Jeigu norime ateiti kurti, o ne griauti – svarbiausia klausytis, ką Dvasia kalba Bažnyčiai

Šis tekstas yra trumpas pristatymas žmogaus, kuris niekada nemanė, kad vieną dieną bus pakviestas kelti savo kandidatūrą Ateitininkų federacijos pirmininko rinkimuose, bet viską nuodugniai apsvarstęs maldoje ir pasitaręs su savo mylima žmona Dorotėja, su pasitikėjimu pasiveda Dievui, kuriam visi mūsų darbai ir jaunystė, ir gyvenimas tebus palenkti.

Gimiau 1988 m. gegužės 5 d. Ši data leidžia suprasti, kad augau iš režimo besivaduojančioje ir jau nepriklausomoje Lietuvoje, kuri bandė atrasti savo kelią ir savo ateitį. Sąjūdžio idėjos jau sklandė ore, todėl tėveliai Jolita ir Gintaras, rinkdami vardą, ieškojo skambesio, tinkančio laisvam žmogui. „Pone Vyti Turoni“ jiems, pavargusiems nuo Sovietų Sąjungoje įprasto kreipinio ,,drauge“, skambėjo daug geriau.

Mano vaikystė prabėgo Dzūkijoje, Varėnoje. Čia baigiau mokyklą ir pirmą kartą susidūriau su ateitininkais. Iki šiol esu dėkingas Gintarui ir Rūtai Augustinavičiams bei Sakavičių šeimai, kurie, dirbdami Valkininkų ir Matuizų mokyklose, aplink save subūrė mano bendraamžius iš viso rajono ir parodė, kad inteligentiškumas, šeimyniškumas, visuomeniškumas, katalikiškumas ir tautiškumas yra puikiai suderinami viename žmoguje, kuris trokšta tiesos ir nori sau bei kitiems gyvenimo apstybės. Ir išties buvome gausiai apdovanoti! Tėviškas kuopų globėjų palydėjimas, atviri pokalbiai, racionalūs atsakymai į jaunuolio proto argumentus ir ieškojimus bei tikinčių bendraamžių bičiulystė man buvo nuostabi terpė, kurioje galėjau augti ir skleisti savo talentus. Šis laikas man subrandino supratimą, kad moksleiviams kuopa ir jos globėjas yra pagrindiniai ateitininkijos principų atstovai. Jaunųjų ateitininkų bus tiek, kiek sėkminga bus šių atsidavusių žmonių veikla. Todėl privalome branginti kiekvieną, kuris nenuilstamai dovanoja savo gyvenimą, imdamasis šios tarnystės – jie yra mūsų organizacijos elitas.

Baigęs mokyklą įstojau į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Toks mano sprendimas nestebimo mano artimųjų. Jie žinojo, kad tiesos ir teisingumo paieškos visada buvo mano gyvenimo centrinė ašis. Čia teko garbė susipažinti su nuostabiais dėstytojais, tarp kurių buvo ir konstitucionalistas dr. Vaidotas Vaičaitis. Jo įkvėptas ir paskatintas šiuo metu toliau tęsiu doktorantūros studijas bei dėstau Teisės fakultete.

2013 m. paraginti ambasadoriaus dr. Vytauto Antano Dambravos VU Teisės fakultete atkūrėme korporaciją Iustitia. Siekiame, kad teisininkų rengimo procesas būtų praturtintas gilesnio teisinių, politinių, filosofinių ir kitų teorinių klausimų pažinimo bei sąmoningo rūpesčio žmonėmis, bendruoju gėriu ir Lietuvos valstybe. Šiandien galime pasidžiaugti, kad korporacija jau vienija ne vien studentus, bet ir dėstytojus, teisės mokslo daktarus bei doktorantus, kartais nieko iki tol negirdėjusius apie mūsų organizaciją. Tikiu, kad ateitininkų korporacijos yra reikšmingos telkiant visų amžiaus grupių žmones bendram labui ir išlaikant jų tarpusavio ryšius visam gyvenimui.

