Su kunigu Gintaru Jurgiu Sungaila kalbėjomės praėjus vos savaitei po istorinio Jo Šventenybės Visuotinio Konstantinopolio Patriarcho Baltramiejaus I vizito Lietuvoje. Patriarcho Baltramiejaus susitikime su tikinčiųjų bendruomene dalyvavau ir pati, todėl nekantravau išgirsti kun. Gintaro įspūdžius bei įžvalgas. Prisiminėme metus trukusį išbandymą – Maskvos patriarchatui penkis kunigus galiausiai pašalinus iš kunigų luomo, jie vietinio patriarcho sprendimą apskundė aukščiausiai apeliacinei instancijai – Konstantinopolio patriarchatui. Aptarėme, su kokiais sunkumais bei džiaugsmais susiduria Lietuvoje besikurianti Konstantinopolio jurisdikcijai pavaldi, įvariatautė ortodoksų bendruomenė.
Malonu, Gintarai, kalbėtis su tavimi. Man iš karto rūpi sužinoti, kokia tavo nuotaika po susitikimo su patriarchu Baltramiejumi praėjus vos savaitei? Ir pirmiausia – kas pasikeitė sužinojus, jog esate atstatomi į kunigų luomą?
Tas sprendimas – mūsų ilgos kelionės, prasidėjusios praėjusiais metais, pabaiga. Mes lengvai atsikvėpėme, nes praėjusiais metais iš tikrųjų nežinojome, kada sureaguos patriarchatas ar sureaguos, kaip čia bus. Tėvas Georgijus Ananjevas iš Klaipėdos pradėjo mokytis tolimųjų reisų vairuotojo amato. Tikrai buvo momentų, kai galvojome, jog reikia tiesiog prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų. Vasario 17 d. sprendimas mus atstatyti užbaigė tokį sunkų mūsų dvasinio išbandymo laiką, ir jau atsikvėpėme. Supratome, kad viskas jau gerai.
Patriarcho vizitas labai stipriai pakylėjo. Eiliniam kunigui sutikti patriarchą yra didelis įvykis. Aš iš tikro nesitikėjau, kad savo gyvenime kada nors sutiksiu patriarchą, bet štai jį sutikau. Tai buvo labai didelis pastiprinimas ir visai bendruomenei. Viena yra perskaityti kažkur internete, kad kunigai atstatyti, o visai kita – visiems susitikti su pačiu patriarchu, iš jo lūpų visa tai išgirsti, su juo pabendrauti. Dar turbūt atskira tema – pats patriarcho asmuo. Svarbus ne tik faktas, kad atvyko patriarchas, bet ir koks patriarchas yra. Jis pasirodė labai šiltas ir atviras žmogus. Tai irgi labai teigiamai nuteikia.
Prisimenu, kaip senovėje žmonės keliaudavo pas Dykumos tėvus klausti patarimo, kaip pats pamatymo akis į akį, susitikimo veiksmas gali pakeisti žmonių gyvenimą. Panašiai svarstau dabar ir apie susitikimą su Konstantinopolio patriarchu Baltramiejumi. Sakytume, žmogui tiesiog labai rūpi, kad pats atvyksta, nebeužtenka ko nors atsiųsti, perduoti. Ir štai tu atkreipei dėmesį į patriarcho asmenį. Ką tau, kunigui, reiškia toks patriarchas – atviras, universalus, globaliai žvelgiantis?
Turbūt pirmas dalykas – tarnystė Visuotiniame (Konstantinopolio) patriarchate atnešė ramybę. Paprastai pasakius, dėl to, kad nebegėda dėl patriarcho. Anksčiau nuolat jutau patriarcho Kirilo šešėlį. Žmones piktino jo pozicija, ir man pačiam jo pozicija nepatiko. Mano tarnystė Maskvos patriarchate, ypač paskutinį mėnesį, buvo pilna vidinių prieštaravimų. Dabar esu pavaldus patriarchui, dėl kurio ne tik negėda – jį malonu prisiminti, gera cituoti, jam visiškai pritariu visais klausimais.
