Sukilimas ir mes

1941 metais lietuvių tautos surengto Birželio sukilimo prieš pirmąją sovietinę okupaciją atmintis seniai paversta vienu sunkiausių ir kontraversiškiausių Lietuvos istorijos klausimų. Didžiuotis, gėdytis ar tiesiog vengti šios datos? Prisiėmę moralinio teisėjo vaidmenį, skirtingos valdžios ir žmonės į šį klausimą sau atsakinėja kas vis iš naujo.

Be reikalo. Birželio sukilimas nėra kontraversiškas. Tai dirbtinai primesta kontraversija, įbrukta Lietuvos visuomenei dar pirmaisiais pokario metais sovietinio istorinio pasakojimo ir nuo to laiko gal tik su Sąjūdžio veiklos laikotarpio pertrauka nuolat kurstoma, kartojant tos sovietinės istoriografijos lozungus.

Kaipgi? Sukilimo tikslas buvo Lietuvos valstybingumo atkūrimas. Šio tikslo įgyvendinti nepavyko – atėję naciai iš karto perėmė faktinę Lietuvos kontrolę. Blogiausiu atveju galėtume Sukilimą laikyti didvyriškai pasiaukojama nesėkme. Tačiau Sukilimas pasiekė kitą tikslą – nuplovė 1940 metų Lietuvos kapituliavimo prieš SSRS ultimatumą gėdą. 1940 metais Lietuva be šūvio pasidavė okupacijai ir netrukus leido įvykti aneksijai. Tai leido SSRS pasauliui skelbti, kad Lietuva į Sąjungą įstojo savo noru. Sukilimas pačia akivaizdžiausia forma tai paneigė. Tautos sukilimas reiškia, kad tauta nesutinka su valstybingumo praradimu, kad jis nebuvo laisvai pasirinktas (niekas niekur neįstojo), o ir po metų nėra priimtinas.

Ši simbolinė reikšmė buvo ir išlieka milžiniška. Tai pagrindinė istorinė Sukilimo vertė. Tūkstančiai sukilėlių, žuvusių už Lietuvos laisvę per vos kelias Sukilimo dienas, jokiu būdu nežuvo veltui. Sukilimo vertė Lietuvai, jos valstybingumui ir tautos išlikimui yra neginčytina ir akivaizdi.

Tad kur kontraversija? Birželio sukilimo istorinė kaltė ir „netyrumas“ skelbiamas pasiremiant kaltės pagal asociaciją principu. Birželio sukilimas chronologiškai sutapo su Holokaustu Lietuvoje. Sutapo tikrai ne atsitiktinai, bet ir ne priežastiniu ryšiu. Birželio sukilimo organizatoriai – Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) – kaip kone svarbiausio dalyko laukė Vokietijos puolimo prieš Sovietų Sąjungą, kad turėtų bent menkiausią šansą paskelbti Lietuvos nepriklausomybę. Sukilimo dalyviai tai plačiai aprašė prisiminimuose. Sukilimo tikslas buvo vienintelis ir aiškus – pasinaudojus aplinkybėmis patiems išvyti SSRS kariuomenę ir nacius pasitikti jau paskelbus nepriklausomybę, o ne gavus ją kaip dovaną iš naujų okupantų rankų. Tik taip matyta galimybė, kad ta nepriklausomybė būtų pripažinta. Tik tam laukta žinios apie Vokietijos puolimą prieš SSRS. Jo reikėjo sulaukti, bet jį reikėjo aplenkti.

Kartu tai reiškė, kad Sukilimas neišvengiamai sutapo su nacių kariuomenės atėjimu į Lietuvą ir čia pradėtais vykdyti nacistiniais nusikaltimais – masinėmis žydų žudynėmis. Tad sutapimas laike yra logiškas. Tačiau priežastinio ryšio tarp Sukilimo ir žudynių nėra. Birželio sukilimas nėra ir negali būti kaltinamas prisidėjus prie žydų žudynių. Nėra jokių duomenų, kad jo organizatoriai, vadai ar dalyviai būtų to siekę, laikę vienu savo tikslų, organizuotai prie to prisidėję. Sukilimas buvo nukreiptas prieš raudonarmiečius ir sovietinius kolaborantus. Sukilėliai nežudė žydų, nebent jie buvo sovietinių struktūrų kolaborantai, bet tokiu atveju žudė būtent kaip kolaborantus, o ne dėl jų tautybės. Tarp sukilėlių galėjo būti pavienių žydšaudžių, tačiau keldami ginklą prieš žydus dėl jų tautybės tokie žmonės nevykdė Sukilimo vadų įsakymų, draudusių tautinį susidorojimą, o kaip tik jiems nepakluso.