Mano visuomeninė veikla magistro studijų laikotarpiu turėjo kelias pagrindines kryptis. Pirmiausia tai buvo savanorystė „Marijos radijuje“, su draugais kūrėme ir išleidome į eterį ne vieną laidą jaunimui. Su radijuje dirbančiu sendraugiu Liutauru Serapinu teko aplankyti atokiausius Lietuvos kampelius ir įsitikinti, kad kiekviename iš jų yra Dievui ir Tėvynei gyvenimus atidavusių žmonių, kurie ir yra tikrasis mūsų valstybės turtas. Tuo pačiu metu įsitraukiau į studentų ateitininkų veiklą. Universitete įgytas žinias stengiausi tuoj pat pritaikyti praktinėje viekloje, dalyvaudamas politinėse diskusijose Seime, kuris tapo mano antrąja teisinio darbo vieta. Tuo metu supratau, kad net ir nedidelė grupė žmonių, vedama troškimo darbuotis dėl bendrojo gėrio, gali nudirbti didelius darbus. Visgi ypač svarbu, kad kuo daugiau mūsų šalies piliečių ir tautiečių įsitrauktų į politinį diskursą, nebijotų drąsiai išsakyti savo argumentuotą poziciją svarbiausiais valstybės klausimais. Ateitininkų principai įpareigoja mus visus imtis šios pareigos, tačiau svarbu, kad tai darytume suprasdami, jog didelė dalis mūsų Tautos žmonių neturi tokių dorovinių pagrindų, ant kurių galima tvirtai stovėti. Turime būti kantrūs ir gailestingi, nes ir patys buvome kantriai auginami, vedami iš klystkelių. Tai darbas, skirtas ne pergalei prieš oponentus, bet bendro vardiklio visuomenėje kūrimui. Šioje misijoje negali būti pralaimėtojų, o jeigu tokių yra, vadinasi, kažką padarėme blogai, kažkas liko užribyje.

Jeigu ateitininkijos nebūtų, turėtume ją sukurti. Šiandien privalome vis grįžti prie savo šaknų, kad tai dar geriau suprastume. Lietuvai reikalingas katalikiškas intelektualinis ir dorovinis stuburas, kuris palaikys mūsų Tautos dvasinę laisvę. Ateitininkijos reikia moksleiviams, kad jie įgytų nesavanaudiško rūpesčio ir pasiaukojančios meilės patirtį, o savo ugdytojų pavyzdžiu kiekvienas pagal savo talentus ir gabumus būtų paskatinti siekti dorybių, kultūros ir mokslo aukštumų. Ateitininkijos reikia studentams, kurie trokšta save pilnutinai išskleisti, perimti mūsų Vakarų civilizacijos laimėjimus bei patys tapti šių laimėjimų bendraautoriais. Ateitininkijos reikia sendraugiams, kurie jau įsitvirtinę ir subrendę savęs dovanojimui ir gali būti įkvėpimo, žinių bei išminties šaltiniu savo jauniesiems bičiuliams. Ateitininkijos reikia mums visiems, kurie supranta, kad vienintelis kelias į tikrąją laimę yra ne asmeninė savirealizacija, o nesavanaudiškas savęs dovanojimas (tas kviečio grūdo apmirimo kelias), kuris Šventojoje Dvasioje veda mus į vienybę su Jėzumi Kristumi.