Jis mūsų, kunigų, atžvilgiu parodė atvirumą ir šilumą. Kunigų ir patriarcho susitikimo metu savo kalbą jis pradėjo žodžiais: „Aš jus priimu kaip savo vaikus ir tikiuosi, kad jūs mane priimsite kaip savo tėvą“. Toks pareiškimas labai palietė. Patriarchas rodo save ne kaip viršininką, ne kaip vadovą. Dar netgi sako: „Tikiuosi, kad priimsite kaip savo tėvą“. Jis nepareiškė, kad aš dabar jūsų tėvas (šypsosi), bet sakė: „Tikiuosi, kad priimsite“. Taigi jis žvelgia į mus kaip į vaikus. Didžioji dalis jo pokalbių su mumis ir buvo aiškinimasis, ko mums reikia. Niekada nebuvo pasakyta, kad jiems kažko reikia, visada klausė, ko mums reikia, kaip mumis galima pasirūpinti. Malonu, kad patriarchas, kuris yra išsilavinęs, eruditas, tokia savo asmenybe neša šviesą, gerumą, šilumą. Jis tikrai yra autoritetas, tačiau nekelia savęs aukščiau žmonių, yra nuolankus ir bendraujantis su visais.
Manau, patriarcho susitikimo metu su pasauliečiais irgi jautėsi, kad kiekvienas prie jo gali prieiti. Pavyzdžiui, kai ukrainiečiai paprašė pasirašyti ant Ukrainos vėliavos, kad galėtų paskui ją parduoti aukcione ir gautus pinigus paaukoti Ukrainai, jis tai padarė. Gal kitas žmogus pasimestų arba lieptų laikytis protokolo. Mačiau, jis prie kai kurių ukrainiečių priėjo, pabendravo. Tikrai malonu turėti tokį patriarchą.
Tavo minėtame patriarcho susitikime su pasauliečiais dalyvavo ukrainiečiai ir iš kitų miestų suvažiavę tikintieji. Jau anksčiau įvairiuose Lietuvos miestuose vyko liturgija, kai tarnavo kunigas iš Ukrainos. Gal gali papasakoti, kur Lietuvoje gausiausiai buriasi jūsų tikintieji?
Žinoma, mūsų penkių tikrai neužteks visiems pastoraciniams poreikiams, kurie kyla. Ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje, Anykščiuose, Marijampolėje, Panevėžyje. Iš Mažeikių, iš kitų miestų gauname užklausas ir prašymus atvažiuoti, tarnauti. Šiuo metu pamaldos vyksta Vilniuje ir Klaipėdoje, artimiausiu metu planuojame nuolatines pamaldas organizuoti Kaune. Tam jau reikia trijų kunigų, o mes esame penkiese. Vilniuje turėtų būti tarnaujama dviejose vietose: Šv. Mikalojaus šventovėje Lukiškėse, taip pat planuojame pamaldas Šv. Barboros koplyčioje.
Iš mūsų penkių kunigų tik aš vienas galiu tarnauti ukrainietiškai. Ačiū Dievui, jog jau dabar yra kitų dvasininkų, kurie nori prisijungti prie Konstantinopolio patriarchato. Suprasdami tą poreikį, Konstantinopolio patriarchas ir patriarchato vadovybė planuoja jau šioms šv. Velykoms atsiųsti ukrainiečių dvasininką. Kol kas laikinai, o paskui jau ir pastoviai tarnystei. Žinoma, geriausia, kad atvyktų žmogus, kuris laisvai valdo kalbą, supranta tą kultūrą. Tai yra gerai, kad mūsų penkių neužteks norint viską aprėpti.
Kita vertus, jei būtum vienas kunigas, kuriam kas nors su sąžine kertasi, gal dėl tavęs vieno iš viso niekas nesikeistų, niekas nenorėtų jokių sprendimų priimti. O štai jūs penki, ir dar vienas kitą palaikot. Taip pat esi minėjęs, kad pasauliečiai labai palaikė, kad finansiškai jums padėjo ir visai nepažįstami žmonės. Iš šalies atrodo, kad jūs, kunigai, nuolat esat kartu: vieni gieda, kiti patarnauja, visaip kaip padeda.
