Teko garbė prisidėti organizuojant šių metų studentų ateitininkų žiemos akademiją, kurios tema buvo kūno, dvasios ir sielos sveikata. Mąstant apie temą, man iškart iškilo klausimas – ar ji ateitininkiška? Jeigu akademijos metu pas mus pro duris staiga įsiveržtų Šalkauskis, ar jis nepasakytų – vaikai, ateitininkams yra tikrai daug svarbesnių temų negu jūsiškė! Ieškant atsakymo į šį klausimą teko atsiversti senas tarpukario „Ateitis“, ideologines knygas ir puslapis po puslapio plėsti savo supratimą apie ateitininkus bei sportą ir net plačiau – apie krikščionybę ir sportą. Iš surinktos medžiagos gimė nebloga paskaita, o iš jos – ir ši straipsnių serija.

Krikščionybė ir kūnas. Nuo graikų iki Akviniečio

Kad geriau suprastume ateitininkų ir sporto sąryšį, pravartu pradėti nuo pat šaknų. Tad leiskite pradėti pranešimą citata iš Šv. Rašto: „Argi nežinote, kad lenktynių aikštėje bėga visi bėgikai, bet tik vienas gauna laimėtojo dovaną? Ir jūs taip bėkite, kad laimėtumėte! Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro norėdami gauti vystantį vainiką, o mes – nevystantį. Todėl aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas.“ (1 Kor 9, 24–27)

Manau, kad atspėsiu daugelio mintis, perskaičius šią citatą. Tačiau turiu nuvilti – Šventajame Rašte tikrai nėra jokio tiesioginio raginimo sportuoti, bėgioti ar lenktyniauti. Tiesiog tokiomis sportinėmis metaforomis šventasis apaštalas Paulius mokė jaunąją Korinto krikščionių bendruomenę. Pats būdamas graikas, turėjo gerai pažinoti antikos gimnastikos tradicijas, galbūt ir pats ja užsiėmė, tad nenuostabu, kad savo laiške tautiečiams, kalbėdamas apie dorovinį tobulėjimą, ėjimą link Kristaus, panaudojo palyginimą su lenktynėmis.

Nėra abejonių, kad visur ir visada žmonės laisvu po darbų laiku užsiėmė judriaisiais žaidimais, fiziniu aktyvumu, lenktyniavimu. Bene pirmieji, kurie tam suteikė ypatingą, netgi religinę reikšmę, kaip žinia, buvo senovės graikai, be visa ko pradėję ir olimpinių žaidynių tradiciją. Graikų filosofai taip pat teoriškai pagrindė fizinio lavinimosi reikšmę žmogui, o jeigu konkrečiai – teigė, jog žmogus turi tobulinti savo charakterį, pajungti kūną sielos valiai, kultivuoti grožį ir sveikatą, o tam pasiekti fizinis lavinimasis yra nepamainomas. Šį požiūrį didžiąja dalimi perėmė ir krikščionybė.

Klaidingai manoma, kad krikščionys, ypač pirmieji, buvo nusiteikę prieš sportą, kūno mankštinimą ir stiprinimą. Taip, Bažnyčios iniciatyva buvo uždraustos olimpinės žaidynės, bet ne dėl sportinės dalies, o dėl religinės pagoniškos dalies. Graikai Olimpijos mieste rinkdavosi ne šiaip iečių pasvaidyti, o pagarbinti Dzeuso, kuriam žaidynių metu paaukodavo šimtą jaučių. Tokio viešo ir akivaizdaus pagonių stabų garbinimo Bažnyčia tiesiog negalėjo toleruoti.

