Šimtmečio proga buvo pasiūlyta ne viena idėjai Lietuvai. Konkrečiai tuo rūpinosi nacionalinis projektas „Idėja Lietuvai“. Dauguma iš jų buvo ekonominio pobūdžio – perskirstyti lėšas tam ir ne kitam, finansuoti tokį ir anokį projektą, tam paramą, tam pašalpą. Visoje iniciatyvoje, daugiausiai dalyvavo verslo atstovai, baigiamajame projekto renginyje, „Didžiojoje idėjų ir pokyčių konferencijoje“, kalbėjo visų trijų didžiųjų bankų atstovai. Matyt, visuomenė mano, kad buvimas turtingu implikuoja, jog esi puikus valdytojas ir turi genialių idėjų.
Lengva kritikuoti, sunku pačiam kažką pasiūlyti. Tai ko gi tai Lietuvai vis dėlto reikia? Ir dar svarbiau: kam man jos reikia?
Ilgai pats ieškojau atsakymų į šiuodu klausimus, kol kartą neišgirdau palyginimo, jog valstybė – tai kaip komanda. Užteko trumpo pamąstymo, kol supratau – taip, šis palyginimas teisingas ir prasmingas, leidžiantis daug lengviau suvokti valstybės esmę.
Kad ir jūs suprastumėt, pažaiskime minties žaidimą išskleisdami šio palyginimo prasmę. Pa-bandykime mintyse sukurti idealią komandą, tarkim krepšinio, nuo nulio. Pasvarstykime, ko jai reikia, kad būtų gera ir kam gi išvis jos reikia, o šių minčių antram plane visada galvokime apie Lietuvą.
Gerai, visų pirma komandai reikia žmonių, narių. Tarkime, kad juos turime. Kaip tie nariai patenka į komandą – suktas klausimas, jį kol kas paliekam.
Tada komandai, aišku, reikia pavadinimo. Tebūnie mūsų komandos pavadinimas – BC „Lietu-va“. Reikia jai ir simbolių – vėliavos, herbo, šūkio, dainos, kuo labiau įkvėpiančios, atitinkančios komandos dvasią. Visai neblogas šūkis būtų – vienybė težydi, ar ne? Komandoje vienybės tikrai reikia, kitaip ji sunkiai bepažaistų. Tuo pačiu vienybė nereiškia vienodumo – jeigu visi komandoje būtų įžaidėjai, ji iškart pralaimėtų.
Tada reikia vietos kur žaisti, salės su visa lydimąja įranga. Reikia aprangos, geriausia, kad savitos, unikalios, reikia įvairiausių pagalbinių darbuotojų, galų gale reikia net ir šlavėjų. Be abejo, reikia ir finansų, rėmėjų, administracijos ir t. t.
Greitai pastebim, kad komanda nėra tik tie žaidėjai kurie tik kamuolį į krepšį temėto. Ne, reikia visų – trenerio, klubo prezidento, masažuotojo, gydytojų ir daug daug kitų žmonių daugiau ar mažiau tiesiogiai susijusių su komanda. Ir nors visi laurai tenka tik elitui, tiems, kurie į kiaurą krepšį kamuolį mėto, bet iš tiesų jų laimėjimas – tai didelio žmonių kolektyvo sąžiningo ir kruopštaus darbo rezultatas, nežiūrint kur kieno kokios pareigos. Net tas žmogus, kuris kasė molį, iš kurio buvo daromos plytos tai sporto salei, kurioje treniravosi komanda, savo kukliu įnašu prisideda prie bendro rezultato ir komandos pergalės atveju laimi ir jis. Aišku, elitas savaime nėra blogai – kažkas turi pagaliau mėtyti tą kamuolį, o plytininkas – vykdyti savo pareigas. Galime neigti elito egzistavimą, bet jeigu pripažįstame jo buvimą, tada turime ir teisę paklausti – mielieji krepšininkai, o tai kaipgi jūs žaidžiate? Elitas turi daugiau privilegijų, tačiau daugiau ir pareigų. Ir niekur neparašyta, kad galima žeminti kitus. Įsivaizduokim, jei komandos treneris ar įžaidėjas pradėtų kalbėti – salės valytojai „varguoliai“, masažuotojas „kaimietis“, sirgaliai – mušeikos „runkeliai“. Na, tokia komanda turbūt kitą sezoną liktų paskutinė.
