Mokytojas Artūras Ševeliovas: „Esu savo vietoje“

Ateitininkai Artūrą pažįsta kaip vadovą ir komendantą iš vasaros stovyklų Berčiūnuose, kur jis ir pradėjo svarstymus apie mokytojo kelią. Šeštadienio rytą pradėjus mūsų pokalbį paklausiau, koks rytas. Artūras atsuko telefono kamerą ir pasakė: „Va, žiūrėk“. Jis parodė žvaliai nusiteikusią gausią šeimyną, kurios savaitgalio rytas buvo ankstyvas. Futbolo treneris, mokytojas, auklėtojas, tėtis – tai rolės, kurias savo gyvenime dabar derina Artūras. Dalijasi, kad kasdienybėje svarbu liudyti, veikti ne dėl savęs, bet siekiant išpildyti Dievo valią – „Nežinau, kur tas sėklas pasėsiu, kaip jos užaugs, bet mano užduotis yra sėti.“

Artūrai, ką tu veiki mokykloje?

Esu mokytojas – fizinis ugdymas yra pagrindinė kryptis, bet dar mokau ir geografijos. Kaip fizinio ugdymo mokytojas savo mokinius noriu supažindinti su kuo įvairesnėmis sporto šakomis, pavyzdžiui, buvo rankinio modulis, važiavome čiuožti – keliu sau tikslą parodyti fizinio aktyvo įvairialypumą, kad mokiniai atrastų savo „razinką“.

O po pamokų – futbolas, neseniai lydėjau merginų komandą į varžybas ir supratau, kad ten labai gerai jaučiuosi. Padedant Dievui mokykloje subūriau „Magis“ futbolo komandą, taip susidėliojo aplinkybės, nes tokio plano neturėjau. Per savaitę tris kartus vyksta treniruotės, dar, kai vyksta turnyrai, įsiterpia varžybos. Tokia mano mokytojo-trenerio kasdienybė – rašydamas laišką tėvams vieniems įsivardiju kaip mokytojas, kitiems kaip treneris, kartais kaip auklėtojas.

O kaip atrodė tavo kelionė į mokyklą?

Dievo palydėjimas šios profesijos link man įvyko vyresniame amžiuje, bet tikiu, kad taip ir turėjo įvykti. Pirmiausia, reikėjo įgyti patirties kariuomenėje, o po to ateiti į mokyklą – ugdyti jaunąją kartą. Sau esu įsivardijęs, kad stebuklas įvyko jaunųjų ateitininkų stovyklose Berčiūnuose, ten keliolika metų važiuodavau savanoriauti kaip vadovas ar komendantas. Stovyklose atradau pašaukimą, tačiau tai nebuvo momentinis, labiau palaipsninis atsiliepimas į kvietimą dirbti su vaikais.

Pirminė paskata buvo orientuota į futbolo mokymą, ieškojau, kas yra mano. Man visada krebždėjo mintis, kodėl man svarbūs Berčiūnai, o ne kokia futbolo stovykla. Žinojau, kad futbolas yra gerai, bet būnant tarp ateitininkų man patiko, kaip ugdoma asmenybė, kreipiamasi į žmogų, jo dorovę, o visa kita – sportas, kūrybinė ar kita veikla – yra šalia. Mano ieškojimo kelyje ir buvo svarstoma, kas man svarbu – suvokiau, kad ateitininkų vertybinis pagrindas yra esmė.

Vėliau Klaipėdoje su treneriu vedžiau futbolo treniruotes, pamačiau, kad vienas iš karininkų yra baigęs pedagogikos kursus, pagalvojau, kad ir aš norėčiau. Prasidėjo kursai… Studijų praktiką pasirinkau atlikti mokykloje, kurioje svarbu tikėjimas. Norėjosi mokyklos, kurioje gali ir turi liudyti. Ta intencija praktiką atlikau Kauno jėzuitų gimnazijoje, o galiausiai tapau tos mokyklos mokytoju. Tikrai nebuvo taip, kad žinojau, jog noriu būti mokytoju. Bet dabar esu savo vietoje.

Paminėjai skirtingas roles: geografijos, fizinio ugdymo mokytojo, auklėtojo, trenerio. Kokių skirtumų pastebi?

Jos skiriasi, bet matau, kaip viena kitą papildo. Geografija praturtina iš akademinės pusės – tai gyvas mokslas, jis apie mūsų aplinką, apie santykį su ja, tose pamokose daugiau teorijos. Aišku, nerengiu mokinių geografijos olimpiadoms, darau tiek, kiek reikia – nepersistengiu, kartu suvokiu, kad nuskriaudžiu gabiuosius vaikus. Vis tik tai nėra mano pagrindinė kryptis. Daugiau laiko skiriu futbolo komandai – organizuoju išvykas ir pan. Trenerio darbas papildo fizinio ugdymo mokytojo veiklą, bet tai labai siaura sritis. Pastebiu ir tai, kad į būrelį susirenka motyvuoti vaikai, kuriems įdomu.

