Paskutinysis šių metų „Ateities“ numeris – kalėdinis, taigi, kupinas viltingo laukimo nuotaikų ir apibendrinantis Ateitininkų metus.

Naujo žurnalo numerio viršelyje – Živilė ir Tomas Urbos, kurie kalbinami Guodos Kliučinskaitės tarsi atveria namų duris ir priima pasisvečiuoti. Jie pasakoja apie laiką vienas kitam, draugystę, augančius vaikus, šventinį laiką namuose, apie ateitininkus. „Mes stengiamės rasti laiko pabūti tik dviese“ – sako Tomas, o Živilė papildo, kad „paprastai laiko yra tam, kam jo skiri“. Pora sutartinai tikina: nieko nėra geriau nei būti kartu.

Goda Kotryna Jokubauskienė apie pasiruošimą Kalėdoms šiuo neramiu metu, kai daugelis išgyvena vienišumą, atskirtį ir nežinomybę dėl ateities, klausia brolį Mišelį iš Tiberiados bendruomenės. Mišelis drąsina: „Viena vertus, nerimas dėl pandemijos yra normalus, kita vertus, reikia prisiminti, kad krikščionis yra įsišaknijęs Dieve <…>. Yra labai gražus tai nusakantis įvaizdis: kad laivo nenublokštų didesnė banga, kad jis būtų stabilus jūroje, jis turi kilį, kuris įeina giliau į jūrą. Mūsų tikėjimas turėtų būti kaip ši laivo dalis: jis negali leisti pasiduoti nevilčiai, gyvenimo iššūkiams – Kristus yra nugalėtojas ir su juo aš nieko nebijau, kad ir kas benutiktų.“

Aušra Čebatoriūtė rašo apie Dievo tarną kun. Alfonsą Lipniūną, kuris mums paliko šiuos įsimintinus žodžius: „Dirbk, statyk, kovok, aukokis, o tada nebeliks jėgų šešėliams ir blogiui“. Kunigas A. Lipniūnas šiandien prisimenamas kaip aktyvus ateitininkas, jaunimo apaštalas, kuris nepripažino kompromisų su sąžine ir okupantų užmačiomis ir dėl savo veiklos pateko į Štuthofo nacių koncentracijos stovyklą. 2006 metais Panevėžio vyskupijoje pradėta kunigo beatifikacijos byla, kuri šiemet vyskupijos lygmeniu užbaigta ir parengta perduoti į Šventųjų skelbimo kongregaciją Vatikane.

Brolis salezietis Vytautas Markūnas SDB savo tekste klausia, kaip suderinti švelnumą ir tvirtumą? Autorius daro išvadą, kad mokytis švelnumo ir tvirtumo yra tolygu mokytis nuolankumo: „švelnumas pašalinių gali būti supainiotas su silpnumu arba bailumu. Tvirtumas gali pastatyti į konfliktinę situaciją, pašalinių gali būti supainiotas su užsispyrimu. Nuolankumo galima išmokti sutinkant kartais likti „kvailio vietoje“ ir nebūtinai stengiantis bet kokia kaina tai paneigti.“

Karolinos Sadauskaitės kalbinama mokslininkė Asta Skujytė-Razmienė sako: „Lietuvių tautosakoje užkrečiamosios ligos buvo suprantamos kaip savarankiškos būtybės“. Pašnekovė Lietuvių literatūros ir tautosakos institute tiria tautosaką, vienas pagrindinių jos tyrimų objektų – užkrečiamujų ligų samprata folklore. Šis pokalbis – apie šiandieninę pandemijos sampratą ir tautosakos tyrinėjimų specifiką.

