Rūta, na parašyk apie savo įspūdžius Dainavos ateitininkų stovykloje Šiaurės Amerikoje, – ragino šio žurnalo redaktorė, o taip pat ir JAV mane labai svetingai priėmusi ateitininkė Daina Čyvienė. Bėgo paskutinis vasaros mėnuo, neįtikėtinai šiltas ir darbingas rugsėjis, o prisiminimai iš stovyklos liepą atrodė kaip kitas pasaulis, kuriame galbūt ir nebuvau. Tada pasiėmiau telefoną, kuriame esančios nuotraukos turėjo priminti, kuo tada gyvenau ir ką mačiau. Nustebau, nes jas galėjau suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų, o tai yra geriausias įrodymas šių dienų žmogui, jog buvo tikrai pilnai gyventa, pilnai jausta ir tikrai pailsėta, būnant drauge su Šiaurės Amerikos ateitininkais.
Pirmoji nuotrauka – pilnas automobilis. Pasiruošimas
Čikaga, lauke apie plius 30. Uždarome pilnai, iki pat lubų prikrauto automobilio dureles. Daina Čyvienė – Dainavos stovyklos ruošos komiteto narė – persimeta keletu žodžių telefonu. Paaiškėja, jog pakeliui į stovyklą dar paimsime šaldyto maisto. Taip lietuviškos duonos atsargos aštuonioms dienoms ir kiti produktai randa vietą vykti kartu. Daina – entuziastinga dviratininkė, tad ant bagažinės užkabiname dar porą dviračių ir leidžiamės į keturių valandų kelionę link stovyklos, apie kurią prieš daugel, daugel metų perskaičiau būtent „Ateities“ žurnale.
Dainavos stovyklavietė jau daugiau nei šešiasdešimt septynerius metus yra ateitininkų namai JAV, kur kiekvieną vasarą organizuojamos stovyklos sendraugiams. Tiesa, dabar sendraugiams stovyklos yra dvi: vienoje stovyklauja šeimos su pačiais mažiausiais, o antroji skirta visiems. Kaip juokavo kai kurie sutikti stovyklautojai, anksčiau, turint tik vieną pamainą, visi norintys sunkiai tilpdavo, tad jeigu bent metus praleisdavai, keliaudavai į norinčiųjų patekti eilės galą. Būtent todėl nei viena stovykla nebūdavo praleidžiama, o ten vykstama net ir su kelių mėnesių kūdikiais.
Antroji nuotrauka – ten kur ąžuolas žaliuoja
Likus savaitei iki stovyklos pradžios, elektroniniame pašte gaunu laišką, kuriame programa: keliamės, ryto malda, vėliavų pakėlimas, pusryčiai, bendras dainavimas, paskaita, pietūs, maudynės ir poilsis ant šezlongo, meno užsiėmimai, Šv. Mišios, vakarienė ir vakaro programa. Po daugel metų, kai retai tenka būti stovyklautojo kailyje, toks dienos aiškumas mane neramina. Ar bus ten laiko „sutvarkyti“ Lietuvoje likusius reikalus? Tik nuvykus paaiškėja, jog elektroninį paštą ir socialinius tinklus teks pamiršti, nes interneto čia nėra. Neverta jungti net ir to brangaus lietuviško. Tiesiog čia telefonas atlieka laikrodžio funkciją, bet net ir jos nebereikia, nes į visas veiklas kviečia stovykloje aidinti pučiama dūda.
„Ten kur ąžuolas žaliuoja“ nėra tik skambus stovyklos pavadinimas. Tai visiškai reali vieta, nes netoli Spyglio ežero auga įspūdingo dydžio ąžuolas. Po jo laja laikomos Šv. Mišios, čia būna švenčiamos vestuvės ir kitos ateitininkams brangios šventės.
Trečioji nuotrauka – vaizdai po uragano
Kad ir kaip Dainavos stovykla panaši į Lietuvą savo reljefu, miškais, ežeru, Kryžių kalneliu, tačiau čia siaučia uraganai. Prausiuosi duše, kai staiga girdžiu galingą vėją lauke, medžių traškesį, ir staiga visoje stovyklavietėje dingsta elektra. Be jos gyvename 27 valandas. Vieną akimirką buvau pagalvojusi, o jeigu atvykus čia teks išvykti stovyklai tik įpusėjus? Buvo įdomu stebėti, kaip tokias problemas sprendžia ten gyvenantys žmonės, kaip staigiai imamasi veiksmų. Pirmiausia pasirūpina elektros generatoriumi virtuvėje. Organizacinė komanda tikrina stovyklos perimetrą fiksuodama visą žalą. Sunku patikėti, kiek medžių yra išrauti su šaknimis, šventovės vietoje vienas iš ąžuolų žaibo perkirstas pusiau. Suprantame, jog esame visiškai izoliuoti, patekti į stovyklą negalima, nes ant kelio nukritę elektros laidai. Dalis mieste dienos metu dirbančių stovyklautojų negali įvažiuoti, tačiau randamas kitas kelias per mišką, kur klimpsta mašinos, tačiau noras grįžti į Dainavą yra kur kas stipresnis. Sutemus suprantu, kodėl stovyklautojų mašinos yra tiek visko prikrautos: pagrindinius takelius, tualetus, dušus, vidaus patalpas apšviečia atsivežti pakrauti žibintai. Kompiuteriai ir telefonai kraunami didžiuliais nešiojamais įkrovikliais. Atrodo, jog daugelis pasiruošę taip, jog net ir laukinėje gamtoje galėtų praleisti bent porą dienų. Įtampą dėl staiga dingusios elektros pakeičia Dariaus Polikaičio vedamas liaudies dainų vakaras, kurio metu ne tik dainuojame, bet ir aiškinamės dainose paslėptas reikšmes, simbolius. Dainavoje dainuoja visi – kiekvieną rytą pusę valandos, todėl net ir be elektros, net ir po oficialios vakaro programos dar ilgai netyla dainos. Šį rudenį Lietuvoje, dalyvaudama draugo ateitininko vestuvėse, labai aiškiai supratau, kaip man brangu yra gebėti dainuoti. Sumigus didžiajai daliai vestuvių svečių, pusė penkių ryte sėdėjome ant liepto, o ten taip pat netilo savo netobulumu tobulos dainos, išgirstos, o taip ir nejučia išmoktos tarp ateitininkų, leidžiant dienas stovyklose ir akademijose. Supratau, kad ateitininkus Lietuvoje ir Šiaurės Amerikoje jungia ne tik ateitininkų principai, meilė tėvynei, bet ir dainos.