Visas roles vienija tai, kad pamokų metu bandau išlaikyti vertybinę kryptį. Futbolas, geografija, fizinis ugdymas yra metodas ignaciškajai pedagogikai. Man svarbu padėti vaikui atrasti savo kelią. Aukšti pasiekimai yra džiugu, bet pagrindinis tikslas yra jaunam žmogui padėti rasti savo misiją. Pasiekimai lydimi mentorystės ateis savaime, jei žmogus bus savame kelyje.

Su mokytojo profesija susiduria kiekvienas žmogus – pats ėjai į mokyklą, dabar joje dirbi. Kokio mokytojo reikia šiuolaikinei mokyklai? Ir kaip stengiesi toks būti?

Aš toks konservatyvus mokytojas, gal labiau šiuolaikiškas konservatorius. Pagalvoju, kad niekada nebūsiu mokytojas, kuris mokykloje gali gauti įvertinimą ar pripažinimą iš mokinio. Mane mokiniai laiko reikliu, griežtu, bet manau, kad būsiu mokytojas, kurį prisimins, ir įgiję savos patirties vėliau vertins tai, ko mokiau. Jie sakys: „Taip, Ševeliovas tada nepatiko, bet jis išmokė svarbių dalykų, kreipė į tinkamą pusę“. Esu toks, kuriam svarbu drausmės ar fizinio aktyvumo rezultatas: reikia pasiekti, o ne tik praplaukti. Suprantu, kad turiu neperspausti. Priimu, kad tą akimirką nesu mėgiamiausias mokytojas, bet investuoju ne į čia ir dabar, o į ateitį. Aukoju tai, kad augintų žmones.

Man pačiam paliko įspūdį tie mokytojai, kurie reikalavo, į kurių pamokas reikėjo ateiti pasiruošus, ateiti laiku, bet jie mane darė geresnį. Tai yra menas, jog tave ir mėgtų, ir priimtų, ir gerbtų. Žinoma, nenorėčiau, kad atsimintų kaip piktą, nes norisi santykio. Labiausiai tiktų žodis „reiklus“. Tokius mokytojus atsimenu ir dabar, jie man padarė didelę įtaką. Vieną iš tų mokytojų dar prieš pradėdamas dirbti sutikau futbolo stadione palaikant Lietuvos rinktinę, tuo metu ji pritarė mano svarstomai mokytojavimo idėjai ir, atrodo, net po dvylikos metų sugebėjo mane pakreipti.

Kokią pamoką būdamas mokytoju pats spėjai išmokti?

Turiu klausti, klausytis ir atliepti mokinių poreikius. Bet tie poreikiai turi būti susiję su veikla. Į klausimą, ką darome per pamoką, netinka atsakymas – nieko. Klausiu, ko mokiniai nori, kad fizinis ugdymas būtų patrauklesnis. Kartu reikia suderinti, ko aš noriu, ko mokiniai nori ir ką reikia daryti. Noriu, kad būtų įsiklausyta. Iš auklėtinių mokausi nesikišti ten, kur nereikia. Intervencijas daryti tada, kai jau prireikia. Leisti jauniems žmonėms patiems išsispręsti kilusius iššūkius, kad jie mokytųsi savarankiškumo. Jei nepavyksta, tada neperspaudžiant reikia jiems padėti. Pagaunu save, kad labai noriu kontroliuoti, pavyzdžiui, kurti komandos santykį klasėje, bet suvokiu, jog ir vaikai to turi norėti.

 Esi tėtis, namuose laukia „mažoji futbolo komanda“. Kaip pavyksta puoselėti šeimyniškumą namuose, paskirstyti laiką darbui?

Asmeninio archyvo nuotrauka

Stengiuosi susidėlioti darbo grafiką, kartais tenka aukoti kokybę. Stengiuosi nuo 8 ryto iki 18 vakaro padaryti viską, kas susiję su mokykla, nebent yra kokių netikėtų atvejų, pavyzdžiui, neseniai vieną šeštadienį rašė mokinio mama dėl patyčių internetinėje erdvėje. Tokiu atveju visada reaguoju. Bet vakarinis laikas yra skirtas namams, būti lauke, kur nors važiuoti. Aš to išmokau, tai yra pastangos, aišku, būna – ruošiuosi pamokoms ir sekmadienį vakare. Namuose turiu atsakomybę skaityti vakaro pasaką vaikams.

Ar auginant savo vaikus taikomi tokie patys principai kaip ir mokiniams?

