Vyras per gyvenimą turi pastatyti namą, užauginti sūnų ir pasodinti medį. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo prie šių „užduočių“ galima pridėti dar vieną – įgyti aukštojo mokslo diplomą. Nesvarbu, kokį.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kame čia problema, – išsilavinusi visuomenė (daugiau nei pusė piliečių su aukštuoju) potencialiai susiduria su mažiau iššūkių ir lengviau keliauja gerovės valstybės link. Deja, šiuo atveju daugiau universitetus ir kolegijas baigusiųjų nereiškia geresnės gyvenimo kokybės. Kodėl?
Aukštąjį mokslą padarius prieinamą kiekvienam sumenko studijų kokybė – prisisteigė gausybė aukštųjų mokyklų (vienu metu jų buvo virš keturiasdešimt!), begalės menkaverčių programų (pvz., n rūšių vadybos ir komunikacijos). Iš to kyla mažiausiai dvi problemos: a) daugumai siekiant aukštojo mokslo rasis trūkumas amatų mokyklų mokinių. Žurnalo „Reitingai“ duomenimis, kai kurių universitetų ir kolegijų absolventai tampa nuolatiniais Užimtumo tarnybos klientais. Pramonininkai skundžiasi, kad trūksta suvirintojų, siuvėjų, IT specialistų. Kas valstybei geriau – bedarbis teisininkas ar dirbantis ir uždirbantis statybininkas? b) studijoms tampant preke tie patys aukštųjų mokyklų absolventai neįgyja pakankamai žinių ir įgūdžių, nekvalifikuotai atlieka savo pareigas.
Ką gi, pristeigėme aukštųjų mokyklų, tačiau gyventojų skaičiui sumažėjus beveik milijonu kai kurios kolegijos ir universitetai nebesurenka studentų. Už ES lėšas renovuotos patalpos tampa nenaudojamos, dėstytojų algos taip pat nedžiuginančios. Susidūrę su problemomis, nerentabilaus universiteto administratoriai kelia akis į valstybę. Kelios aukštosios nori susijungti, valstybe, mokėk. Universitetas, nors ir nesurenka studentų, pastatą atnaujinti nori, valstybe, mokėk. 1000 jaunuolių nori tapti teisininkais, valstybe… Ir taip be galo.
Lietuva pirmauja Europoje pagal aukštųjų mokyklų skaičių vienam žmogui, tačiau ne pagal aukštojo mokslo kokybę. Atrodo, ištekliai buvo investuoti ne ten, ir visai ne ten. Aukštasis mokslas nėra ir neturi būti privilegija kiekvienam piliečiui. Tiek visuomenei, tiek ir valstybei būtų geriau ir naudingiau, jei išsilavinimo siektų tik patys motyvuočiausi ir gabiausi. Optimizavus aukštųjų mokyklų tinklą pakiltų tiek dėstytojų algos, tiek patys universitetai taptų stambesni žaidėjai tarptautinėje rinkoje, tiek ir studentai labiau stengtųsi dėl to, kas nėra duotybė. Kita vertus, juk namui pastatyti, sūnui užauginti ir medžiui pasodinti diplomas nėra privalomas.