pavyzdžiu, ugdyti savo charakterį taip, kaip jiems yra pavykę jį išsiugdyti?

Aš nebuvau toje grupėje žmonių, kurie kunigą Žygą pažinojo asmeniškai. Dalyvaudavau stovyklose šiek tiek vėliau, jis jose būdavo labai puikiu vadovu. Iš tiesų dabar galvoju, ar buvo vienas ar keli vadai, kurie būtų mane įkvėpę. Labiau sužavėjo pati organizacija, tai, kad joje buvo daug įdomių, darančių įspūdį žmonių. Patiko tiek vadovai, tiek į akademiją kviečiami paskaitininkai, tiek ir tai, kad mes su jais gvildendavome tikrai įdomias temas. Kartą, atsimenu, buvau dar tik „Zuikių“ lygyje (aut. past. – „Zuikiais“ moksleivių ateitininkų akademijose yra vadinami vienuoliktokai stovyklos dalyviai) ir mes jau žaidėme Seimą. Buvo svečias, kuris pristatė Vilniaus regiono, lenkų mažumos problemas, nepaprastai aktualias ir iš šių dienų perspektyvos. 

Tuo metu Lietuvoje aktyviau pradėjo veikti ir daugiau jaunimo organizacijų – ne vien tik ateitininkai. Kas palaikė mintį, kad įsipareigoti derėtų būtent jai?

Ši organizacija buvo artimiausia mano idėjoms, pasaulėžiūrai. Pagrindiniai veiklos principai – šeimyniškumas, katalikiškumas, visuomeniškumas – natūraliai atitiko ir šeimoje skatinamas vertybes. Taip pat ir mano senelis buvo ateitininkas dar tarpukaryje ir aktyviai dalyvavo ateitininkijos atkūrime. Jautėsi konstruktyvus palaikymas – žinojai, kad čia yra teisingas kelias.

Ar galima matyti paraleles tarp savanoriško veikimo katalikiškoje organizacijoje ir akademinio kelio pasirinkimo? Ar tai, kad nusprendėte studijuoti politologiją – tam tikra prasme ir vertinti visuomenėje vykstančius reiškinius per vertybinę prizmę – nebuvo paskatinta patirčių iš moksleivių akademijų ir stovyklų?

Kai rinkausi savo studijas, nebuvo taip, kad labai tiksliai žinočiau savo kryptį. Tikrai tuo metu neatrodė, kad mane tiesiu keliu vestų idealo šviesa. Lygiai taip pat, kaip ir daugeliui jaunų žmonių, man nebuvo labai lengva pasirinkti ir tuo metu svarsčiau apie teisę. Tai atrodė toks pragmatiškas kelias, suteikiantis aiškumo ir konkretumo. Kadangi paskutiniais moksleiviškais metais mokiausi Jungtinėse Valstijose, galvojau, kad man gerai būtų ten ir studijuoti. Tačiau ten teisę galima studijuoti tik magistrantūros studijose – tai reiškė, kad bakalaurą man reikia pabaigti kažkur kitur. Gyvenau Kaune, Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) atrodė modernus, geras universitetas, politologijos katedra ten buvo stipri. Šį variantą ir pasirinkau — bakalaurui studijuoti VDU, o paskui magistrui stoti į teisę. Politologija prie teisės labai tinka, ji man patiko. Įstojau ir likau šioje srityje.

Kas labiausiai patinka politologijoje?

Politologija yra mokslas apie visuomenę, apie tai, kaip žmonės tvarko savo bendrą gyvenimą. Iš tikrųjų, galima sakyti, kad susidėliojo visi dalykai, kurie mane dar moksleivę domino, ką dirbau ir kur dalyvavau. Atvirai, tuo metu man atrodė, kad visuomeninė veikla yra viena, o darbas – politologijos studijos – visai kas kita. Nors iš tiesų tie dalykai yra susipynę. Atsimenu, kaip būdama studentė redagavau „Ateitį“. Aš ją redagavau kaip savanorė – kaip organizacijos narė. Aš įsipareigojau tam ir mes kartu su komanda prie to dirbome. Man ši veikla neatrodė kaip darbas, o labiau kaip savanoriška organizacijos veikla. Aišku, ją reikėjo labai derinti su studijomis – pavėluodavau ir į paskaitas, ir nenueidavau į jas… Ateinu kartą į egzaminą ir manęs klausia dėstytoja: „Tai kaip darbas sekasi…?“. Aš sakau – „Bet aš juk nedirbu…“. „Na, kaip nedirbi… Amžinai vėluoji, amžinai su telefonu…“ Išėjau iš to egzamino ir supratau, kad aš iš tiesų dirbu: mano organizacinė veikla buvo darbas. Tai kas, kad neapmokamas. 