Krikščionybė niekada nenuvertino kūno reikšmės. Atvirkščiai, smerkė gnostikus ir manichėjus, kurie kalbėjo apie gerąją sielą, o kūną kaip jos kalėjimą. Klaidingą įspūdį padeda sudaryti faktas, jog dauguma iš senųjų laikų mus pasiekusių raštų apie kūną buvo rašomi vienuolių, kurie buvo būtent ta Bažnyčios dalis, kuri, sakykim, materialiąją žmogaus dalį vertino skeptiškiausiai. Tuo tarpu kiti tikintieji mielai leisdavo laiką švęsdami ir žaisdami įvairius žaidimus. Tą patvirtina ir gotikinių bažnyčių vitražai, kuriuose kartais galima pamatyti viduramžiškų linksmybių siužetų. To laiko žmogus daug dirbo, bet daug ir ilsėjosi – sudėjus sekmadienius, Kalėdų ir Velykų laikotarpius bei gausias šventųjų dienas, gauname apie šimtą dienų per metus! Šis poilsis turėjo ir teologinį pagrindimą. Tomas Akvinietis savo darbuose rašo, jog nevalia visą laiką dirbti. Žaidimai bei judėjimas yra kaip poilsis ir atgaiva pavargusiam protui. 

Aišku, tai tebuvo vienas ar keli sakiniai jo gausiuose raštuose. Fizinio lavinimosi klausimas tais laikais nebuvo aktualus, nes dauguma sveikų žmonių buvo stiprūs ir fiziškai pajėgūs. Niekam ir nekildavo klausimas, ar nereikėtų specialiais pratimais lavinti savo kūno. Mūsų laikų sportinių žaidimų pirmtakai, kaip lietuviškoji ripka, žaisti vien dėl malonumo. Nebent tik studentai, ypač jėzuitų mokyklose, buvo skatinami judėti, išeiti, kaip mes dabar pasakytume, į gamtą, tam buvo net skiriamas specialus laikas.

Šiuolaikinis sportas ir tautinis atgimimas

Šiuolaikinio sporto pradžia – XIX amžius. Jo pradžioje Vakarų Europos valstybėse, kaip Vokietijoje, Švedijoje ar Didžiojoje Britanijoje, gimė pirmosios fizinio lavinimosi svarbos idėjos. XIX a. viduryje tarp anglų tapo populiaru, madinga būti sportiškam ir raumeningam. Būtent iš tų laikų mus ir pasiekė tas raumeningo, būtinai ūsuoto anglo džentelmeno paveikslas. Europoje labiau plito lengvoji atletika ir gimnastika, o ypač populiari buvo vadinamoji švedų pedagoginė gimnastika, akcentavusi sveikatą kaip pagrindinį fizinio lavinimosi tikslą. Visoje Europoje kūrėsi masinio sporto organizacijos. 

Europos rytuose sportas ėmė įgauti ne tik kūno lavinimo ar sveikatos, bet ir papildomą prasmę. 1862 m. Čekijoje įkurtas „Sokolas“ („Sakalas“): iki šių dienų veikianti pirmoji Rytų Europoje sporto organizacija. Jo įkūrėjai jautė, kad tarp žmogaus fizinės sveikatos ir jo tautinio sąmoningumo yra, jei ne tiesioginis, tai tikrai glaudus ryšys. Sveikas, stiprus žmogus negali būti lengvai stumdomas, o pradėjus jungtis sportiniu principu greitai pajunti ir vienijančią tautinę dvasią. Šią pajautą perėmė ir kitų pavergtųjų tautų inteligentai, įkūrę „Sokolo“ analogus visuose slavų kraštuose, taip reikšmingai prisidėdami prie savo tautų nacionalinių atgimimų.

Popiežiai sportininkai

XIX amžius apskirtai buvo didelių permainų, naujų idėjų laikas, tad nenuostabu, kad nauji vėjai papūtė ir Bažnyčioje. 1891 metais popiežius Leonas XII paskelbia encikliką „Rerum novarum“, arba lietuviškai – „Nauji reikalai“, „Naujieji dalykai“. Tai išskirtinės svarbos dokumentas, pradėjęs katalikų socialinį mokymą ir davęs pamatą visai ateitininkijos idėjai, tad lietuviams katalikams inteligentams tereikėjo ant jo suręsti gražų namą. Kalbant apie sportą ar fizinį lavinimąsi, enciklika nieko tiesiogiai nemini. Popiežius, kaip ir Tomas Akvinietis, kalba apie būtinybę darbininkams turėti laisvų dienų, per kurias jie galėtų užsiimti kita veikla, dvasios poreikiais. Tačiau, sutapimas ar ne, iškart po šios enciklikos ir šio popiežiaus turime daugelį Romos vyskupų, kurie buvo aktyvūs sporto rėmėjai ar net praktikai. 

