Rugsėjo mėnesio „Ateities“ numeris pradedamas klausimu – iš kur šį lietuvišką rudenį semsimės šviesos? Žurnalo „Ateitis“ komanda kaip tik turi tokį siekį – skaitytojams kaskart padovanoti šviesos, vilties ir džiaugsmo grūdų, kurie jūsų namų šilumoje duotų pačių gražiausių vaisių.
Žurnalo turinys kartu atspindi tai, kaip mes matome pasaulį, tėvynę bei jos žmones – mums tai pats brangiausias kampelis Žemėje, tai mieliausi ir artimiausi žmonės. Taip ir vystome šį žurnalą – kad jame visų pirma būtų domimasi žmogumi, jo siela ir gyvenimo patyrimu, o tik paskui pasiekimais, nuveiktais darbais, titulais.
Kauno jėzuitų gimnazijoje dirbanti Eglė Labutytė rūpinasi, kad gabumais apdovanoti ir patogiu gyvenimu aprūpinti vaikai kelyje į sėkmę nepamirštų savo bendruomenės, kad savo aplinkoje padėtų tiems, kas pagalbos stokoja, ir kartu drąsina gyvenime ieškoti prasmės – nes tik prasmingas gyvenimas yra iš tiesų pilnas ir laimingas.
Teresė Bernatonytė pasakoja, kodėl pirmaisiais studijų metais pasirinko gyventi vienuolyne įsikūrusiuose studenčių namuose. Aplinkinių reakcijos išgirdus apie vienuolyną merginos nenugąsdino – net atvirkščiai: „Galiu pasidžiaugti savo gyvenimu, kai Šv. Kazimiero bažnyčios varpai primindavo, kelinta valanda. Džiaugiuosi atradusi tikrus draugus, pagilinusi tikėjimą, paaugusi tiek dvasine, tiek žinių prasme ir šitaip dar su visai maža patirtimi įžengusi į suaugusiojo pasaulį.“
Vytautas Raškauskas kalbina Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ vadovę seserį Jolitą Matulaitytę, kuri prisistatydama apibendrina: „Vargstantieji mane išsiugdė“. Pasak „Carito“ vadovės, daliai visuomenės „Caritas“ vis dar pirmiausiai asocijuojasi su pamatinių žmogaus poreikių tenkinimu: maisto, drabužių dalijimu, nors pati organizacija savo veiklas orientuoja į ilgalaikės pagalbos teikimą, atkuriantį žmogaus orumą ir vertę. Ką dar turėtume žinoti ir suprasti apie „Carito“ veiklą, rasite pokalbyje.
Šiemet sukanka 100 metų nuo kardinolo Vincento Sladkevičiaus gimimo ir 20 metų nuo jo gimimo dangui. Ignas Kriaučiūnas šia proga prašo kunigą Robertą Grigą daugiau papasakoti apie žmogų, kuris jį įšventino kunigu. Kunigas Robertas Grigas apie kardinolą sako: „Visi geros valios žmonės jį gerbė“.
Teisininkas Tomas Pilkis Karolinos Bagdonės interviu svarsto, jog maldos gyvenimui ir rutinai būtina turėti dvasinio gyvenimo planą. Pokalbyje plačiau sužinosite apie tai, kaip Tomui sekasi tarp daugybės veiklų skirti laiką maldai, ir kokias maldos priemones vaikinas naudoja kasdienybėje.
Augustė Žičkytė gręžiasi į autobiografišką, kiek sentimentalią, vertybiškai angažuotą rašytojos, pedagogės Bronės Buivydaitės kūrybą. 1921 m. pasirodęs jos eilėraščių rinkinys „Vasaros šnekos“ tapo pirmąja poetės moters knyga lietuvių literatūroje.
Fotografas Evaldas Darškus drąsiai sako: „Man pasaulis visada yra daugiau nei žmogus“. Žurnale pristatoma mažoji fotografo darbų paroda, kurią jis sudėjo specialiai „Ateičiai“ ir pavadino „Tiesė, linija ir dangus“. Evaldas savo nuotraukose mėgina gretinti Dievo ir gamtos didybę bei gražų, prasmingą žmogaus pėdsaką didžiuliame pasaulyje.