Aš manau, kad vienybė mūsų atveju suvaidino svarbų vaidmenį. Mes penkiese iš tikro visuomet vienas kitą palaikėm. Tėvui G. Ananjevui Klaipėdoje gal buvo šiek tiek sudėtingiau – jis ten vienas, o mes čia keturi… Bet vis dėlto mūsų, kunigų, brolystė labai padėjo. Ypač tais metais, kai buvo nežinia ir neaiškumas, kaip čia toliau viskas bus. Aišku, ta patirtis duoda mums tokį pagrindą. Būsimai bažnytinei bendruomenei irgi svarbu prisiminti šitą patirtį.
Mes taip pat kalbėjome, kad reikia ir ateityje daryti kokius nors kunigų, parapijų susitikimus, stiprinti tą bendrystę. Kai tarnavome Maskvos patriarchate, vienas kitą pamatydavome tik epizodiškai, per šventes, susirinkimus – gyvo bendravimo buvo mažai, daug susiskaldymo. Štai ši patirtis, kai reikėjo vienas kitą palaikyti, taip gražiai priminė poreikį dažniau rinktis kartu, melstis, tiesiog bendrauti. Tikimės, kad nepamiršime tų metų.
Vilniuje per tuos metus taip nuostabiai atsiskleidė ir ekumeninė bendrystė. Atrodo, kad tai, apie ką kalba patriarchas, jūs tam tikra prasme savo gyvenimu jau liudijate, jau ieškote tos bendrystės, siekiate dialogo.
Taip, iš tikrųjų man irgi labai smagu, kad mūsų parapijiečiai ir mes patys per tuos metus galėjome pamatyti tokį praktinį ekumenizmą. Esame gavę maldos namus ir iš katalikų, ir iš liuteronų, ir iš reformatų. Tiesa, pas reformatus repeticijas darėme, ne pamaldas, bet irgi maldos namus gavome. Reformatų maldos namuose vasarą vyko tėvo Andrew Stepheno Damicko paskaita.
Įvairių konfesijų atstovai, netgi netikintys žmonės materialiai prisidėjo. Verta pabrėžti, kad Reformatų bažnyčia neseniai taip pat pasirūpino finansine parama mums. Aš tikrai tikiuosi, kad daugeliui pasauliečių tikinčiųjų irgi įsimins, kad kitų konfesijų krikščionys buvo tie, kurie padėjo. Manau, kad tai yra labai stiprus krikščionių vienybės liudijimas. Turiu viltį, kad tai bus rimtesnio ekumeninio dialogo pradžia.
Kai buvome Maskvos patriarchate, tarp eilinių pasauliečių ir dvasininkų buvo atotrūkis. Dvasininkai oficialiai dalyvavo ekumeniniame dialoge ir, aišku, daugelis tai darė nuoširdžiai, bet dauguma pasauliečių nebuvo įtraukti, o iš rusiškos informacinės erdvės dar girdėdavo, sakykim, įvairius antiekumeninius pasisakymus. Kartais iš parapijiečių sulaukdavome netgi priekaištų, kodėl mes dalyvaujame ekumeniniame sąjūdyje. O po šitų metų ir pradedant šį naują gyvenimo etapą Konstantinopolio patriarchate, manau, kad mūsų patirtis – labai gražus pagrindas, padėsiantis visiems bažnyčios nariams suvokti ekumeninio dialogo svarbą ir naudą.
Pasakojai, kaip jūs – kunigai ir tikinčiųjų bendruomenė – pajutote tą vienybę. O aš galvoju, ar įmanoma tikėtis organizuojamų piligrimysčių, pavyzdžiui, į Atono kalną ar kitas svarbias ortodoksams vietas?
Taip. Susitikę su patriarchu, uždavėme klausimą apie piligrimystes, galvojame apie galimas piligrimystės kryptis. Dabar mes dar šiek tiek šoko būsenoje, daug visokių rūpesčių, bet yra minčių ir į tą patį Atono kalną nukeliauti, ir kitur. Atono kalne gyvena vieno iš mūsų penkių kunigų dvasios tėvas, tai irgi būtų proga susitikti.