Pirmasis iš jų – šventasis popiežius Pijus X. 1908 metais jis pirmą kartą atvėrė Vatikano duris sportui, priimdamas tarptautinio katalikų gimnastikos ir sporto turnyro dalyvius. Pasakojama, kad tą sužinojęs pasipiktino vienas iš kurijos kunigų ir jis sakęs: „Jeigu taip ir toliau, tai iki ko mes nueisim?“, o popiežius jam atsakęs: „Iki dangaus, mielasis.“

Eime toliau. Turbūt pirmas popiežius, savo gyvenime aktyviai užsiėmęs fiziniu lavinimusi, buvo Pijus XI. Šis popiežius jaunystėje buvo aistringas kopinėtojas į kalnus, kandidatas į italų Šiaurės ašigalio ekspediciją. Jis taip pat buvo pirmasis popiežius, sporto temas ir klausimus įtraukęs į popiežiškuosius laiškus.

Na, o Pijų XII drąsiai galima vadinti popiežiumi sportininku. Jis savo žodžiais skelbė, o darbais įrodė, koks gi turėtų būti katalikiškos dvasios fizinis lavinimasis, koks gi turėtų būti jo aukščiausiasis tikslas. Būdamas jaunas, būsimasis popiežius buvo imlus mokslui, mėgo knygas, bet kartu pasižymėjo ir silpnoka sveikata. Suvokdamas, jog nieko nedarydamas galų gale pritrūks energijos ir mokymuisi, ir savo pomėgiui groti, ir darbui, jis daug sportavo – jodinėjo žirgais, plaukiojo, irkluodavo kanoja prie savo tėvų namų esančiame ežere, eidavo į ilgus žygius. Turbūt būtent ši sportuojant jaunystėje išsiugdyta disciplina leido jam sėkmingai mokytis ir tobulinti charakterį, stiprinti dvasią, kuriai galiausiai buvo Šventosios Dvasios pavesta vadovauti Bažnyčiai itin neramiais laikais. Nenuostabu, kad tapęs popiežiumi Pijus XII apie sportą kalbėjo taip: „Teisinga kryptimi nukreiptas sportas ugdo charakterį, padaro žmogų drąsesnį, paverčia garbingu pralaimėtoju ir tauriu laimėtoju; sportas išgrynina jusles, suteikia protinio įžvalgumo ir užgrūdina valią iškęsti. Tai jau nėra tiesiog fizinis tobulėjimas. Teisingai suprastas sportas yra visa apimanti žmogaus veikla: tobulindamas kūną kaip proto įrankį, jis ir patį protą padaro tobulesniu įrankiu tiesos paieškai ir skelbimui bei padeda žmogui pasiekti tą aukščiausią tikslą, kuriam palenkiami visi kiti tikslai – tarnauti ir garbinti savo Kūrėją.“ (Pijus XII, „Sportas kaip dvasios įrankis“, 1945 m. liepos 29 d.)

Katalikiškos dvasios sporto sąjūdis

Ką skelbė popiežiai, tą aktyviai praktikoje pritaikė pasauliečiai. 1892 m. Belgijoje įkurta pirmoji katalikiškos dvasios masinė sporto organizacija. Vėliau panašios organizacijos atsirado visuose katalikiškuose Europos kraštuose: nuo Ispanijos iki Kroatijos.

Kodėl gi tikintieji nusprendė sportuoti atskirai nuo kitų? Turbūt todėl, kad vis dėlto tas pats fizinis lavinimasis katalikui ir ne katalikui reiškia skirtingus dalykus, skirtingi jų siekiniai. Kaip ir sakė Pijus XII, tikinčiajam fizinis tvirtumas nėra savaime tikslas, o tik įrankis siekiant aukščiausiojo tikslo. Materialistui tai nė motais, jis sportuoja, nes žmogaus fizinę jėgą laiko savaimine vertybe ar įrankiu siekti materialinių gėrybių. Kadangi skyrėsi tikslai, pamažu pradėjo skirtis ir metodai. Štai minėtasis čekų „Sokolas“ buvo perdėm militaristinio stiliaus organizacija, praktikavusi kareivišką muštrą bei rikiuotę, skatinusi varžymosi dvasią. Nei viena, nei antra Bažnyčiai priimtina nebuvo, katalikai mieliau praktikavo lengvąją atletiką ir gimnastiką, akcentavo žmogaus fizinio tobulėjimo neatskiriamumą nuo dorovinio. Toje pačioje Čekijoje, kaip atsvara „Sokolui“, 1909 metais įsikūrė „Orelas“ („Erelis“) – ir tautinės, ir katalikiškos dvasios sporto organizacija. Neilgai trukus būtent tokios dvasios sporto sąjūdžio idėjos pasiekė ir Lietuvą.