Žurnale skelbiamos poeto Pascal Riou eilės, kurias vertė Tomas Taškauskas.
Goda Kotryna Užpelkytė kalbasi su skubiosios medicinos gydytoja Gabija Sakavičiūte – pasak jos, „kai gydytojas sudievinamas, pradedama reikalauti per daug“. Gabija atkreipia dėmesį: „Gydytojui svarbu nesijausti viską galinčiam, suprasti, kad iš savo pusės reikia padaryti viską, kas įmanoma, o ko negali – patikėti Dievui. Teisingas santykis su savimi ir Dievu net ir sudėtingomis aplinkybėmis padeda atrasti ramybę.“
Vytautas Kukulskis žurnale svarsto, kaip Čikagos ir Keyneso mokyklos spręstų pandemijos sukeltą ekonominį nuosmukį?
Rubrikoje „Mes iš arti“ pristatomas ateitininkas gydytojas rezidentas Povilas Varnelis. Povilas taip atsiliepia apie savo pašaukimą: „Pasirinkau studijuoti mediciną, nes visada norėjau dirbti su žmonėmis, jiems padėti, būti kartu džiaugsme ar nelaimėje, tiesiogiai prisiliesti prie geresnių jų gyvenimo galimybių.“
Guoda Kliučinskaitė pasakoja apie vasarą ateitininkų numylėtoje Berčiūnų stovyklavietėje. Šių metų stovyklos mintis – įkvėpti ateities – reiškia drąsiai svajoti apie ateitį ir prisiimti atsakomybę už ją. Todėl programa buvo nukreipta į pasauliui gresiančių problemų sprendimo paieškas – ką mes galime daryti šiandien, kad tolima ir netolima mūsų ateitis būtų graži.
Ramunė Kubiliūtė rašo apie sukauptą istoriją Čikagos Šv. Kazimiero kongregacijos muziejuje. Pasak Ramunės, Čikagoje saugoma daug lietuvių istorinio paveldo, o neseniai, įsikūrus Šv. Kazimiero moterų vienuolijos muziejui, lankytinų vietų sąrašas dar pagausėjo. Apie muziejaus paskirtį interviu pasakoja vienuolijos informacijos koordinatorė Daina Čyvienė.
Goda Malinauskaitė kalbina Saulę ir Luką Satkauskus, kurie globoja Dievo tarno Mečislovo Reinio moksleivių ateitininkų kuopą. Sutuoktiniai drąsina ir kitus nebijoti imtis kurti naujų kuopų.
Žurnale taip pat skelbiama žinutė apie Vilniuje įvykusį Ateitininkų federacijos neeilinį suvažiavimą. Jo metu 150 organizacijos narių iš visos Lietuvos išrinko ir organizacijos pirmininką – juo tapo teisininkas Vytis Turonis. Sveikiname jį ir visus naujai išrinktus Ateitininkų federacijos organų narius!
Remdamasi „Ateitininkų vadovo“ trečiąja papildyta laida, Ramunė Kubiliūtė parengė apžvalgą, kurią pavadino: „Ką prisiminti šiemet? Ateitininkijos sukaktys“.
Rubrikoje „Jaunieji rašo“ šįsyk – apie Lietuvą. 9 klasę baigusi moksleivė ateitininkė Marija Zaleskytė tarsi rašo laišką savo mėgstamam autoriui J. R. R. Tolkienui, pristatydama jam mus – jos žodžiais tariant, mažą, bet stiprią Viduržemės tautą. Marija rašo: „Esu sutikusi žmonių Lietuvoje, kurie karštai myli hobitus, Viduržemę ir visas vertybes, kurios perteikiamos jūsų knygose. Štai kokia ta mūsų Lietuva. Tarp dangaus ir žemės. Maža, bet stipri. Su įdomia, bet skausminga praeitimi.“
Naujausią žurnalo „Ateitis“ numerį kviečiame įsigyti Katalikų pasaulio knygynuose Vilniuje ir Šventojo Kazimiero knygyne Kaune – arba prenumeruoti svetainėje ateitieszurnalas.lt, skiltyje „Prenumerata“.