Lietuvoje kaip tik neseniai rodė filmą „Kur tu, Adomai?“ apie Atono kalno vienuolius. Ir aš štai dabar galvoju, kaip viskas susiję. Kai jį žiūrėjau, vis tiek daug kas atrodė kiek svetima. Na, tikrai daug labiau negu dabar, sakyčiau, jau po Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus vizito Lietuvoje.
Atono kalnas yra dvidešimties vienuolynų bendruomenė, kurie, tie dvidešimt vienuolynų, tiesiogiai pavaldūs Konstantinopolio patriarchui, taip vadinama stauropegija. Atono kalnas – tai tokia, galima sakyti, Konstantinopolio patriarchato pati pati širdis.
O jei taip praktiškai žiūrėtume. Pavyzdžiui, yra žmogus, kuris arba laiko save netikinčiu, arba yra nepraktikuojantis ortodoksas. Ką jam patartum, kas galbūt galėtų padėti apsispręsti, iš naujo atrasti, kas yra Ortodoksų Bažnyčia, gyvenimas?
Liturginis gyvenimas užima labai didelę mūsų dvasingumo dalį. Patarčiau ateiti į liturgiją – pamatyti, sudalyvauti. Dažnai, kai žmogus pats pajaučia, sudalyvauja liturgijoje, reikia daug mažiau aiškinti. Po pamaldų siūlyčiau prieiti prie kunigo ir paklausti, kas rūpi. Ir kunigas tuomet galėtų padėti, nukreipti, nurodyti reikiamą dvasinę literatūrą.
O kalbant apie platesnį pažinimą, aišku, lietuvių kalba vis dar pagrindinis resursas yra mūsų, jau nebe mano vieno, bet visų kunigų redaguojamas tinklapis www.ortodoksas.lt. Stengiamės ten dėti informaciją, versti ir t.t.
Jeigu turėtume omenyje krikščionis, kurie galbūt nusigręžė nuo Bažnyčios dėl patriarcho Kirilo kalbų, pirmas pasiūlymas jiems – pabandyti paskaityti patriarcho Baltramiejaus laiškus, gavėnios pamokymą, Kalėdų pamokymą. Pamatyti, koks yra patriarchas, kaip skamba patriarcho kalbos, kai jis neįsivėlęs į politiką, kai jis gyvena Bažnyčios Tėvų dvasia, Bažnyčios Tradicijos dvasia. Tie jo laiškai, netgi, atrodytų, tokie eiliniai, pavyzdžiui, Kalėdų sveikinimas, kaip diena ir naktis skiriasi nuo to, ką girdėjome anksčiau. Šis pasiūlymas liečia specifinį klausimą dėl patriarcho, nes dabar jau galima rasti tų tekstų lietuviškai.
Konstantinopolio patriarchas rašo, publikuoja, leidžia pamokslų rinkinius. Ar yra išleistų lietuvių kalba?
Lietuviškai mes visa tai dar tik pradedame, o anglų kalba pasiekiama be galo daug. Šis patriarchas per savo pontifikatą labai daug visko nuveikė. Ankščiau jis garsėjo kaip žaliasis patriarchas, nes kovojo už ekologiją ir Bažnyčiai kalbėjo apie gamtos saugojimą, organizavo įvairias mokslines tarpdisciplinines konferencijas, skirtas aplinkosaugai. Visa tai tarsi užgožė kitas geras darbas – Ukrainos palaikymas. Jis suteikė autokefaliją, nepriklausomybę nuo Maskvos Ukrainos Bažnyčiai, nuo pat Rusijos agresijos 2022-aisiais metais iš karto smerkė Rusijos agresiją ir skyrė finansinę paramą Ukrainai. Dabar dažniausiai niekas net nebeatsimena, kad jis buvo žaliasis patriarchas. Dabar jis – patriarchas, kuris palaiko ir aktyviai gina Ukrainą.
