Mes Lietuvos himne giedame: „Iš praeities Tavo sūnūs/Te stiprybę semia.“ Ir, iš tiesų, be istorinės atminties neįsivaizduojame tautiškumo ir tautinės savimonės. Žmogus, nežinantis savo istorijos, yra pasmerktas pamiršti tai, kam jis priklauso. Teisingai buvo rašęs italų rašytojas ir filosofas Umberto Eco: „Praradę atmintį, prarandame sielą.“ Tad ar galime teigti, jog istorinė atmintis yra tautos stiprybės šaltinis? Panagrinėkime.

Senovės Romos imperijoje buvo plačiai paplitęs posakis: „Historia est magistra vitae“, teigiantis, kad istorija yra gyvenimo mokytoja. Tai aiškiai rodo, kad buvo suvokiama, jog visuomenė, žinanti savo valstybės istoriją, yra motyvuota ją ginti ir darbuotis dėl jos gerovės. Bendras istorijos žinojimas ir supratimas vienijo piliečius. Tuo metu buvo teigiama, jog žmonės, nežinantys istorijos, visuomet lieka vaikais: „Homines historiarum ignari – semper sunt pueri“. Šios lotyniškos sentencijos aiškiai byloja, kad įtampų dėl istorinės atminties būta ir klasikiniame pasaulyje.

Renesanso epocha išsiskiria tuo, kad dauguma Vakarų bei Pietų Europos valstybių, patyrusių stiprią antikinės kultūros įtaką, ir vėl pradėjo domėtis Antikos palikimu, filosofija bei mokslu. Be abejo, Renesansas pasiekė ir Vidurio Europos šalis, tačiau jose nebuvo nei Antikos palikimo, nei tiek aukštos kultūros miestų su senais universitetais. Renesansas šiame regione reiškėsi tik valdovų ir didikų dvaruose, atvykėlių iš Italijos dėka. Panašiai šis antikinis atgimimas pasiekė ir LDK. Tuometinėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje augo susidomėjimas valstybės istorija, o kolektyvinės istorinės atminties poreikį išreiškė istoriografijos žanras. XVI a. buvo išplėtota romėniškoji lietuvių kilmės legenda. Buvo teigiama, jog Palemonas su savo šeima ir kariais nepakentę tirono Nerono savivalės bei žiaurumo, su laivais iš Romos išvyko. Po ilgos kelionės jūra ir vandenynu jie apsistojo Baltijos pakrantėje prie Nemuno žiočių. Pasakojama, kad ši Palemono giminė apsigyveno dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Jau nuo XVI a. lietuviai save tapatino su romėnais, laikė save respublikos tradicijų paveldėtojais ir saugotojais. Šis tautos tapatinimasis su Romos imperija suteikė daug ryžto kovojant prieš Rusiją (Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę), kuri tiek šiais laikais, tiek anais laikais pasižymėjo žiaurumu. Net pats ukrainiečių kilmės rašytojas Nikolojus Gogolis savo knygoje „Mirusios sielos“ pripažįsta: „…> pas mus[rusus] esama tokių išminčių, kurie su dvarponiu, turinčiu du šimtus baudžiauninkų, kalbės visai kitaip negu su tuo, kuris jų turi tris šimtus <…“ Trumpai tariant, tie, kurie yra silpnesni, menkesni bei turintys mažiau įtakos, Rusijoje visada buvo niekinami ir žudomi, o jų jų turtas grobstomas.

XIX a. visoje Europoje prasideda tautų pavasaris – romantizmo ir nacionalizmo idėjų paskatinti žmonės domisi savo tautos istorija bei siekia išsivaduoti iš imperijų jungo. Ne išimtis ir Carinės Rusijos okupuotos Lietuvos atvejis. Jau nuo XIX a. II dešimtmečio prasidėjo kultūrinė veikla, davusi pradžią tautiniam sąjūdžiui. Verta prisiminti istoriką, rašytoją Simoną Daukantą, kuris savo istorinės tematikos darbus suvokė kaip lietuvių tapatybės formavimo ir savivokos būdą. Jam buvo svarbu, kad Lietuvos istorija būtų tiksli, paremta faktais, tyrimais, būtų plačiai pažįstama ir emociškai paveiki. Savo darbuose jis perteikė pilietinio lietuvių tautiškumo vertybes: tėvynės gynimo pareigą, rūpinimąsi viešaisiais valstybės reikalais, stiprų ryšį su LDK istorija. Daukantas pirmasis aiškiai susiejo lietuviškumą su etnine kilme ir gimtąja kalba. Tauta tapo suvokiama etniniu, o ne luominiu principu. Tai padėjo pagrindus formuotis moderniajai lietuvybei. Šį Simono Daukanto istorinės atminties modelį XIX a. pab. išplatino J. Basanavičius ir kun. J. Mačiulis – Maironis.

