Lietuvio nuotykiai Sienos mieste Italijoje

Saulėtas 2023 m. gruodžio priešpaskutinio šeštadienio rytas. Galvoje sukasi Chris Rea dainos „Driving home for Christmas“ melodija. Važiuodamas traukiniu pro langą grožiuosi saulės spinduliais apšviestos Toskanos vaizdais kelyje iš Sienos miesto į Florencijos oro uostą. Leidžiu savo akims mėgautis saule ir žaliomis kalvelėmis, tačiau džiaugiuosi ir galėdamas grįžti į lietuvišką žiemą. Greitai prabėgo mėnuo Sienoje, bet esu pilnas daugybės įspūdžių ir naujos patirties, kuria nekantrauju čia pasidalinti.

Pernai, kai rudens semestro pabaigoje išvykau į stažuotę Oslo universitete savo seno bičiulio prof. Eivindo Smitho kvietimu, daugelis mano draugų kraipė galvas ir klausė, kodėl aš, artėjant žiemai, nusprendžiau vykti ne į pietus, o į šiaurę. Todėl, kai šių metų rudens semestro pabaigoje mano kolegė prof. Tania Groppi iš Nepriklausomų ekspertų grupės (angl. GIE) Europos Taryboje pakvietė atvykti į Sienos universitetą, jau niekas galvos nebekraipė, o tik šypsojosi. Iš dabartinės perspektyvos žiūrint, šios abi išvykos buvo skirtingos, nors oras nebuvo toks šiltas Sienoje, kaip aš tikėjausi, bet saulės, be abejonės, buvo daug daugiau nei Osle. Visgi, lyginant abi patirtis, reikia pasakyti, jog Siena Italijos masteliais yra nedidelis miestas su viduramžių siena, juosiančia senamiestį, ir XIII amžių siekiančiu universitetu, tuo tarpu Norvegijos sostinė yra gana modernus miestas, kuriame teisė dėstoma ne viduramžiais pastatytame pranciškonų vienuolyne kaip Sienoje, o visiškai naujame šiuolaikiškame 8 aukštų pastate. Be to, kultūrinis gyvenimas Norvegijos sostinėje, be abejonės, yra daug intensyvesnis nei nedidelėje Sienoje. Bet apie viską iš pradžių.

Sienos katedra // Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Sienoje apsigyvenau viename tipiškame užmiesčio raudonų plytų name. Miestas pasitiko mane siauromis gatvelėmis, senais ir aukštais raudonų plytų namais ir, aišku, nuostabaus grožio Rotušės aikšte – Piazza del Campo. Pirmomis dienomis sunku buvo ramiai „suvirškinti“ visą šio miesto gotiką ir baroką, bet diena po dienos pradėjau viską matyti aiškesnėmis spalvomis ir kiekvienąkart nebešūkčioti iš nuostabos. Atsirado tam tikra kasdienė rutina: rytinis ėjimas į universitetą visuomet kylant į kalną pro Porta Romana, trumpas sustojimas rytiniam esspresso arba maldai pakelės bažnyčioje ir pagaliau kasdienės kelionės finišas – Sienos universitetas Šv. Pranciškaus arba Mattioli rūmuose. Vakare leisdavausi žemyn namo pro spritzą gurkšnojančius studentus, o išėjęs už miesto vartų pasiekdavau neapšviestą užmiesčio gatvės atkarpą, mane apgaubdavo žvaigždžių sietynas, kuriame aiškiai matėsi Vakarinė ir Didieji Grįžulo Ratai. Nuo mano namų iki universiteto reikėdavo eiti apie pusvalandį: į kalną ir žemyn. Taigi, labai pasiilgsiu šitų rytinių ir vakarinių pasivaikščiojimų ir to laisvės jausmo, kad visur galima nueiti pėstute ir nereikia galvoti apie jokį transportą ar jo grūstis.