Kas niekada nebuvo nufotografuota
Pirmąjį vakarą stovykloje susipažinau su mergina, kuri ant aukščiausios stovyklavietės kalvos gaudė interneto ryšį. Paaiškėjo, jog į stovyklą ji atvyko padėti virtuvėje. Vėliau iš kitų pagalbininkių sužinojau, jog tai – pats geriausias darbas stovykloje (taip, darbas, nes už jį yra mokama). Daug dirbi, tačiau gali pailsėti su visais kartu prie ežero, dalyvauti vakaro programose, matyti skaniai pavalgiusius stovyklautojus, virtuvėje ne tik dirbti, bet ir paplepėti su draugėmis. Dar kitą vakarą kalbėjau su architektu, kuris pasakojo, kokius statinius stovykloje teko projektuoti, taip pat susipažinau su labai daug žmonių, kurie žino kiekvieną šios stovyklavietės kampą, o paramą stovyklai laiko tokia svarbia, jog įtraukia ją į šeimos biudžetą.
Pusmetį ateitininkų federacijoje Lietuvoje rūpinausi lėšų telkimu, tad iškart suvokiau, kokie dideli kultūros ir NVO sektoriaus finansavimo skirtumai yra JAV ir Europoje. Šiaurės Amerikoje gaji mecenatystė, sutelktinis finansavimas. Jeigu nori matyti tave džiuginantį, grožį kuriantį meną – remi jį. Nori gražios, patogios stovyklavietės – tokią ir susikuri. Tai atsispindi ir Dainavos stovyklautojų įpročiuose: remti stovyklą finansiškai, dovanoti savo laiką savanoriaujant, dalinantis profesinėmis žiniomis. Po stovyklos nustembu dar labiau, nes ne vienas naujas Facebook draugas iš stovyklos per savo gimimo dieną pinigus rinko ne gyvūnų, vandenyno gelbėjimo akcijai, o „Ateities“ fondui. Gyvendami Lietuvoje galime džiaugtis, jog turime daug valstybės paramos, projektinio finansavimo, skirto tiek kultūros, tiek nevyriausybinėms organizacijoms. Toks šalies prioritetų sudarymas yra teisingas, tačiau nedera pamiršti, jog ir mes savo jėgomis galime gerinti tai, ką turime.
Nors nuotraukų stovyklos metu nufotografavau tikrai mažai, buvau rami, jog dėka Dainos Čyvienės pastangų visur su savimi turėti fotoaparatą patirti nuotykiai, emocijos liks įmažinti. Žvelgiant į šias nuotraukas, įdomu pastebėti, jog pirmomis dienomis dalyvių buvo kur kas mažiau, o stovykla pasibaigė padvigubėjusi. Kas gi tie dalyviai? Tai jau suaugę sendraugių vaikai, kurie dėl darbų ir kitų reikalų į stovyklą atvyksta keletui dienų. Tuomet organizuojamas vakaras prie laužo, kur šeimos ruošia vaidinimus, o juose dalyvauja visi, nuo proanūkų iki promočiučių, virš ežero aidi legendinis „Uuuaa Dainava“ šūkis.
Paskutinę stovyklos naktį, po šokių, iš kolonėlės pasigirsta pirmi dainos akordai. Vyksta sujudimas, visi buriasi į didelį ratą, kabinasi per pečius ir pradeda dainuoti: „Jau tamsu, visur tylu, rodos viens esu pasaulyje. Ta naktis neša mintis per laukus į Dainavą…“ Tą akimirką suprantu, jog Dainavos stovykla visų pirma yra apie rūpestį, apie draugus, apie tai, jog yra vieta, kurioje esi saugus, išgirstas, kurioje esi Lietuvis. Įstabu, kaip tą jausmą į muziką ir žodžius sudėjo Darius Polikaitis, dar įstabiau, kaip daina skamba dainuojant visiems, jos tiesiog negalima dainuoti vienam.
Ilgai ieškojau žodžių, kurie padėtų apibūdinti, kas man šią vasarą buvo Dainava. Lėktuvui nusileidus kitame žemyne labai greitai pajutau, jog kultūriniai skirtumai nėra nereikšmingi: žmonės bendravo kitaip, daiktai atrodė ir buvo didesni, skyrėsi maistas, architektūra, netgi šviesoforo spalvos buvo ne tos. Atvykusi į Dainavą daugelį žmonių mačiau pirmą kartą, tačiau jaučiausi labai gerai, tarsi mes jau būtume pažįstami. Dar neįminiau paslapties, kodėl, bet nuvykite patys ir galbūt pavyks jums.