Jis taip pat faktiškai atkūrė Albanijos Bažnyčią po to, kai komunistinis režimas ją sunaikino. Tas pats patriarchas Baltramiejus labai panašiomis aplinkybėmis dar 1990-aisiais metais padėjo Estijos tikintiesiems, nenorėjusiems būti Maskvos patriarchate, turėti alternatyvą. Šis patriarchas jau istorinė asmenybė, labai daug visko padaręs – anglų kalba išleistos įvairios kalbos, pamokslai, straipsnių rinkiniai ir t.t. Jo palikimas jau yra didelis.
Artėja šv. Velykos, o aš, matydama tokią įvairiatautę ortodoksų bendruomenę, galvoju: tai kaip visi tie žmonės kartu švęs šv. Velykų liturgiją?
Dabar sekmadieniais Vilniuje nutarėme rengti dvejas pamaldas: vienos lietuvių kalba, kitos – bažnytine slavų su intarpais ukrainiečių, baltarusių, rusų kalbomis. Norėjome slaviškas bendruomenes apjungti kartu, nes neturime resursų tarnauti atskirai ukrainiečių kalba, atskirai baltarusių kalba. Paskui gal tie resursai jau bus. Mes stengiamės, kad bent vienos pamaldos vyktų lietuvių – valstybine – kalba. Taip pat slavų bendruomenėms – bažnytine slavų kalba. Pamaldos graikų kalba kol kas buvo proginės.
Kai vyksta toks mišrus susirinkimas, pavyzdžiui, kai mes patį pirmą kartą tarnavome visi kartu susirinkę, pamaldose vartojome daugybę skirtingų kalbų (ir lietuvių, ir graikų, ir ukrainiečių, ir baltarusių, ir rusų), o svarbiausias maldas, vadinamą Anaforą, eucharistines maldas, skaitėme valstybine lietuvių kalba, nes vis dėlto valstybinė kalba tam ir skirta, kad būtų bendra, ja bendrautume ir susikalbėtume. Kaip sakiau, meldžiantis atskirose bendruomenėse, stengiamės, kad kiekviena bendruomenė pagal galimybes turėtų pamaldas savo kalba. Aišku, maloniau, sakykime, ukrainiečiams, kai jie gali ateiti sekmadienį pasimelsti gimtąja kalba.
Aš dar prisimenu Šv. Mikalojaus parapiją Amsterdame, Nyderlanduose, kuri dar karo pradžioje gal net pati pirmoji perėjo iš Maskvos patriarchato jurisdikcijos į Konstantinopolio patriarchatą. Kiek man teko domėtis, jie savo iniciatyva rengė viešą paskaitą-susitikimą, kurio metu kalbėjo, jog keisdami patriarchatą nenori paneigti savo tapatybės, kad jiems tas slaviškas identitetas lieka svarbus. Labai gražu, kad tu irgi paminėjai, jog stengiatės ir bažnytine slavų kalba tarnauti, išlaikyti tęstinumą.
Taip, čia svarbus momentas. Patriarchas atvažiavęs apie tai ir šnekėjo, kad Bažnyčia turi būti administraciškai padalinta ne pagal tautybes, o pagal teritoriją. Taip ir turi būti, pavyzdžiui, kokia nors Lietuvos Konstantinopolio patriarchato bendruomenė, kurioje yra skirtingos tradicijos (ir ukrainiečių, ir lietuvių, ir rusų, ir graikų, ir panašiai), ir kiekviena tautinė bendrija pagrįstai turi teisę savo tradicijas ir papročius saugoti, juos praktikuoti. Patriarchatas, grubiai tariant, ta administracinė struktūra, nėra kažkokia tradicija. Konstantinopolio patriarchate nebūtinai turi vyrauti graikiška tradicija. Kokios tautos gyvena tam tikroje teritorijoje, tokias jos tradicijas ir turi. Yra pas mus rusų, kurie nepalaiko patriarcho Kirilo, kurie nepalaiko vykstančio karo, ir jie prisijungė prie Konstantinopolio patriarchato. Rusams mes stengiamės sudaryti visas sąlygas, kad jie galėtų praktikuoti savo tikėjimą pagal savo papročius, tik jau neremiant patriarcho Kirilo rusų pasaulio ideologijos.