Sienos miestas

Nors Siena nėra didelis miestas, bet turi labai turtingą istoriją. Miestas savo galios piką buvo pasiekęs XIII–XIV amžiuje, kai Sienos Respublika buvo svarbiausias ekonominis centras Toskanos regione. Vėlyvaisiais viduramžiais čia užgimė pirmasis bankas pasaulyje Monte dei Paschi, kuris, beje, veikia iki šiol ir kurio pavadinimas lietuviams geriausiai žinomas dėl to paties pavadinimo buvusios Italijos krepšinio komandos. Viduramžiais Sienos Respublika kontroliavo ne tik miestą, bet ir penkiasdešimties kilometrų teritoriją aplink miestą. Sienos Respubliką XIII–XIV amžiuje valdė visų piliečių renkami devyni tarybos nariai. Vėliau Sienos ekonominė reikšmė regione turėjo nusileisti savo nuolatinei priešininkei Florencijai, kuri šiuo metu ir yra Toskanos regiono sostinė. Visgi, Siena iki šių dienų išliko svarbus kultūrinis centras ne tik Toskanos regione, bet ir visoje Italijoje.

Sienos rotušė ir rotušės aikštė // Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kadangi į Sieną atvykau metų pabaigoje, tai turėjau galimybę dalyvauti Sienos miesto šventėje, kuri vyksta gruodžio 1-ąją miesto globėjo šv. Ansano dieną. Šventės metu per visą miestą eina didelė eisena į katedrą, o po Šv. Mišių į Rotušės aikštę su būgnais ir visų miesto seniūnijų (čia vadinamų contrada) vėliavomis. Su šia viduramžiškais rūbais bei kitaip pasipuošusia minia ir aš patekau į katedrą, kuri buvo sausakimša miesto valdžios atstovų ir eilinių gyventojų, o Sienos vyskupas per pamokslą kalbėjo apie taikos būtinybę šiais neramiais laikais. Dar viena panaši miesto šventė su eisena ir būgnais buvo gruodžio 8 dieną – Marijos gimimo dieną. Ši iškilmė svarbi visoje Italijoje, tądien šalyje – nedarbo diena. Visos eisenos baigdavosi didžiulėje Rotušės aikštėje, kuri pati yra vienas iš Sienos architektūrinių pasididžiavimų. Beje, kalėdinė mugė su kioskeliais Sienos Rotušės aikštėje buvo tik pirmą gruodžio savaitgalį. Miesto pagrindinės Kalėdų eglės tradicijos čia taip pat nėra, nes kiekviena seniūnija paprastai turi nedidelę eglutę savo rajone.

Taigi, vienas iš Sienos senamiesčio (dydžiu panašaus į Vilniaus senamiestį) išskirtinumas ir yra, kad jo nedidelė teritorija dar vėlyvaisiais Viduramžiais buvo suskirstyta į 17 seniūnijų, turinčių savo pavadinimus ir vėliavas, su kuriomis kiekvienos iš jų atstovai dalyvauja miesto šventėse. Šios seniūnijos neturi savivaldos teisių teisine prasme, bet vis tiek savo iniciatyva jos kas dvejus metus renka tarybą, kuri rūpinasi seniūnijos reikalais, jos istorinio ir kultūrinio paveldo išsaugojimu, o ypač tuo, kad seniūnija tinkamai būtų atstovaujama svarbiausiame miesto šventiniame renginyje – vasarą Rotušės aikštėje vykstančiose viduramžius siekiančiose Sienos žirgų lenktynėse. Seniūnijos turi įdomius pavadinimus, pavyzdžiui: Erelis, Drakonas, Žirafa, Vėžlys, Bokštas ir pan. Kiekviena iš šių seniūnijų turi ne tik savo muziejų, bet ir savo bažnytėles, kurios paprastai būna uždarytos, o atidaromos tik bendruomenės svarbių įvykių ir tos bažnytėlės titulinių atlaidų metu, kurie seniūnijoje švenčiami gana triukšmingai. Man pavyko aplankyti tik vieną tokią – Šv. Liucijos bažnytėlę, nes Šv. Liucijos šventė ir atlaidai kaip tik buvo gruodžio 13 d. Šventės metu tos seniūnijos pagrindinė gatvė buvo ypatingai išpuošta ir joje vyko didžiulė mugė. Šv. Liucijos šventės metu prisiminiau, kad pernai Osle taip pat dalyvavau šviesų šventėje Šv. Liucijos dienos proga, gaila, kad Lietuvoje mes šios tradicijos neturime.

