Girdint frazę „viešasis sektorius“ dažnai kyla nekokios emocijos: veltėdžių valdininkų armija, darbo metu gerianti daug kavos ir gyvenanti po menkaverčių dokumentų uždanga. Tačiau idealiame pasaulyje turėtų būti kitaip: motyvuoti ir patriotiški valstybės vyrai ir moterys, kasdien dirbantys šalies ir jos žmonių labui, sunkiu darbu siekiantys, kad visa visuomenė gyventų geriau. Uždirbantys konkurencingą ir motyvuojantį atlyginimą, nuolat besitobulinantys kursuose, patirties besisemiantys užsienyje… Potencialus spindesys, ne kitaip. Tačiau realybė skurdesnė.
Dirbti valstybės tarnautoju yra prabanga. Paskutiniai du sakiniai skamba paradoksaliai? Na taip, prabanga. Tik nedaugelis gali sau leisti uždirbti 850 eurų „į rankas“ ir bent apypadoriai gyventi sostinėje ar kitame didmiestyje. Tokiu atveju reikia turėti privataus sektoriaus antrąją pusę arba gyventi kone asketiškai. Nemaža dalis valstybės tarnautojų uždirba ne daugiau 1000 eurų. Sutikime, mažai ką sau galima leisti už tiek: patenkinus bazinius poreikius ir minimaliai pašėrus kiaulę taupyklę knygoms, teatrui, atostogoms ar labdarai ne itin liks. Ne skurdas, bet ir ne XXI a. idealas. Iki spindesio toli.
Jaunas motyvuotas vaikinas ar mergina baigia išsvajotas politikos mokslų, teisės, viešojo administravimo ar ekonomikos studijas. Gal net kokį magistrą. Atlieka porą praktikų ir tampa neblogu/nebloga specialistu. Viešasis sektorius pasiūlo nereikšmingas pareigas ir vos didesnį nei minimalų atlyginimą. Kas, jei ne patriotizmas, patrauktų jaunuolį dirbti čia? Bet jausmai jausmais, valgyti ir už internetą susimokėti irgi reikia. Tai reiškia, viešasis sektorius didžiąja dalimi atvejų jauno ir perspektyvaus specialisto nepritrauks. Dirbs tie/tos, kurie „neįsitrynė niekur kitur“. Kompetencija nekvepia. Įgūdžių ir motyvacijos skurdas. Spindesio nematyt.
Minėtų dviejų skurdo dėmenų suma lemia, kad valstybės tarnyba funkcionuoja (švelniai tariant) ne taip, kaip turėtų ar galėtų. Tačiau kritikuoti lengva nesiūlant išeičių. O pasakyti, kad užtektų padidinti atlygį ir ateis šviesus rytojus irgi daug išminties nereikia. Jos reikia struktūrinėms reformoms. Viena jų – nuodugni ir išsami viešojo sektoriaus institucijų, organizacijų, agentūrų, tarnybų, kontorų ir kontorėlių funkcijų peržiūra. Kad tos pačios funkcijos neatliktų du ar trys. Visa tai įgyvendinus kai kurių pareigybių neliks, dviejų ar trijų finansus bus galima skirti vienam. Ir tai jau būtų žingsnis pirmyn.
Tačiau tokia reforma – ne tik funkcionali. Paradoksas, kad gera valstybė turi būti valdoma nedidelio kiekio žmonių pastebėtas dar Platono „Valstybėje”. Šis fenomenas susijęs su žinojimo tipais – valstybės valdymui reikia tam tikro išmanymo ir charakterio, kuriuo pasižymi ne kiekvienas. Sokratas dialoge su Glaukonu pažymi: „Tas luomas, kaip atrodo, iš prigimties yra mažiausias, bet tik jis yra dalininkas to žinojimo, kurį tik vieną iš visų žinojimo rūšių reikia pavadinti išmintimi.”
Tad valstybės tarnyba šalies gyvavimui yra itin svarbi. Nuo viešojo saugumo iki socialinės apsaugos, nuo kultūros iki energetikos. Tūkstančiai vyrų ir moterų, nuo kurių priklauso rytojus. Jų skurdas gesina rytdienos spindesį.