Katalikiškos dvasios sporto sąjūdis Lietuvoje

Lietuvoje katalikiškos dvasios sporto sąjūdžio plėtojimasis tiesiogiai susijęs su ateitininkijos augimu, taip pat tai sutampa ir su sporto sąjūdžio pradžia Lietuvoje. Vieni pagrindinių sporto pradininkų Lietuvoje buvo garsusis lakūnas Steponas Darius, ateitininkams gerai pažįstamas prof. Juozas Eretas, Šveicarijos sūnus – Lietuvos patriotas, ir kur kas mažiau žinomas ateitininkas Karolis Dineika. Būtent pastarasis pirmasis pradėjo ateitininkus burti sporto tikslams. 1916 m. baigęs fizinės kultūros studijas, Dineika ėmė telkti Peterburge susirinkusius moksleivius ateitininkus ir jiems prijaučiančius. 1917 metų vasarą Peterburgo priemiestyje įkurtas pirmasis ateitininkų sporto ratelis. Kaip vėliau atsiminimuose rašė Dineika, susirinko apie 40–50 žmonių, susidarė trys neblogos futbolo komandos. Čia buvo ir nuspręsta, koks bus ateitininkiškas sportas: kaip pavyzdys paimta švedų pedagoginės gimnastikos sistema, atmetant tarp vietinių rusų sporto ratelių populiaresnę, perdėm militaristinę „sokolų“ sistemą. Kaip vėliau matysime, tam visiškai pritarė bei ideologiškai pagrindė ir pats prof. S. Šalkauskis.

Pačioje sporto ratelio pradžioje buvo iškilusi labai buitiška problema – sportinės aprangos. Nenuostabu: vyksta nuožmus karas, ne taip toli ir frontas, ne sportinės aprangos žmonėms galvoje. O ateitininkų sporto ratelio nariai nepasikuklino ir kreipėsi į Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti su prašymu atsiųsti medžiagos. Prašymas ne tik pasiekė adresatą, bet dar ir buvo išpildytas – iš atsiųsto ritinio medžiagos buvo pasiūtos sportinės aprangos.

Pirmoji moksleivių ateitininkų sporto sekcija Lietuvoje įsikūrė 1919 m. prie Marijampolės kuopos, o vėliau marijampoliečiai išgarsėjo kaip stiprūs sportininkai. Nurimus karo audroms ateitininkų sporto sekcijų skaičius vis augo, 1926 m. jose jau buvo mažiausiai 718 narių. Sportavo ir kita lietuviško katalikiško jaunimo organizacija – „pavasarininkai“.

Siekiant suvienyti jėgas ir kilus idėjinių nesutarimų su kitomis lietuvių sporto organizacijomis, J. Ereto ir K. Dineikos iniciatyva 1922 m. įkurta Lietuvos gimnastikos ir sporto federacija (LGSF). LGSF sujungė visas moksleivių ateitininkų sporto sekcijas, studentų ateitininkų sporto klubus, „Pavasario“ sąjungos sporto ratelius ir atskirus klubus. 1926 m. LGSF jau turėjo 5000 narių, o kitais metais jos sportininkai laimėjo Lietuvos lengvosios atletikos pirmenybėse, įveikdami iki tol nenugalėtas Klaipėdos vokiečių komandas (nenuostabu, žinant, kad pirmasis Klaipėdos vokiečių sporto klubas įsteigtas dar 1885 metais).