Sienos kultūrinis gyvenimas bei Gerojo ir Blogojo valdymo alegorijos freska

Vaizdas į Sienos senamiestį iš rotušės bokšto // Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Gyvendamas Sienoje lapkričio–gruodžio mėnesiais stengiausi aplankyti ir koncertus bei muziejus, kurių čia nėra tiek daug. Pats didžiausias yra Pinacoteca Nationale di Siena, kurį galima būtų pavadinti Viduramžio ir Renesanso sakralinio meno muziejumi. Taip pat labai verta aplankyti ir Katedros muziejų kompleksą, kur galima rasti ne tik senų meno artefaktų, bet ir šiuolaikiškų ekspozicijų. Aišku, visas Sienos senamiestis yra kaip muziejus, kuris pilnas architektūrinių šedevrų: vienas iš jų yra Salimbeni aikštė ir tokio pat pavadinimo rūmai, kuriuose iki šiol įsikūręs jau minėtas vienas seniausių pasaulio bankų. Tačiau didžiausią įspūdį man, visgi, paliko Rotušės aikštė ir apsilankymas joje esančioje senojoje Sienos Rotušėje, taip pat veikiančioje kaip muziejus. Visų pirma, tikrai verta užlipti į Rotušės bokšto viršūnę, iš kurios atsiveria nepakartojamas vaizdas į senamiestį. Po to reikėtų eiti į Rotušės vidų, kur yra senosios miesto tarybos salės su įspūdingomis viduramžių freskomis, vaizduojančiomis svarbiausius Sienos Respublikos istorinius įvykius. Beje, Sienos tarybos posėdžių metu viduramžiuose miesto tarybos nariai būdavo uždaryti Rotušėje ir negalėjo išeiti iš jos tol, kol neišspręsdavo visų klausimų. Visgi, iš šių freskų pati žinomiausia yra vadinamoji „Gerojo ir Blogojo valdymo“ alegorija. Manyčiau, kad Sieną aplankyti verta vien dėl šios freskos, kuri yra žinoma visame pasaulyje. Jei „Gerojo valdymo“ freskoje pavaizduotos alegorinės būtybės atspindi didžiąsias dorybes (išmintį, drąsą, teisingumą ir nuosaikumą), tai „Blogojo valdymo“ freskoje alegorijos pavaizduotos kaip ydos, priešingos minėtoms dorybėms. Freskose taip pat pavaizduotos pirmojo ir antrojo valdymo pasekmės: idiliška harmonija mieste (pirmuoju atveju) ir pilnas nusikaltimų apleistas miestas (antruoju atveju). Mano paties nuostabai – šiuo metu daug įdomiau man buvo apžiūrėti ir analizuoti „Blogojo valdymo“ alegorijos freską. Dabartinio demokratinio valdymo krizės Vakarų pasaulyje kontekste blogojo valdymo priežastys pasirodė daug aktualesnės ir uždavė daug daugiau kausimų apie tai, kas lemia blogo valstybės valdymo atsiradimą ir kodėl kartais žmonės tam pritaria…