V. Turonis studentų ateitininkų korporacijos „Iustitia“ renginio „Teisės mokslo pietūs“ metu | Nuotr. Evgenia Levin

Mūsų ateitininkijos šūkis – ,,Visa atnaujinti Kristuje!“ – negali būti pilnai išskleistas be gyvo Šventosios Dvasios veikimo ir Sekminių patirties. Ateitininkų sąjūdis, kuris švenčia savo 110 metų jubiliejų, yra neabejotinai kilęs iš gilaus Dievo artumo. Tik ši patirtis yra kurianti ir atnaujinanti, tik ji gali mūsų gyvenimus padaryti iš tikrųjų vaisingus ir nuvesti į tikrąją laimę. Ateitininkas ir šviesaus atminimo sendraugis Vincas Kolyčius tai patyrė savo gyvenime panašiu būdu, kuriuo yra patyręs ir šių eilučių autorius. Jis viename savo interviu sakė: ,,Nors aš visą amžių buvau katalikas, bet mano tikėjimas daugiausia rėmėsi tik religinių pareigų atlikimu. Kai Šventoji Dvasia palietė mano širdį, išgyvenau Jėzaus artumą, Tėvo meilę, pajutau norą dalytis su kitais naujo gyvenimo patirtimi. Mano didžiausias troškimas, kad žmonės pamiltų Dievo žodį, turėtų artimą ryšį su Jėzumi, priimtų Jį kaip savo asmeninį Viešpatį ir Išganytoją, atsiduotų Šventosios Dvasios veikimui. Save įsivaizduoju kaip elgetą, kuris, sutikęs kitą elgetą, pasako, kur galima gauti duonos.“ Todėl meldžiu, kad savo organizacijoje nepamirštume, jog gyvename ne eiliniu laiku, o Šventosios Dvasios – Globėjo, kuri visko išmokys ir viską primins (Jn 14, 26), laiku. Manau, kad tai labai svarbu, nes neturime pagrindo abejoti ir kitais Jėzaus žodžiais, kad nuo Jo atsiskyrę mes nieko negalime nuveikti (Jn 15, 5).

Ateitininkai gali pasigirti turtinga istorija. Visgi grįžimas prie šaknų nereiškia dabarties iššūkių ir ateities nustūmimo į antrą planą. Esame ateitininkai, o ne praeitininkai. Praeities pergalių ir herojų darbai turi mus įkvėpti, o ne sukaustyti iš baimės, neva jų iškelta kartelė mums per aukšta. Juk apie tai, iš kur atėjome ir kam esame pašaukti, prisimename tam, kad nesiblaškytume ir nesvyruotume pagal laiko dvasios ir nerimo vėjo kryptį. Vis dėlto reikia pripažinti, kad mūsų darbe yra inercijos ir lėkimo, kuris neleidžia išgyventi bendrystės su tais, kurie nėra mano artimiausi bendradarbiai. O tai nėra gerai. Teisingai sakė popiežius Pranciškus viešėdamas Vilniuje: ,,Gražu, kai jaunimas pavargsta, tai ženklas, kad jie dirba.“ Tačiau savanorystė organizacijoje neturėtų būti vienas kito išnaudojimas. Tarp mūsų tam nebus vietos, jeigu nepamiršime, kad nėra nė vieno tokio silpno ar mažo, kuris neturėtų ko duoti ir tokio stipraus, kuriam nebūtų reikalingas artimo peties jausmas. ,,Yra keliavimo kartu, kovojimo kartu, mylėjimo kartu tapatybė. Yra priklausymo šeimai, tautai tapatybė. Yra tapatybė, kuri tau suteikia meilę, švelnumą, rūpinimąsi kitais. Tapatybė, kuri duoda jėgų kovoti ir kartu švelnumo paglostyti“, – mums sakė popiežius Pranciškus. Jeigu tai svarbu kalbant apie Tautą, neišvengiamai tas pats pasakytina ir apie ateitininkiją. Todėl visuose organizacijos darbuose turime nepamiršti popiežiaus paraginimo: ,,Siekite šventumo pradėdami nuo susitikimo ir bendrystės su kitais žmonėmis, būkite dėmesingi jų poreikiams.“