Daug jau kalbėjome apie tą ekumeninį bendravimą, bet kaip kitos konfesijos žmogus dabar galėtų jums padėti? Girdėjau, kviečia prisijungti į liturgijoje giedantį chorą. Gal dar kokių iniciatyvų yra, gal turite tokių žmogiškų poreikių, o mes tiesiog iš bendro krikščioniško meilės įsakymo galėtume pasitarnauti?
Pirminė pagalba visada yra malda už mus. Žinoma, dabar mums daug ko reikia Bažnyčios įsikūrimui. Lukiškėse mus geranoriškai įleidžia, mes ten sekmadieniais meldžiamės, bet tai nėra mūsų patalpos. Negalime ten ko nors pagal save padaryti, juo labiau įsirengti nuolatinės maldos vietos taip, kaip numato mūsų papročiai. Taip pat neturime pakankamai liturginių rūbų, kitų liturginių daiktų. Prieš akis dar tas didelis kelias – pradedant nuo savo šventovių įsirengimo ar tiesiog pastatymo, baigiant visų tų priemonių liturgijai įsigijimu ir t.t. Žmonės tikrai gali mus finansiškai remti.
Jeigu kas nors domisi Rytų Bažnyčios liturgija, moka giedoti, galima padėti sekmadieniais prisijungiant prie choro. Tam nereikia būti ortodoksu, tiesiog galima ateiti, pasimelsti kartu, giedoti. Neortodoksai, aišku, ortodoksų bažnyčioje negali eiti sakramentų, bet netgi ir giedojimas kartu nepriimant sakramentų būtų parama, nes giedančių reikia visur. Mums dabar nusišypsojo tokia laimė, ačiū Dievui, kad turime nemažai talentingų chorvedžių, bet pagalvojus, kiek daug yra vietų, kiek daug miestų… Resursų reikia daug. Tai irgi būdas padėti – ateiti, prisijungti giedoti.
Kai jau išsisprendžia rūpėję klausimai, kaip išsisprendė ir jums, kai tapote Konstantinopolio patriarchato kunigais, galvojame apie ateitį, apie tuos vaikus, tuos žmones, apie tai, ką mes po savęs paliksime. Šiuo atveju turbūt yra nuostabu žinoti, kad tai, per ką tu dabar eini, bus pamatai ateičiai. Man nuostabiai skamba ir tos bažnyčių statybos. Aš pradedu svarstyti, kaip galėtų atrodyti ortodoksų bažnyčia… Tu pagalvojai, kaip galėtų atrodyti jūsų bendruomenė po penkerių, po dešimties metų?
Mes visi su pasauliečiais fantazuojame, turime bendruomenėje menininkų, jie jau netgi yra piešę, kaip galėtų atrodyti bažnyčios pastatai ir t.t. Dabar iš tos pusės toks labai įdomus laikas. Jis labai kūrybiškas – visa tai sukurti, suformuoti. Mes norime, kad į Ortodoksų Bažnyčią Lietuvoje nebūtų žvelgiama kaip į rusiškos kultūros atributą, tai labai dažnai stereotipiškai vykdavo. Daugelis krikščionių bažnyčių Lietuvoje įsikultūrino: ir Romos Katalikų Bažnyčia, ir Liuteronų bažnyčia, ir Reformatų bažnyčia. Nepaisant istorinių kelių, pavyzdžiui, kad tradicinės protestantų bažnyčios susijusios su Vokietija, jos vis tiek kalba lietuviškai, turi pamaldas lietuvių kalba ir yra integrali Lietuvos visuomenės dalis. Norisi, kad Bažnyčia būtų ir multikultūrinė, kad ten būtų vietos ukrainiečiams, baltarusiams, rusams, graikams, rumunams ir kitų tautybių žmonėms. Tačiau taip pat norisi, kad ji būtų integrali Lietuvos visuomenės dalis, kartu švęstume Lietuvos valstybines šventes, ko trisdešimt metų Maskvos patriarchate nebuvo, kad mūsų Bažnyčia lietuviškai prabiltų Lietuvos visuomenei. Toks dvigubas darbas. Viena vertus, tas krikščioniškas įkultūrinimas, kurį pradėjome, galima sakyti, nuo 2005-tų metų, kai atsirado Šv. Paraskevės parapija. Kita vertus, siekti, kad Bažnyčia netaptų monokultūriška, kad kiekvienos tradicijos atstovas Bažnyčios viduje galėtų išlaikyti savo papročius.
