Naujas Ateitininkų federacijos pirmininkas Gediminas Plečkaitis: „Kiekviena pozicija organizacijoje suteikia vis kitokį matymo kampą“

Balandžio 6–7 dienomis istoriniuose Ateitininkų rūmuose Kaune vyko ypatingas renginys – Ateitininkų federacijos suvažiavimas. Į jį bendrauti, išgirsti, pasidalinti, susipažinti, kartu melstis ir rinkti naujų organizacijos valdžios organų susirinko beveik 200 dalyvių iš visos Lietuvos ir net iš užsienio. Intensyvi dviejų dienų programa padovanojo ne tik daug gražių akimirkų, bet ir naują ateitininkų vadovybę. Išrinkti sąjungų pirmininkai ir valdybos, nauji kabinetų atstovai, AF Taryba bei Kontrolės komisija ir, žinoma, naujas federacijos pirmininkas. Dvi kadencijas šias pareigas ėjusį Vytį Turonį pakeitė ateitininkas sendraugis Gediminas Plečkaitis. Su juo ir kviečiame artimiau susipažinti.

Kokia jūsų patirtis ateitininkijoje?

Ateitininkijoje dalyvauju jau virš 30 metų. Moksleiviu būdamas įkūriau Arkivyskupo Mečislovo Reinio kuopą Kaune. Buvau išrinktas į Kauno krašto ateitininkų valdybą, tapau jos pirmininku. Studijų laikais įsipareigojau Studentų ateitininkų sąjungos valdybai, tapau jos vicepirmininku ir laikinuoju pirmininku. Tuo metu AF įsteigėme Tarptautinių ryšių komitetą ir plėtojome ryšius su kitomis katalikiškomis organizacijomis užsienyje. Buvau išrinktas Moksleivių ateitininkų sąjungos valdybos pirmininku. Įgyvendinome pirmąjį tarptautinį renginį Lietuvoje JECI-MIEC Colloquium 2001. Persikėlus į Vilnių buvau išrinktas į Vilniaus krašto ateitininkų valdybą, tapau jos pirmininku. Dar po kelerių metų buvau išrinktas į AF valdybą. Pastaruosius dvejus metus išrinktas į Ateitininkų sendraugių valdybą ir esu jos pirmininkas.

Tikriausiai jau būtų sunku suskaičiuoti, kiek yra dalyvauta visų sąjungų ateitininkų susitikimuose, akademijose ir stovyklose, kiek jų esu su įvairiomis komandomis organizavęs, buvęs vadovu, komendantu, mokymų vedėju, rėmėju. Ši patirtis man yra ypač brangi, nes buvau įgalintas veikti ne tik savo organizacijoje, bet ir dovanoti save Lietuvos jaunimo organizacijų tarybai (viceprezidentas, projektų vadovas), dalyvauti Tarptautinėje katalikų studentų organizacijoje JECI-MIEC (Europos generalinis sekretorius).

Ateitininkų federacijos suvažiavimas / Urtės Šedvilaitės nuotraukos

Kodėl nusprendėte kandidatuoti į AF pirmininko poziciją?

Ilgametė patirtis man suteikė begalę akimirkų, kurios mane augino ir brandino, leido išmėginti save ir atrasti savo talentus, saugojo, kai klydau, ir mokė atleisti, padovanojo draugus, sukūrė šeimą. Tačiau svarbiausia – nešiotis Kristų savo širdyje. Jam gyventi ir Jam gyvenimą palenkti! Apsisprendžiau siekti AF pirmininko pareigų, nes tikiu šia organizacija, tikiu jos puoselėjamomis vertybėmis ir priimu jos idealus. O pastarieji dveji metai AF valdyboje įpareigoja tęsti pradėtus darbus įgyvendinant AF strategiją bei drąsiai pasitikti kylančius iššūkius. Svarbios man išlieka organizacijos bendrystės paieškos, didžiadvasio jaunimo ugdymas, o taip pat ir noras susigrąžinti ir uždegti tuos, kurie atsitraukė ar liko kažkur šalia organizacijos. Padėk man, Dieve!

Teko girdėti, kad kandidatuoti sutikote manydamas, kad nėra daugiau pasiryžusių imtis lyderystės. Vėliau kandidatūrą iškėlė dar vienas kandidatas. Kaip tai paveikė Jūsų pasiryžimą?