Tačiau gali turėti gerą šūkį, gražius simbolius, gerą salę, naujovišką aprangą, gerą vadovybę, gerą finansavimą, ir gerus krepšininkus, bet ar tai jau savaime garantuos komandai pergalę? Vargu, trūksta dar vieno dėmens apie kurį dažnai kalba ir patys treneriai – komandos dvasios. Skirtingai nuo anksčiau išvardintų dalykų, šis yra neapčiuopiamas, nenusiperkamas ir neparduodamas. Bet jis yra, jis realus. Treneriai dažnai sako: pralaimėjome, nes neturėjome komandos dvasios arba ji buvo silpna. Turbūt niekada joks treneris dėl nesėkmės neapkaltino valytojo, rėmėjų ar sporto salės.
Kyla klausimas: o kaip tą dvasią sukurti, kad ir toje mūsų BC „Lietuvoje“? Neslepiu – neapsimetu žinąs, galiu tik spėti. Galbūt padeda bendros šventės, bendros tradicijos. Tarkime komanda turi tradiciją – po kiekvienų varžybų susirenka su šeimomis į gamtą iškylai, pergalės atveju kepa specialų tortą. Turbūt svarbi sava kalba, savitas žodynas, kuris kartu ir vienytų, ir leistų komandos nariams per žaidimą derinti savo veiksmus, priešams to nesuprantant. Padėtų ir savita apranga, saviti rūbai, kurie kartu komandą ir vienytų, ir atskirtų nuo kitų.
Galbūt šitie dalykai. Bet manyčiau, jog visų svarbiausia būtų meilė, kad ir kaip tai keistai ir nevyriškai skambėtų. Meilė komandai, atsidavimas ir ištikimybė. Žaidimas ne dėl pergalės, o dėl to, kad pergalę pasiektume kartu. Tai ir daro narystę komandoje ypatingą bei skatina siekti geriausių rezultatų. Kaip sakoma – Romą žmonės mylėjo ne todėl, kad ji buvo didi, bet ji buvo didi, nes žmonės ją mylėjo. Taip manau ir su mūsų BC „Lietuva“ – jei tos komandos nariai, ir įžaidėjas ir tas, kur molį kasė, nemylės komandos, tai tikrai nebus jokios dvasios, nebus ir komandos.
Gerai, o kas man iš tos komandos? Skiriu savo finansus, laiką, net, žiūrėk, dar sako, jog ir mylėti reikia. Suprantu merginą mylėt, o čia – komandą?! Tai kas gi man iš tos BC „Lietuvos“? Aš gal net krepšinio nemėgstu!
Mano atsakymas į šį klausimą – trijų dalių. Visų pirma, iš narystės komandoje gauni labai apčiuopiamos naudos. Geros komandos gauna gerus pinigus, geriausias sales ir geriausias aprangas. Akivaizdu. Ir net jeigu tave asmeniškai vienu ar kitu metu puola negandos, komandos solidarumo principas leis turėti tvirtą atramą, kuri neleis nugrimzti į materialinį ar dvasinį skurdą.
Tada yra ir šiek tiek ne tokios apčiuopiamos, bet lygiai taip pat realios naudos. Žaidimas komandoje, sėkmės ir nuosmukiai daro gyvenimą tik įdomesnį. Su komanda gerai praleidi laiką, pabendrauji su žmonėmis, o pergalės atveju dar ir prapliūpsti geromis emocijomis. Atsiranda pasididžiavimo, garbės jausmas.
Tačiau man pati reikšmingiausia, o kartu ir paslaptingiausia buvimo komandoje reikšmė, apie kurią retas susimąsto, tai yra žmogaus prigimtinių troškimų išpildymas. Žmogus, visų pirma, trokšta tobulėti. Savo profesijoje, savo visoje veikloje ir svarbiausia – tobulėti morališkai, dvasiškai. Buvimas komandoje tam tikrai nepamainomas. Čia geriau pamatai savo silpnybes ir stiprybes, ugdai kantrybę, geranoriškumą, drąsą, nuolankumą (prieš trenerį juk kartais reikia nusileisti), pasitikėjimą kitu. Komanda – lyg moralinis ir socialinis lopšys, kuriame iš prigimties silpnas žmogus gali augti.