XX a. tarpukario Lietuva pasižymi ypač stipria patriotizmo pajauta visuomenėje. Vykę karai, nepriklausomybės kovos, carinės priespaudos traumos vertė valdžios atstovus ieškoti išeities, kaip vienyti visuomenę. Todėl valdžia propagavo patriotizmą, viešai kalbėjo apie lietuvių tautos istoriją. Ir vis dėlto tai pasiteisino, nes daug žmonių jungėsi į politines organizacijas, o vien į katalikiškas organizacijas, anot P. Žukausko – Naručio, vieno iš pagrindinių birželio sukilimo organizatorių, buvo įsitrauke apie 800 tūkst. žmonių. Suvokdama, kas ji yra, pabrėždama savo didvyrius (pvz. Vytautas Didysis), visuomenė buvo pasirengusi visa širdimi dirbti ir ginti savo tėvynę. Pavyzdžiui, garsus XX a. vid. rašytojas, ateitininkas ir partizanas Bronius Krivickas 1938 m. savo straipsnyje „Moksleivija nepriklausomybės apsaugojimo ir stiprinimo darbe“ žurnale „Ateitis“ rašė: „Jeigu mus visą laiką lydės tautinis sąmoningumas, gili tautinė savigarba ir pasiryžimas kovoti už savo tautos teises, būsim neįveikiami.“ Turbūt visi matome, kokia stipri patriotizmo dvasia. Ir, iš tiesų, be istorinės atminties neįsivaizduojamas tautiškumas ir tautinė savimonė. Tai yra didžioji jėga, kurios dėka tampame neįveikiami. Broniui Krivickui antrina ir to meto garsus visuomenės bei kultūros veikėjas, Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas Vladas Putvinskis – Pūtvis rašydamas: „Kol yra gyva tautinė savimonė, žlugus valstybei, tauta vėl ją atkurs atsiradus patogiam momentui.“ Tai puikiai įrodo 1941 m. birželio sukilimas, partizaninės kovos ir disidentinė veikla SSRS okupuotoje Lietuvoje.

Sovietinės okupacijos laikais komunistinė valdžia aktyviai teigė ir diegė visuomenei, jog nuo senų senovės Lietuva buvo rusiškas kraštas, kad tarpukario Lietuva buvo turtuolių, oligarchų ir buržuazijos valdoma valstybė, kad 1941 m. birželio sukilimo dalyviai buvo fašistai, o partizanai buvo nusikaltėliai bei banditai. Tokie melagingi faktai tuometėje lietuvių visuomenėje skiepijo sovietinės istoriografijos naratyvą. Galų gale ši sovietinės istorijos propaganda nepaveikė didžiosios dalies visuomenės ir dėl to sugebėjome 1990 m. kaip tikra ir save suvokianti tauta paskelbti nepriklausomybę.

Vis dėlto kyla fundamentalus klausimas, ar mes, jau 34 metus būdami laisvi, išsivadavome iš sovietinio naratyvo užkrato? Ar mūsų tautinė ir istorinė atmintis yra matoma ir jaučiama kasdienybėje? Kodėl tokie didingi istoriniai įvykiai kaip, pavyzdžiui, 1941 m. birželio sukilimas valstybės vadovų, Seimo, aktyvių idėjinių organizacijų ir kai kurių istorikų yra žeminamas bei šmeižiamas? Mūsų suvokimas, kas esame, ypač svarbus šiais neramiais geopolitinių ir ideologinių karų laikais. Aišku, vis daugėja istorinių tyrimų, dokumentinių filmų. Tačiau ar galime padaryti daugiau? Manau taip!