Nors vykstant karui dar turbūt anksti kalbėti, bet vis tiek įdomu, kaip tu įsivaizduoji tolesnį bendravimą su Maksvos patriarchato tikinčiaisiais, dvasininkais? Šiuo atveju kalbu ne apie konkrečius žmones, bet apie bendrą tendenciją.
Konstantinopolio patriarchatas, aišku, pripažįsta Maskvos patriarchato dvasininkus kaip ortodoksų dvasininkus ir tikinčiuosius kaip krikščionis ortodoksus ir yra visiškai atviras. Bet kuris žmogus iš Maskvos patriarchato gali ateiti sakramentų, bet kuris kunigas iš Maskvos patriarchato gali ateiti kartu tarnauti. Iš Konstantinopolio patriarchato pusės problemų nėra. Bet Maskvos patriarchatas savo kunigams, savo tikintiesiems tai draudžia. Kas bus ateityje, sunku spėlioti. Mano asmeninė viltis, jog pasibaigus karui įvyks kultūriniai pokyčiai, galbūt ir atsivertimas, dabartinės pozicijos sugrius, juk žmonės Maskvos patriarchato vadovybėje irgi ne amžini. Maskvos patriarchato pozicija dabar atneša susiskaldymą globalioje, pasaulinėje Ortodoksų Bažnyčioje, nes jie atsisako bendrauti su tam tikromis Ortodoksų Bažnyčiomis. Konstantinopolio patriarchatas palieka visas duris atviras, kad liktų viltis užglaistyti konfliktus.
Skaudu matyti tokius susiskaldymus, nesusikalbėjimą. Bet, kita vertus, kiekvienas nusidėjėlis gali pasitikėti Dievu, ir Dievas viską keičia. Jūsų pavyzdys taip pat rodo, kad Dievui nėra negalimų dalykų. Jeigu gali išlaukti metus, jei apsisprendi ir pasitiki Dievu, tuomet galbūt ir ta slogi patirtis tampa šviesi ir išauga į kažką nuostabaus. Į daug nuostabesnę patirtį nei tu pats galėjai įsivaizduoti. Ko tu šv. Velykų proga norėtum palinkėti mūsų skaitytojams?
Kaip tik šį sekmadienį Ortodoksų Bažnyčioje skambėjo apaštalo Pauliaus skaitinys apie Dievo pažadus Senajame Testamente Abraomui ir kitiems. Labai sunku, kai susimąstai, net pagalvoti apie tai, jog Abraomas ir daugybė Senojo Testamento patriarchų, Senojo Testamento žmonių turėjo pažadą, kad gims Mesijas, bet daugelis gimdavo ir numirdavo jo nesulaukę. Dievo pažadas buvo perduodamas iš kartos į kartą, bet vis neišsipildydavo. Kol galų gale dėl ištikimų žmonių, kurie laikėsi Dievo pažado, tikėjo, dėjo viltį į Dievą, per Mergelę Mariją į pasaulį atėjo Išganytojas. Taigi tai, ką mes čia išgyvenome, kai metus turėjome palaukti, yra labai trumpas laikas.
Kita vertus, tai irgi yra Dievo duotos paguodos mums pavyzdys. Bet ir iš tos nedidelės paguodos mes turime prisiminti, kad Kristus yra tas patikimas inkaras. Ir jeigu mes Juo pasitikėsime, kaip rodo patriarchų pavyzdys, tuomet, galbūt ir ne mūsų žemiško gyvenimo metu, bet visą laiką Dievo pažadai išsipildys. Matydami Kristaus prisikėlimą Velykų dieną, mes galime prisiminti, kad štai visos pranašystės, visi Dievo pažadai, kurių patriarchai laukė iš kartos į kartą, jie Kristaus prisikėlimo metu išsipildė. Ir dėl to mes irgi turime tikėti Dievą ir eiti į priekį.