Kiek aš žinau, buvo šiek tiek kitaip. Taip, žinojau, kad yra daugiau ateitininkų, kuriems buvo pasiūlyta ir jau buvo kalbinti ar dar tik laukė, kada bus kviečiami. O kiti ir nežinojo, kad irgi dar gaus pasiūlymą kandidatuoti… Toks buvau ir aš. Pats, tikriausiai, nebūčiau norėjęs taip greit kandidatuoti į šią poziciją, nes visada atrodė, kad yra garbingesnių ir talentingų ateitininkų, kurie šiuo metu būtų labiau tikę. Tuo labiau, kad jau buvau apsisprendęs toliau veikti Sendraugių valdyboje, nes mačiau daug prasmės išjudinti sendraugius intensyvesnei veiklai organizacijoje. Tačiau tai, kad kažkas pasiūlė ir įrašė mane į kandidatų sąrašą, man atrodė, kaip įpareigojimas dalyvauti debatuose ir rinkimuose, o ar tiksiu, tegu sprendžia suvažiavimo dalyviai. Kai pasitariau su šeima ir apsisprendžiau, liko tik laiko klausimas užpildyti anketą. Neskubėjau to daryti, norėjau dar pamąstyti, suprasti, kur link esu vedamas. Tikėjausi, kad bus daugiau kandidatuojančių, tačiau likome tik mes su Aisčiu, ir tai buvo mūsų dovana organizacijai.

Kaip jaučiatės tapęs pirmininku? Ar tikėjotės tokių rezultatų?

Žinau, kad kiekviena pozicija organizacijoje (kuopoje, vietovėje, krašte, valdybose, taryboje ar sekretoriate) suteikia vis kitokį matymo kampą. O tai keičia ir mąstymo vingį. Supratau, koks svarbus yra džiaugsmų ir rūpesčių perdavimas įpėdiniui, kad organizacinė atmintis nenutrūktų, kad naujai išrinktų valdybos narių sėkmė tiesiogiai priklauso nuo įdėtų pastangų tinkamai perduoti organizacijos reikalus ir dar kurį laiką juos lydėti. Žinote, esame įpratę, kad įsipareigojimai baigiasi, o kitiems prasideda iškart po suvažiavimo. Džiaugiuosi, kad tam tikras perdavimo etapas užpildo natūraliai susidarančias spragas.

Taip pat noriu pasidžiaugti, kad suvažiavimo metu pavyko suburti naują AF valdybą, kuri yra labai motyvuota, pilna idėjų bei ryžto siekti tikslų. Jie yra nerealus pastiprinantis šaltinis ir atrama vykdyti bendrus įsipareigojimus ir remtis vieniems į kitus.

Kokių darbų planuojate imtis nedelsiant?

Jau praėjus kiek daugiau nei mėnesiui, mano pirmieji žingsniai buvo susitikti gyvai su įvairiais valdymo vienetais, išsigryninti skubius ir svarbius darbus. Nepriklausomai nuo to, kad atsinaujino didelė dalis AF valdymo struktūros, toliau lieka svarbūs Ateities leidybos centro, Berčiūnų stovyklavietės, Ateitininkų rūmų susigrąžinimo klausimai. Nors artėjanti vasara, atrodo, bus pilna džiugių stovyklavimo ir susitikimų patirčių, tačiau jau dabar turime kreipti savo mintis į naują veiklos sezoną ir tam ruoštis.

Su kokiu iššūkiu pirmininko pozicijoje manote susidursiantis pirmiausia ir kuo gali padėti organizacijos nariai ar bičiuliai?

Esu tikras, kad iššūkių šioje pozicijoje niekada netrūks, tačiau priimu ir bičiulių patarimą, kad reikia burti organizacijos narius ir deleguoti darbus. Taip pat džiaugiuosi kiekvienu įsitraukusiu ateitininku, kuris supranta, kad ne vien dėl savęs šiuos rūpesčius pasitinkame, bet ir dėl didesnio bendrojo gėrio, kuriuo džiaugtųsi kiekvienas.

Esate ateitininkas sendraugis. Nepaslaptis, kad sendraugiams aktyviai integruotis į ateitininkiškas veiklas nėra taip ir paprasta. Kokias matote didesnio šio ateitininkų segmento į(si)traukimo perspektyvas?

Netgi atvirkščiai… Esu patyręs, kad sendraugių įsitraukimas yra labai laukiamas ir pageidautinas. Vasaros stovyklos, akademijos, studijų savaitgaliai, Berčiūnų stovyklavietės talkos ir kt. Kur bepažiūrėsi, labai trūksta stiprios, o gal ir motiniškos rankos prisilietimo ateitininkų reikaluose. Tiesiog apie tai mažai dalinamės arba nerandame būdų, kad visi norintys įsitrauktų. Yra daug mamų ir tėčių, įvairių profesijų atstovų, įvairios tarnystės pašaukimo sendraugių, kuriems patiems nedrąsu atrasti savo įsitraukimą. Tačiau, jeigu atskleisime jų patirtį, kiekvienas ras, kur save įprasminti.