 Nuo moksleivių neatsiliko ir studentai. 1922 metais įsteigiamas mišrus ateitininkų studentų sporto klubas „Achilas“. Bene žymiausi ir sėkmingiausi jam buvo 1928 metai, kai ne tik laimėtos Kauno miesto atletikos pirmenybės, bet ir į 1928 metų Amsterdamo olimpines žaidynes išsiųstas klubo narys Viktoras Ražaitis. Toje pačioje olimpiadoje dalyvavo ir kitas ateitininkas, Vienos universiteto studentas Adolfas Akelaitis. Įdomu, kad jie abu buvo tos pačios Marijampolės ateitininkų sporto sekcijos „Vaidotas“ nariai. Iš Marijampolės kilęs ir Stasys Šačkus, lengvaatletis, daugkartinis Lietuvos rekordininkas, 1937 m. „auksinės“ Lietuvos krepšinio rinktinės narys, pirmasis FIBA akredituotas krepšinio teisėjas Lietuvoje. Tai vos kelios garsių tarpukario sportininkų ateitininkų pavardės. 

Negalima nepastebėti, kad visi šie trys sportininkai išties gyveno ateitininkiškais principais, visi buvo inteligentai ir visuomeninkai. V. Ražaitis tapo garsiu statybų inžinieriu, A. Akelaitis baigė verslo studijas Vienos universitete ir sėkmingai dirbo vienoje iš didžiausių tarpukario įmonių – „Lietūkyje“, o S. Šačkus, baigęs sportininko karjerą, dėstytojavo Vytauto Didžiojo universitete.

 Sportavo ne tik studentai ateitininkai, bet ir studentės ateitininkės. 1926 metais dalis merginų atsiskyrė nuo „Achilo“ ir įkūrė „Gražinos“ sportininkių klubą. Klubui buvo suformuota užduotis „ugdyti drąsios, energingos lietuvaitės katalikės tipą“.

Pirmoji ateitininkų sporto olimpiada

Be dalyvavimo LGSF sudėtyje, moksleivių ateitininkų sekcijos rengė ir atskiras varžybas, ypač didelių federacijos švenčių proga. Pirmoji tokia šventė, dar negausi, buvo 1925 m. Antrojo kongreso metu. Kita tokia šventė įvyko 1927 m. liepos mėnesį Palangos reorganizacinės konferencijos metu, joje dalyvavo apie 250 atletų iš visų Lietuvos kampelių. Šias sporto žaidynes ir galima vadinti pirmąja ateitininkų sporto olimpiada, taip ją vadino ir amžininkai. Kadangi tai buvo pirmoji didelė mūsų sporto šventė, įdomu pasigilinti, kaipgi to meto ateitininkai ją suorganizavo. 

Opiausias klausimas buvo vieta. Tiesa, ne dalyvių apgyvendinimo: visiems konferencijos dalyviams kvietime buvo aiškiai pasakyta, kad teks miegoti ant šieno. Bėda buvo ta, kad nebuvo padoraus, visus talpinančio stadiono. Štai ką 1927 metų „Ateityje“ vienas iš dalyvių porino apie tuometinę stadionų būklę: Palangoj „stadionų“ netrūksta: jų visas trejetas, visi moderniškai įrengti… Gimnazijos kiemo „stadionas“ bent porai žmonių perėjus pilnas dulkių, užmiesčio aikštė, kurios šiaurės ribos, sako, Liepojų siekiančios, labai suknaisiota, o Kurhauzo parko sportiškasis kvartalas neduoda garantijos, kad sviedžiama ietis neįsmigs kam nors iš publikos į kaktą. 

Nuspręsta varžybas rengti visuose stadionuose, o uždarymą ir atidarymą – dabartiniame Botanikos sode. Rungtyniauta bėgime, šuoliuose, mėtymuose, kitose lengvosios atletikos rungtyse. Bene įdomiausia rungtis buvo estafetinis bėgimas per miestą, jame dalyvavo penkios komandos (iš Panevėžio, Marijampolės, Kybartų, Šiaulių ir Utenos) po penkis žmones. Laimėjo marijampoliečiai, 2 km nubėgę per 4 min 52 s. Būta ir kitokių rungčių, to meto ateitininkų žodžiais tariant, „komiško sporto“: uteniškiai šoko varlių šokį, šiauliečiai surengė bulvių ridenimo nosimi rungtynes, vyko limonado gėrimo lenktynės. Bendroje įskaitoje laimėjo marijampoliečiai, gavę gausius apdovanojimus, o už komišką sportą atskirą apdovanojimą, pypkutę iš garsios grafo Tiškevičiaus kolekcijos, gavo uteniškiai. 