Iš kandidato tikimasi, kad jis pristatys savo programą ar bent pagrindines gaires, savo matymą apie tai, ką reikėtų nuveikti organizacijos viduje ir išorėje. Mane artimai pažįstantys bičiuliai žino, kad esu vizijos žmogus, iniciatyvus ir nuolat pilnas idėjų bei įvairių sumanymų. Visgi žinau, kad vien šių savybių ir gerų norų nepakanka, kad būtų atliepti skirtingi šios didelės organizacijos narių lūkesčiai. Dėl teksto glaustumo toliau pateiksiu tik kelias mintis, kurios neturėtų būti suprantamos kaip baigtinis sąrašas ar juolab galutinis išplėtojimas visų samprotavimų, kuriais norėčiau su Jumis pasidalinti. Šiuo metu į pabaigą eina 2016–2020 m. Ateitininkų federacijos veiklos programa, todėl rudenį numatomas svarbus darbas – patvirtinti naują programinį dokumentą. Norėčiau, kad jis nebūtų tik formalus, bet tikrai darbinis dokumentas, vedantis aiškia kryptimi visus organizacijos vienetus bei suvienijantis kuo daugiau organizacijos narių. Turime nemažai nuveikti organizacijos vidinės komunikacijos srityje. Krizinė pandemijos situacija parodė, kad turime neišnaudotų resursų, yra nemažai galimybių, kurios galėtų padėti geriau, greičiau ir efektyviau keistis informacija, derinti veiklas bei spręsti iškylančias problemas. Taip pat reikia sutelkti ir inventorizuoti turimus resursus. Reikšmingas klausimas yra organizacijos finansinis stabilumas, efektyvus turimų lėšų panaudojimas. Organizacija vykdo daug ugdomosios veiklos, kuri yra labai vertinga, bet dažnai žmonės net nesusimąsto, kiek darbo ir pastangų yra įdedama į visą veiklą. Turime suprasti, kad nėra nemokamų dalykų – kažkas visada sumoka kainą dvasine ar materialine prasme. Turime ypatingai pagerbti asmenis, investuojančius į organizacijos tikslų siekimą. Dėkingumas geradariams augina džiaugsmą mūsų širdyse, todėl turime puoselėti jį tarp ateitininkų ir bendraudami su organizacijos rėmėjais. Organizacijos veiklos pristatymas turi būti nuolatinis procesas ieškant naujų rėmėjų ir teikiant ataskaitas įsipareigojusiems.

Kai kurios iš aktualių krypčių yra susijusios su šiuolaikinės kartos problemomis ir specifiniais jų sprendimo būdais. Šiandien turime iššūkį dėl to, kad jaunuoliai kartais per daug prisiriša prie bažnytinių institucijų, nori jose įsidarbinti, tačiau ne vien todėl, kad nori prisidėti prie organizacijos tikslų, bet labiau dėl to, kad čia yra saugi terpė, kuri jiems pažįstama. Tokiu būdu trinasi riba tarp savanorio ir darbuotojo. Darbuotojams organizacijoje turi būti atlyginama teisingai, kita vertus, neturėtų būti pateisinamas atidėliojimas ar nekompetencija. Ateitininkija turėtų skirti ypatingą dėmesį, kad parengtų jaunimą, kuris nebijotų eiti į pasaulį, nešti ateitininkijoje įgytas žinias ir išlavintas dorybes ten, kur žmonės apie jas nėra nieko girdėję. Gerai išugdytas ateitininkas nesislėps už Bažnyčios, o bus Jos veidas, rankos ir kojos šiandieniniame pasaulyje.

Organizacija turi didelę struktūrą, kurioje nemažai valdymo organų. Visgi reikia pripažinti, kad jų tarpusavio bendradarbiavimas nėra pakankamai optimalus. Taip pat galima abejoti, ar visi valdymo organai šiandien yra reikalingi atsižvelgiant į ateitininkų skaičių. Manau, kad turėtų būti minimalus kriterijus, pagal kurį galėtume objektyviai spręsti dėl, pavyzdžiui, konkrečios Krašto valdybos reikalingumo, negalime leisti, kad organizaciniai formalumai trukdytų praktiškai veikti – kiekviena struktūra turi tarnauti žmogui, o ne jį apsunkinti. Todėl svarbu, kad jeigu yra atskira valdyba tam tikrame krašte, ji turėtų ne buvimo tikslingumą sieti su vieno ar dviejų renginių organizavimu, o efektyviai vienyti konkrečiame krašte veikiančius ateitininkų vienetus ir atskirus narius.

Manau, kad iki šiol nepakankamai atskleidėme išeivijos ir Lietuvoje gyvenančių ateitininkų bendradarbiavimo galimybes. Kad pasiektume šį tikslą, mes turime tam skirti ne fragmentišką ar proginį, bet nuolatinį dėmesį. Manau, kad šiuo klausimu visos šalys turi savo lūkesčių ir skausmingų patirčių, todėl negalime to nustumti į šoną, bet privalome gydyti praeities žaizdas bei statyti naujus tiltus. Iš tikrųjų Lietuvoje gyvenantys ateitininkai visada bus dėkingi Jums, esantiems išeivijoje, bet tikiu, kad dėkingumas nėra vienintelis dalykas, kuriuo šiandien jau galime atsiliepti į Jūsų meilės darbus.