Sienos universitetas

Įėjimas į Sienos universiteto Verslo ir teisės studijų fakultetą, pranciškonų vienuolyno komplekse // Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Sienos universitetas yra vienas seniausių Europoje ir savo istoriją sieja su XIII amžiuje čia veikusia studijų mokykla – Studium Senese. Ant įvairių universiteto pastatų puikuojasi jo herbas su skaičiais 1240 – simboline universiteto įsteigimo data. Sienos universiteto fakultetai, panašiai kaip ir Vilniaus, išsibarstę po visą miestą. Teisė čia dėstoma dviejuose fakultetuose: Teisės fakultete, kuris kartu su Politikos ir tarptautinių mokslų fakultetu įsikūręs Matiolli rūmuose, bei Verslo ir teisės studijų fakultete, kuris įsikūręs šv. Pranciškaus rūmuose. Tiesa, Šv. Pranciškaus rūmuose teisės disciplinos dėstomos daugiausia ekonomistams, tačiau būtent čia yra įsikūrusi Europos ir lyginamosios viešosios teisės tyrimų grupė, kurios patalpose aš turėjau kabinetą. Įdomu, kad, kaip pastebėjau vėliau, Italijoje „Konstitucinė teisė“ (Diritto costituzionale), kaip studijų dalykas, tik paskutiniais dešimtmečiais bando išsikovoti sau vietą šalia populiaresnio „Viešosios teisės“ (Diritto publico) studijų dalyko. Šiuo metu teisė čia studijuojama penkerius metus (panašiai, kaip ir Vilniaus universitete), tačiau baigiamojo darbo gynimai vyksta ne vasarą, o prieš Kalėdas, todėl man teko klausinėti kolegų, ką reiškia gruodžio mėnesį mieste vaikščiojantys jaunuoliai ir jaunuolės su laurų vainikais ant galvos (laureatai).

Tiesa, abiejuose fakultetuose teko sutikti užsienio studentų, studijuojančių anglų kalba, nustebino nemažai rusakalbių studentų iš Vidurinės Azijos (buvusių Sovietų Sąjungos) šalių. Teisės fakulteto infrastruktūra su biblioteka ir valgyklėle buvo daug geresnė nei Vadybos fakultete, todėl dažniau padirbėti eidavau būtent ten. Tiesa, bibliotekoje rasti laisvą vietą ne visada būdavo lengva, o valgykla būdavo apytuštė, nes didelė dalis studentų maistą atsinešdavo iš namų.

Katalikų Bažnyčia Sienoje ir šv. Kotryna Sienietė

Nors Siena yra nedidelis miestas, tačiau vien senamiestyje yra apie keturiasdešimt katalikų bažnyčių, tačiau tų, kuriose reguliariai sekmadienį vyksta viešos pamaldos – tik aštuonios. Kitos naudojamos universiteto ar kitų mokyklų, dar kitose įsikūrę muziejai, pagaliau net septyniolika nedidelių bažnytėlių, kaip minėjau, priklauso seniūnijoms. Mieste veikia keletas moterų ir du vyrų (pranciškonų ir dominikonų) vienuolynai. Didesnė dalis kunigų ir vienuolių – ne vietiniai, o atvykę iš užsienio šalių. Sienos universitetas taip pat turi dvi bažnyčias: didelėje Šv. Vigilijaus bažnyčioje Mišios studentams ir dėstytojams vyksta sekmadienio vakarais, o mažesnėje Šv. Kristoforo bažnytėlėje darbo dienomis vyksta įvairūs kursai ir rekolekcijos. Reikia pasakyti, kad abi bažnyčios yra gana populiarios tarp dėstytojų ir studentų.

Šv. Dominyko bazilika // Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Mieste yra nuostabaus grožio gotikinė katedra (Duomo di Siena) ir trys didžiulės gotikinės bazilikos: Šv. Klemenso, Šv. Pranciškaus ir Šv. Dominyko. Be to, Sienoje yra Šv. Kotrynos Sienietės šventovė, kuri yra pastatyta Šv. Kotrynos namų vietoje, o šalia jos pastatytas ir moterų vienuolynas, kuriame šiuo metu gyvena iš Pietų Amerikos atvykusios vienuolės. Aišku, verta aplankyti ne tik minėtas gotikines bazilikas, bet ir įspūdingas barokines bažnyčias, iš kurių išsiskiria Šv. Martyno, Santa Maria in Provenzano bei Šv. Raimondo (Penjafortiečio) bažnyčios.