Naujausiame „Ateities“ numeryje rasite Karolinos Bagdonės pokalbį su Mykolo Romerio universiteto docentu Povilu Aleksandravičiumi, kuris daug rašo ir kalba Europos tapatumo klausimais, analizuoja religijos ir politikos filosofiją, dvasines žmonijos tradicijas. Neseniai išleista jo monografija „Europa kaip mąstymo būdas: atviros visuomenės pagrindai“ skatina permąstyti europietiškumo supratimą. Kas tokiam tapatumui būdinga? Kodėl būdami atviri kitam ir kitokiems turime išlikti budrūs? Ar išties europietiškumas neįmanomas be krikščioniškumo? Povilas Aleksandravičius tvirtina: „Kad persiimtume atviru europietišku mąstymo būdu, reikia gyventi aktyvų psichologinį ir dvasinį gyvenimą“.

„Ką žinote apie pasaulio vandenyną, jo dabartinę būklę ir svarbą žmogui? Pasirodo, ne vien klimato kaitos aktyvistai ar mokslininkai gali apie tai papasakoti, bet ir menininkai“ – rašo Goda Kotryna Jokubauskienė. Autorė kalbina muzikos atlikėją kanklininkę ir pedagogę Liną Žilinskaitę, kuri šį rudenį Islandijoje dalyvavo moksliniame projekte ir jo metu valė Atlanto vandenyną palei Islandijos krantus. Pokalbyje – apie jos patirtį ekspedicijoje, gautus mokslinius rezultatus ir įkvėpimą kūrybai.

Virginija Babonaitė-Paplauskienė savo tekstą skiria prisiminti Jono Mačiulio-Maironio dukterėčią rašytoją, mokytoją, visuomenės ir kultūros veikėją Danutę Lipčiūtę-Augienę. Viename tekste, skirtame Vasario 16-ajai, Danutė parašė jos pačios gyvenimą gražiai apibūdinančius žodžius: „Mes visi privalom savimi, savu gyvenimu, savo pavyzdžiais kelti kiekvieną sutiktą žmogų, kad Tėvynėje, aplinkoje būtų – taptų šviesiau! Geriau, jaukiau, sočiau! Turim kiekvienas būti, kad ir mažom žvakutėm, mažais žiburėliais, kad keliai, takeliai ryškėtų, būtų įmanoma žingsniuoti jais į Laisvę, Ramybę, Tikrumą!“.

Augustė Žičkytė žurnale pristato kunigą ateitininką Kazį Žitkų, kuris poezijos gerbėjams geriau pažįstamas Vinco Stonio – vienos Šatrijos Raganos apysakos veikėjo – slapyvardžiu. Poeto eilėraščiai virtę dainomis, vienas iš pavyzdžių – „Vakaro daina“. K. Žitkus yra išleidęs ir religinio turinio knygų – plačiai pasklido jo paruošti mokykliniai tikybos vadovėliai, iš kurių mokėsi ištisa lietuvių karta visame pasaulyje.

Naujausioje „Ateityje“ rasite ir Karolinos Sadauskaitės parengtas žurnalo bendradarbių perskaitytų knygų rekomendacijas – savo mylimas knygas iš savų lentynų traukia ir dovanoti rekomenduoja žurnalo bendraautorės Goda Kotryna, Guoda ir Karolina, – ir apibendrina, jog geriausia dovanoti tokią knygą, kuri perskaityta negulės lentynoje, o bus vėl ir vėl atverčiama.

Ateitininkų metų nacionalinio biuro koordinatorė Liudvika Streikutė savo tekste apibendrina 2020-uosius, Ateitininkų metus, ir per juos nuveiktus darbus, sakydama: „Mokėmės kurdami“. Liudvika dalinasi, jog „Dar liko svajonių, nes ne visus planus sugebėjome įgyvendinti dėl pandemijos. Mūsų organizacija verta didelio gimtadienio ir tikiu, kad 111-ojo gimtadienio vakarėlis bus ne prastesnis, nei būtų buvęs Kongrese ar „Padžiauk sofoje“.