Kita problema – kuopų mažėjimas. Kokią turite viziją, kad ne tik esamos išliktų, bet jų ir daugėtų?

Kuopos yra mūsų organizacijos veiklos pagrindas. Jų veikla turi rūpėti ne tik joje veikiantiems nariams ir globėjams. Jiems būtinai reikia rasti pastiprinimo ir palaikymo. Noriu pasidalinti savo naujausiu patyrimu, kai dalyvavau Šv. Mikalojaus kuopos 10-ies metų gimtadienyje. Ne tik kaip pirmininkas, bet ir kaip dukros tėtis labai džiaugiuosi patirta šeimyniškumo dovana, kuri dvelkė tame susirinkime. Vaikai turi atrasti kuopose ateitininkiškos šeimos malones ir vadovų dovanojamą pagarbą ir meilę. Tik taip mes augame ir auginame naujus vadovus.

Pasidalinkite prisiminimu apie ateitininkus ar ateitininkišką tradiciją, kurios dabar pasigendate mūsų organizacijoje.

Jau kažkada dalinausi su kitų sąjungų pirmininkais, kad esame turėję gražią tradiciją džiaugtis kiekvienu, kuris tuo metu mini savo gimtadienį. Esame gyvybės kultūros puoselėtojai, todėl kiekvienas ateitininkas yra mūsų organizacijai dovana. Ir neapsiribodavome tik torto žvakių užpūtimu ir gimtadienio giesme, bet sugalvodavome įvairių nuotykių gamtoje ar užduočių ir žaidimų. Ir jeigu kuopoje yra bent 20–30 žmonių, nuotykių užtekdavo visiems metams.

Ateitininkų federacijos suvažiavimas / Urtės Šedvilaitės nuotraukos

Ką veikiate gyvenime? Kaip ateitininkiška patirtis pasitarnauja profesinėje veikloje ir atvirkščiai: kokios profesinės pamokos gali praversti vadovaujant Ateitininkų federacijai?

Esu projektų įgyvendintojas, o šiuo metu labai specializuojuosi IT srityje. Jau 15 metų dirbu Vilniaus arkivyskupijos Carite, taip pat esu veikęs Nacionalinėje švietimo agentūroje (anksčiau Ugdymo plėtotės centre). Šiose organizacijose jau atėjau su susiformavusiomis vertybėmis ir įgūdžiais, kuriuos gavau ateitininkuose: renginių ir projektų organizavimas, viešasis kalbėjimas, laiko ir darbų planavimas, santykių valdymas. Daug šios patirties gaunama moksleivių ir studentų veikloje. Ir atvirkščiai, asmeninė ateitininkiška vertybių laikysena visada būdavo mano dovana šioms organizacijoms.

Esate vedęs ir auginate penkis vaikus. Norėtųsi sakyti, kad šeimyniškumo principas Jūsų gyvenime tikrai ne paskutinėje vietoje. Gal galite pasidalinti, kaip siekiate įgyvendinti kitus ateitininkiškus principus?

Aš netgi patikslinčiau, kad šeimyniškumo principas ir gausi šeima jau yra rezultatas visų kitų principų (šypsosi). Atvirai kalbant, yra didelė dovana šeimą kurti su ateitininke. Esu jai labai dėkingas už palaikymą, atvirumą kurti bendrą gyvenimą ir dovanojamą meilę. O vaikai labai daug pasiima iš tėvų abipusio santykio ir mūsų santykio su kitais. Savo įsitraukimu į įvairias organizacijos veiklas stengiamės uždegti vaikus priimti ateitininkiškas vertybes savo gyvenime.

Ką daryti, kad būtų įgyvendintas pirmasis AF strateginis tikslas: Jėzus Kristus organizacijos ir kiekvieno ateitininko gyvenimo ir veiklos centre.

Aš tikiu, kad mes jau esame pakeliui. Džiaugiuosi matydamas, kad gausėja mūsų gretos švenčiant Šv. Mišias, kad mokomės ginti savo tikėjimą ir esame Jo malonių liudytojai savo aplinkose. Yra daug Vilties ženklų! O pabaigti norisi mano bičiulio žodžiais: „Viešpats norėjo ateitininkų ir pats veda šią bendruomenę per šimtmečius. Ateitininkija yra Dievo mintyje. Ji yra Jo.“ Amen!

 

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.