Tokia tad buvo pirmoji ateitininkų sporto olimpiada. Rodos, visai nepanaši į rimtą, šiuolaikinį sporto renginį: vien lengvoji atletika, jokių štangų kilojimo ar galiūnų varžybų, limonado gėrimo varžybos, bulvės ridenimas… Ir dar gauni pypkutę! Dėl pypkutės nežinau, bet štangų šiose varžybose nebuvo neatsitiktinai. Tokia tuo metu buvo ir ateitininkiško, ir apskritai sporto, o tiksliau būtų sakyti, fizinio lavinimosi samprata. Mėgėjiškas, neapmokamas, be aršios konkurencijos sportas, pirmenybė buvo teikiama lengvajai atletikai. Šiems ir kitiems sporto principams pagrįsti ateitininkai gavo ir ideologinį teorinį pagrindą.

Šalkauskis ir fizinis lavinimasis

Profesorius Stasys Šalkauskis buvo plačių interesų inteligentas, o, be visa kito, ir pedagogas. Nepaliko jis nuošalyje ir fizinio lavinimosi klausimų. 1928 m. jis išleido pusės šimto puslapių knygelę „Fizinis lavinimasis ir jo tikslai“. Taigi, ką kalba Šalkauskis?

Vienu atveju, jis tikrai nėra originalus, o vadovaujasi dar antikoje sukaupta išmintimi – fizinis lavinimasis negali būti atskirtas nuo moralinio, dvasinio tobulėjimo. Jo galutinis, aukščiausiasis tikslas – fizinio žmogaus galingumo palenkimas aukštesniems gyvenimo tikslams. Iš šio teiginio natūraliai iškyla ir kita mintis: skirtingus aukščiausius tikslus turintys žmonės skirtingai lavina savo kūną. Kitaip sportuos dvasingas žmogus ir materialistas, matąs visą žmogaus esmę vien tik kūne. Kitaip sportuos indų jogas, tikintis reinkarnacijomis, dar kitaip – krikščionis, tikintis Išganymu. Taip Šalkauskis pagrindžia atskirų katalikiškos dvasios sporto organizacijų būtinumą.

Taigi, pagrindinis fizinio lavinimosi tikslas aiškus – palenkti savo kūną aukštesniems dvasios tikslams. Kad jį pasiekti būtų lengviau, Šalkauskis, kaip geras pedagogas, duoda ir tris tarpinius tikslus: sveikata, stiprumas ir grožis. Arba gražiai sudėjus į vieną mintį: sportuok, kad viduje būtum sveikas, judesiai tavo stiprūs, o išorėje – gražus. Ir visa tai pasiek ne verčiamas reikalo ar būtinybės ir net ne vedamas varžymosi, konkurencijos dvasios, o iš gryno idealizmo. 

 Iš visų fizinio lavinimosi būdų, Šalkauskis aiškiai pasisako už gimnastiką, ypač ritminę. Kartu kritikuoja tai, ką dar Platonas savo laikais vadino „raumenų kultūra“. Šalkauskio nuomone, žmogus turi „turėti maksimas fizinės energijos, kad galėtų atlikti maksimas kultūrinio darbo“. Šiuo pagrindu vadovaudamasis jis ir peikia per daug besirūpinančius savo raumenynu. Pasak jo, pastarieji nors ir turi daug fizinės energijos, bet yra apleidę kultūrinį darbą. Tie, kurie mažai tesportuoja, irgi kenkia sau bei sielai: net jei ir norėtų dirbti kultūrinį darbą, dėl fizinio silpnumo jie maža tepadarytų. Dar daugiau – silpnas žmogus yra daug dažniau stumdomas, veikiamas materialinių gyvenimo aplinkybių, pagundų ir geidulių. Šalkauskis nevynioja žodžių į vatą ir sako, kad būti didžios dvasios ir tvirtos moralės, bet fiziškai silpnam yra beveik neįmanoma.