Sukilėliai nežudė žydų tautiniu pagrindu, tačiau Lietuvoje žydų žudynės prasidėjo. Sukilimas įsteigė Lietuvos Laikinąją Vyriausybę (LLV), kuri turėjo realizuoti Lietuvos nepriklausomo valstybingumo siekį ir sukurti veikiančią valdžią faktiškai iškart po Sukilimo nacių okupuotoje Lietuvoje. Vyriausybė susirinko ir dirbo, priėmė ir skelbė sprendimus, tačiau faktinės valdžios Lietuvoje neturėjo. Jos sprendimų ne tik nelydėjo paklusti priverčiantis galios monopolis. Jos sprendimai apskritai nepasiekdavo visos Lietuvos ir daug kur net nebuvo žinomi. Neįmanoma būti atsakingiems už tai, kas vyksta šalyje, kai šalyje neturi realios valdžios ir net užtikrintų komunikacijų. LLV buvo drąsus bandymas prieš vokiečius vaizduoti funkcionuojantį valstybingumą, kai tokio iš tiesų nebuvo. Naciai tą puikiai suprato ir su LLV absoliučiai nesiskaitė, leido jai bent deklaratyviai veikti kelias savaites, o tada galutinai uždarė. Reali Lietuvos kontrolė priklausė naciams, o ne Laikinajai vyriausybei.

Tačiau galbūt verta žiūrėti ne į darbų pasekmes, o į intencijas. Tai būtų iš tiesų krikščioniškas požiūris. Manipuliuojant šiuo požiūriu, Laikinąją vyriausybę mėginama kaltinti už jos išleistus arba neišleistus dokumentus. Teigiama: galėjo pasisakyti, bet nepasisakė. Nepasmerkė, neuždraudė. Klaida ta, jog pradėjus veiksmus vertinti ne pagal pasekmes, o pagal intencijas, būtina suvokti intencijų visumą.

Laikinoji vyriausybė savo svarbiausiu tikslu laikė valstybingumo atkūrimą ir išlaikymą. Tik tam ji apskritai buvo įsteigta. Visi kiti tikslai buvo antraeiliai. Šiam tikslui ji ieškojo santykio su okupacine valdžia, taip pat šiam tikslui ji kvietė valstybinio mąstymo žmones imtis pareigų okupuoto krašto civilinėje administracijoje, įvairaus lygmens įstaigose, savivaldoje ir kitur, kur teko vykdyti karinės nacių valdžios įsakymus, tačiau kartu buvo (ar tikėta, kad buvo) galimybė sumažinti okupacinių represijų pasekmes ir efektyviausiai ruoštis galimam naujam pasipriešinimui. Daugybė žmonių šioje situacijoje pasirinko košmarišką gyvenimo dramą ir nuėjo šiuo keliu vardan kad ir mažiausio šanso nepriklausomybei pasiekti.

Lietuvių sukilėliai apžiūri iš rusų Kaune atimtą karo grobį – lengvąjį tanką T-38, Lietuvoje vykstant Birželio sukilimui, 1941 m. / wikipedia.org nuotrauka

Šioje vietoje būtų suprantama, jei kritikai primintų, kad ir sovietiniai kolaborantai „ėjo dirbti Lietuvai“, „palengvinti okupacinės valdžios represijas“. Tiesa, kad taip teisinamasi. Nežinia, kas tuo tiki. Sovietiniai kolaborantai, šalyje vykstant ginkluotam partizaniniam pasipriešinimui, o juo labiau jį nuslopinus, neturėjo pagrindo tikėtis, kad kolaboruodami prisidės prie valstybės atkūrimo. Valstybė buvo prarasta, o kolaboravimas – karjeros ir geresnio gyvenimo užsitikrinimo forma. Nėra žinių apie sistemingas sovietinių kolaborantų pastangas sabotuoti, silpninti, griauti režimą iš vidaus. O apie LLV paskirtus pareigūnus ir jų santykį su nacistine valdžia, kurią tikėjosi nuversti, tokios informacijos pilna.

Dabar jau neblogai Lietuvoje žinomas Sukilimo dalyvis Jonas Noreika yra tobulas to pavyzdys. LLV paskirtas į gana svarbias Šiaulių apskrities viršininko pareigas jis buvo priverstas vykdyti nacių įsakymus. Tačiau tuo pačiu metu jis nacių okupuotoje Lietuvoje organizavo pogrindinį žydų gelbėjimo tinklą, verbavo į jį žmones, neužimančius dėmesį atkreipiančių pareigų, užtikrino aprūpinimą, tiekė informaciją ir t.t. Ne vienas pripažintas žydų gelbėtojas (Domas Jasaitis, kun. Jonas Borisevičius, kiti) yra liudiję apie šį Noreikos vaidmenį. Tokia veikla plačiai, išsamiai ir su šaltiniais aprašyta Daliaus Stanciko knygoje „Kūju per Lietuvos istoriją“, neabejotinai buvo baudžiama mirties bausme. Tai keistas pasirinkimas tariamam antisemitui ir nacių kolaborantui.

