Rugpjūčio 4 d. minėjome Juozo Lukšos 100-ąsias gimimo metines, o rugsėjo 4 d. 70-ąsias žūties metines. 1951 m., išduotas buvusio bendražygio, Juozas Lukša žuvo pasaloje, sulaukęs vos 30-ies metų. Pasak brolio Antano, tuo metu Juozas jau planavo trečią kartą kirsti geležinę uždangą.

Tačiau nusikelkime į 1950 m., kai Juozas Lukša desantu grįžo į Lietuvą. Tuometinė visus Lietuvos partizanus vienijanti organizacija „Lietuvos laisvės kovos sąjūdis“ J. Lukšai suteikė Laisvės kovos karžygio vardą, kuriuo iš viso pagerbti vos aštuoni kovotojai – visi, išskyrus Juozą, po mirties. Tai faktas, liudijantis, kad ne tik mes, peržvelgdami istorinius įvykius, įvertiname jo herojiškumą, bet ir jo kovos bičiuliai tuo metu mąstė labai panašiai.

Ko vertas vien faktas, kad 1950 m. į Lietuvą jis išvyko praėjus vos savaitei po vestuvių su Nijole Bražėnaite. O Tėvynėje tuo metu jau buvo likusi tik saujelė kovos draugų – priešas vis agresyviau ieškojo, kankino, verbavo, žudė. Buvo mažai vilties išgyventi ir Juozas tai suvokė, tačiau atsisveikino su žmona, paliko laisvuosius Vakarus ir sugrįžo išpildyti savo troškimo, kurį aprašė viename laiške Nijolei:

„Metai su kaupu, kai aš nedalyvauju anoj mirties ir gyvybės procesijoj kartu su gausiais tūkstančiais taurių lietuvių. Perkošiu mintimis jau penktų metų krauju įmirkusius apkasus, prisimenu ilgas galerijas mirtimi paženklintų draugų ir, gyvent norėdamas, o trokštu ir savo kaulus matyt besirikiuojančius tarp anų sukryžiuotų griaučių. Tik gaila to, kas nebaigta pasiekti.“ (Paryžius, 1949.2.16)

Ko nepasiekė Juozas, tą pasiekė jo įkvėpti ir laisvę mylintys ateinančių kartų Lietuvos žmonės. Ir šiandien Juozo gyvenimo pavyzdys mums primena kiekvieno žmogaus turimą galią apsispręsti gyventi tiesoje ir laisvėje.

Nors Juozas pasiliko tautos atmintyje kaip vienas iš pačių Didžiausiųjų, tačiau karžygiu jis negimė, o juo tapo savo sąmoningų, kartais neįmanomai sunkių pasirinkimų dėka. Taip ir mes kasdien sprendžiame, ar norime sekti Lukšos idealų keliu, nes, būkime tikri, jis ir mums yra pasiekiamas. Viskas mūsų rankose.

Šio žurnalo kūrėjams gera žinoti, kad ir ateitininkija buvo Juozo Lukšos gyvenimo dalis. Drįstame manyti, kad ir „Ateitis“ ne kartą buvo papuolusi Juozui į rankas, todėl šiandien pagerbiame jo atminimą, stengiamės būti jo meilės Lietuvai liudytojais ir tęsėjais.

Redaktorius

Vytautas Raškauskas