Siena nuo seno yra svarbus piligrimystės centras, į kurį piligrimai (kaip, beje, simboliškai visą šio advento laiką kasdien ir aš) iš Via Francigena pusės įžengdavo per Porta Romana. Čia gyveno daug palaimintųjų ir šventųjų, iš kurių paminėsiu tik kelis. Visų pirma, tai yra pirmasis miesto globėjas šventasis Ansanas, kuris IV amžiaus pradžioje iš Romos atvyko į Sieną krikštyti čia gyvenančių miestiečių bei mirė čia kankinio mirtimi. Siena turi dar tris globėjus – šv. Krescencijų, šv. Sabiną ir šv. Viktorą, kurių skulptūras galima pamatyti tiek Sienos katedroje, tiek ir priešais dar vieną iš senamiesčio architektūrinių pasididžiavimų – Loggia della Mercanzia. XIII–XIV a. Sienoje gyveno civilinės ir kanonų teisės profesorius šventasis Bernardas Tolomejus, kurio įspūdinga ikona yra Santa Maria in Provenzano bažnyčioje. Dar vienas Sienos šventasis – šv. Bernardinas buvo pranciškonų kunigas, kuris garsėjo pamokslais. Jo skulptūrą galima rasti Sienos katedroje, Madonna del Voto koplyčioje. Taip pat čia paminėtina palaimintoji Salvina Petrilli, XIX a. įsteigusi vargšus globojantį moterų vienuolyną, kuris yra iki šiol pats gausiausias Sienoje. Šios Palaimintosios palaikai yra laikomi šv. Elžbietos bažnyčioje, kurią nesunku rasti, nes ji yra visai šalia jau minėtos Šv. Pranciškaus katedros. Beje, vienoje iš Šv. Pranciškaus bazilikos koplyčių yra laikomos eucharistinio stebuklo ostijos. 1730 m. iš bazilikos buvo pavogta brangi taurė su konsekruotomis ostijomis. Jos kitą dieną buvo rastos išmėtytos kitoje miesto vietoje, iš kurios sklido šviesa. Komunijos iki šiol išliko nepakitusios sudėties. Jas galima pagarbinti Šv. Pranciškaus bazilikoje specialiai tam įrengtoje koplyčioje rytais 8 valandą vykstančių valandų liturgijos metu.

Visgi, garsiausia Sienos šventoji yra šv. Kotryna Sienietė. Čia ji gimė ir gyveno beveik visus savo trisdešimt trejus metus (1347–1380). Kaip žinia, nors Kotryna buvo pasaulietė (dominikonų tretininkė), bet dėl savo pasišventimo Dievui ir mistinių išgyvenimų turėjo didelę įtaką tuometinei bažnyčiai Italijoje ir net popiežiaus Grigaliaus XI sprendimui grįžti į Romą iš Avinjono Prancūzijoje. Kotrynos žinomiausias veikalas yra „Dialogai“, tačiau yra išleisti ir jos „Laiškai“, rašyti įvairiems to meto žymiems žmonėms tikėjimo temomis. Beje, šv. Kotrynai Sienietei yra suteiktas „Bažnyčios daktarės“ titulas (1970 m.),  ji yra tiek Italijos (nuo 1939 m.), tiek ir visos Europos (nuo 1999 m.) globėja, todėl nenuostabu, kad daugelyje Sienos bažnyčių galima rasti jos ikonų, atvaizdų ir freskų. Aišku, svarbiausios su ja susijusios šventovės yra ant jos tėvų namų pastatyta šv. Kotrynos šventovė ir šalia esanti bei jos lankyta Šv. Dominyko bazilika, kurioje yra jai dedikuota koplyčia su šventosios relikvijomis. Taigi, atvykus į Sieną, sunku išvengti jausmo, kad šv. Kotryna Sienetė lydi tave visur, kur beeitum ir ką bedarytum.

Šio pasidalijimo pabaigoje norėčiau pateikti dviejų savo dienų simbolinius aprašymus, kurie galėtų pasitarnauti kaip turisto ar piligrimo gidas lietuviui, keliaujančiam po Toskanos regioną.

