FIMCAP – tai aš, FIMCAP – tai TU: Darbai ir žaidimai Botsvanoje
Prieš iškeliaudama į Afriką niekada nebuvau girdėjusi apie FIMCAP; žinojau vos tiek, kad tai skėtinė katalikiška organizacija, kurios dėka keliauju į kitą pusrutulį daryti gerų darbų ir patirti gyvenimo nuotykį. Tik nuvykusi į Botsvaną sužinojau (iš kitų savanorių ir savanorystę Afrikoje kuruojančių mentorių), jog FIMCAP (pranc. Fédération Internationale des Mouvements Catholiques d’Action Paroissiale) – praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje įkurtas ir Šventojo Sosto pripažintas tarptautinis katalikiškų jaunimo organizacijų judėjimas, kurio tikslas – jaunimo neformalios veiklos organizavimas ir ateities lyderių ugdymas. O lyderystės įgūdžių Botsvanoje mums, trijulei iš Lietuvos, prireiks… Bet apie tai vėliau.

Pasiekę šios šalies sostinę Gaboroną, pasimetėme visų po FIMCAP skėčiu priglaustų organizacijų-narių savanorių būryje: linksmieji filipiniečiai, temperamentingieji katalonai, nuoširdieji čiliečiai, linksmieji ruandiečiai ar iniciatyvieji belgai… Kur bepažvelgsi – visur spindinčios akys ir dar negirdėtų kalbų gaudesys. Pasirodo, FIMCAP vienija organizacijas-nares iš keturių žemynų: Europos, Afrikos, Lotynų Amerikos ir Azijos. Šiuo metu FIMCAP priklauso 31 organizacija iš 28 pasaulio valstybių, tarp jų – ir Ateitininkų federacija.

FFIMCAP organizcijų-narių vėliavos. Lietuviai išdidžiai kelia Lietuvos ir Ukrainos vėliavas.

Dauguma savanorių, atvykusių į Botsvaną, jau yra dalyvavę FIMCAP veiklose, pavyzdžiui, Generalinėje asamblėjoje (joje numatoma tolesnė organizacijos politika), EuroCamp (kasmetiniai jaunimo mainai) ar EuroCourse (lyderystės ugdymo workshop’as). Didžiausią žinių ir patirties bagažą apie šias veiklas turi Chiro organizacijos atstovai (Chiro Phillipines, Chiro Belgium, Chiro Botswana…). Chiro Botswana – jauniausia FIMCAP narė, tačiau nepabūgo rengti kas trejus metus vykstančios WorldCamp savanorystės stovyklos, kurioje gana netikėtai atsidūrėme ir mes. WorldCamp projekto tikslas – padėti savanorius priimančioms bendruomenėms, supažindinti juos su vietine šalies kultūra bei gyvenimo būdu, o įgytą patirtį pritaikyti tobulinant savo organizaciją.

Šiųmetės WorldCamp tema – „žaidimo vertė“ (angl. the value of play), tad pirmiausia mokėmės… žaisti! Skamba keistai, ir mums patiems buvo keista – įsivaizduokit: rimtų (ar bent jau mes taip iš pradžių manėme) suaugėlių krūva iš keliasdešimties pasaulio valstybių bėgiojom, lakiojom, šokom, trypėm, skandavom „Azanda!“ (tswna kalba – ranka) ir šokom lietaus šokį. Taip pat vieni iš kitų mokėmės tradicinių žaidimų: mes, lietuviai, su pasididžiavimu užvedėme „Malūnėlį“ (buvo daug šūksnių ir numintų kojų), o išmoktus kitų tautų žaidimus (bent jau tiek, kiek prisimenam) nekantraujame parodyti ir ateitininkams! Tokie tarptautiniai kultūriniai mainai – įprasta FIMCAP renginių praktika.

Išmokę žaidimų, atsisveikinome su bendražygiais iš Lietuvos, nes buvome pasiųsti į skirtingus projektus skirtingose Botswanos vietovėse: Ramotswa, Oodi, Mahalapye, Tonota ir Kasane.

Džiugilė ir danas Caspar nusiteikę užlopyti visą stogą!