Nereikėtų atskirti visuomeninės veiklos nuo darbinės veiklos, sudėlioti jų į atskirus langelius. Ateitininkija kaip organizacija, kaip visuomeninis judėjimas irgi dalyvauja valstybės kūrime. Ne tik politikai ir Seimas kuria valstybę, bet ir ateitininkai. Visos problemos, kurias nagrinėdavome akademijose, siejasi su šiuo valstybės kūrimo uždaviniu.

Ar buvo kažkurios temos politologijoje, kurios atrodė esančios svarbesnės už kitas – katalikų pozicija visuomenėje, jos tyrinėjimas, vertybinis vertinimas?

Nebūtinai. Man atrodo, kad politologija kaip mokslas visų pirma yra būdas analizuoti visuomenę. Tu tyrinėji, kas tai yra, bandai suprasti. O klausimas „kaip turi būti?“ – jau tavo idėjų sritis. Man šie mokslai padėjo aiškiau suprasti, kaip viskas veikia.

Vienas iš jūsų amplua yra diplomatinė karjera. Kas joje domina labiausiai?

Diplomatija iš tiesų yra labai įdomus darbas. Po politologijos studijų tai atrodė labai tinkanti profesija, man taip pat žmonės sakydavo, kad esu diplomatiška. Diplomatiją galima apibrėžti kaip žmogaus bendravimo būdą. Diplomatiškas žmogus klauso kito nuomonės ir stengiasi surasti kompromisus, tarpininkauja, atstovauja. Man tokia veikla patiko ir dėl to natūraliai į šią kryptį pasukau.

Diplomatija atrodo neišvengiamas reiškinys tarptautiniuose santykiuose, tačiau galima būtų paimti Jungtinės Karalystės gimnazijų pavyzdžius, kuriose klasikinis humanitarinis ugdymas iš vaikų reikalauja ir diplomatiškesnio tarpusavio bendravimo. Ar diplomatiško bendravimo galėtų būti daugiau mūsų kasdienybėje – pavyzdžiui, mandagumo tarp vaikų mokyklose?

Šiuo atveju diplomatiją reikėtų apibrėžti kaip bendravimo kodą – tam tikras taisykles, kurios reglamentuoja žmonių tarpusavio santykius. Jos gali būti daugiau ar mažiau ritualizuotos, tačiau jų tikslas yra toks pats kaip ir visos civilizacijos tikslas – sukultūrinti žmogų, suvaldyti „laukinę“ jo prigimtį, jei taip galima pasakyti. Kitaip tariant, sutalpinti žmogų į tokias bendravimo formas, kuriomis besiremiant būtų įmanoma kartu gyventi. Čia galėtų būti pavartojami paprasčiausi žodžiai – tai mandagumas, arba pagarba kitam – socialinio bendravimo elementai, kurie egzistuoja visose visuomenėse, tačiau vienose yra išreikšti daugiau už kitus.

Diplomatija siauriau – bendradarbiavimas tarp valstybių. Būdamas diplomatu reprezentuoji valstybę, įkūniji ją. Kai kalbiesi su kitos šalies atstovu, susidaro tokia situacija – tarsi Lietuva kalbėtųsi su Jungtine Karalyste. Aišku, vykstant šiam dialogui tu jauti, kada kalbi kaip diplomatas, o kada kaip paprastas žmogus. Diplomatinio bendravimo formos, ritualai, padeda vesti šį dialogą.

Būnant profesionaliu diplomatu būtina išmokti išraiškos tikslumo – žinant, kad tai, ką pasakysi pokalbyje, bus užrašyta ir perduota kitos šalies vyriausybei, sieksi, kad žinia būtų kuo tikslesnė. Lygiai taip pat ir turimą informaciją sieki sintetinti taip, kad būtų aktualu ir paruošta naudojimui, pavyzdžiui, derybose. Informacija turi būti išanalizuota, pateikta ir papildyta rekomendacijomis.

Diplomatas asocijuojasi su nepaprastai apsiskaičiusiu asmeniu – savo arsenale turinčiu tiek retorikos žinias, tiek plataus profilio išsilavinimą. Ar teisingas toks vaizdinys?

Nėra taip šiais laikais, kad visi diplomatai būtų eruditai, daug kas keičiasi. Geram diplomatui būti apsiskaičiusiam yra svarbu dėl to, kad jis atstovauja Lietuvai. Todėl iš jo tikimasi, kad apie savo šalį jis žinos viską – jį gali paklausti tiek apie sportą, apie naudingąsias iškasenas, tiek apie kultūrą. Taip pat bendraudamas su kitu diplomatu tu turi gebėti paklausti, tarkime, Indonezijos aktualijos. Erudicija pirmiausiai reikalinga dėl to.

Humanitarinis išsilavinimas – literatūra – padeda suvokti žmogų, pajausti emocijas, ugdytis empatiją. Bendravimas tarp valstybių visų pirma yra bendravimas tarp žmonių – taip išmoksti pagauti ir visus komunikacijos niuansus. Tau gali labai maloniai ką nors pasakyti, nors iš tiesų toje žinutėje slypi visai kas kita.