Pirma mano diena Sienoje

Kalvos ir slėniai prie Sienos miesto // Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Ryte prabudau anksti, nors po vakarykštės kelionės jaučiausi vis dar pavargęs. Nusiprausęs ir pavalgęs, užsimečiau ant pečių kuprinę ir išėjau į kiemą. Kadangi į Sieną buvau atvykęs jau sutemus, tai labai nustebau, kai už savo namo pamačiau atsivėrusį slėnį su žaliais laukais. Siena mane pasitiko šviečiančia saule ir čiulbančiais paukščiais. Eidamas link senamiesčio, galėjau grožėtis slėniuose augančiais vynuogienojais, alyvmedžiais ir simetriškai susodintomis tuopomis, kaip daug kartų matytuose Toskaną atvaizduojančiuose paveiksluose ir nuotraukose.

Štai aukštai jau matosi Porta Romana. Įėjęs pro vartus pasijutau kaip viduramžiuose, kai Sienos Respublika buvo viena svarbiausių dabartinės Italijos teritorijų. Oras kvepėjo netoliese pardavinėjamais skrudintais kaštonais. Taigi, navigacijos pagalba einu tiesiai via Roma gatve, už kelių minučių dešinėje atsiveria melsvai pilkos spalvos didingo baroko Šv. Raimondo (Penjafortiečio) bažnyčia. Kaip vėliau sužinojau, Šv. Raimondas viduramžiais kodifikavo kanonų teisę ir todėl vėliau paskelbtas visų teisininkų globėju. Besidairydamas einu tolyn ir prieinu ant kolonos užkeltą Sienos miesto simbolį – Vilkę, maitinančią Romulą ir Remą. Iš pradžių pagalvojau, kad tai Romos miesto dovana Sienai, tačiau vėliau sužinojau, kad Sienos simbolis yra lygiai toks pat kaip ir Romos, nes pagal legendą Sieną įkūrė Remo sūnus Senius. Taigi, einu tolyn tiesiai via Pantaneto gatve, kurios pradžioje yra nedidukė Šv. Jurgio bažnytėlė. Nusprendžiau trumpam užeiti ir pailsėti spengiančioje tyloje ir sakralioje erdvėje. Išėjęs iš jos toliau einu tiesiai via Banchi di Sotto gatvele ir po kelių minučių prieinu Sienos universiteto Rektorato pastatą, esantį priešais garsiuosius renesansinius Pikolominio rūmus, kurie kartu su šalia esančiomis Popiežiaus lodžijomis yra vienas iš mieste esančių XV amžiaus Sienos architektūros pasididžiavimų. Taip jau atsitiko, kad tą dieną į Sienos universitetą buvo atvykusi Aukštojo mokslo ministrė Anna Maria Bernini pasveikinti universiteto bendruomenę naujųjų mokslo metų pradžios proga. Taigi, aš kartu su kitais įsmunku pasižiūrėti į barokinę Senato salę, apžiūrėjęs ją ir šventiškai pasipuošusius studentus bei profesūrą, nusprendžiu nepasilikti oficialiame renginy, o eiti toliau ieškoti savo naujos darbo vietos Šv. Pranciškaus aikštėje.