Beatričė nukeliavo į Ramotswa projektą:

Mano projektas buvo dušų remontavimas! Vos atvykus mus pasitiko lietus, vietiniai sakė, kad tai palaima iš dangaus! Ir tikra tiesa, kadangi visas kitas dienas, kai vyko pastato dažymas ir aplinkos tvarkymas, lydėjo geras oras! Taip pat buvo smagu, kad patapome visi pastato kūrėjai: mūsų darbo grupėje buvo apie 15 žmonių iš viso pasaulio. Kartu galvojome, kokios spalvos tinka ir kaip galėtume sukurti jaukią atmosferą. Ir, manau, mums tai pavyko! Jūrų arkliukai, delfinai ir muilo burbulai puošė dušų aplinką! O taip pat norėtųsi pasidalinti, kad paskutinę darbo dieną nespėjome atlikti visų darbų, kuriuos buvome numatę, todėl dirbome iki vėlaus vakaro, o tada dušai pradėjo skambėti įvairiausiomis melodijomis. Išties vietinių balsai verčia savęs paklaust, ar visa tai sapnas ar tikra.

Karen iš Belgijos dažo dušų sienas // Beatričės Čiužaitės nuotrauka

Tuo tarpu ateitininkų bičiulis Algirdas buvo paskirtas į Oodi projektą, kuriame atnaujino bendruomenės centrą:

Turėjau galimybę gyventi Oodi kaimelyje ir maždaug savaitę patirti žmonių bendruomeninį gyvenimą ir svetingumą. Čia mes kartu su vietos Chiro organizacijos nariais padėjome atnaujinti bendruomenės salę ir jos aplinką, kad vietos gyventojai ir ypač jaunimas galėtų turėti vietą mėgautis lauko žaidimais ir kita veikla. Kadangi reikėjo nemažai pinigų norint padaryti viską, ką planavome, o tų pinigų trūko, savanoriai improvizuodavo ir naudodavo tai, ką rasdavo. Taip sukūrėme krepšinio lanką iš dviejų senų kėdžių, lauko šaškių lentą iš spalvoto smėlio ir nebereikalingų plytgalių, juos taip pat panaudojome ir laužavietei su sėdimomis vietomis sukurti bei kitoms lauko pramogoms. Atnaujinome pastato fasadą, perdažėme visą tvorą, kad iš toli šviestų bendruomenės namų teritorija, kviesdama žmones rinktis draugėn. Deja, vienos savaitės nepakako, kad būtų atkurta Oodi bendruomenės salė, apleista dėl COVID-19 pandemijos, tačiau aš ir kiti savanoriai tikimės, kad nuostabūs šio kaimo gyventojai nenustos kurti ne tik fizinės, bet ir dvasinės bendruomenės.

Oodi projekte sukurtas lauko žaidimas // Algirdo Baltuškonio nuotrauka

Aš nukeliavau toliausiai nuo savo tautiečių: mano projektas vyko vidury savanos, miestelyje Mahalapye. Su komanda, kurią sudarė savanoriai iš Ganos, Kongo, Belgijos, Danijos, Ruandos, Indijos, tvarkėme vietinės mokyklėlės žaidimų aikštelę, o laisvu nuo darbo metu eidavome į mokyklas žaisti su vietiniais vaikais. Darbas daugiausiai buvo fizinis: kasėme duobes, litavome sutrūkinėjusias sūpynių struktūras, siūlu ir adata lopėme medžiaginį aikštelės stogą (mano trijų dienų darbas, nes reikėjo rišti chirurginius mazgus lopų pritvirtinimo vietose), perdažėme žaidimų namelį, padarėme smėliadėžę su smėliu, iškastu išdžiūvusioje upės vagoje. Kasdieniai žaidimai su mums padedančios vietinės bendruomenės nariais, mokyklų auklėtiniais, netgi tarpusavyje tarp savanorių, tapo įprasta kasdiene praktika. O, kad būtumėt matę, kaip vietiniai mus aplošė puskvadratyje ar šokinėjime per gumą! Vietinis jaunimas – labai konkurencingas žaidimuose ir tikrai atletiškas. Dar labai įsiminė ir kasdieniai maži momentai: bendri pietūs, važiavimas namo suklerusio visureigio bagažinėje, dainos ir šokiai prie laužo…