Dar daugiau. Būdamas komandoje išpildai iš prigimties kylantį poreikį būti. Būti ne vienam, būti bendrystėje su kitais žmonėmis. Suprantat, komandoje kaip: ne tik laimėkime, bet laimėkime tą kartu, kad ir kas benutiktų. Taip atsiranda džiaugsmas dėl veikimo, veikimo kartu. Jis ir skiria komandą, tikrą komandą, nuo paprastos, vieno ar kelių interesų vedamos žmonių grupės, tarkime, eilės prie kasos. Taip, tvarkingam apsipirkimui eilė būtina, bet tik tiek. Joje nei morališkai tobulėji (netgi atvirkščiai), nei stovi vien dėl buvimo kartu su tais žmonėmis. Ir tikrai eilėje nereikia jokios meilės.
Taigi, tokia ta mūsų BC „Lietuva“, pačioje idealiausioje formoje. Dabar jau galime grįžti ir į tikrąją Lietuvą, ne „BC“.
Štai jau šimtas metelių, kaip bandom šitoje žemėje lipdyti vieningą komandą ir laimėti, bent jau regiono lygoje. Turime dėl ko pasidžiaugti, turime dėl ko paliūdėti. Šiuo metu padėtis, rodos, neaiški – mažėja komandos narių, o likusieji nori Lietuvą prišlieti prie kitos, galingesnės ir turtingesnės komandos, sakydami, kad taip bus ekonomiškai geriau. Galima paminėti, kad ir meilės sąvoka šiuo metu, rodos, rezervuota kitoms sritims – reklaminiams šūkiams ir tam tikroms mažumoms.
Esu idealistas ir jei manęs paklaustų apie šios komandos perspektyvas, atsakyčiau: mes galim! Truputį pasistengus, galime sulipdyti puikią komandą, laimėtojų komandą. Šalies ir tautos dydis šiuo atveju tik į naudą – mažai tautai lengviau susiburti. Gi visi vieni kitus pažįstam, ta pačia kalba kalbam ir tą patį Dievą tikim.
Dar daugiau. Dėka interneto pasaulyje matau kitas komandas, kuriose ir prastesnė infrastruktūra, ir patirties mažiau, ir komandos narių nedaug, bet einasi jiems geriau, tikrai laimi ir, kas svarbiausia, patys komandos nariai džiaugiasi savo komanda, ja didžiuojasi, net jeigu ir neskina trofėjų pasaulinėje arenoje.
Taip pat žiūriu į mūsų valstybės šimtametę istoriją ir matau laikotarpių, kuriais buvo daug blogesnė padėtis. Tarkime, 1918 metai. Vardas ir simboliai lyg ir aiškūs, nors irgi nemažai kalbų. Vienybės – maža. Vieni labiau norėjo į BC „Polonijos“ komandą, kiti – į FK „Internacionalą“. Naujosios Komandos nariai – niekada nežaidę vienoje komandoje. Finansų nėr, kraštas svetimųjų apiplėštas kaip turi būti. Infrastruktūra – pora geležinkelių, purvini ir duobėti keliai, uosto nėra, rimtos pramonės irgi, iš naudingųjų iškasenų tik molis ir smėlis. Komandos inventorius – į lašinių paltis iškeisti besitraukiančių vokiečių šautuvai, antikvariniai medžiokliniai ginklai, nei sunkiosios artilerijos, nei juolab tankų. Priešai – galingi ir nesiruošiantys žaisti pagal taisykles.
Bet galų gale BC „Lietuva“ laimėjo ir prieš bolševikus, ir prieš bermontininkus, garbingai nu-sileido lenkams ir gavo uostą! O per neilgus nepriklausomybes metus kraštas prisikėlė, išsivystė žemės ūkis bei prekyba, pradėjo plėtotis pramonė, nutiestas Žemaičių plentas ir sukurti savi lėktuvai.
Tada Lietuvos valstybė mažai ką tegalėjo savo žmonėms duoti – nei stabilios ekonomikos, nei socialinių garantijų, nei daug darbo vietų, netgi universitetinio išsilavinimo. Žmonės valstybei irgi ne ką teturėjo duoti – savo sūnus, savanoriais išėjusius, kuklius vežimaičius grūdų, lašinių ir linų. Bet, matyt, lietuviai turėjo gerą idėją – mylėkime savo šalį ne dėl kažko, o dėl jos pačios ir pabandykime laimėti kartu, ne kiekvienas kraštas atskirai. Šios vienos idėjos ir užteko, kad Lietuva suklestėtų. Senoji sėkmės formulė turėtų veikti ir dabar.