V. Turonis studentų ateitininkų korporacijos „Iustitia“ renginio „Teisės mokslo pietūs“ metu | Nuotr. Evgenia Levin

Aptarus keletą svarbių bei keletą techninių aspektų visgi dar norėčiau išsakyti ir mano gilų susirūpinimą dėl sendraugių. Pirmosiomis ateitininkijos dienomis pati situacija vertė, kad pagrindinio Lietuvos valstybės ir organizacijos kūrimo darbo ėmėsi studentai, vis dėlto negali būti pamiršta, kad prof. Šalkauskis itin kritiškai vertino ankstyvą jaunuolių įtraukinėjimą į politiką. Sendraugiai šiandien turi būti pirmieji visuomeninių debatų ir politinės veiklos linijose – tik tokiu būdu studentai galės gauti tinkamą pavyzdį, kuris patraukia. Žinoma, tam reikalingos tam tikros sąlygos, kurias verta apmąstyti atskirai. ,,Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška“ (1 Kor 13,11). Manau, kad tapimas sendraugiu neturėtų reikšti išėjimo į užtarnautą poilsį, bet šiuo metu galima pastebėti tendenciją, kad, siekiant asmeninės karjeros ar vykdant šeimos pareigas bei negalint įsipareigoti globoti kuopos, yra pritrūkstama kitų alternatyvių įsitraukimo būdų. Todėl verta ieškoti šios problemos šaknų. Čia tinka kun. Žygo mintis: ,,Ateikite tam, kad Jums labai reikia šios bendruomenės, ir būkite čia, kai kitiems jūsų reikės.“ Kodėl sendraugiams šiandien labai reikia šios bendruomenės? Žinoma, visi atvejai yra labai individualūs, bet manau, kad sendraugių veikla visuomeninėje srityje neturėtų būti tapati studentų veiklai. Sendraugiai dėl objektyvių priežasčių turi savitus interesus, kuriuos galima realizuoti tik veikiant išvien su savo laiko patikrintais ir bendroje veikloje išmėgintais bičiuliais. Nuoširdžiai tikiuosi, kad šie mano pamąstymai ves į tolesnes diskusijas, o jos – į aktyvesnį sendraugių veikimą visuomenėje ir organizacijoje.

Galiausiai noriu pasidalinti ir keliomis mintimis apie mūsų organizacijos vardo žurnalą. Jo leidyba yra neatskiriama nuo ateitininkų veiklos. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad žurnalas ieško savo vietos, formos, stiliaus, pritraukia vis naujų autorių, kurie brandina ir puikiai realizuoja savo rašymo įgūdžius aptardami įvairias temas iš ateitininkijos ir visuomenės gyvenimo. Bet turime pripažinti, kad žurnalo ištakose buvo daug didesnės ambicijos. Jis turėjo tapti įrankiu skleisti idėjas ir pasiekti plačius sluoksnius žmonių, kuriems buvo svarbus intelektualinis turinys. Šiandien mes Lietuvoje susiduriame su vertybine žiniasklaidos priemonių konsolidacija, todėl mūsų idėjos ir vertybės yra nustumtos į visuomenės medijų paraštes. Manau, kad Ateitininkų federacija gali vertingai prisidėti prie to, kad ši situacija pasikeistų. Svarbu, kad nešvaistytume savo laiko, energijos ir lėšų fragmentiškai veiklai – turime kreipti savo žvilgsnį į galimybę suvienyti profesionalios žiniasklaidos jėgas bendram idėjiniam darbui. Nesu naivus, žinau, kad įvairių iniciatyvų būta ir ankščiau, bet tikiu, kad jeigu nenuleisime rankų, galiausiai atrasime tinkamą sprendimą ir šioje srityje.

Mielieji, kviečiu bendram darbui. Tegu nė viena mano pasakyta mintis nebus suprasta kaip raginimas griauti, o ne kurti. Tradicija yra reikšmingas dalykas mūsų gyvenime, brangus palikimas, kurį turime saugoti ateičiai. Visgi ateitis mus įpareigoja šiandien klausyti ir kartu atrasti, ką Šventoji Dvasia kalba Bažnyčiai, ką Ji kalba ateitininkams.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 5-ajame numeryje)

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.