Emilija Pundziūtė-Gallois, svarstydama apie Ateitininkų metus ir jų centre atsidūrusius ateitininkus, daro išvadą, kad šie jau gali versti didelius kalnus, tačiau labai svarbu nenustoti drąsos. Emilija sako: „Vienas nuostabiausių dalykų šiais Ateitininkų metais – tai per juos sutikti žmonės. Jau seniai nepatyriau tokio džiaugsmo bendraudama su brandžiais, įdomiais, angažuotais, išminties ir prasmės savo darbuose siekiančiais, tikinčiais jaunais žmonėmis. Mūsų organizacija per trisdešimt Lietuvos nepriklausomybės metų tikrai užaugo.“

Ignas Kriaučiūnas pristato dar vieno Lietuvos nepriklausomybės atstatymui nusipelniusio ateitininko Antano Matulaičio biografiją. Steigiamojo Seimo nariu A. Matulaitis tapo būdamas vos 24 metų. 1920 m. suintensyvėjus Nepriklausomybės kovoms, Seimas išsiskirstė, daugelis jo narių išvyko į savo apygardas įvairiais būdais prisidėti prie valstybės gynybos. Antanas Matulaitis, savo ruožtu, išvyko į frontą, kur tragiškai žuvo.

Ignas Stanevičius pristato pokalbį su sendraugiu ateitininku Vygantu Malinausku apie devyniasdešimtųjų studentus ateitininkus. Ignas pristato pašnekovo liudijimą apie Studentų ateitininkų sąjungos atsikūrimą 1990–1995 m. Ignas rašo: „Be aibės minėjimų ir Ateitininkų metų šventimo, šiemet prisiminėme Lietuvos nepriklausomybės atstatymą 1990-ųjų kovo 11 d. Atrodė, kad nepaisant keliasdešimties metų, praleistų po okupantų šydu, jis lengvai bus numestas ir atsistatys visa tai, kas buvo gera iki okupacijos.“ Visgi, svarsto Ignas, netikėtai atgauta laisvė skatino veiklos imtis nedelsiant, tapatybės ir organizuotumo klausimus paliekant užnugaryje.

Naujausioje „Ateityje“ toliau skelbiame rašinių konkurso „Ką man reiškia Ateitininkų metai?“ nugalėtojų darbus. Šįkart kviečiame skaityti redakcijos įsteigtus apdovanojimus pelniusių Viltės Baranauskaitės ir Junigedos Džiautaitės rašinius.

Viltė rašo: „Šie metai yra puikus laikas pradėti ugdyti pilietiškumą, apgalvoti alternatyvas – gal netgi daugiau lietuvių norės grįžti į savo tėvynę ar tėvų, senelių gimtinę Lietuvą. Sudarykime sąlygas jiems ir jų vaikams.“ Junigeda svarsto: „Ateitininkams šie metai reiškia šventę: ypatingą, metus trunkančią šventę. <…> Kada dar, jeigu ne dabar, yra pats geriausias metas eiti kurti, statyti ir mokytis duoti?“

Niujorke gyvenanti moksleivė ateitininkė Olivija Kėvalas Žukauskas savo tekste dalinasi, jog „būti ateitininke reiškia ne tik turėti galimybę eiti į renginius ir stovyklas, būti ateitininke – tai dalinti žmonėms džiaugsmą.“

Moksleivė Ugnė Kasparaitytė pristato Vytauto Didžiojo universiteto įsteigtą Talentingų mokinių akademiją. Joje buvo sudaryta neformaliojo ugdymo programa, skirta gilinti žinias gerai besimokantiems ir pažengusiems 8-11 klasių mokiniams. Ugnė savo patirtį dalyvaujant akademijoje apibūdina taip: „dabar jaučiuosi dvasiškai turtingesnė, brandesnė kaip asmenybė. Jaučiu pareigą ir atsakomybę dalyvauti – daug gauti ir daug duoti. Yra paskata kurti ir būti laiminga.“

Naujausią žurnalo „Ateitis“ numerį kviečiame įsigyti Katalikų pasaulio knygynuose Vilniuje ir Šventojo Kazimiero knygyne Kaune arba prenumeruoti svetainės skiltyje „Prenumerata“.