Be to, projektų vykdymo metu gyvenome vietinių šeimose – tai pats efektyviausias, įdomiausias ir tuo pačiu ekstremaliausias būdas patirti visą FIMCAP dovanojamą kultūrinę patirtį. Valgėme, prausėmės, dirbome, ilsėjomės taip, kaip tą daro vietiniai, tad savaitės pabaigoje jau buvome puikiai įvaldę prausimosi su dviem puodukais patirtį, laužo kūrimo ir tradicinės košės virimo ypatumus.

Naujoje aikštelėje savanorės Džiugilė ir Esther iš Belgijos Caspar iš Danijos ir Loic iš Belgijos pagalba išbando naująsias supynes

Ateitininkai tarptautiniuose projektuose: kas iš to?

Po trijų savaičių, praleistų Botsvanoje, apie FIMCAP supratau tiek, jog tai – didžiulė galimybė patirti gyvenimo skonį su druska ir pipirais. O jei skanauji kultūrinę patirtį su tautiečiais ir naujais draugais iš įvairiausių pasaulio kampelių, tai dar nuostabiau. Žinoma, pamatyti, kaip veikia didelė ir autoritetą tarptautinėje arenoje turinti organizacija, labai vertinga, kadangi tam tikrus organizacinius valdymo modelius (pavyzdžiui, naujų narių pritraukimo metodikos ar pan.) galime pritaikyti ir Ateitininkų federacijoje.

Man labai didelį įspūdį paliko Belgijoje, Filipinuose, Botsvanoje veikianti Chiro organizacija: jie sugeba išlaikyti griežtą organizacinę struktūrą, tačiau nuolat kuria laisvos formos veiklų spektrą bei kokybišką turinį.

Tarptautiniai projektai taip pat yra puiki galimybė pristatyti savo šalį ir organizaciją. Antai WorldCamp organizatoriai tris vakarus iš eilės rengė organizacijų-narių prisistatymus. Mes, ateitininkai, taip pat pristatėme savo valstybę ir organizaciją: daugeliui buvo įdomūs mūsų penki principai, iš kurių savanorystės metu labiausiai atsiskleidė katalikiškumas, tautiškumas ir visuomeniškumas. O afrikietiškomis sąlygomis su iš Lietuvos atsivežtais „Gaidelio“ sausainiais ir kondensuotu pienu pagamintas „tinginys“ kitų dalyvių buvo išgraibstytas akimirksniu!

Beatričė, Algirdas ir Džiugilė Botsvanos platybėse.

Su Beatriče dažnai kalbėdavome, jog dalyvavimas projekte taip pat praplėtė mūsų bendrą akiratį – supratimą apie pasaulį, žmones, skirtingas kultūras. Manau, kad liudydami apie savo savanorišką patirtį užsienyje taip pat galime patraukti daugiau žmonių į ateitininkų organizaciją, kadangi būnant jos nariu atsiranda šansų dalyvauti tarptautinio masto renginiuose. O grįžus iš tokių kelionių motyvacija idėjiškai dirbti savo šalies ir organizacijos labui pasidaro dar didesnė.

FIMCAP moto skelbia: FIMCAP – tai aš, FIMCAP – tai TU. Ir tikiu, kad jis pasirinktas ne veltui, nes savanoriaudama ir dalyvaudama projekte atradau tokių asmeninių savybių, kurių nesitikėjau turinti. Ir dar svarbiau – atradau daug gėrio, nuoširdumo ir įkvėpimo kituose. Tad, mieli ateitininkai, prisiminkime, jog ir mūsų organizacija susideda iš visiškai skirtingų žmonių, kuriuose galime atrasti, įkvėpti ir patys būti įkvėpti per tikėjimą, penkis principus ir bendrą veiklą. Nes ateitininkija – tai aš, ateitininkija – tai TU.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2022-ųjų 4-ajame numeryje)

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.