Mano paskaita Sienos universitete // Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Išėjęs iš Rektorato pastato, suku į dešinėje esančią via san Vigilio gatvę ir nusileidžiu gatvele via Provenzano, kurios apačioje atsiveria Marijos garbei pastatytas barokinis šedevras – Chiesa di Santa Maria di Provenzano. Vėliau sužinojau, kad joje yra ne tik vienos iš Sienos miesto globėjų garsiosios Madonna di Provenzano statulėlė, bet ir XIV a. Sienoje gimusio ir gyvenusio Šv. Bernardo Tolomei ikona. Jis yra dar vienas teisininkų globėjas, nes Sienos universitete dėstė kanonų ir civilinę teisę. Praėjus šią bažnyčią ir pakilus į kalniuką dešinėje atsiveria vaizdas į Šv. Pranciškaus aikštę ir XIII a. gotikinę Šv. Pranciškaus baziliką. Sustoju iš nuostabos dėl bazilikos didybės. Neatsispiriu užeiti į vidų – ji tokia didelė, kad sunku pamatyti altorių, o abiejuose jos šonuose eksponuojamos įvairių dydžių ir formų prakartėlės (šiais metais kaip tik suėjo 800 metų jubiliejus nuo to laiko, kai šv. Pranciškus prieš Kalėdas sugalvojo padaryti pirmąją prakartėlę). Trumpam sustoju eucharistiniam stebuklui dedikuotoje koplyčioje. Išėjęs iš bazilikos einu į buvusio pranciškonų vienuolyno kiemą, kurį praėjęs randu duris į Vadybos ir teisės studijų fakulteto patalpas, kuriose kabinetai, auditorijos ir biblioteka, pilna studentų. Mane pasitinka mano globėja Sienos universitete – prof. Tania Groppi, su kuria esame Nepriklausomų ekspertų grupės nariai prie Europos Tarybos ir kasmet susitinkame Strasbūre. Su Tania sutariame dėl mano paskaitos kitą savaitę studentams ir doktorantams, paimu iš jos raktus nuo kabineto, kuriame ilgiau neužsibūnu, o išeinu pasėdėti į biblioteką, kuri įkurta buvusiame pranciškonų viduramžius menančiame vienuolyne. Eduroamas veikia puikiai – tai vienas iš Europos Sąjungos privalumų. Vakare grįžtant namo leistis žemyn jau daug lengviau. Po nepilno pusvalandžio aš jau savo laikinuose namuose.

Antroji diena Sienoje

Sienos senamiesčio gatvelė // Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Antrą dieną nusprendžiau aplankyti Teisės fakultetą. Šįkart praėjęs Porta Romana, už šimto metrų per via dei Servi suku į kairę ir praeinu barokinę Šv. Klemenso baziliką ir pro Šv. Jeronimo bažnytėlę leidžiuosi žemyn via del Sole gatve, nes Teisės fakultetas yra kitoje miesto kalvoje, į kurią, norint patekti arčiausiu keliu, reikia nusileisti nuo vienos kalvos ir vėl pakilti į kitą. Taigi, leidžiuosi žemyn per via Porta Giustizia – šios gatvės pavadinimas rodo, kad čia kažkada stovėjo Teisingumo vartai, pro kuriuos iš Rotušės aikštės išvesdavo nuteistuosius. Prieinu Turgaus aikštę, nuo kurios atsiveria gražus vaizdas į slėnį. Sustoju pasigėrėti šiuo vaizdu ir vėl kylu aukštyn. Miesto ženklai rodo, kad einu link Šv. Augustino bažnyčios. Ir iš tiesų, atsiveria didžiulis Šv. Augustino bažnyčios barokinis kompleksas, kažkiek primenantis Vilniaus Šv. Pranciškaus vienuolyno kompleksą dėl to, kad jame šiuo metu veikia muzikos ir meno mokykla. Pagaliau prie Šv. Augustino bažnyčios prieinu via Matiolli, praeinu universiteto botanikos muziejų ir įeinu į gana naujovišką pastatą, kuriame įsikūręs Teisės fakultetas kartu su Politikos ir tarptautinių mokslų fakultetu. Čia pasitinka mane jaunas kolega Giammaria Milani, dėstantis čia konstitucinę teisę. Jis man parodo gana didelę biblioteką: čia galima pasislėpti nuo studentiško šurmulio ir susikaupti darbui. Čia ir praleidžiu visą dieną ir vakare tuo pačiu keliu grįžtu prie Romėnų vartų, o tada leidžiuosi link savo laikinų namų. 19 valandą čia jau visiškai tamsu, todėl vienoje neapšviestoje šios gatvės atkarpoje ryškiai matosi žvaigždžių sietynas, o aš permąstau savo dienos įvykius ir rytojaus planus…

 

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.