Pakalbėkime apie leidybinę veiklą. Darbas su žurnalu tinka toli gražu ne visiems. Ar jums patiko šis darbas, ar jo ėmėtės vien dėl „Ateities“ reikšmingumo pačiai organizacijai?

Aišku, nesu istorikė, nuodugniai nejaučiu konteksto, kuris lėmė „Ateities“ atsiradimą 20 amžiaus pradžioje. Visgi spausdintas žodis tuo metu buvo vienas iš pagrindinių informacijos nešėjų ir būdavo patogu aplink jį burtis. Ypač regionuose – galima įsivaizduoti, kad juose spaudos skaitymas skatino žmones susirinkti ir klausytis. Žurnalas buvo tai, kas būrė žmones. 

Šiais laikais ši funkcija nėra tokia aktuali, nes yra ir kitokių būdų tiek veikti, tiek susižinoti apie veiklas. Tu arba gali būti stovyklų vadovas, arba organizuoti socialinį projektą, arba kviesti į maldos grupę, arba dirbti žurnale.

Gal atsimenate, kokios mintys lydėjo tuomet dirbant prie leidinio?

Prieš mums apsiimant šios veiklos sprendėsi klausimas, ką daryti su žurnalu. Kaip ir daugelyje organizacijoje vykdomų projektų, jei nėra žmonių, kurie projektu užsiima, tai jis iš esmės nevyksta. Buvo mintis, kad „Ateitį“ reikia kelti į elektroninę erdvę – nors tada buvo dar tik 2000-ieji, Amerikoje jau buvo žurnalų, kurie leidžiami būtent tokiu būdu. Man ši mintis pasirodė efemeriška, norėjosi vis tiek turėti žurnalą, kurį gali pavartyti paėmęs į rankas. Tai vis tiek yra kitokios rūšies produktas.

Tada mes iškėlėm sau užduotį, kad žurnalą turėtų sudaryti tekstai, kurie turi išliekamąją vertę. Turinys turi būti toks, kurį vertėtų saugoti toje materialioje formoje. Turėtų apsimokėti laikyti jį svetainėje visą mėnesį (ar du, kaip mes anksčiau leidome). Siekėme, kad žurnalą atsivertus paskaityti bet kuriuo metu – galbūt netgi daug vėliau jį atradus pas tėvus ar senelius – ir pavarčius būtų galima atrasti įdomių dalykų. 

Kita mintis buvo jį daryti aktualų ne tik organizacijos nariams. Nors šiaip, paprastai, mėgsta žmonės save pamatyti, save atpažinti žiniasklaidos priemonėse (vienas iš žiniasklaidos principų ir yra toks – žmonės skaito tą spaudą, kurioje atpažįsta kažką artimo sau), tačiau žurnalas, kuris rašo apie ateitininkus ateitininkams, atrodė per siauro profilio. Norėjome jį suaktualinti ir išpopuliarinti: jis turėjo būti skirtas jaunimui, tačiau skaitomas visų.

Ieškojome temų, kurios būtų ne tik aktualios, bet ir išanalizuotos iš mūsų pasaulėžiūrinės perspektyvos. Buvo įvairių temų: apie žmogaus orumą, apie šeimą, draugystę arba, pavyzdžiui., „Ar verslas gali būti sąžiningas?“.

Artėja Ateitininkų metų minėjimas valstybiniu mastu. Kokie yra didžiausi jūsų asmeniniai norai šiai progai? 

Vienas noras yra toks – kad apie ateitininkus sužinotų visuomenė. Kitas noras – kad patys ateitininkai daugiau sužinotų apie save. Ne tik apie dabartinę savo veiklą, bet ir apie savo istoriją, šaknis, svarbą Lietuvos valstybei, visuomenei. Kiek ši organizacija išaugino filosofų, žymių politikų, kunigų, visuomenės veikėjų, mokytojų. Yra noras, kad patys ateitininkai suvoktų šios organizacijos svorį. Ateitininkiška veikla apima ne vien tik buvimą kartu, bet kartu ir labai daug duoda valstybei. Iš tiesų ir man pačiai labai įdomu ieškoti idėjų, jas atrasti – S. Šalkauskio, A. Maceinos, J. Girniaus – didžiųjų mūsų filosofų, kurie rašė ne tik ateitininkams, ne tik siauram ratui žmonių, bet ir Lietuvai apskritai. Vertėtų atrasti ir šiuolaikinės organizacijos išaugintas asmenybes: kiek ateitininkuose yra užaugusių mokytojų, filosofų, gydytojų, teisininkų, poetų, menininkų.

Mano noras būtų reflektuoti mūsų organizacijos istoriją ir dabartį, ir iš to mokytis.