 Šalkauskis pakomentuoja ir lyčių fizinio pajėgumo skirtumus. Jo nuomone, visiškai nesvarbu, jog vyrai iš prigimties pasižymi didesne fizine jėga, bet jeigu ji tik kaupiama ir nenaudojama, prastas iš tavęs žmogus. Ir atitinkamai moterį, kuri savo fizinius pajėgumus, kad ir ribotesnius, pilnai panaudoja kultūriniam darbui, savo pašaukimui vykdyti, galima ir dera vadinti galinga.

Beje, negalima nepaminėti, kad Šalkauskis gana teigiamai atsiliepia apie indų jogos tradiciją. Jis nuoširdžiai žavisi jogų gebėjimu kontroliuoti savo kūnus ir jusles. Jogos nagrinėjimui Šalkauskis paskiria du pilnus savo trumpos knygelės puslapius. Tai mums, krikščionims, yra kaip žinia, kad nereikia spjauti į šią indišką tradiciją vien dėl to, kad ji atėjusi iš pagoniško induizmo. Geriau pasiimti iš jos, kas geriausia, kaip savo laiku krikščionys daug pasiėmė iš graikų pagonių filosofijos, o „krišnas“ bei reinkarnacijas atmesti.

Ateitininkiško sporto sąjūdžio pabaiga ir epilogas

 Deja, Šalkauskio idėjos taip ir nedavė apčiuopiamų vaisių. Praėjus vos dvejiems metams po jo knygelės išleidimo, katalikiškos dvasios sporto sąjūdis Lietuvoje patyrė smūgį, nuo kurio jau ir nebeatsigavo. 1930 metais Smetonos vyriausybė uždraudė ateitininkų veiklą. Ir nors pati organizacijai tikrai nemirė, bet šis draudimas itin skaudžiai paveikė moksleivių sporto sekcijas. Galima tik spėti, kodėl. Sportas, kaip jokia kita veikla, reikalauja viešumos ir vietos – slaptame bute ar rūsyje sporto varžybų nesurengsi. Tad kaip itin akivaizdi ateitininkiškos veiklos forma, ji, matyt, pirma ir pakliuvo į valstybės cenzorių akiratį. Antra, žmonės, sportavę po ateitininkų vėliava, pamatę, kad tai patapo rizikinga, galbūt tiesiog nusprendė sportuoti po kitų gausingų Lietuvos sporto organizacijų vėliavomis, kartu ir susiedami savo laimėjimus su tų organizacijų pavadinimais, o ne ateitininkais.

 Vėliau atėjo sovietinė okupacija ir Antrasis pasaulinis karas. Daug ateitininkų pasitraukė į Vakarus, į „dipukų“ stovyklas, vėliau ir už Atlanto. Ateitininkai užsienyje atsikūrė, bet be sporto sekcijų ar studentų klubų. Fizinį lavinimąsi propagavo pavieniai entuziastai, ypač skatinę nepasiduoti amerikietiškoms sporto madoms, kai sportas perdėm komercializuojamas.     Tiesa, įdėmiai paieškojus, 1947 metų Vokietijos dipukų stovykloje leistoje „Ateityje“ pavyko rasti kad ir menką užuominą į ateitininkus ir sportą. Žurnale buvo paskelbtas rašinių konkursas tema „Kodėl esu ateitininkas“. Štai ištrauka iš pirmąją vietą laimėjusio rašinio: „Svarbiausia, aš norėjau būti toks, kokie yra ateitininkai. Mokėti sujungti futbolą su šv. Mišiomis ir šachmatus su mišparais į dailią harmoniją. Anksčiau aš težinojau dvi rūšis žmonių: tuos, kurie „davatkouja“ ir kurie „chuliganauja“, bet pasirodė, kad esama trečiosios rūšies žmonių; kurie suranda vidurį tarp Bažnyčios ir sporto aikštelės, arba kurie moka išnešti Dievą pasaulin pro bažnyčios duris.“

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 2-ajame numeryje)