Stengiuosi, kad galiotų. Pastebiu, kad grįžus vaikams iš darželio yra žvėriškas telefonų poreikis. Reikia modeliuoti, susitarti, kad visi po valandą gali tam skirti. Mūsų šeima aktyvi, nes judėti yra svarbu. Vyriausias Dominykas – su juo iškyla daugiau diskusijų, pasikalbėjimų, jam nepatinka eiti į lauką, geriau pabūti namuose. Bandau Dominyką sudominti kuo nors, bandė gimnastiką, baseiną – nepatiko. Dabar yra mintis išbandyti stalo futbolą. Dominykas turi lyderio savybių, jis vyresnis, labiau sąmoningas, itin savarankiškas, daug pats daro. Suprantu, kad bandant patraukti jėga neveikia. Turiu atliepti ir jo poreikius, bet tada vyksta derybos, susitarimai. Nuolat ieškome balanso. O jaunesniuosius, Saulę ir Gabrielių, stengiuosi visur pasiimti kartu. Tarkime, Gabrielių vežiausi į futbolo treniruotes, ten penktokėliai, šeštokėliai jį priima.

Įsivaizduoju, kad neturiu atsisakyti savo pomėgių, bet juos parodyti savo vaikams. Siūliau šeimai Kovo 11-ąją iš Kauno vykti ant Stalo kalno, prie laužų Vilniuje, žinau, kad dabar nesupras, bet tai išliks jų atmintyje. Man svarbus pilietiškumo ugdymas, noriu parodyti mūsų Lietuvėlę. Nežinau, kur tas sėklas pasėsiu, kaip jos užaugs, bet mano užduotis yra sėti.

Su žmona esame sutarę nesikišti ten, kur nereikia. Akcentuojame, kad galime padėti vaikams, bet mokosi ne dėl tėvų. Dominykas atsisako eiti į bažnyčią, kartu laikomės politikos, kad nebespaudžiame. Bet neseniai išgyvenome vieno artimojo mirtį, tai sutarėme, kad čia dalyvauti reikia, ir jis tai suprato. Aišku, kai į Mišias vyksti su mažaisiais, maldos laikas būna ne su Dievu, o apie vaikus. Bet tada priimi, kad atskleidi jiems tokį gyvenimą.

Kelissyk užsiminei, kad tau svarbu darbe liudyti tikėjimą, atliepti, kur Dievas tave šaukia. Kaip tai paliečia tavo kasdienybę?

Atsimenu pasakymą, kad gerą kataliką pažinsi ne iš žodžių, bet iš darbų. Mokykloje patinka pirmą pamoką pradėti malda, o pirmadieniais būna ir mokytojų maldos ratelis. Prieš treniruotę neseniai pradėjau praktikuoti Magis maldą, nes mes esame ignaciškas, katalikiškas futbolo klubas. Mokomės padėkoti, paprašyti, ir vaikai tai priima. Būna, kad treniruotės metu garsiai kalbu, net ir šaukiu. Bet mokiniai jaučia, kad aš tai darau ne dėl to, kad noriu ant jų šaukti, bet kad tinkamai atliktų veiksmą – visai kitas motyvas.

Gal iš Berčiūnų esu atsinešęs, kad vienu metu mokėjau būti ir komendantu ir vaiku, lygiai taip ir mokykloje – svarbu mokėti būti ir mokytoju, ir mokiniu. Vaikai tai jaučia, mato asmeninį pavyzdį, mato sekmadieniais Mišiose ir supranta, kad man tai reikšminga. Stengiuosi, ką darau, atlikti maksimaliai gerai. Kartais aukoju geografiją dėl fizinio ugdymo, bet kartu stengiuosi taikyti „magis“ (lot. daugiau) principą. Kartais tai būna „mano mažas daugiau“. Nuolat stengiuosi į visas veiklas įdėti širdies, ir tai mokiniai pastebi.

Artūras rekomenduoja: 

Užsiėmimą pertraukos metu mokykloje: jei yra galimybė, išeiti į lauką ir dešimt kartų giliai įkvėpti.

Filmą: „A Hidden Life“ apie tikėjimo tvirtumą. Paliko daug klausimų, kada tavo tvirtumas yra iš Dievo, o kada perteklinis.

Knygas: vaikams vakare skaitau „Sibiro haiku“, joje daug paveikslėlių, ji skirta vaikams, bet ir suaugusiems labai tinka. O kitą knygą gavau dovanų iš mokinės šeimos – tai yra Aurelijaus Zyko (Lietuvos ambasadoriaus Japonijoje) „Stebint žalsvą girios ošimą“. Knyga įtraukia kaip serialas, paskaitai ir lauki, kada galėsi tęsti rytoj.

Rytinės mankštos pratimą: nubudus pasirąžyti kaip katinui, tai sužadina fizinį raumenų aktyvumą.

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.