Kritikų klausiama, kodėl jis ir kiti panašaus likimo žmonės sutiko pasirašyti įsakymus dėl getų steigimo. Būtent tai J. Noreika padarė 1941 metų rugpjūtį, iš vokiečių okupacinės valdžios „žemyn“ lietuviškai administracijai su savo parašu perduodamas įsakymą steigti Žagarės getą. Teigiama, kad čia – ne konkrečiai Noreikos, bet apskritai tokiuose veiksmuose – ir slypi didžioji kontraversija ir Sukilimo dėmė. Tačiau slypi tik istorinio konteksto nežinojimas. Aptariamu laikotarpiu, 1941 metų vasarą-rudenį laisvėje vyko chaotiškos žydų žudynės, sistemingo visų žydų išnaikinimo planas bent okupuotų šalių tarnautojams dar nebuvo žinomas, o getai buvo skelbiami ir laikomi esant sąlyginai saugia vieta. Kai laisvėje žydai buvo žudomi, getuose jiems žadėtas bent saugumas. Pilna pačių žydų, įskaitant žydų raudonuosius partizanus kaip I. Aradas ir kiti, liudijimų, kad patys žydai ragino vieni kitus eiti į getus arba iš jų nebėgti, nes getai esą saugesni nei laisvė. Šiandien žinome, kad tai buvo siaubinga klaida. Tačiau pagrindinė klaida vertinant istorinių veikėjų sprendimus yra naudotis žiniomis, kurias dabar turime mes, bet neturėjo jie patys. Tokiame kontekste Noreikos ir panašaus likimo LVV paskirtų ir okupacinės valdžios „paveldėtų“ tarnautojų sprendimas slapta gelbstint žydus, viešai prisidėti prie getų steigimo yra lengviau suprantamas. Tokie žmonės tikrai nemanė, kad už miglotą Lietuvos nepriklausomybės galimybę moka žydų gyvybių kaina. Manė, kad įkalina žmones, kurių laisvėje labai tikėtinai laukia mirtis.

Noreikos darbo nacių okupacijos metais istorija baigiasi įkalinimu Štuthofe, „Dievų miške“, kur kalėjo kartu su Baliu Sruoga, kunigu Stasiu Yla, Rapolu Mackoniu ir kita lietuvių inteligentija. Kalėjo už tai, kad boikotavo nacių bandymą mobilizuoti lietuvius į Vermachto kariuomenę. Štuthofo kalinius išlaisvinus, Noreika galėjo trauktis į Vakarus, kur jau buvo ir kvietė jo šeima, tačiau pasakė turintis pareigą grįžti į Lietuvą ir kovoti už nepriklausomybę (vėl nuo sovietų) iki pergalės arba mirties. Kurį laiką slapstėsi Stasio Šalkauskio name Vilniuje, 1947 metais sovietų suimtas, nukankintas ir nužudytas. Šios detalės paminimos ne gailesčiui sukelti. Jos atskleidžia tipinį sukilėlių nusiteikimą Lietuvos valstybės atžvilgiu.

Dėl Birželio sukilimo turi ypatingai didžiuotis Ateitininkų federacija. Nors politinė sukilimo vadovybė buvo Lietuvių aktyvistų frontas, jos lyderis pulkininkas Kazys Škirpa buvo Berlyne ir vadovauti sukilimo veiksmams realiai negalėjo. Sukilimo Vilniaus štabas buvo likviduotas, patiems vokiečiams išdavus jį sovietams, kas dar kartą patvirtina, kad Sukilimas nebuvo nacių projektas ar bent interesas. Tačiau Sukilimo centru tapo Kaunas, o Kauno sukilėlių štabui vadovavo tuo metu vos 21 metų studentas ateitininkas Pilypas Žukauskas-Narutis. Tik neseniai pirmąkart Lietuvoje išleisti jo prisiminimai „Tautos Sukilimas“. Sukilėlių gretose buvo gausu ateitininkų, mylėjusių Lietuvą ir pasiryžusių už ją mirti nepaisant to, kad jų organizacija patyrė Smetonos režimo represijas. Tarpukario žmogus skyrė valstybę ir valdžią. Šiandien maža jais didžiuotis. Yra pareiga juos ginti nuo fariziejų juodinimo. Yra pareiga ugdytis taip, kad prireikus sektume jų pavyzdžiu. Ginti Tėvynę ne kontraversiška.

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.